Pamažu artėja sausio 13-osios bylos nagrinėjimo pabaiga. Besidomintiems karinių konfliktų problematika nuosprendžio šioje byloje paskelbimas – labai svarbus įvykis. Juo labiau, kad tai – ir istorinė, su Lietuvos išsivadavimu iš SSRS, ir su dabartinėmis politinėmis realijomis glaudžiai susijusi byla.

Dar pavasarį parašiau eilę straipsnių apie Sausio 13-osios bylos kaltinamąjį aktą ir jo teismui keliamus iššūkius iš tarptautinės humanitarinės teisės perspektyvos. Kadangi štai visai neseniai baigėsi advokatų pasisakymai, atėjo laikas pasidalinti jais. Advokatų pasisakymuose dėmesio tarptautinės teisės aspektams buvo skirta visai nedaug, tad tikiuosi, kad ši straipsnių serija norintiems sužinoti daugiau apie bylos iššūkius teismui bus naudinga.

Nėra abejonės, kad 1991 m. sausį SSRS valdžia bandė nuversti Lietuvos demokratiškai išrinktą valdžią, tam panaudodama karines struktūras. Taigi, buvo vykdoma agresija prieš jauną Lietuvos demokratiją, ką galima laikyti nusikaltimu pagal tarptautinę teisę. Už agresijos nusikaltimą, beje, atsakinga politinė šalies vadovybė, o ne karininkai ar kareiviai, vykdę politinės vadovybės įsakymus. Ganėtinai nerimtai skamba teorijos, kad kariškiai nenaudojo gyvos amunicijos, ir kad jei skraidė kulkos, tai jas paleido kokie tai „Sąjūdžio smogikai“. Teorija „savi šaudė į savus“ artimiausiu metu niekur nedings, nes už jos stovi kaimyninės šalies politika, o be to ji remiasi intuityviu supratimu, kad į agresiją yra normalu atsakyti ginklu, tačiau duomenų jai pagrįsti nelabai yra. Visgi konstatuoti, kad SSRS vykdė agresiją, nėra tolygu įrodyti, kad vykdant agresiją buvo vykdomi karo nusikaltimai, ar juo labiau – nusikaltimai žmonijai (žmoniškumui). Teoriškai agresija gali vykti ir be tokių nusikaltimų. O įrodyti vykus tokius nusikaltimus – ne taip jau paprasta.

Taigi, pažiūrėsime, kaip prokuratūra bando įvykdyti tą nelengvą užduoti; pradėkime nuo kaltinamojo akto apžvalgos.

Kai kurios kaltinamojo akto ypatybės

Kaip žinia, kaltinamasis aktas Sausio 13-osios byloje sudaro 17 tomų. Pagal Baudžiamojo kodekso 23 straipsnį, „kaltinamasis aktas yra prokuroro priimtas dokumentas, kuriuo baigiamas ikiteisminis tyrimas, aprašoma nusikalstama veika, nurodomi duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, ir baudžiamasis įstatymas, numatantis tą veiką“.

Viso 17-os tomų kaltinamojo akto man neteko matyti, tačiau pavyko gauti nedidelę jo ištrauką, kuria, pasak BK, aprašoma nusikalstama veika – beveik 300 psl. dokumentą, kuriame išdėstyti kaltinimai septyniems asmenims. Štai čia galite paskaityti nuasmenintą kaltinimą vienam asmeniui. Kiekviena dalis skirta atskiram kaltinamajam, visos dalys vienodo ilgio – 40 psl. Kiekviena jų prasideda konkretaus kaltinamojo pristatymu, pvz.:

Vardenis Pavardenis <…> kaltinamas tuo, kad jis, būdamas Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (toliau – TSRS) Gynybos ministerijos 76-osios Pskovo oro desanto divizijos 234-ojo pulko 9-os baterijos būrio vadu ir žinodamas, kad…

Ir baigiasi tokiu apibendrinimu:

Tai yra, Vardenis Pavardenis kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 100 str. <…>, 101 str. <…>, 103 str. 1 d. <…>, 111 str. 1 d. ir 112 str. Vardenio Pavardenio atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Vardenio Pavardenio atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis yra tai, kad jis nusikaltimą padarė veikdamas organizuotoje grupėje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas), visuotinai pavojingu būdu, panaudodamas sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas bei šaunamuosius ginklus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

Tarp kaltinamojo pristatymo ir kaltinamosios išvados aprašomas sausio 13 įvykių kontekstas:

• tariamai kaltinamajam buvusi žinoma nepriklausomos Lietuvos istorija, sovietinės okupacijos faktai
• veiksmai atkuriant LR nepriklausomybę
• SSRS oficialūs veiksmai siekiant apsunkinti LR atsiskyrimą nuo SSRS

Tada pereinama prie TSRS Gynybos ministro Dmitrij Jazov, TSRS valstybės saugumo komiteto pirmininko Vladimir Kriučkov, TSRS vidaus reikalų ministro Boris Pugo bei TSKP CK sekretoriaus ir Politinio biuro nario Oleg Šenin sąmokslo (reikėtų suprasti – vykdyto už Gorbačiovo nugaros, nes Gorbačiovas kaip dalyvis neminimas) sugrąžinti Lietuvą į TSRS sudėtį. Šie keturi asmenys, pasak kaltinamojo akto, suburia organizuotą grupę, į kurią įtraukia ir mūsų Vardenį Pavardenį (žinoma, taip pat ir Mykolą Burokevičių, Vladislav Šved, Algimantą Naudžiūną, Juozą Kuolelį ir kitus Lietuvos komunistus „ant platformos“), ir jie visi kartu suplanuoja veiksmus, kurių tarpe yra ir Spaudos rūmų, TV Bokšto ir TV centro, kitų pastatų užėmimas.

Kaip rašoma kaltinamajame akte, jau tada, planavimo stadijoje, buvo suplanuoti nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai:

Organizuotos grupės nariai <…> turėdami tikslą neteisėtu būdu pakeisti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę ir pažeisti teritorijos vientisumą, nutarė tai įgyvendinti darant nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, pažeidžiant tarptautinės humanitarinės teisės papročius, tarptautines sutartis ir kitus tarptautinius įsipareigojimus <…>

ir išvardijama, kokias konvencijas, paprotinės teisės normas planavo pažeisti sąmokslininkai.

Toliau aprašomi konkretūs šių sąmokslininkų ir jų pasitelktų KGB Alfa ir kariuomenės, draugovininkų, „platformininkų“ vykdyti veiksmai, kur įmanoma – įvardijant visus konkrečių veikėjų veiksmus.

Spaudos rūmų, TV bokšto, LRT pastatų užėmimas įvardijamas kaip tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamos karo atakos; pvz., prie Spaudos rūmų desantininkai

<…> pradėjo tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamą karo ataką prieš pastate dirbusius ir jį gynusius civilius, kurios metu nežmoniškai elgėsi su tarptautinės humanitarinės teisės saugomais asmenimis: persekiojo civilius dėl politinių ir nacionalinių motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė, sunkiai sutrikdė jų sveikatą, susargdino, o taip pat naudojo bauginimo ir teroro priemones bei tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones <…>

Detaliai įvardijami visi žuvusieji aprašant, kokia buvo jų mirties priežastis (kaip žinia, sausio įvykių metu žuvo 13 civilių: 1 prie LRT pastatų, 12 prie TV bokšto), taip pat detaliai aprašomi visi sunkių sveikatos sutrikdymų atvejai (jei gerai suskaičiavau, sunkiai sužeistų buvo 31: 1 prie Spaudos rūmų, 7 prie LRT pastatų, 23 prie TV bokšto), pateikiami sąrašai asmenų, kuriems sveikata buvo sutrikdyta nesunkiai ar lengvai (viso 796 atvejai). Aprašoma, kaip vėliau SSRS kareiviai nužudė dar vieną žmogų, vienam sunkiai ir keletui nesunkiai sutrikdė sveikatą.

Taigi, tokios yra vieno kaltinamojo akto epizodo dalies detalės. Kas yra kažkaip keista: neskaitant dalyje esančio konkretaus kaltinamojo pristatymo, užimančio ketvirtį puslapio, visas kitas kiekvienos 40-ties puslapių dalies turinys yra visiškai tapatus bet kuriai kitai daliai. Dalyse apie antrą, trečią ir n-tąjį karininką visiškai pakartojama tai, kas buvo rašyta apie Vardenį Pavardenį, kiekvienoje dalyje detaliai nurodant jų bei visų kitų kaltinamųjų veiksmus… Copy-Paste metodu.

Žiniasklaidoje esama prieštaringos informacijos dėl kaltinamųjų skaičiaus (gal dalis jų mirė nagrinėjant bylą? buvo prijungti kaltinamieji iš kitos bylos?), tačiau kaltinamųjų byloje kaltinimo pateikimo metu buvo 65. Taigi, bylos kaltinamajame akte yra daugiau nei 2500 (t.y., 65×39) puslapių teksto, kuris sutilptų į 104 (39+65) puslapius, jei tų pasikartojimų būtų vengiama. Tie 2500 puslapiai turėtų sudaryti daugiausiai trečdalį kaltinamojo akto apimties, tad, kas yra likusioje kaltinamojo akto dalyje? Mano aprašytos kaltinamojo akto dalys neapima tik Baudžoamojo proceso kodekse nurodomų „duomenų, kuriais grindžiamas kaltinimas“, tad tikėtina, jog tie duomenys ir pateikiami likusiuose tomuose.

Taigi, toliau panagrinėsiu kaltinamąjį aktą lygindamas jį su 1991 m. galiojusia tarptautine humanitarine teise šiais aspektais:

• draudžiamų karybos priemonių panaudojimas
• civilių bauginimas ir teroras
• asmenų kankinimas
• žmonių persekiojimas politiniais motyvais
• sovietų kariuomenės veiksmai kaip draudžiamos karo atakos prieš civilius

Pradėsiu būtent nuo kaltinimo draudžiamų priemonių panaudojimu atakų metu, nes tai turbūt mažiausiai įtikinantis kaltinimų elementas. O kuo toliau, tuo bus sudėtingiau. Tai anaiptol ne visi galimi aspektai, tačiau būtent šiais aspektais vertinant kaltinamąjį aktą ir kaltinamūjų veiksmus teismui, mano galva, kils didžiausi iššūkiai.

Taigi, laukite tęsinio.

P.S. Kaltinimai pagal Baudžiamojo kodekso straipsnius

Kuo tiksliai kaltinami Sausio 13-osios bylos kaltinamieji? Kaltinamajame akte apibendrinama taip: <…> Vardenis Pavardenis kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 100 str. <…>, 101 str. <…>, 103 str. 1 d. <…>, 111 str. 1 d. <…> ir 112 str.

Nors kaltinimą iš esmės reikėtų grįsti tuo metu galiojusioms tarptautinės humanitarinės teisės normomis (kas, bent abstrakčiai, kaltinamajame akte padaroma), įdomu pamatyti panoraminį kaltinimų vaizdą Baudžiamajame kodekse. Peržiūrėjau minėtų BK straipsnių dispozicijas ir konkrečias kaltinamajame akte nurodytas veikas, ir pažymėjau tas veikas, kuriomis kaltinamieji yra kaltinami. Štai tie sužymėti straipsniai:

100 straipsnis („Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis“):

Tas, kas tyčia, vykdydamas ar remdamas valstybės ar organizacijos politiką dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėti civilius, juos žudė arba sunkiai sutrikdė jų sveikatą; sudarė tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė žmonių žūtį; pavergė žmones; deportavo ar prievarta perkėlė gyventojus; neteisėtai įkalino ar kitaip apribojo fizinę žmonių laisvę pažeidžiant tarptautinės teisės normas; kankino; žagino ar seksualiai prievartavo žmones, įtraukė juos į seksualinę vergovę ar vertė juos užsiimti prostitucija; neteisėtai atėmė priverstinai apvaisintai moteriai laisvę siekiant pakeisti gyventojų etninę sudėtį ar darant kitą tarptautinės teisės normų pažeidimą; priverstinai sterilizavo žmones arba darė kitokius panašaus pobūdžio seksualinės prievartos veiksmus; persekiojo kurią nors žmonių grupę ar bendriją dėl politinių, rasinių, nacionalinių, etninių, kultūrinių, religinių, lyties ar kitų motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė; <…>

101 straipsnis („Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymas“):

Tas, kas karo, ginkluoto konflikto, agresijos, okupacijos ar aneksijos metu įsakė, kurstė ar organizavo žudyti ar žudė tarptautinės humanitarinės teisės saugomus asmenis <…>

103 straipsnis („Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais ar jų turto apsaugos pažeidimas“):

1. Tas, kas karo ar ginkluoto konflikto arba agresijos, okupacijos ar aneksijos metu įsakė, kurstė ar organizavo nežmoniškai elgtis ar nežmoniškai elgėsi su tarptautinės humanitarinės teisės saugomais asmenimis: juos sunkiai sužalojo, susargdino arba kankino; atliko su jais biologinį ar medicininį eksperimentą, neteisėtai paėmė persodinti jų organą ar audinį, neteisėtai ėmė jų kraują arba kitaip nežmoniškai su jais elgėsi; ėmė juos įkaitais; baudė kriminalinėmis bausmėmis be nepriklausomo ir nešališko teismo sprendimo ar be gynybos garantijų teisme; taikė kolektyvines bausmes; žagino ar seksualiai prievartavo žmones, įtraukė juos į seksualinę vergovę ar vertė juos užsiimti prostitucija; priverstinai sterilizavo arba apvaisino; naudojo bauginimo ir teroro priemones; neteisėtai suvaržė ar atėmė jų laisvę; <…>

111 straipsnis („Draudžiama karo ataka“):

1. Tas, kas įsakė vykdyti ar vykdė tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamą karo ataką prieš civilius, medicinos ar civilinės gynybos personalą, karo ar civilinę ligoninę, medicinos punktą, sužeistus asmenis ar ligonius vežančią transporto priemonę, Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto ar nacionalinės Raudonojo Kryžiaus, ar Raudonojo Pusmėnulio draugijos personalą, karo ataką prieš neginamą gyvenvietę ar demilitarizuotą zoną, karo ataką prieš saugomą kultūros vertybę, karo ataką, nepasirinkęs konkretaus taikinio ir žinodamas, kad dėl jos gali žūti civiliai ar būti sunaikintas civilinis objektas, arba karo ataką prieš aiškiai iš mūšio pasitraukusius ir nesipriešinančius kombatantus ar kitus asmenis <…>

112 straipsnis („Uždraustų karo priemonių naudojimas“):

Tas, kas pažeisdamas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar visuotinai pripažintų tarptautinių papročių dėl karo priemonių ar kariavimo būdų nuostatas įsakė karo veiksmuose panaudoti arba panaudojo uždraustas karo priemones ar kariavimo būdus <…>