Jonas Aistis. Milfordo gatvės elegijos. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 1991. Ištrauka, puslapiai 376-396.

ATSPARA

Nuvargęs ir sulytas ateik tu pas mane
Iš partizanų dainų

Atspara arba rezistencija noriu vadinti atsispyrimą prieš griaunančią, vergiančią ir naikinančią galybę. Lotynų veiksmažodis resístere, iš kurio yra padarytas resistentia, kaip tiktai reiškia tvirtai laikytis ant kojų, negriūti.

Tai ne vien gražus, kilnus ir reikšmingas, bet taip pat ir labai jautrus žodis. Dėl to, prieš kalbėdamas apie atsparą, noriu įspėti malonų skaitytoją, kad šia elegija neturiu tikslo nieko mokyti, nesistengiu nieko įrodyti ir nebandau nieko nuteikti, nebent tiktai suteikti medžiagos susimąstymui ir svarstymui. Manau, kad atspara yra verta rimto ir visuotinio susimąstymo. Juoba nedidelei tautai, kur atspara turi būti nuolatinė ir pastovi, einantį iš kartos į kartą.

Su šventa giesme šaukiu: nuo bado, maro, ugnies ir karo gelbėk mano tautą (ir visas kitas tautas), Viešpatie. Tai praeinančios slogos. Yra kitos – nuolatinės: skurdas, ligos, įvairios vergijos rūšys ir atmainos. Gelbėk nuo visų kraujo praliejimo variantų: revoliucijų, sumaiščių, o taip pat ir nuo civilinio arba savitarpio karo.

Visokio plauko nukariavimą smerkiu, apsigynimą priimu kaip neišvengiamą blogį. Kodėl? Todėl, kad vergija yra daugiau negu mirtis. Mirtis žudo kūną, vergija – dvasią…

1937 metų pavasarį Florencijoje, stebėdamas bene turtingiausia renesanso šaltų ginklų kolekciją, praregėjau karo esmę… Tada apsiputojusi spauda su tuo pačiu patosu, su ta pačia baimę ir paniką keliančia dvasia klykė apie nuodingąsias dujas, kaip dabar apie branduolinius ginklus. Man tada spauda didelio įspūdžio nedarė, lygia dalia kaip ir dabar, tačiau šalti ginklai,

[376 apačia]

ypač jų įvairumas ir apstumas, padarė didesnio įspūdžio nei abu iš arti matytu karu: visi tie vienaašmeniai ir dviašmeniai peiliai pradėjo rasoti šiltu ir garuojančiu žmogaus krauju. Ir aš pamačiau, kad jie visi prieštaravo penktajam dekalogo įsakymui: nežudysi. Nuo tos lemtingosios dienos man karas yra sąmoninga ir legalizuota, o kartais net pašventinta žmogžudystė. Ir nuo to laiko visi miestų aikštese raitų ir pėsčių nukariautojų stabai pradėjo vaidentis plėšikais ir žudikais. Gali mano žodžiai šiandien skambėti cinizmu, nihilizmu, bet esu tikras, kad turės ateiti laikas, kai marsui bus nuplėšta kilnunio ir šventumo kaukė, ir tas laikas neturėtų būti labai tolimas, nes marso ginklai jau yra priėję patrakimo ribą. Nukariautojai apgobiami šventųjų pagarba. Kruopštus ir ciniškas karui ruošimasis vedamas su kažkokia mistika: kardais kapojamos kartelės, durtuvais badomi šiaudų prikišti maišai ir panaši mankšta. Kaip visa tai būtina, kilnu, garbinga! Bet ar nebuvo žmogui kadaise gražu, kilnu ir garbinga jo paties iš akmens nukaltam balvonui paskersti savo pirmgimį sūnų ir, pasišaukus visą giminę, suplešyti į skutelius dar šiltą kūnelį ir čia pat žalią mėsą suryti?..

Revoliucija nėra taip skaisti ir kilni, kaip ją bolševikai pastelinėmis spalvomis paišo ir iš skaisčiaspalvio molio lipdo. Tik kai kuriems Meksikos dailininkams pasisekė revoliuciją nutapyti tokią, kokia jinai iš tikrųjų yra: žiauri, kruvina, purvina, neprasminga… Ir nenuostabu, nes tai yra kraštas, kur revoliucija neturi nei pradžios, nei galo, kur revoliucija yra oficiali, palaikoma valdžios įstaigų, ir tautos pasididžiavimas, dėl to jinai skiepijama oficialiose švietimo bei auklėjimo įstaigose. Nenuostabu, kad jinai ten niekad nesibaigia…

Žmones geba garbinti viską: žiaurumus, nusikaltimus, niekšystes… Ar vien tiktai žmonės? Erazmas Roterdamietis ne kiek nesistebi žmonių aistromis bei narsumu [m]ūšio lauke, bet jis stebisi, kad bendro įkarščio pagauti panašiai elgiasi ir arkliai: visu smarkumu puola į patį kovos tirštį ir kartu su žmonėmis dvesia… Už kokius idealus, už kokias teisybes ar tiesas jie guldo savo ne itin išmintingas galvas, klausia garsusis renesanso

[377 apačia]

filosofas ir humanistas. O man aiški narsumo šaknis žirguose ir nekuriuose žmonėse, nes jei ir ant tokio skeptiko sprando kas užsodintų sveikatingą raubriterį su renesansiškais pentinais ir tasai pradėtų raižyi šonus, tai skeptiškame humaniste atsirastų kovos lauke arklius palenkiančio narsumo…

Neseniai man pakliuvo į rankas Deziderijaus Erazmo bendralaikio Chiapa vyskupo Bartolome de las Casas (1474-1566) knygelė su gausiomis iliustracijomis, pavadinta Brevisima relacion de la destruycion de las Indias (Trum[p]iausias pranešimas apie indėnų naikinimą), kuri buvusi kurį laiką Visos Vakarų Europos best seller’is. Vaikystėje a.a. tėvelio bibliotekėleje buvo dvi knygos apie peklą arba amžiną pragarą, kurių viena taip jau buvo iliustruota… Dar noriu pasigirti, kad kelis kartus esmi peržiūrėjęs Gustavo Ddrê iliustruotą Dantės Pragarą! Ir pagalvojau, kad veltui giriasi Curzio Malaparte savo Toskana, kuri esanti pagimdžiusi du didžiausius pragaro žinovus: Vergilijų ir Dantę… Prisipažinsiu, kad mane velniai apvylė ir fantazijos skurdumu, ir rafinuotumo stoka. Konkistadorai – muy catolicos y pios – kur praneša velnius, gal net gestapininkus ir čekistus, tik paskutinieji, jei kiek nusileidžia kokybe, tai kiekybe vis dėlto ima viršų visoje žmonijos istorijoje…

Ir nemanykite, kad visi tie žiaurumai taip imami ir daromi be jokios filosofinės ar moralines priežasties: vis aukštam ir kilniam tikslui, vis žmonijos laimei ir gerovei, o jei ne žmonijos, tai tautos, tai darbo žmonių klases ar kito kurio paibelio naudai ir gerovei.

Žmonių vaizduotėje Visada gražu ir kilnu, kai muši ar žudai kitą, o bloga ir žema, kai tave kas kitas muša ar žudo. Dėl to, sakysime, vieniems toks Winston Churchill yra tautos išgelbėtojas, antriems demokratijos šulas, tretiems karo kurstytojas, ketvirtiems Falstafo ir jorkšyro hibridas ir taip toliau.

Reikia atminti, kad kiekvienas pralaimėjimas žmonių akyse yra gėdingas: Dovydas būtinai turi nudobti Galijotą… Dėl to mums, lietuviams, būtinai reikėtų keisti pažiūrą į garbę ir gėdą: garbė būti gyvam, o ne-

[378 apačia]

garbė būti mirusiam, nes būdamas gyvas dar gali tikėtis ką nors nudobti ir tapti didvyriu, o miręs jau tokių galimybių neturi…

Kai prieš gerą šimtą metų prancūzai užėmė ir pavergė Alžyrą, tai buvo didvyriška ir kilnu, o kai šiandien jame jau sunku bepatverti, tai kiekvienam atrodo, kad žema ir niekšinga tenai būti ir nesitraukti. Aš manau, kad guvesnis numano, ko siekia ši mano dissertatio de arte combinatoria, o ji turi tikslą iškelti aikštėn būdus ir priemones, kuriuos, pagal būdą, išmonę ir skonį, gali kiekvienas apgalvoti ir savo viduje išdiskutuoti visas galimybes.

Manau, kad kiekvienam aišku, jog non bellum, sed pacem cano – ne karą, taiką apdainuoju, sandorą ir meilę pasirenku. Yra tiek daug žemėje bendrų žmogaus priešų, prieš kuriuos reikėtų visai žmonijai bendrai ir sutartinai kovoti: ligos, skurdas, netikra ateitis, neteisybė…

Netikiu į liaudies teisybę tais pačiais pagrindais, kaip ir į kapitalistų gerus norus… Prieš kurį laiką pakliuvo į rankas nedidelė propagandinė brošiūrėle apie kinų tautos laimėjimus, atsiprašau, kinų liaudies laimėjimus… Viršelyje malonus, apvalus, lyg pripūsta plastikinė pūsle, Mao veidas. Viduj: liaudies praeities skurdas, liaudies ateities dausos ir kita. Man tačiau giliausią įspūdį paliko liaudies teisybė… Ant kažkokios didelės upės lėkšto akmenuoto kranto improvizuotas „liaudies tribunolas“ teisti ir bausti liaudies priešus vietoje: stalelis, dvi kėdės, du nutukusiu pareigūnu, keliolika suvargusių ūkio darbininkų. Teisiamas nepataisomas nusikaltėlis, trečiu kartu pavogęs liaudies ryžių… Labai galimas daiktas, kad jis sunkiai nusikaltęs, ypač kad ne rinka, o liaudis voginio nustato vertę. Prieš „tribunolą“ ant kumštinių akmenų paklupdytas vielomis užpakaly surištomis rankomis pusnuogis ir sulysęs žmogelis. Liaudies teisybės saugotojai su liaudies rūstybės išraiška veiduose nekantriai laukia ženklo, kietai suspaudę vargo ir skurdo rankomis akmenis… šios pasakėčios moralas toks: vargas bendruomenei, kuri teisybę grindžia aistromis… Ne tuo reikėtų žmonėms vadovautis

[379 apačia]

taikoje ir neramumuose.

Ir vis dėlto atsparą priimu: ji silpnajam reikalinga, būtina ir išganinga: vienintelė jojo viltis. Koks paradoksas: atspara reikalinga silpnam, o atsispiria tiktai galingesnis, noriu pasakyti – pranašesnis.

Atsparai turi būti svetimi bet kokie garbės ar moralės prietarai. Ginamasi nuo vergijos ir mirties, dėl to priešo atžvilgiu atsparuolis yra atpalaiduojamas nuo bet kokių moralės saitų: užpjudytam galima gintis visais būdais ir visomis priemonėmis. O savo tarpe, priešingai, reikia nesąlyginio pasišventimo ir pasiaukojimo. Kadangi pastarojo ne visada galima tikėtis iš silpno ir netikros moralės žmogaus, dėl to atsparuolių eilės turi buti renkamos labai atsargiai, ypač tolimesnes distancijos atsparai. Pasiaukojimo nereikėtų suprasti, kad jis būtinai turi baigtis mirtimi: gyvenimas, ne mirtis yra žmogaus tikslas ir siekis, tačiau savas gyvenimas neturėtų būti mainomas į tautiečio, o ypač į bendražygio gyvybę… Čia, manau, reikia padėti porą taškų ant raidžių „i“. Ir būtent, kas tas yra tautietis? Tautietis yra kiekvienas lietuvis, neatsižvelgiant į jo verslą, į jojo tikėjimą, į jojo pažiūras…

Meilė yra sudėtingas ir painus dalykas. Kiekvienas daugiau ar mažiau myli savo tėvynę (sąmoningai ir net nesąmoningai). Tą meilę apsprendžia daug veiksnių: būdas, temperamentas, verslas, išsilavinimo laipsnis, politinės pažiūros, religiniai įsitikinimai ir dar visa eilė didesnių ir mažesnių dalykų. Vienas tėvynę myli tokią, kokia jinai yra, kitas tokią, kokia jinai buvo, bet daugiausia tokią, kokią jis norėtų, kad būtų. Ir taip romantikas, realistas ir net skeptikas geba tėvynę savaip mylėti. Net žmogžudžiai, plėšikai ir vagys gali tėvynę mylėti karščiau negu dori žmonės. Vieni myli tėvynę visą, kiti jos dalį: savo gimtinę, savo parapija, savo apskritį, savo provinciją, net savo ūkį, savo daržą, savo pastogę. Vienas myli sąmoningai, kitas nesąmoningai. Meilės esmė nėra atmainose ir rūšyse, bet pačioje meilėje. Tai, ką esmi kalbėjęs, yra bendra ir savita kiekvienai tėvynei. Imsiu kalbėti konkrečiau apie Lietuvos meilę ir daugiau orientuosiuos į politinių pažiūrų tėvynės

[380 apačia]

meilės atspalvius. Lietuvą myli valstiečiai liaudininkai ir federantai, tautininkai ir socialdemokratai, krikščionys demokratai ir voldemarininkai, frontininkai ir santariečiai…

Ir dar daugiau. Nuostabu ir keista ne tai, kad meilė yra įvairi, o ta žmogaus sąmonės būsena, kad jam vis atrodo, kad niekas kitas, o tik jis moka ir geba idealiai tėvynę mylėti. Ta savybė pasireiškia ir grupėse. Taip krikščioniui demokratui atrodo, kad tobulai tėvynės nemyli nei tautininkas, nei liaudininkas, nei socialdemokratas, o tiktai jis vienas ir dar truputį federantas. Du tautininku girdėjau tariančiu: jei išlaisvintoje Lietuvoje įsigales krikdemai, ta mudu jau nutarusiu Lietuvon negrįžti…

Vadinasi, taip ir su ta visiems aiškia ir suprantama tėvynės meile, kaip su ta priežodžio giria: juo giliau girion, juo daugiau grybų, juo giliau tėvynės meilėn, juo daugiau kabliukų… Visa laimė, kad, anot liaudies išminties, pilna byra, tuščia barba, tai yra, kad tėvynės meilė reiškiama ne žodžiais, o darbais, ir kad iš pastarųjų sprendžiamas meilės dydis ir laipsnis.

Prieš penkiolika metų, vartydamas senus Romuvos komplektus, užtikau vieną savo seno bičiulio-pjūvininko sonetą, kuriame, be kita ko, radau šį sakinį: „Lietuva, o gal tu esi tų, kurie šiandien kaip žiurkės kasasi po tavo pamatais…“ Mane šiurpas nukrėtė, prisiminus, kaip jis man vienam iš pirmųjų skaitė tas eiles, kai dar jis pats, nei kas kitas ne svajote nesvajojo, kad tai gali kada nors įvykt ar atsitikti…

Dėl to šiandien pats save klausiu: o kaip tie, kuriuos aš ir kiti garbiname išgamomis, išdavikais, parsidavėliais, maskolberniais ir kitais tolygiais epitetais… Kas jie? lietuviai ar ne? Ar ir jie turi kokį nors tėvynės meilės jausmą, ar tai tik mums vieniems prieinama? Piestu stoju prieš tokią nešvarią mintį, šventvagystę ir ereziją! Bet kaip jie patys, tie musų išgamos ir maskolberniai, savo pačiose sielose ir širdies gelmėse galvoja?.. Ir labai bijau, kad jie lygiai galvoja kaip mes, kad tėvynės meilės monopolis jų vienų rankose…

Pateiksiu tokią hipotezę. Gruodžio 17 d. perversmas,

[381 apačia]

dėl liaudininkų budrumo ir akylumo, neįvyksta, bet sekančių metų sausio … liktą dieną perversmas pavyksta viršiloms ir puskarininkiams, kurie valdžios pryšaky pasodina Kapsuką su Angariečiu… Po metų Kapsukas, grandinių remiamas, nusikrato Angariečiu, pasiunčia jį gyventi į Dotnuvą pas brolį ir valdo vienas… Aišku kaip dieną, kad būtų buvę pabėgėlių nuo komunizmo, bet masiško egzodo mintis nebūtų net kilusi, vadinasi, bėgta nuo rusų, ne nuo komunistų! Labai nuogąstauju, kad kapsukininkų būtų buvę nė kiek ne mažiau kaip smetonininkų, o jei kas būtų špygą rodęs, tai esu tikras, kad tiktai kišenėje…

Tačiau yra vienas dalykas aiškus ir neginčytinas, tai o k u p a c i j a. Atmink ją, ir liks tiktai skonio ir pasimėgimo reikalas, dėl kurio nesileisiu į diskusijas ir net plačiau nesvarstysiu. Tačiau man atrodo, kad mes savo maskolbernius pervertiname, lyg jie būtų lėmę okupaciją, sovietizaciją ar kitą kurį esminį dalyką. Jie patys žino, kad jie yra nulis dvidešimt penktame laipsnyje…

Bet ir okupacijoje tauta lieka tauta, ir jai reikia gyventi, nes jau toks tautos tikslas ir tokia paskirtis. Tačiau, jei manęs kas paklaustų, kaip geriau: ar kad okupantas vienas Lietuvą valdytų ir engtų, ar kad per maskolbernius, tai aš asmeniškai, net žinodamas, kad savas šuo visada skaudžiau kanda, ne nemirktelėjęs apsistočiau prie antrojo atvejo, manydamas, kad antruoju atveju yra šansų į parsidavėlių tarpą įsimaišyti ir doriems lietuviams, yra šansų, kad parsidavėlis gali pakeisti nuomonę, žodžiu, antruoju atveju yra daugiau šansų ir galimybių, tuo tarpu kai pirmuoju atveju tų šansų visai nebūtų, o lošiant visada geriau turėti šansų, negu jų visai neturėti. Dėl to tiesioginė okupacija, kai ji liečia mažą tautą, gali ilgiau patverti, ir gali būti net fatališka. Be to, nereikia užmiršti, kad mažojo likimas visada bus panašus Į talmudo puodo likimą: ar akmuo ant puodo, ar puodas ant akmens krinta, vis tiek tik puodas dūžta…

Mes dar nežinome, kaip mūsų atspara bus vertinama ateityje. Ar neateina kam galvon, kad maskolbernių rezistencija bus pasėkmingesnė ir vaisingesnė negu

[382 apačia]

mūsiškė. Beje, įspėju, kad nebūtų nesusipratimo, kai miniu atsparą arba rezistenciją, tai turiu galvoje dažniausiai veiksmus ir reiškinius tėvynėje, ne šiapus geležinės uždangos.

štai dviejų rūšių pavyzdžiai, kurių vieną vadintume maskolberniškumu, o antrą rezistencija… Kuršių Neringoje po karo neliko nei šimto žmonių, o ir likusieji buvo daugiausia nedarbingi ar šiaip paliegę žmonės. Pajūrys buvo tuščias, o okupantui žuvies reikėjo… Ir štai Rytų Aukštaičiuose prie didesnių ežerų atsirado žvejų, kurie sutiko talkininkauti okupantui ir įsikūrė Kuršių marių pakraštyje, ir taip pakraštys bent dalinai buvo laimėtas Lietuvai. Aš manau, kad šiandien nieks nesmerks tokio maskolberniavimo. Lygia dalia tuo pačiu laiku buvo varoma didelė akcija lietuviais apgyvendinti Vilnių ir Rytprūsius, bet čia pasireiškė fantastiška rezistencija. Visi žinojome patarlę: duoda – imk, ir neėmėme! Nemanau, kad ši rezistencija bus kada nors pateisinta. Vadinasi, ir vėl bus japas kaltas.

Manau, kad labai ilgai neteks laukti, kai mes turėsime apypilnius skaičius iš partizaninio karo ir atsparos. Pavarčius porą leidinėlių, kurie turi pretenzijų į dokumentaciją, pritrenkė įspūdis, kad aukų grynai rusiškomis pavardėmis labai nedaug. Dažnai tarybinio aktyvo pusėje (kitoje pusėje jų nebuvo, o jei buvo, tai visai nežymi mažuma) nesiekė nė penkių procentų. Jei šarmaičio skaičiai yra tikri, o jis tvirtina, kad „klasių kova“ pareikalavusi apie po dvidešimt penkis tūkstančius iš kiekvienos pusės, tai, paėmus visas abiejų pusių aukas, rusų nuostolis bus tik apie du nuošimčiu. Aukos vėl labai jau smulkus mailius: kolūkių pirmininkai, brigadininkai, mokytojai, eiliniai partijos nariai, komjaunuoliai, kaimo korespondentai ir liaudies gynėjai arba istrebiteliai. Žinote, jei reikėjo paaukoti devyniasdešimt aštuonis lietuvius, kad kristų pora rusų, tai rezultatai daugiau negu skurdūs, tai baisūs rezultatai. Čia taisyklė gali būti tiktai viena: būkime ne taupūs, o šykštūs, kai reikalas liečia lietuvišką kraują. Tauta esmėje nėra kas kita kaip tiktai tautiečiai; kai jų nebus, ir tautos nebus…

[383 apačia]

šiandien anapus geležinės uždangos didžiausią atsparą rodo čekai: mažiausiai jaučia maskolio batą, daugiausia jį išnaudoja, patys neturi nuostolių ir geriausiai iš visų satelitų gyvena. Lenkai ir vengrai iš jų juokiasi: čekai negarbingi… Priešo atžvilgiu, mano galva, mandagumo taisykles ir garbingumą, o juoba lenkiškąjį honorą reikia mesti į šalį. Esu tikras, kad čekui maskolius penkios minutės po dvylikos nė kiek neblogiau pjaus, kaip jie tą pat minutę pjovė vokiečius, tai yra. kai jiems nebus ta operacija nei pavojinga, nei rizikinga. Mane nustebino čekai: jie savo šaunųjį kareivį šveiką laiko tokio lygio tautiniu herojumi, kaip mes savo Margirį, ir ne bet kas, bet didysis Tomaš Masaryk tą cinišką simuliantą laikė sektinu visai čekų tautai. Esą tai būdinga ir naudinga čekui, kuriam svetimo pono akivaizdoje reikėjo amžių būvyje visą laiką uodegą sukti. Taip ir susiformavęs šveikiškas čeko būdas…

Kartais ir aš pagalvoju: gal ir mes klaidingai elgiamės, dedami viltis vien į aukštąsias ir kilniąsias tautos būdo savybes. Gal mūsų trūkumuose, silpnybėse ir ydose kaip tiktai ir glūdi visas mūsų gyvastingumas ir stiprybė. Ir tai kalbu visai be ironijos. Margiris atsparos tau, tiniu mastu neišsprendžia. Valenrodas, jei ne fikcija, tai visoje giminės istorijoje vienintelis unikumas, ir kažin ar jis remiasi į mūsų tautos būdą, nes paprastai lietuvis turi šio to bendra su šveicaru: juodu abu istorijoje gebėjo ištikimai saugoti svetimo šeimininko vartus, sušaldavo mirtinai, o nuo vartų nepasitraukdavo. Apysakininkai turėtų giliau pasiknisti po lietuvio būdą. Valančius kiek paklebeno savo guvų Vencę, bet čia dar neišbaigtas tipas. Svarbu, kad būtų ne kontempliatyvus, o akcijos tipas. Aš beveik esu tikras, kad mūsų ydos gero rašytojo rankose galėtų raitos joti ant mūsų dorybių. Žmones ne visada žino, iš ko jie juokiasi.

Sakysime, zuikio bailumas, kur tiktai tasai žvėrelis veisiasi, patarle tapęs, o tačiau Albert Thibaudet tvirtina, kad tai pats-narsiausias žvėrelis visoje zoologijoje. Jam Dievulis suteikė tik ilgas ausis ir ilgas kojas… Ir šernas savo ilčių, briedis savo ragų taip iki galo neišnaudoja, kaip tas vargšas kiškelis savo kojas. O kai zuikelis

[384 apačia]

pasileidžia bėgti, tai tikrai dailu žiūrėti: bėgs, bėgs tiesiai, tai žiūrėk, pastrykt į šalį, ir tada vėl tiesiai neria. Sakytum, jis juokus krečia bėgdamas, o jis tai daro visu rimtumu ir panaudoja visą savo zuikišką strategiją. Ir jis tai geba daryti su elegancija ir stiliumi bei žaismingumu, nors jam bėgti ne visada smagu ir juokinga. Bet ar nebūtų kvailiau, kad zuikis stovėtų drąsus ir nepajudinamas medžiotojo ar lapės akivaizdoje, arba, atsisėdęs ant ežios, aimanuotų ir lauktų, kad jam kaktoje ragai išaugtų, o nesinaudotų tomis galiomis, kurios yra jojo valioje?

Nekurie mūsų tautiniai filosofai (gal sociologai, bet dabar tos rūšies mokslai tokia skysta tyre praskydo, kad ne taip lengva susigaudyti, kuriai disciplinai ta prieskienė priklauso) vienu metu buvo geleželę radę: esą lietuviai ne stuburiniai, o kiautiniai padarai. Manyčiau, kad tai nėra dalykai, kurie mus smerktų išnykimui. Tik, užuot raudoję stuburo, turėtume auginti kiautą. Juk yra trečios dienos ėriuko ir dramblio nugarkaulis, kaip sraigės ir Galapago salų vėžlio kiautas. Esmė yra atsparos arba rezistencijos įstanga, ne jos pobūdis.

Tik čia turėtų daugiau gal rodyti aktyvumo rašytojai ir dailininkai. Taip, ir dailininkai. Kai tik nueinu į antprekyvietines parduotuves (supermarket store), stebiuosi, kaip modernus menas paveikęs moterų kūną ir sielą, prigimtį ir polinkius: visos tos kelnėsna netelpančios pabaisos, atrodo, tik ką išėjusios iš Jacques Lipchitz ar Pablo Picasso studijų… Nuo urvinių laikų moters prigimtyje buvo gyvas palinkimas dabintis ir gražintis. Ir kas dar šiandien galėtų tvirtinti, kad modernus menas neveikia gyvenimo… Modernus menas yra tokia akla ir gaivališka galybė, kuri griauna net tokias gyvo granito tvirtovės, kaip amžinasis moters grožio pasiilgimas. štai dėl ko sakau, kad menas ir literatūra turėtų prisidėti prie tolimesnes distancijos atsparos gairių nutiesimo. Svarbu išstudijuoti visas bendras ir regionalies lietuvio būdo savybes. Ir tam reikalui reikėtų ištraukti visą tipų arsenalą. Neaplenkiant ne plėšikų: ir romantiškąjį Blindą, ir šiaudiniapastogiškus Rakauską su Stuku ir Rickum. Gal net tuo pačiu „svieto

[385 apačia]

lyginimo“ motyvu…

Esu daugiau linkęs už individualią ir pavienę atsparą. Tuo būdu mažiau nuostolių žmonėmis turima, o padaroma ne visada mažiau. Beje, rezistencijon reikėtų mažiausiai traukti profesionalių karių ir profesionalių politikierių. Jų reikėtų vengt kaip maro ir ugnies. Te niekas man neprimena nuopelnų. Atspara yra labai rimtas dalykas. Apie kareivį esu labai geros nuomonės, ir to mane mano mama išmokė, o ji turi patyrimo, nes gyveno prie didelio kelio, kuriuo net tris kartus praslinko frontas: Dievo malonė, sakydavo ji, turėti reikalą su kareiviu, ne su gurguolininku: kareivis ima tik tai, ko jam tą minutę reikia, o gurguolininkas – viską… Prancūzai padarė didelę klaidą, partizanus sulygindami su kareiviais. Karas turi savo etiką ir formas, partizaninis judėjimas neturi tokiais niekais rūpintis. Kare, apskritai paėmus, nedaug yra prasmės ir turinio, dėl to jis, praradęs dar ir formas, tampa baisi nesąmonė, kažkokia visiškai degeneravusio niekšingumo rūšis. Lygia dalia kareivis neturėtų politikuoti. Kodėl? Ar jis ne pilietis? Taip, bet jam yra patikėtas ginklas kitam reikalui, o politikuodamas jis tai labai dažnai užmiršta.

Rašytojams nereikėtų užmiršti ir Konrado Valenrodo ir itin Herkaus Manto, kuris gal ne be tūlo cinizmo aukai primindavo, kad nebijotų mirti, nes esiąs stačiai dangun.

Kur šiandien gali kilti Valenrodas ar Mantas, manau, skaitytojas be burtininkės nuspėja…

Atsparos viltys turi remtis į pačią Lietuvą, nes tenai ir tik tenai glūdi josios prisikėlimas. Mes galbūt dar gyvos, galbūt dar su galinčiu prigyti brazdu, bet esame nuo kamieno atkirstos skiedros… Ir kai atsižiūriu atgal, man darosi baisu… Lygiai kaip ta Blaise Pascal mintis: Le ailence éternel de ces espaees infinis m’effraie – Tų begalinių erdvių amžinoji tyla mane gąsdina. Mane gąsdina mūsų giminės istorija: nuo priešistorinių laikų iki dabar; galybėje ir sugniužime; atsparoje ir pasidavime; džiaugsme ir nusiminime; sąmonėje ir nesąmonėje; tolydžio ir nuolatos… ji silpo ir nyko, ar kažkuo nusidėjusi, ar kažko nesupratusi, ar apskritai neturėjusi

[386 apačia]

valios ir gyvastingumo. Ir man liks viso gyvenimo paslaptis ir neatspėta mįslė: turėjo būt laiko tarpas amžių glūdumoje, kai ta giminė buvo gyvastinga, kai augo ir plėtėsi, ir pasiekė ribas, kurių šiandien niekas tikrai neaprėpia ir nemato…

Jose Ortega y Gasset tvirtina, kad tautų gyvenime yra du lemtingu momentu: jungimosi ir irimo… Kiek mano išmonė neša, atrodo, kad nuo priešistorinių laikų, nors per tą laiką susikūrė valstybe ir sunyko, giminė gyveno kaip tiktai antrąjį – irimo-nykimo momentą… Tai ir atspara neturėtų visą dėmesį sukaupti į antraeilius dalykus, o kaip tiktai į pagrindinį. Manau, kad pagrindinis atsparos taikinys turėtų būti bendras ir nuolatinis tautos nykimas. Žinoma, kada eina tautos naikinimas iš lauko, reikia į jį visą dėmesį atkreipti, bet į tai mes niekad gerai neįsigilinsime, jei išleisime iš akių bendrąjį pavojų.

Istorijos būvyje savo giminėje turime labai daug gražių ir vaizdžių atsparos pavyzdžių. Didžiausios atsparos reiškė Prūsa. Bet ta josios atspara buvo fatališka. Priežasčių buvo labai daug. Pagrindinė, žinoma, bus buvusi neturėjimas valstybės, nes Prūsa giminių jungimosi proceso nebuvo net pradėjusi, nors giminių solidarumas šiek tiek jau jautėsi. Nepažino ir neįvertino savo priešų, kuriuos manė kepurėmis apmėtysią. Nepažino ir nebrangino savo draugų: turiu galvoje Prūsos vyskupą Kristijoną… jo nelaisvę Semboje, kur jis šešerius metus buvo siūlomas išpirkti už aštuoniasdešimt svarų sidabro, ir kai jo brolis su sūnum atėjo pabūti, po šešerių metų, įkaitais, tai tie narsūs sembai bus galop savo sidabrą laimėję, bet visa Prūsa per tuos šešerius metus prarado vienintelį įtakingą ir nuoširdų draugą bei gynėją, tai yra, pats draugas įvykių ir kryžiuočių buvo iš gyvenimo arenos nustumtas į šešėlį…

Kiek efektyvesnio ir ištvermingesnio atsparumo bus parodę žemaičiai, bet, žinoma, dėl to, kad turėjo – kartais daugiau, kartais mažiau patikimą – užnugarį, turiu galvoje likusią Lietuvą…

Paskutinį lietuvių partizaninį judėjimą gal galima būtų lyginti su Prūsos atspara. Su tuo tiktai skirtumu,

[387 apačia]

kad šiandien dar tauta kol kas kompaktiška ir viena, o tautinė sąmonė bene pasiekusi visoje josios istorijoje aukščiausią laipsnį. Ji nėra buvusi idealas, ši atspara, nes ji pareikalavo per daug lietuviško kraujo tuo metu, kai vilčių laimėti ar bent ką pakeisti nebuvo. Tos atsparos nekaltinu: ji buvo natūrali, spontaniška, be to, visa tauta tam judėjimui pritarė ir jį rėmė. Kalbu tik apie sąlygas ir laimėjimus. Tas kraujas nėra veltui tekėjęs… Galop šiame rašte tik prabėgomis ją paliečiu nes man daugiau rūpi ateities atsparos regėjimas, daugiau ieškau būdų ir priemonių, kaip atsparą padaryti įspūdingiausią ir pasėkmingiausią su mažiausia aukų…

Visos giminės istorijoje pats didžiausias partizanas yra buvęs notangas-prūsas Herkus Mantas arba Henrikas Montė. Tai labai įdomi, bet drauge ir labai tragiška asmenybe; Ypač jo mirtis. Natangai palaužti ir pasidavę kryžiuočių malonei. Herkus Mantas su keliais draugais pasitraukia į dykras. Kryžiuočiai jį užklumpa vieną sėdintį palapinėje. Labai galimas daiktas – bendražygių išduotas, Mantas nesigina. Kryžiuočiai jį pakaria ir, po to, kalaviju kūną perskrodžiai… Dvylika metų jis švaistėsi su savo vyrais po visą Prūsą, ir nei vienas žmogus tiek kryžiuočių nėra paklojęs kaip jis, Herkus Mantas, iš garsiosios Mantiminių giminės… Kryžiuočiai, pamatę Henriką, labai nudžiugo (viso Henrico gavisi sunt valde). Manau, kad ne tik tie, kurie jį pagavo, bet ir visas kryžiuočių ordinas gavisus fuit valde.

Kas ta mūsų giminės istorija, kur tiek didelių pastangų, tiek didelių nesėkmių, tiek neprasmingų aukų?.. Ar nebuvo Herkui Mantui kito kelio, kur reikėjo daugiau ištvermės, daugiau kantrybės, kurios labiausiai stigo?

Atsparon būtinai reikėtų įtraukti ir dailiąją lytį, ir ne vien „ryšių“ pareigoms, nes vyrai labai dažnai moterų gabumų ir įstangų tinkamai neįvertina… Jos viską gali padaryti, ką ir vyrai, o kartais net daug geriau… Blaise de Monluc savo Komentaruose duoda tokį epizodą. Kai jis buvo Sienos gubernatorium, ir miestas (1555) buvo apgultas, o jo įgula buvo jau kiek praretėjusi ir išvarginta, nutarė pakviesti talkon sienietes gin-

[388 apačia]

tų miesto sienų… O Sienos moterys, jei kas žino Sienos tapybos mokyklos darbus, pasižymi ypačiai moteriškumu: švelnios, baltaveidės, ilgesingomis akimis, plonais ilgais pirštais ir kartais vadinamojo amžinojo moteriškumo atributais. Ir sienietes taip guviai pradėjo dorotis su ispanais, paleisdamos į darbą ir plonus ilgus pirštelius, ir šilko šalius, tiktai nepamesdamos akyse to kažkokiu skausmu pertekusio ilgesingumo… Jos taip stropiai smaugė ispanus, kad gubernatoriui net plaukai pasistojo, ir jis gailėjosi jas talkon pasikvietęs, nes jis savo kario karjeroje nebuvo matęs tokio žiaurumo…

Reikia išnaudoti visus galimus resursus ir visas galimybes. Tačiau atsparoje reikia vengti spektakuliariškumo. Greitos, ypač per ankstyvos garbės ir laurų. Teko girdėti, kad yra buvę tokių lietuvių atsparuolių, -kurie iš vakaro po visą miestą šaukė opa, nors upelį turėjo peršokti tik rytojaus dieną. O to viso pasėkos buvusios tos, kad uždavinio neatlikęs įkliuvo, o kai visai nekalton vieton gestapas įkrėtė, tai išdavė draugus… Atsparai reikėtų vengti ypačiai karštakošių, bailių ir neišmanėlių. štai dėl ko esu linkęs manyti, kad atsparon būtų rekrutuojamos tiktai tikros ir didelės asmenybės, nesuinteresuoti ir taurūs pasišventėliai, nes labai dažnai didvyriškunią nuo niekšystės teskiria tik vienas žingsnis…

šiai taisyklei išimtis gali būti daroma tik tada, kai priešui gresia pavojus, kai neramumai gali jį pastūmėti pakrikiman ar panikon. Tada reikia išmesti visas galimas jėgas, tai yra, išeiti atviron kovon. Kitu atveju atspara turi būti apgalvota, apskaičiuota ir atsargi. Kur galima, reikia įvelti priešą, kad jis pats savo nenaudai veiktų ir įkliūtų, panaudojant tolimos distancijos strategiją, kad iš šalies atrodytų net natūralus, neparuoštas įvykis ar nelaimė. Reikia panaudoti visas priešo silpnybes ir net aistras savo naudai.

Ypatinga dėmesį reikėtų skirti šiai lapės strategijai: liaudies patyrimas sako, kad lapė niekuomet negaudo vištos prie savo olos. Tą kaimyninės sandoros politiką reikėtų perkelti ir į atsparą: reikėtų gyventi vienoje vietoje, o-daryti blėdį ir aukas toliau, kur galima, net

[389 apačia]

už savo tautos ribų. Žmonių aukų reikia ramiais laikais kaip galima daugiau vengti, nes pralietas kraujas labai dažnai aikštėn išeina, noriu tuo pasakyti, kad to reikia imtis ne sportui ar malonumui, bet gyvam reikalui. Ypač reikėtų vengti smurto veiksmų prieš nežymius žmones, nebent jie būtų įkyriai kenksmingi. Nemanyčiau, kad taikiniai turėtų siekti žemiau kaip rajono sekretorius. Nors pėstininkai ir eiliniai atlieka vergijoje gana bjaurų ir pragaištingą darbą, bet jie aukštesniųjų siūlais tampomi…

Pats sunkiausias dalykas atsparoje yra disciplina, o be jos bendruomenė net ir didžiausioje priespaudoje darosi palaida bala. Demoralizaciją skleidžia okupantas su savo samdiniais. Nemanau, kad čia lietuvių tauta darytų kokią nors nelaimingų, jai vienai savitą išimtį. Bendradarbiavimas su aršiausiu priešu yra bendras ir visuotinis, tik su ta pastaba, kad tai liečia specialią žmonių rūšį: tuos, kurie lengvai ir fanatiškai susižavi kuria nors naujenybe, ir tuos karjeristus, kurie naudojasi kiekviena proga pasinaudoti gyvenimu. Pavyzdžiui, yra sakoma, kad vien Paryžiaus mieste buvo apie septyniasdešimt tūkstančių tokių kolaborantų, kuriuos reikėjo kalinti už okupacijos metais padarytuosius nusikaltimus prieš prancūzų tautą. Norėčiau būti optimistiškesnis dėl lietuvių tautos, nes esu beveik tikras, kad po keliolika metų nusitęsusios okupacijos mes šiandien savo kolaborantų eilėse nerastume visoje tautoje tiek teistinų nusikaltėlių… Tautos solidarumas, atrodo, niekad nebuvo pasiekęs tokio laipsnio ir tokių proporcijų kaip dabar. Visi mano sutiktieji pastaruoju laiku apleidę Lietuvą žmonės labiausiai stebėjosi emigracijoje išbujojusiu partiniu susiskaldymu ir partiniu atsiribojimu. Ir Lietuvoje lietuviai, sako, ta prasme ne visi į vieną dūdą pučia, tačiau jiems pirmoje galvoje Lietuva ir josios laisvė rūpi, o jos politinė diferenciacija jau tolimesnes laisvo gyvenimo raidos reikalas. Viena diktatūra, kokia jinai bebūtų ir iš kur jinai beeitų, atrodo, visi bodisi ir kratosi…

[390 apačia]

Emigracijoje atspara įgavo manding didesnio populiarumo ir ypač gyvastingumo negu tėvynėje, kur ilgus metus truko rezistencinė praktika. Tai labai suprantama: ne jautis puikuojasi savo darbu, bet ant jojo rago tupinti muse… Dar daugiau, atspara yra bene trijų politinių grupių spiritus-movens. Tai yra atsparos karikatūra, ne ironija. Atspara nėra politinė ar socialine programa, kuri gali būti priešprieša kitai partijai, kuriai programa yra conditio sine qua non. Jei tėvynėje atspara būtų apėmusi tiktai vieną kurią specifinę žmonių grupę, siaurą ir uždarą, kaip politinę partiją, tai ji būtų panaši atsparos karikatūra ir nesąmonė kaip ir čionykštė. Jei atspara neapima visos tautos, jei ji apima tik apšviestuosius ar išrinktuosius, tai ji nėra atspara tikrąja to žodžio prasme. Atspara yra visos tautos spyrimasis prieš pavergėją ir jojo talkininkus. Lietuvoje rezistencija buvo bendra ir visuotinė, apėmusi visą tautą, visus luomus ir visas partijas… štai dėl ko atspara yra visos lietuvių tautos garbė ir pasididžiavimas.

šiomis pastabomis nesikėsinu prieš rezistenciją svetimuose kraštuose. Ji vyksta pavieniui ir organizuotai. Jai ir čia lygiai plati ir didele dirva. Ir smerkiu ne rezistenciją, bet jos iškreipimą, bet jos sukarikatūrinimą, bet jos sumaitojimą… Atspara tautiniu požiūriu yra šventa ir skaisti. Telieka ji tokia per amžius. Tenemaitoja jos siaura bačkinė tribūna, tenevalkioja jos po prekyvietes, nes ji nuplauta gausiais pasišventusio ir pasiaukojusio kraujo upeliais… Mums reikia, kad ji būtų skaisti ir tyra, kad ji mus žadintų, įkvėptų ir keltų visus ir visuomet, kad ji būtų visų mūsų viltis ir susimąstymas.

Bendruomenė turėtų padaryti savo sąžinės patikrinimą… Viena, užsidariusi, susikaupusi… Kur esame ir kur einame? Ar turtus-kraitį krauname, ar palikimą eikvojame? Ar mes esame tautos atsparos dalininkai, ar dezertyrai? Ar mes sielojamės tautos ateitimi, ar mes nepaisome? Visa tai turime išsiaiškinti kiekvienas atskirai ir visi bendrai. Reikia išsiaiškinti, kur mes esame ir ko mes siekiame. Ar mes esame už, ar prieš? Būkime nuoširdūs ir atviri, nes su melu galima išeiti, bet negalima su juo grįžti. Geriau karti tiesa, negu

[391 apačia]

pasaldintas melas. Pakankamai, atrodo, primelavome sau ir bendruomenei…

Kalbu į Lotą ir jojo šeimą, ne į Sodomą-Gomorą. Teatsigrįžta ir tepavirsta į druskos stulpą Loto pati, bet tegu tai įvyksta už tų pasmerktųjų miestų sienų… Kur medį kerta, ten ir skiedros krinta… Tautos irimas vyksta ir šios bendruomenes eilėse. Būčiau linkęs tikėti tikslingumu: jei nykstama, tai yra gal priežastis, o gal net tikslas… Gal prasmė? Gal įspėjimas. Tai spręsti filosofams, sociologams, politikams…

Viso to akivaizdoje manding ar nereikėtų mums visas vertybes pervertinti iš naujo: praeitį, dabartį, ateitį… Nei dabartis, nei ateitis nėra kol kas mūsų valioje. Lieka mums viena praeitis: pasiekiama, prieinama, tebūnie jinai skaudi ir griežta mokytoja. Visa giminė iki išnykimui arba galutiniam išsiskyrimui (čia turiu galvoje brolišką latvių tautą, kuri į giminystę labai dažnai žvairai pažvelgia). Nesu šovinistas ir nešaukiu: Lietuva aukščiau visų! Ne, bet ar kam patinka, ar ne: Lietuva yra aisčių giminės kvintesencija. Pavojų spaudžiamos visos giminės rado joje prieglobstį. Yra dokumentų, kad spaudžiant kryžiuočiams ir slavams buvo pabėgėlių po visą etninę Lietuvos valstybę. Apie Gardiną ir Slonimą buvo susidariusios stambios prūsų pabėgėlių kolonijos…

Žuvusių giminių istorija yra mūsų istorija: mes negalime leisti, kad ją aiškintų nukariautojai… Mes turime giliai, ne paviršutiniškai išaiškinti pačias giliausias jųjų išnykimo priežastis, nes mes, gyvi būdami, turime ar neturime tų problemų, kurių turėjo ar neturėjo anos, žuvusios giminės. Mes, ir aš pats, didžiuojamės tautine sąmone, kuri, manau, niekad tokio lygio nebus istorijoje pasiekusi. Bet reikia išsiaiškinti, ar tai kiek atsparai sveria, ar tai yra reiškinys, kuris atsparai nieko nepadeda ir nereiškia. Ir tokia tezė, kad žinojimas, kad pilnas ir sąmoningas pavojaus nujautimas ir numatymas kapituliacijos nesulaiko ir nykimo nesustabdo, manau, yra labai ir labai rimtai svarstytina. Reikia priežasčių kitur ieškoti. Žuvusių giminių istoriją

[392 apačia]

lietuvis turi gerai ir smulkmeniškai žinoti. Žinoti taip, kad nebūtų spragų ir paslapčių. Yra daug nukariautų tautų, kurios išliko. Išliko, net kalbą praradę. Kodėl, sakysime, mūsų giminė dažnai jokio ženklo nepaliko, išskyrus gal kai kuriuos vietų ar vandenų vardus. Kaip reikėtų mus prieš tokį negandą grūdinti ir auklėti? Ir tai yra atsparos klausimai.

Nieko nėra taip pavojingo tautai kaip prietarai, kaip klaidingi įsitikinimai, kaip netikri pasitikėjimai… Man rodos, kad mes labai dažnai matuojame ir sveriame 1904-1914 m. matais ir svarstyklėmis. Tada mums reikėjo įsikalti ir įsitikinti, kad esame šviesūs ir kultūringi: visa, ką kiti gali, galime ir pajėgiame. Platesne skale čia ir sustojome, lyg bijodami, kad iš didelio rašto neišeitume iš krašto. Daugiui atrodo, kad kultūra yra vienų kultūrininkų privatus reikalas. Ir kas keisčiausia, kad dar efemeriniam įspūdžiui esame paslankesni, ir tai tik dėl to, kad atpildas čia pat. Patvaresnei vertybei esame visai abejingi. Atspara, pasėkmingiausia atspara yra kultūrkampfas. Kam tai neaišku, teįsižiūri į okupantų pastangas pirmon galvon pažaboti tautinę kultūrą… Jie žino, kur tautos stiprybė ir skydas. Tuo atžvilgiu Lietuva panašios vergijos nėra dar mačiusi. Čionykštės atsparos ir būtų reikalas priešo užmačias atsverti… Pasipuikavimas: ana va mes rezistentai!.. reikalo ne per nago juodymą priekin nepastumia…

Nemanau nei visų atsparos rūšių išskaičiuoti, nei visų jos būdų bei priemonių aptarti, nes tai ne vieno žmogaus darbas. Visi jų turi sutartinai ieškoti ir spręsti pagal išmonę ir įstangas. Tam reikalui niekas nėra nei per didelis, nei per mažas. Tiktai reikėtų atsisakyti melo, tuštybės ir demagogijos. Turime padaryti tautą tokią, kad ji būtų visų džiaugsmas ir pasididžiavimas.

Atspara turi būti veiksmas, valios įtempimas. Ji gali būti pasyvi ar aktyvi, bet valia ir ryžtas, ne rezignacija. Bet visur, net ir atsparoje, nereikia pertempti siūlo, nereikia išnaudoti visų dvasines ir medžiaginės energijos atsargų, nes galių išsekimas veda į rezignaciją. Tiesa, beveik visada atsparos pobūdį nulemia priešas –

[393 apačia]

okupantas. Atspara visada vyksta tautos ribose. Čia turi susidaryti josios pobūdis. Kadangi, kaip sakėme, atsparus pobūdį dažniausiai nulemia priešo veiksmai ir priemonės, tai yra pavojus, kad atspara gali sustingti vienoje kurioje formoje ir netekti savo pasėkmingumo, tai, mano galva, reikėtų sudaryti strategijos ir taktikos planus, nes praktika parodė, kad tai nėra lengva padaryti, kai atspara įeina į rutinos akligatvį.

Man rodos, kad mes labai dažnai, kur reikia ir kur nereikia, atsparą linksniuojame, bet niekad jos rimtai nesvarstome. Būtų daug svarbiau ir naudingiau, kad būtų keliami ir studijuojami atsparos klausimai visumoje ir detalėse: pobūdis, kryptis, metodai, galimybės. Ar ji gali tęstis nuolatos viena ir ta pačia kryptimi? Ar ji neišsigimsta, kaip ir visa, kas žmonėse ilgiau patveria? Ar negali būti atspara vieną kartą begalinis gėris, o kitą kartą tokia pati begalinis ir nepataisomas blogis, išganymas ir pražūtis, stiprėjimas ir išsisėmimas?..

Prūsos intensyvi atspara ir kova tęsėsi penkiasdešimt trejus metus. Prūsa per tą atsparos laiką palūžo. Ar ta atspara buvo prasminga? Ar jinai pačiai Prūsai turėjo kokią norint apčiuopiamą naudą? Prūsų kaltint negalim, nes jie savo istorijoje neturėjo panašaus pavyzdžio, be to, jie manė laimėsią… Jie nesutiko gyventinauja forma ir nauju turiniu. Jie viską, kas jiems buvo norima primesti, atmetė. Ką visa tai reiškia, jei ne tai, kad jie pasirinko mirtį ir nebūtį? Mirtis yra tada prasminga ir graži, kai jinai ne mirčiai, o gyvenimui skirta. Kada tauta prieina tokią lemtingą kryžkelę: išlikti ar žūti, tauta turėtų pasirinkti gyvenimą, ne mirtį[.]

Kai pagalvoju apie Prūsą ir josios atsparą, tai taip ir noriu pasakyti, kad ją pražudė vadinamasis didysis keturiolika metų trukęs sukilimas. Tada ji neteko kraujo. Tada ištisų giminių žeme dykra-pavirto. Zeme liko, vardai liko, bet tai dar ne tauta, tauta yra tautiečiai, žmonės…

Prūsos krikštas, ar jis būtų vykęs Voiteko-Adalberto laikais, ar Kristijono laikais, būtų buvęs dalingas, nes tai buvo laikai, kai imperatorius ir šv. Sostas tar-

[394 apačia]

pusavy varžėsi. Žodžiu, ji turejo laimės priimti krikščionybę daug palankiau negu daugelis Europos tautų Ji turėjo laimės priima tikėjimą iš apaštalo, kuris buvo pats įsitikinęs ir įtikinęs Romą, kad apaštalauti galima tik vietos kalba ir vietos žmonėmis… Ar taip buvo krikštijami fryzai ir saksai, čekai ir Palabes slavai?..

Prūsų ir lietuvių likimas buvo vienas. Jie žuvo, mes patvėrėme ir patvėrėme dėl to, kad jie žuvo, t. y. mes suskatome susigriebti ir sukurti valstybę ir išlikti štai dėl ko turime paimti jų istoriją sau: mes jiems esame kalti, ir mes vieni galime pilnai suprasti jųjų likimą. Galime suprasti taip, kaip niekas kitas pasau1yje. Apie prūsus daugis rašė, ir net labai palankiai kai kurie apie juos rašė. Prūsai kai kurių pavaizduoti didvyriai ir kankiniai, bet liko kažkas-neatspėta, bet liko nenuvokta esmė. Tam supratimui nepakanka palankumo ir erudicijos, o reikia kažkokio intymaus intereso, kurį gali turėti tik to paties kraujo ir. to paties istorinio likimo žmogus. Net to paties kraujo latviai, manau, negalėtų prūsų istorijos ir jų žūties visu tikrumu perprasti, nes jie istorijos bėgyje buvo pasirinkę kitą ir visai priešingą būdą. Tą būčiau linkęs vadinti atspara: čia svarbu ne priemones, bet tikslas. Ątvira atspara latviuose buvo berods ne bendra, o apėmusi tiktai atskiras sritis ir ilgai nepatvėrė. Dėl to latviams gali atrodyti, kad prūsai buvo užkietėję savo nelankstume ir tatai juos pražudė. Tuo tarpu lietuviams prusų elgesys yra artimas ir savas.

Kai kalbame apie atsparą, tai atrodo, kad kalbame vien tik apie žygius ir laimėjimus. Partizanai vargo, kentėjo alkį, šaltį, baimę. Jie mirė kančiose, dažnai be medicinos pagalbos. Jie buvo savųjų labai dažnai išduodami, savųjų kankinami, savųjų žudomi. Jų lavonai niekinami savųjų.

Man teko labai artimai pažinti vieną bulgarų partizaną, veikusį prieš nacius ir komunistus. Partizanavusį bene aštuonetą metų… Ir dabar į savo žygius žiūrintį iš laiko perspektyvos. „Aš esu“, sako jis, „tiek blėdžių savo tėvynėje pridaręs, kad nedrįsiu niekada

[395 apačia]

savo tėvynėn kojos įkelti. Tada atrodė pasiaukojimas ir žygiai, o su laiku vis ir vis daugiau slegia mintis, kad tai buvo piktadarybės…“ Ar nereikėtų žinoti to iš anksto?..

Partizanas visada jaučia, kad jį pavojus kaip šešėlis seka. Jis yra užpjudytas, jis visą laiką ginasi. Kartais ir tada, kai gintis nereikia. Toks jojo likimas. Ypač jojo likimas baisus, kai nesiseka. Arba kai visas judėjimas baigia išblėsti… Tad partizano dalia nėra pavydėtina. Kovot pralaimėtą kovą yra tragiška, bet partizanui kelio atgal nėra. Turiu galvoj, garbingo kelio nėra. Suminėjau Herkų Mantą. Manau, kad ir šiame paskutiniame mūsų partizaniniame judėjime buvo tokių vaizdų, kai okupantai ir jų sėbrai rado bunkery besėdintį partizaną vieną, ilgos kovos išvargintą ir nusiminusį, neturintį valios ir noro gintis, ir gal neturintį kuo gintis…

Galima sudaryti puikiausią atsparos planą, paruošti lanksčią taktiką ir toli siekiančią strategiją, bet nuo pirmo smūgio pakrikti ir sugniūžti… Vadinas, yra kažkas svarbiau negu planai, taktikos ir strategijos. Tasai svarbiausias dalykas yra tautos Vienybė: atskirų luomų, pažiūrų ir tikėjimu susicementavimas, susikaupimas, susijungimas pačioje tautoje, neieškojimas gėrio, teisybės ir laisves už savo tautos ribų. Tauta yra marga, įvairi. Reikia ją tokią priimti ir pakęsti: pakanta, solidarumas, vienybe yra pačios stipriausios tautos tvirtovės… Apie tai galvojau čia, savo Milford Street buveinėje, ypač rytais, kai iš tos šalies vandenyno paukščiai skrisdavo gėlo vandens atsigerti… Vanduo, vėjas, paukščiai – laisvės simboliai…

Ateitis turi būti mūsų! Daugiau nei žingsnio, nei pėdos! Mes turime tarti sutartinai: išgrauš, negausite!

Tiek kraujo, tiek ašarų, tiek skausmo…

Laiko ūkanose žiema… Giria mūsų prieglobstis… Nuo moters klyksmo krinta nuo šakų smulkus sniegas… Kažkur šaltyje spraga trandys degančiuose grebėstuose ir dunda žemė nuo sunkių kryžiuočių arklių… Motinos glėbyje bąla kūdikio gležni piršteliai ir trupa kaip druska… Kur buvo sodyba, tik nuodėguliai ir sviltos…

[396 apačia]

O metraštininkas rašė: propter molliciem hiemis non poterant deducere ad effetum – dėl žiemos švelnum negalėjo įvykdyti… Tokių vaizdų pilna šių dienų istc rija: Vorkutoje, Igarkoje, Krasnojarske… toli nuo tėvynės…

Ginčai, varžybos, pavydas, puikybė, parsidavimas. Kraujas, ašaros, didvyriškumas, pasiaukojimas… Vis kas, viskas, lyg pradžiūvusia dirva vėjo sūkurys Stačias vaikščioja po mano giminės žemę…

„Sveikas protas yra pasaulyje geriausiai paskirstytas dalykas, nes kiekvienas mano esąs juo gerai aprūpintas, jog dar net tie, kurie sunku bet kuo kitu patenkinti, jo netrokšta daugiau negu turi“ (R. Des cartes).

Dėl to, dėl to žmonijos istorijoje daug gražių ir teisingų žodžių tik biro žirniais į sieną… Prisimenu kai kurias vietas iš De consolatione philosophica – Filosofijos paguoda… Poetinė paguoda – Malūno brastos gatvės elegija…

1958 m. pavasaris