Jonas Aistis. Milfordo gatvės elegijos. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 1991. Ištrauka, puslapiai 376-396.

ATSPARA

Nuvargęs ir sulytas ateik tu pas mane
Iš
partizanų dainų

Atspara arba rezistencija noriu vadinti atsispyrimą prieš
griaunančią, vergiančią ir naikinančią galybę. Lotynų veiksmažodis
resístere, iš kurio yra padarytas resistentia, kaip
tiktai reiškia tvirtai laikytis ant kojų, negriūti.

Tai ne vien gražus, kilnus ir reikšmingas, bet taip pat ir
labai jautrus žodis. Dėl to, prieš kalbėdamas apie atsparą,
noriu įspėti malonų skaitytoją, kad šia elegija neturiu tikslo
nieko mokyti, nesistengiu nieko įrodyti ir nebandau nieko nuteikti,
nebent tiktai suteikti medžiagos susimąstymui ir svarstymui. Manau,
kad atspara yra verta rimto ir visuotinio susimąstymo. Juoba
nedidelei tautai, kur atspara turi būti nuolatinė ir pastovi, einantį
iš kartos į kartą.

Su šventa giesme šaukiu: nuo bado, maro, ugnies ir
karo gelbėk mano tautą (ir visas kitas tautas), Viešpatie. Tai
praeinančios slogos. Yra kitos – nuolatinės: skurdas, ligos,
įvairios vergijos rūšys ir atmainos. Gelbėk nuo visų kraujo
praliejimo variantų: revoliucijų, sumaiščių, o taip pat ir nuo
civilinio arba savitarpio karo.

Visokio plauko nukariavimą smerkiu, apsigynimą priimu kaip
neišvengiamą blogį. Kodėl? Todėl, kad vergija yra daugiau negu
mirtis. Mirtis žudo kūną, vergija – dvasią…

1937 metų pavasarį Florencijoje, stebėdamas bene turtingiausia
renesanso šaltų ginklų kolekciją, praregėjau karo esmę…
Tada apsiputojusi spauda su tuo pačiu patosu, su ta pačia baimę ir
paniką keliančia dvasia klykė apie nuodingąsias dujas, kaip dabar
apie branduolinius ginklus. Man tada spauda didelio įspūdžio nedarė,
lygia dalia kaip ir dabar, tačiau šalti ginklai,

[376 apačia]

ypač jų įvairumas ir apstumas, padarė didesnio įspūdžio nei abu iš
arti matytu karu: visi tie vienaašmeniai ir dviašmeniai
peiliai pradėjo rasoti šiltu ir garuojančiu žmogaus krauju. Ir
aš pamačiau, kad jie visi prieštaravo penktajam
dekalogo įsakymui: nežudysi. Nuo tos lemtingosios dienos man karas
yra sąmoninga ir legalizuota, o kartais net pašventinta
žmogžudystė. Ir nuo to laiko visi miestų aikštese raitų ir
pėsčių nukariautojų stabai pradėjo vaidentis plėšikais ir
žudikais. Gali mano žodžiai šiandien skambėti cinizmu,
nihilizmu, bet esu tikras, kad turės ateiti laikas, kai marsui bus
nuplėšta kilnunio ir šventumo kaukė, ir tas laikas
neturėtų būti labai tolimas, nes marso ginklai jau yra priėję
patrakimo ribą. Nukariautojai apgobiami šventųjų pagarba.
Kruopštus ir ciniškas karui ruošimasis vedamas
su kažkokia mistika: kardais kapojamos kartelės, durtuvais badomi
šiaudų prikišti maišai ir panaši mankšta.
Kaip visa tai būtina, kilnu, garbinga! Bet ar nebuvo žmogui kadaise
gražu, kilnu ir garbinga jo paties iš akmens nukaltam balvonui
paskersti savo pirmgimį sūnų ir, pasišaukus visą giminę,
suplešyti į skutelius dar šiltą kūnelį ir čia pat žalią
mėsą suryti?..

Revoliucija nėra taip skaisti ir kilni, kaip ją bolševikai
pastelinėmis spalvomis paišo ir iš skaisčiaspalvio
molio lipdo. Tik kai kuriems Meksikos dailininkams pasisekė
revoliuciją nutapyti tokią, kokia jinai iš tikrųjų yra:
žiauri, kruvina, purvina, neprasminga… Ir nenuostabu, nes tai
yra kraštas, kur revoliucija neturi nei pradžios, nei galo,
kur revoliucija yra oficiali, palaikoma valdžios įstaigų, ir tautos
pasididžiavimas, dėl to jinai skiepijama oficialiose švietimo
bei auklėjimo įstaigose. Nenuostabu, kad jinai ten niekad nesibaigia…

Žmones geba garbinti viską: žiaurumus, nusikaltimus, niekšystes…
Ar vien tiktai žmonės? Erazmas Roterdamietis ne kiek nesistebi žmonių
aistromis bei narsumu [m]ūšio lauke, bet jis stebisi, kad
bendro įkarščio pagauti panašiai elgiasi ir arkliai:
visu smarkumu puola į patį kovos tirštį ir kartu su žmonėmis
dvesia… Už kokius idealus, už kokias teisybes ar tiesas jie
guldo savo ne itin išmintingas galvas, klausia garsusis
renesanso

[377 apačia]

filosofas ir humanistas. O man aiški narsumo šaknis
žirguose ir nekuriuose žmonėse, nes jei ir ant tokio skeptiko sprando
kas užsodintų sveikatingą raubriterį su renesansiškais
pentinais ir tasai pradėtų raižyi šonus, tai skeptiškame
humaniste atsirastų kovos lauke arklius palenkiančio narsumo…

Neseniai man pakliuvo į rankas Deziderijaus Erazmo bendralaikio
Chiapa vyskupo Bartolome de las Casas (1474-1566) knygelė su
gausiomis iliustracijomis, pavadinta Brevisima relacion de la
destruycion de las Indias (Trum[p]iausias pranešimas apie
indėnų naikinimą), kuri buvusi kurį laiką Visos Vakarų Europos best
seller’is. Vaikystėje a.a. tėvelio bibliotekėleje buvo dvi
knygos apie peklą arba amžiną pragarą, kurių viena taip jau buvo
iliustruota… Dar noriu pasigirti, kad kelis kartus esmi
peržiūrėjęs Gustavo Ddrê iliustruotą Dantės Pragarą! Ir
pagalvojau, kad veltui giriasi Curzio Malaparte savo Toskana, kuri
esanti pagimdžiusi du didžiausius pragaro žinovus: Vergilijų ir
Dantę… Prisipažinsiu, kad mane velniai apvylė ir fantazijos
skurdumu, ir rafinuotumo stoka. Konkistadorai – muy catolicos y
pios – kur praneša velnius, gal net gestapininkus ir
čekistus, tik paskutinieji, jei kiek nusileidžia kokybe, tai kiekybe
vis dėlto ima viršų visoje žmonijos istorijoje…

Ir nemanykite, kad visi tie žiaurumai taip imami ir daromi be
jokios filosofinės ar moralines priežasties: vis aukštam ir
kilniam tikslui, vis žmonijos laimei ir gerovei, o jei ne žmonijos,
tai tautos, tai darbo žmonių klases ar kito kurio paibelio naudai ir
gerovei.

Žmonių vaizduotėje Visada gražu ir kilnu, kai muši ar žudai
kitą, o bloga ir žema, kai tave kas kitas muša ar žudo. Dėl
to, sakysime, vieniems toks Winston Churchill yra tautos
išgelbėtojas, antriems demokratijos šulas, tretiems
karo kurstytojas, ketvirtiems Falstafo ir jorkšyro hibridas ir
taip toliau.

Reikia atminti, kad kiekvienas pralaimėjimas žmonių akyse yra
gėdingas: Dovydas būtinai turi nudobti Galijotą… Dėl to mums,
lietuviams, būtinai reikėtų keisti pažiūrą į garbę ir gėdą: garbė
būti gyvam, o ne-

[378 apačia]

garbė būti mirusiam, nes būdamas gyvas dar gali tikėtis ką nors
nudobti ir tapti didvyriu, o miręs jau tokių galimybių neturi…

Kai prieš gerą šimtą metų prancūzai užėmė ir pavergė
Alžyrą, tai buvo didvyriška ir kilnu, o kai šiandien
jame jau sunku bepatverti, tai kiekvienam atrodo, kad žema ir
niekšinga tenai būti ir nesitraukti. Aš manau, kad
guvesnis numano, ko siekia ši mano dissertatio de arte
combinatoria, o ji turi tikslą iškelti aikštėn būdus ir
priemones, kuriuos, pagal būdą, išmonę ir skonį, gali
kiekvienas apgalvoti ir savo viduje išdiskutuoti visas
galimybes.

Manau, kad kiekvienam aišku, jog non bellum, sed pacem cano
– ne karą, taiką apdainuoju, sandorą ir meilę pasirenku. Yra
tiek daug žemėje bendrų žmogaus priešų, prieš kuriuos
reikėtų visai žmonijai bendrai ir sutartinai kovoti: ligos, skurdas,
netikra ateitis, neteisybė…

Netikiu į liaudies teisybę tais pačiais pagrindais, kaip ir į
kapitalistų gerus norus… Prieš kurį laiką pakliuvo į
rankas nedidelė propagandinė brošiūrėle apie kinų tautos
laimėjimus, atsiprašau, kinų liaudies laimėjimus…
Viršelyje malonus, apvalus, lyg pripūsta plastikinė pūsle, Mao
veidas. Viduj: liaudies praeities skurdas, liaudies ateities dausos
ir kita. Man tačiau giliausią įspūdį paliko liaudies teisybė…
Ant kažkokios didelės upės lėkšto akmenuoto kranto
improvizuotas „liaudies tribunolas“ teisti ir bausti liaudies
priešus vietoje: stalelis, dvi kėdės, du nutukusiu pareigūnu,
keliolika suvargusių ūkio darbininkų. Teisiamas nepataisomas
nusikaltėlis, trečiu kartu pavogęs liaudies ryžių… Labai
galimas daiktas, kad jis sunkiai nusikaltęs, ypač kad ne rinka, o
liaudis voginio nustato vertę. Prieš „tribunolą“ ant
kumštinių akmenų paklupdytas vielomis užpakaly surištomis
rankomis pusnuogis ir sulysęs žmogelis. Liaudies teisybės saugotojai
su liaudies rūstybės išraiška veiduose nekantriai
laukia ženklo, kietai suspaudę vargo ir skurdo rankomis akmenis…
šios pasakėčios moralas toks: vargas bendruomenei, kuri
teisybę grindžia aistromis… Ne tuo reikėtų žmonėms vadovautis

[379 apačia]

taikoje ir neramumuose.

Ir vis dėlto atsparą priimu: ji silpnajam reikalinga, būtina ir
išganinga: vienintelė jojo viltis. Koks paradoksas: atspara
reikalinga silpnam, o atsispiria tiktai galingesnis, noriu pasakyti –
pranašesnis.

Atsparai turi būti svetimi bet kokie garbės ar moralės prietarai.
Ginamasi nuo vergijos ir mirties, dėl to priešo atžvilgiu
atsparuolis yra atpalaiduojamas nuo bet kokių moralės saitų:
užpjudytam galima gintis visais būdais ir visomis priemonėmis. O savo
tarpe, priešingai, reikia nesąlyginio pasišventimo ir
pasiaukojimo. Kadangi pastarojo ne visada galima tikėtis iš
silpno ir netikros moralės žmogaus, dėl to atsparuolių eilės turi
buti renkamos labai atsargiai, ypač tolimesnes distancijos atsparai.
Pasiaukojimo nereikėtų suprasti, kad jis būtinai turi baigtis
mirtimi: gyvenimas, ne mirtis yra žmogaus tikslas ir siekis, tačiau
savas gyvenimas neturėtų būti mainomas į tautiečio, o ypač į
bendražygio gyvybę… Čia, manau, reikia padėti porą taškų
ant raidžių „i“. Ir būtent, kas tas yra tautietis? Tautietis
yra kiekvienas lietuvis, neatsižvelgiant į jo verslą, į jojo
tikėjimą, į jojo pažiūras…

Meilė yra sudėtingas ir painus dalykas. Kiekvienas daugiau ar
mažiau myli savo tėvynę (sąmoningai ir net nesąmoningai). Tą meilę
apsprendžia daug veiksnių: būdas, temperamentas, verslas,
išsilavinimo laipsnis, politinės pažiūros, religiniai
įsitikinimai ir dar visa eilė didesnių ir mažesnių dalykų. Vienas
tėvynę myli tokią, kokia jinai yra, kitas tokią, kokia jinai buvo,
bet daugiausia tokią, kokią jis norėtų, kad būtų. Ir taip romantikas,
realistas ir net skeptikas geba tėvynę savaip mylėti. Net
žmogžudžiai, plėšikai ir vagys gali tėvynę mylėti karščiau
negu dori žmonės. Vieni myli tėvynę visą, kiti jos dalį: savo
gimtinę, savo parapija, savo apskritį, savo provinciją, net savo ūkį,
savo daržą, savo pastogę. Vienas myli sąmoningai, kitas nesąmoningai.
Meilės esmė nėra atmainose ir rūšyse, bet pačioje meilėje.
Tai, ką esmi kalbėjęs, yra bendra ir savita kiekvienai tėvynei. Imsiu
kalbėti konkrečiau apie Lietuvos meilę ir daugiau orientuosiuos į
politinių pažiūrų tėvynės

[380 apačia]

meilės atspalvius. Lietuvą myli valstiečiai liaudininkai ir
federantai, tautininkai ir socialdemokratai, krikščionys
demokratai ir voldemarininkai, frontininkai ir santariečiai…

Ir dar daugiau. Nuostabu ir keista ne tai, kad meilė yra įvairi, o
ta žmogaus sąmonės būsena, kad jam vis atrodo, kad niekas kitas, o
tik jis moka ir geba idealiai tėvynę mylėti. Ta savybė pasireiškia
ir grupėse. Taip krikščioniui demokratui atrodo, kad tobulai
tėvynės nemyli nei tautininkas, nei liaudininkas, nei
socialdemokratas, o tiktai jis vienas ir dar truputį federantas. Du
tautininku girdėjau tariančiu: jei išlaisvintoje Lietuvoje
įsigales krikdemai, ta mudu jau nutarusiu Lietuvon negrįžti…

Vadinasi, taip ir su ta visiems aiškia ir suprantama
tėvynės meile, kaip su ta priežodžio giria: juo giliau girion, juo
daugiau grybų, juo giliau tėvynės meilėn, juo daugiau kabliukų…
Visa laimė, kad, anot liaudies išminties, pilna byra, tuščia
barba, tai yra, kad tėvynės meilė reiškiama ne žodžiais, o
darbais, ir kad iš pastarųjų sprendžiamas meilės dydis ir
laipsnis.

Prieš penkiolika metų, vartydamas senus Romuvos komplektus,
užtikau vieną savo seno bičiulio-pjūvininko sonetą, kuriame, be kita
ko, radau šį sakinį: „Lietuva, o gal tu esi tų, kurie
šiandien kaip žiurkės kasasi po tavo pamatais…“
Mane šiurpas nukrėtė, prisiminus, kaip jis man vienam iš
pirmųjų skaitė tas eiles, kai dar jis pats, nei kas kitas ne svajote
nesvajojo, kad tai gali kada nors įvykt ar atsitikti…

Dėl to šiandien pats save klausiu: o kaip tie, kuriuos aš
ir kiti garbiname išgamomis, išdavikais,
parsidavėliais, maskolberniais ir kitais tolygiais epitetais…
Kas jie? lietuviai ar ne? Ar ir jie turi kokį nors tėvynės meilės
jausmą, ar tai tik mums vieniems prieinama? Piestu stoju prieš
tokią nešvarią mintį, šventvagystę ir ereziją! Bet kaip
jie patys, tie musų išgamos ir maskolberniai, savo pačiose
sielose ir širdies gelmėse galvoja?.. Ir labai bijau, kad jie
lygiai galvoja kaip mes, kad tėvynės meilės monopolis jų vienų
rankose…

Pateiksiu tokią hipotezę. Gruodžio 17 d. perversmas,

[381 apačia]

dėl liaudininkų budrumo ir akylumo, neįvyksta, bet sekančių metų
sausio … liktą dieną perversmas pavyksta viršiloms ir
puskarininkiams, kurie valdžios pryšaky pasodina Kapsuką su
Angariečiu… Po metų Kapsukas, grandinių remiamas, nusikrato
Angariečiu, pasiunčia jį gyventi į Dotnuvą pas brolį ir valdo vienas…
Aišku kaip dieną, kad būtų buvę pabėgėlių nuo komunizmo, bet
masiško egzodo mintis nebūtų net kilusi, vadinasi, bėgta nuo
rusų, ne nuo komunistų! Labai nuogąstauju, kad kapsukininkų būtų buvę
nė kiek ne mažiau kaip smetonininkų, o jei kas būtų špygą
rodęs, tai esu tikras, kad tiktai kišenėje…

Tačiau yra vienas dalykas aiškus ir neginčytinas, tai o k u
p a c i j a. Atmink ją, ir liks tiktai skonio ir pasimėgimo reikalas,
dėl kurio nesileisiu į diskusijas ir net plačiau nesvarstysiu. Tačiau
man atrodo, kad mes savo maskolbernius pervertiname, lyg jie būtų
lėmę okupaciją, sovietizaciją ar kitą kurį esminį dalyką. Jie patys
žino, kad jie yra nulis dvidešimt penktame laipsnyje…

Bet ir okupacijoje tauta lieka tauta, ir jai reikia gyventi, nes
jau toks tautos tikslas ir tokia paskirtis. Tačiau, jei manęs kas
paklaustų, kaip geriau: ar kad okupantas vienas Lietuvą valdytų ir
engtų, ar kad per maskolbernius, tai aš asmeniškai, net
žinodamas, kad savas šuo visada skaudžiau kanda, ne
nemirktelėjęs apsistočiau prie antrojo atvejo, manydamas, kad
antruoju atveju yra šansų į parsidavėlių tarpą įsimaišyti
ir doriems lietuviams, yra šansų, kad parsidavėlis gali
pakeisti nuomonę, žodžiu, antruoju atveju yra daugiau šansų ir
galimybių, tuo tarpu kai pirmuoju atveju tų šansų visai
nebūtų, o lošiant visada geriau turėti šansų, negu jų
visai neturėti. Dėl to tiesioginė okupacija, kai ji liečia mažą
tautą, gali ilgiau patverti, ir gali būti net fatališka. Be
to, nereikia užmiršti, kad mažojo likimas visada bus panašus
Į talmudo puodo likimą: ar akmuo ant puodo, ar puodas ant akmens
krinta, vis tiek tik puodas dūžta…

Mes dar nežinome, kaip mūsų atspara bus vertinama ateityje. Ar
neateina kam galvon, kad maskolbernių rezistencija bus pasėkmingesnė
ir vaisingesnė negu

[382 apačia]

mūsiškė. Beje, įspėju, kad nebūtų nesusipratimo, kai miniu
atsparą arba rezistenciją, tai turiu galvoje dažniausiai veiksmus ir
reiškinius tėvynėje, ne šiapus geležinės uždangos.

štai dviejų rūšių pavyzdžiai, kurių vieną vadintume
maskolberniškumu, o antrą rezistencija… Kuršių
Neringoje po karo neliko nei šimto žmonių, o ir likusieji buvo
daugiausia nedarbingi ar šiaip paliegę žmonės. Pajūrys buvo
tuščias, o okupantui žuvies reikėjo… Ir štai
Rytų Aukštaičiuose prie didesnių ežerų atsirado žvejų, kurie
sutiko talkininkauti okupantui ir įsikūrė Kuršių marių
pakraštyje, ir taip pakraštys bent dalinai buvo
laimėtas Lietuvai. Aš manau, kad šiandien nieks
nesmerks tokio maskolberniavimo. Lygia dalia tuo pačiu laiku buvo
varoma didelė akcija lietuviais apgyvendinti Vilnių ir Rytprūsius,
bet čia pasireiškė fantastiška rezistencija. Visi
žinojome patarlę: duoda – imk, ir neėmėme! Nemanau, kad ši
rezistencija bus kada nors pateisinta. Vadinasi, ir vėl bus japas
kaltas.

Manau, kad labai ilgai neteks laukti, kai mes turėsime apypilnius
skaičius iš partizaninio karo ir atsparos. Pavarčius porą
leidinėlių, kurie turi pretenzijų į dokumentaciją, pritrenkė įspūdis,
kad aukų grynai rusiškomis pavardėmis labai nedaug. Dažnai
tarybinio aktyvo pusėje (kitoje pusėje jų nebuvo, o jei buvo, tai
visai nežymi mažuma) nesiekė nė penkių procentų. Jei šarmaičio
skaičiai yra tikri, o jis tvirtina, kad „klasių kova“
pareikalavusi apie po dvidešimt penkis tūkstančius iš
kiekvienos pusės, tai, paėmus visas abiejų pusių aukas, rusų
nuostolis bus tik apie du nuošimčiu. Aukos vėl labai jau
smulkus mailius: kolūkių pirmininkai, brigadininkai, mokytojai,
eiliniai partijos nariai, komjaunuoliai, kaimo korespondentai ir
liaudies gynėjai arba istrebiteliai. Žinote, jei reikėjo paaukoti
devyniasdešimt aštuonis lietuvius, kad kristų pora
rusų, tai rezultatai daugiau negu skurdūs, tai baisūs rezultatai. Čia
taisyklė gali būti tiktai viena: būkime ne taupūs, o šykštūs,
kai reikalas liečia lietuvišką kraują. Tauta esmėje nėra kas
kita kaip tiktai tautiečiai; kai jų nebus, ir tautos nebus…

[383 apačia]

šiandien anapus geležinės uždangos didžiausią atsparą rodo
čekai: mažiausiai jaučia maskolio batą, daugiausia jį išnaudoja,
patys neturi nuostolių ir geriausiai iš visų satelitų gyvena.
Lenkai ir vengrai iš jų juokiasi: čekai negarbingi…
Priešo atžvilgiu, mano galva, mandagumo taisykles ir
garbingumą, o juoba lenkiškąjį honorą reikia mesti į šalį.
Esu tikras, kad čekui maskolius penkios minutės po dvylikos nė kiek
neblogiau pjaus, kaip jie tą pat minutę pjovė vokiečius, tai yra. kai
jiems nebus ta operacija nei pavojinga, nei rizikinga. Mane nustebino
čekai: jie savo šaunųjį kareivį šveiką laiko tokio
lygio tautiniu herojumi, kaip mes savo Margirį, ir ne bet kas, bet
didysis Tomaš Masaryk tą cinišką simuliantą laikė
sektinu visai čekų tautai. Esą tai būdinga ir naudinga čekui, kuriam
svetimo pono akivaizdoje reikėjo amžių būvyje visą laiką uodegą
sukti. Taip ir susiformavęs šveikiškas čeko būdas…

Kartais ir aš pagalvoju: gal ir mes klaidingai elgiamės,
dedami viltis vien į aukštąsias ir kilniąsias tautos būdo
savybes. Gal mūsų trūkumuose, silpnybėse ir ydose kaip tiktai ir
glūdi visas mūsų gyvastingumas ir stiprybė. Ir tai kalbu visai be
ironijos. Margiris atsparos tau, tiniu mastu neišsprendžia.
Valenrodas, jei ne fikcija, tai visoje giminės istorijoje vienintelis
unikumas, ir kažin ar jis remiasi į mūsų tautos būdą, nes paprastai
lietuvis turi šio to bendra su šveicaru: juodu abu
istorijoje gebėjo ištikimai saugoti svetimo šeimininko
vartus, sušaldavo mirtinai, o nuo vartų nepasitraukdavo.
Apysakininkai turėtų giliau pasiknisti po lietuvio būdą. Valančius
kiek paklebeno savo guvų Vencę, bet čia dar neišbaigtas tipas.
Svarbu, kad būtų ne kontempliatyvus, o akcijos tipas. Aš
beveik esu tikras, kad mūsų ydos gero rašytojo rankose galėtų
raitos joti ant mūsų dorybių. Žmones ne visada žino, iš ko jie
juokiasi.

Sakysime, zuikio bailumas, kur tiktai tasai žvėrelis veisiasi,
patarle tapęs, o tačiau Albert Thibaudet tvirtina, kad tai
pats-narsiausias žvėrelis visoje zoologijoje. Jam Dievulis suteikė
tik ilgas ausis ir ilgas kojas… Ir šernas savo ilčių,
briedis savo ragų taip iki galo neišnaudoja, kaip tas vargšas
kiškelis savo kojas. O kai zuikelis

[384 apačia]

pasileidžia bėgti, tai tikrai dailu žiūrėti: bėgs, bėgs tiesiai,
tai žiūrėk, pastrykt į šalį, ir tada vėl tiesiai neria.
Sakytum, jis juokus krečia bėgdamas, o jis tai daro visu rimtumu ir
panaudoja visą savo zuikišką strategiją. Ir jis tai geba
daryti su elegancija ir stiliumi bei žaismingumu, nors jam bėgti ne
visada smagu ir juokinga. Bet ar nebūtų kvailiau, kad zuikis stovėtų
drąsus ir nepajudinamas medžiotojo ar lapės akivaizdoje, arba,
atsisėdęs ant ežios, aimanuotų ir lauktų, kad jam kaktoje ragai
išaugtų, o nesinaudotų tomis galiomis, kurios yra jojo
valioje?

Nekurie mūsų tautiniai filosofai (gal sociologai, bet dabar tos
rūšies mokslai tokia skysta tyre praskydo, kad ne taip lengva
susigaudyti, kuriai disciplinai ta prieskienė priklauso) vienu metu
buvo geleželę radę: esą lietuviai ne stuburiniai, o kiautiniai
padarai. Manyčiau, kad tai nėra dalykai, kurie mus smerktų išnykimui.
Tik, užuot raudoję stuburo, turėtume auginti kiautą. Juk yra trečios
dienos ėriuko ir dramblio nugarkaulis, kaip sraigės ir Galapago salų
vėžlio kiautas. Esmė yra atsparos arba rezistencijos įstanga, ne jos
pobūdis.

Tik čia turėtų daugiau gal rodyti aktyvumo rašytojai ir
dailininkai. Taip, ir dailininkai. Kai tik nueinu į antprekyvietines
parduotuves (supermarket store), stebiuosi, kaip modernus menas
paveikęs moterų kūną ir sielą, prigimtį ir polinkius: visos tos
kelnėsna netelpančios pabaisos, atrodo, tik ką išėjusios iš
Jacques Lipchitz ar Pablo Picasso studijų… Nuo urvinių laikų
moters prigimtyje buvo gyvas palinkimas dabintis ir gražintis. Ir kas
dar šiandien galėtų tvirtinti, kad modernus menas neveikia
gyvenimo… Modernus menas yra tokia akla ir gaivališka
galybė, kuri griauna net tokias gyvo granito tvirtovės, kaip
amžinasis moters grožio pasiilgimas. štai dėl ko sakau, kad
menas ir literatūra turėtų prisidėti prie tolimesnes distancijos
atsparos gairių nutiesimo. Svarbu išstudijuoti visas bendras
ir regionalies lietuvio būdo savybes. Ir tam reikalui reikėtų
ištraukti visą tipų arsenalą. Neaplenkiant ne plėšikų:
ir romantiškąjį Blindą, ir šiaudiniapastogiškus
Rakauską su Stuku ir Rickum. Gal net tuo pačiu „svieto

[385 apačia]

lyginimo“ motyvu…

Esu daugiau linkęs už individualią ir pavienę atsparą. Tuo būdu
mažiau nuostolių žmonėmis turima, o padaroma ne visada mažiau. Beje,
rezistencijon reikėtų mažiausiai traukti profesionalių karių ir
profesionalių politikierių. Jų reikėtų vengt kaip maro ir ugnies. Te
niekas man neprimena nuopelnų. Atspara yra labai rimtas dalykas. Apie
kareivį esu labai geros nuomonės, ir to mane mano mama išmokė,
o ji turi patyrimo, nes gyveno prie didelio kelio, kuriuo net tris
kartus praslinko frontas: Dievo malonė, sakydavo ji, turėti reikalą
su kareiviu, ne su gurguolininku: kareivis ima tik tai, ko jam tą
minutę reikia, o gurguolininkas – viską… Prancūzai
padarė didelę klaidą, partizanus sulygindami su kareiviais. Karas
turi savo etiką ir formas, partizaninis judėjimas neturi tokiais
niekais rūpintis. Kare, apskritai paėmus, nedaug yra prasmės ir
turinio, dėl to jis, praradęs dar ir formas, tampa baisi nesąmonė,
kažkokia visiškai degeneravusio niekšingumo rūšis.
Lygia dalia kareivis neturėtų politikuoti. Kodėl? Ar jis ne pilietis?
Taip, bet jam yra patikėtas ginklas kitam reikalui, o politikuodamas
jis tai labai dažnai užmiršta.

Rašytojams nereikėtų užmiršti ir Konrado Valenrodo
ir itin Herkaus Manto, kuris gal ne be tūlo cinizmo aukai primindavo,
kad nebijotų mirti, nes esiąs stačiai dangun.

Kur šiandien gali kilti Valenrodas ar Mantas, manau,
skaitytojas be burtininkės nuspėja…

Atsparos viltys turi remtis į pačią Lietuvą, nes tenai ir tik
tenai glūdi josios prisikėlimas. Mes galbūt dar gyvos, galbūt dar su
galinčiu prigyti brazdu, bet esame nuo kamieno atkirstos skiedros…
Ir kai atsižiūriu atgal, man darosi baisu… Lygiai kaip ta
Blaise Pascal mintis: Le ailence éternel de ces espaees
infinis m’effraie – Tų begalinių erdvių amžinoji tyla
mane gąsdina. Mane gąsdina mūsų giminės istorija: nuo priešistorinių
laikų iki dabar; galybėje ir sugniužime; atsparoje ir pasidavime;
džiaugsme ir nusiminime; sąmonėje ir nesąmonėje; tolydžio ir
nuolatos… ji silpo ir nyko, ar kažkuo nusidėjusi, ar kažko
nesupratusi, ar apskritai neturėjusi

[386 apačia]

valios ir gyvastingumo. Ir man liks viso gyvenimo paslaptis ir
neatspėta mįslė: turėjo būt laiko tarpas amžių glūdumoje, kai ta
giminė buvo gyvastinga, kai augo ir plėtėsi, ir pasiekė ribas, kurių
šiandien niekas tikrai neaprėpia ir nemato…

Jose Ortega y Gasset tvirtina, kad tautų gyvenime yra du lemtingu
momentu: jungimosi ir irimo… Kiek mano išmonė neša,
atrodo, kad nuo priešistorinių laikų, nors per tą laiką
susikūrė valstybe ir sunyko, giminė gyveno kaip tiktai antrąjį –
irimo-nykimo momentą… Tai ir atspara neturėtų visą dėmesį
sukaupti į antraeilius dalykus, o kaip tiktai į pagrindinį. Manau,
kad pagrindinis atsparos taikinys turėtų būti bendras ir nuolatinis
tautos nykimas. Žinoma, kada eina tautos naikinimas iš lauko,
reikia į jį visą dėmesį atkreipti, bet į tai mes niekad gerai
neįsigilinsime, jei išleisime iš akių bendrąjį pavojų.

Istorijos būvyje savo giminėje turime labai daug gražių ir
vaizdžių atsparos pavyzdžių. Didžiausios atsparos reiškė
Prūsa. Bet ta josios atspara buvo fatališka. Priežasčių buvo
labai daug. Pagrindinė, žinoma, bus buvusi neturėjimas valstybės, nes
Prūsa giminių jungimosi proceso nebuvo net pradėjusi, nors giminių
solidarumas šiek tiek jau jautėsi. Nepažino ir neįvertino savo
priešų, kuriuos manė kepurėmis apmėtysią. Nepažino ir
nebrangino savo draugų: turiu galvoje Prūsos vyskupą Kristijoną…
jo nelaisvę Semboje, kur jis šešerius metus buvo
siūlomas išpirkti už aštuoniasdešimt svarų
sidabro, ir kai jo brolis su sūnum atėjo pabūti, po šešerių
metų, įkaitais, tai tie narsūs sembai bus galop savo sidabrą laimėję,
bet visa Prūsa per tuos šešerius metus prarado
vienintelį įtakingą ir nuoširdų draugą bei gynėją, tai yra,
pats draugas įvykių ir kryžiuočių buvo iš gyvenimo arenos
nustumtas į šešėlį…

Kiek efektyvesnio ir ištvermingesnio atsparumo bus parodę
žemaičiai, bet, žinoma, dėl to, kad turėjo – kartais daugiau,
kartais mažiau patikimą – užnugarį, turiu galvoje likusią
Lietuvą…

Paskutinį lietuvių partizaninį judėjimą gal galima būtų lyginti su
Prūsos atspara. Su tuo tiktai skirtumu,

[387 apačia]

kad šiandien dar tauta kol kas kompaktiška ir viena,
o tautinė sąmonė bene pasiekusi visoje josios istorijoje aukščiausią
laipsnį. Ji nėra buvusi idealas, ši atspara, nes ji
pareikalavo per daug lietuviško kraujo tuo metu, kai vilčių
laimėti ar bent ką pakeisti nebuvo. Tos atsparos nekaltinu: ji buvo
natūrali, spontaniška, be to, visa tauta tam judėjimui pritarė
ir jį rėmė. Kalbu tik apie sąlygas ir laimėjimus. Tas kraujas nėra
veltui tekėjęs… Galop šiame rašte tik prabėgomis
ją paliečiu nes man daugiau rūpi ateities atsparos regėjimas, daugiau
ieškau būdų ir priemonių, kaip atsparą padaryti įspūdingiausią
ir pasėkmingiausią su mažiausia aukų…

Visos giminės istorijoje pats didžiausias partizanas yra buvęs
notangas-prūsas Herkus Mantas arba Henrikas Montė. Tai labai įdomi,
bet drauge ir labai tragiška asmenybe; Ypač jo mirtis.
Natangai palaužti ir pasidavę kryžiuočių malonei. Herkus Mantas su
keliais draugais pasitraukia į dykras. Kryžiuočiai jį užklumpa vieną
sėdintį palapinėje. Labai galimas daiktas – bendražygių
išduotas, Mantas nesigina. Kryžiuočiai jį pakaria ir, po to,
kalaviju kūną perskrodžiai… Dvylika metų jis švaistėsi
su savo vyrais po visą Prūsą, ir nei vienas žmogus tiek kryžiuočių
nėra paklojęs kaip jis, Herkus Mantas, iš garsiosios
Mantiminių giminės… Kryžiuočiai, pamatę Henriką, labai
nudžiugo (viso Henrico gavisi sunt valde). Manau, kad ne tik tie,
kurie jį pagavo, bet ir visas kryžiuočių ordinas gavisus fuit valde.

Kas ta mūsų giminės istorija, kur tiek didelių pastangų, tiek
didelių nesėkmių, tiek neprasmingų aukų?.. Ar nebuvo Herkui Mantui
kito kelio, kur reikėjo daugiau ištvermės, daugiau kantrybės,
kurios labiausiai stigo?

Atsparon būtinai reikėtų įtraukti ir dailiąją lytį, ir ne vien
„ryšių“ pareigoms, nes vyrai labai dažnai moterų
gabumų ir įstangų tinkamai neįvertina… Jos viską gali
padaryti, ką ir vyrai, o kartais net daug geriau… Blaise de
Monluc savo Komentaruose duoda tokį epizodą. Kai jis buvo Sienos
gubernatorium, ir miestas (1555) buvo apgultas, o jo įgula buvo jau
kiek praretėjusi ir išvarginta, nutarė pakviesti talkon
sienietes gin-

[388 apačia]

tų miesto sienų… O Sienos moterys, jei kas žino Sienos
tapybos mokyklos darbus, pasižymi ypačiai moteriškumu:
švelnios, baltaveidės, ilgesingomis akimis, plonais ilgais
pirštais ir kartais vadinamojo amžinojo moteriškumo
atributais. Ir sienietes taip guviai pradėjo dorotis su ispanais,
paleisdamos į darbą ir plonus ilgus pirštelius, ir šilko
šalius, tiktai nepamesdamos akyse to kažkokiu skausmu
pertekusio ilgesingumo… Jos taip stropiai smaugė ispanus, kad
gubernatoriui net plaukai pasistojo, ir jis gailėjosi jas talkon
pasikvietęs, nes jis savo kario karjeroje nebuvo matęs tokio
žiaurumo…

Reikia išnaudoti visus galimus resursus ir visas galimybes.
Tačiau atsparoje reikia vengti spektakuliariškumo. Greitos,
ypač per ankstyvos garbės ir laurų. Teko girdėti, kad yra buvę tokių
lietuvių atsparuolių, -kurie iš vakaro po visą miestą šaukė
opa, nors upelį turėjo peršokti tik rytojaus dieną. O to viso
pasėkos buvusios tos, kad uždavinio neatlikęs įkliuvo, o kai visai
nekalton vieton gestapas įkrėtė, tai išdavė draugus…
Atsparai reikėtų vengti ypačiai karštakošių, bailių ir
neišmanėlių. štai dėl ko esu linkęs manyti, kad
atsparon būtų rekrutuojamos tiktai tikros ir didelės asmenybės,
nesuinteresuoti ir taurūs pasišventėliai, nes labai dažnai
didvyriškunią nuo niekšystės teskiria tik vienas
žingsnis…

šiai taisyklei išimtis gali būti daroma tik tada,
kai priešui gresia pavojus, kai neramumai gali jį pastūmėti
pakrikiman ar panikon. Tada reikia išmesti visas galimas
jėgas, tai yra, išeiti atviron kovon. Kitu atveju atspara turi
būti apgalvota, apskaičiuota ir atsargi. Kur galima, reikia įvelti
priešą, kad jis pats savo nenaudai veiktų ir įkliūtų,
panaudojant tolimos distancijos strategiją, kad iš šalies
atrodytų net natūralus, neparuoštas įvykis ar nelaimė. Reikia
panaudoti visas priešo silpnybes ir net aistras savo naudai.

Ypatinga dėmesį reikėtų skirti šiai lapės strategijai:
liaudies patyrimas sako, kad lapė niekuomet negaudo vištos
prie savo olos. Tą kaimyninės sandoros politiką reikėtų perkelti ir į
atsparą: reikėtų gyventi vienoje vietoje, o-daryti blėdį ir aukas
toliau, kur galima, net

[389 apačia]

už savo tautos ribų. Žmonių aukų reikia ramiais laikais kaip
galima daugiau vengti, nes pralietas kraujas labai dažnai aikštėn
išeina, noriu tuo pasakyti, kad to reikia imtis ne sportui ar
malonumui, bet gyvam reikalui. Ypač reikėtų vengti smurto veiksmų
prieš nežymius žmones, nebent jie būtų įkyriai kenksmingi.
Nemanyčiau, kad taikiniai turėtų siekti žemiau kaip rajono
sekretorius. Nors pėstininkai ir eiliniai atlieka vergijoje gana
bjaurų ir pragaištingą darbą, bet jie aukštesniųjų
siūlais tampomi…

Pats sunkiausias dalykas atsparoje yra disciplina, o be jos
bendruomenė net ir didžiausioje priespaudoje darosi palaida bala.
Demoralizaciją skleidžia okupantas su savo samdiniais. Nemanau, kad
čia lietuvių tauta darytų kokią nors nelaimingų, jai vienai savitą
išimtį. Bendradarbiavimas su aršiausiu priešu
yra bendras ir visuotinis, tik su ta pastaba, kad tai liečia
specialią žmonių rūšį: tuos, kurie lengvai ir fanatiškai
susižavi kuria nors naujenybe, ir tuos karjeristus, kurie naudojasi
kiekviena proga pasinaudoti gyvenimu. Pavyzdžiui, yra sakoma, kad
vien Paryžiaus mieste buvo apie septyniasdešimt tūkstančių
tokių kolaborantų, kuriuos reikėjo kalinti už okupacijos metais
padarytuosius nusikaltimus prieš prancūzų tautą. Norėčiau būti
optimistiškesnis dėl lietuvių tautos, nes esu beveik tikras,
kad po keliolika metų nusitęsusios okupacijos mes šiandien
savo kolaborantų eilėse nerastume visoje tautoje tiek teistinų
nusikaltėlių… Tautos solidarumas, atrodo, niekad nebuvo
pasiekęs tokio laipsnio ir tokių proporcijų kaip dabar. Visi mano
sutiktieji pastaruoju laiku apleidę Lietuvą žmonės labiausiai
stebėjosi emigracijoje išbujojusiu partiniu susiskaldymu ir
partiniu atsiribojimu. Ir Lietuvoje lietuviai, sako, ta prasme ne
visi į vieną dūdą pučia, tačiau jiems pirmoje galvoje Lietuva ir
josios laisvė rūpi, o jos politinė diferenciacija jau tolimesnes
laisvo gyvenimo raidos reikalas. Viena diktatūra, kokia jinai bebūtų
ir iš kur jinai beeitų, atrodo, visi bodisi ir kratosi…

[390 apačia]

Emigracijoje atspara įgavo manding didesnio populiarumo ir ypač
gyvastingumo negu tėvynėje, kur ilgus metus truko rezistencinė
praktika. Tai labai suprantama: ne jautis puikuojasi savo darbu, bet
ant jojo rago tupinti muse… Dar daugiau, atspara yra bene
trijų politinių grupių spiritus-movens. Tai yra atsparos karikatūra,
ne ironija. Atspara nėra politinė ar socialine programa, kuri gali
būti priešprieša kitai partijai, kuriai programa yra
conditio sine qua non. Jei tėvynėje atspara būtų apėmusi tiktai vieną
kurią specifinę žmonių grupę, siaurą ir uždarą, kaip politinę
partiją, tai ji būtų panaši atsparos karikatūra ir nesąmonė
kaip ir čionykštė. Jei atspara neapima visos tautos, jei ji
apima tik apšviestuosius ar išrinktuosius, tai ji nėra
atspara tikrąja to žodžio prasme. Atspara yra visos tautos spyrimasis
prieš pavergėją ir jojo talkininkus. Lietuvoje rezistencija
buvo bendra ir visuotinė, apėmusi visą tautą, visus luomus ir visas
partijas… štai dėl ko atspara yra visos lietuvių tautos
garbė ir pasididžiavimas.

šiomis pastabomis nesikėsinu prieš rezistenciją
svetimuose kraštuose. Ji vyksta pavieniui ir organizuotai. Jai
ir čia lygiai plati ir didele dirva. Ir smerkiu ne rezistenciją, bet
jos iškreipimą, bet jos sukarikatūrinimą, bet jos sumaitojimą…
Atspara tautiniu požiūriu yra šventa ir skaisti. Telieka ji
tokia per amžius. Tenemaitoja jos siaura bačkinė tribūna,
tenevalkioja jos po prekyvietes, nes ji nuplauta gausiais
pasišventusio ir pasiaukojusio kraujo upeliais… Mums
reikia, kad ji būtų skaisti ir tyra, kad ji mus žadintų, įkvėptų ir
keltų visus ir visuomet, kad ji būtų visų mūsų viltis ir
susimąstymas.

Bendruomenė turėtų padaryti savo sąžinės patikrinimą…
Viena, užsidariusi, susikaupusi… Kur esame ir kur einame? Ar
turtus-kraitį krauname, ar palikimą eikvojame? Ar mes esame tautos
atsparos dalininkai, ar dezertyrai? Ar mes sielojamės tautos
ateitimi, ar mes nepaisome? Visa tai turime išsiaiškinti
kiekvienas atskirai ir visi bendrai. Reikia išsiaiškinti,
kur mes esame ir ko mes siekiame. Ar mes esame už, ar prieš?
Būkime nuoširdūs ir atviri, nes su melu galima išeiti,
bet negalima su juo grįžti. Geriau karti tiesa, negu

[391 apačia]

pasaldintas melas. Pakankamai, atrodo, primelavome sau ir
bendruomenei…

Kalbu į Lotą ir jojo šeimą, ne į Sodomą-Gomorą.
Teatsigrįžta ir tepavirsta į druskos stulpą Loto pati, bet tegu tai
įvyksta už tų pasmerktųjų miestų sienų… Kur medį kerta, ten ir
skiedros krinta… Tautos irimas vyksta ir šios
bendruomenes eilėse. Būčiau linkęs tikėti tikslingumu: jei nykstama,
tai yra gal priežastis, o gal net tikslas… Gal prasmė? Gal
įspėjimas. Tai spręsti filosofams, sociologams, politikams…

Viso to akivaizdoje manding ar nereikėtų mums visas vertybes
pervertinti iš naujo: praeitį, dabartį, ateitį… Nei
dabartis, nei ateitis nėra kol kas mūsų valioje. Lieka mums viena
praeitis: pasiekiama, prieinama, tebūnie jinai skaudi ir griežta
mokytoja. Visa giminė iki išnykimui arba galutiniam
išsiskyrimui (čia turiu galvoje brolišką latvių tautą,
kuri į giminystę labai dažnai žvairai pažvelgia). Nesu šovinistas
ir nešaukiu: Lietuva aukščiau visų! Ne, bet ar kam
patinka, ar ne: Lietuva yra aisčių giminės kvintesencija. Pavojų
spaudžiamos visos giminės rado joje prieglobstį. Yra dokumentų, kad
spaudžiant kryžiuočiams ir slavams buvo pabėgėlių po visą etninę
Lietuvos valstybę. Apie Gardiną ir Slonimą buvo susidariusios
stambios prūsų pabėgėlių kolonijos…

Žuvusių giminių istorija yra mūsų istorija: mes negalime leisti,
kad ją aiškintų nukariautojai… Mes turime giliai, ne
paviršutiniškai išaiškinti pačias
giliausias jųjų išnykimo priežastis, nes mes, gyvi būdami,
turime ar neturime tų problemų, kurių turėjo ar neturėjo anos,
žuvusios giminės. Mes, ir aš pats, didžiuojamės tautine
sąmone, kuri, manau, niekad tokio lygio nebus istorijoje pasiekusi.
Bet reikia išsiaiškinti, ar tai kiek atsparai sveria,
ar tai yra reiškinys, kuris atsparai nieko nepadeda ir
nereiškia. Ir tokia tezė, kad žinojimas, kad pilnas ir
sąmoningas pavojaus nujautimas ir numatymas kapituliacijos nesulaiko
ir nykimo nesustabdo, manau, yra labai ir labai rimtai svarstytina.
Reikia priežasčių kitur ieškoti. Žuvusių giminių istoriją

[392 apačia]

lietuvis turi gerai ir smulkmeniškai žinoti. Žinoti taip,
kad nebūtų spragų ir paslapčių. Yra daug nukariautų tautų, kurios
išliko. Išliko, net kalbą praradę. Kodėl, sakysime,
mūsų giminė dažnai jokio ženklo nepaliko, išskyrus gal kai
kuriuos vietų ar vandenų vardus. Kaip reikėtų mus prieš tokį
negandą grūdinti ir auklėti? Ir tai yra atsparos klausimai.

Nieko nėra taip pavojingo tautai kaip prietarai, kaip klaidingi
įsitikinimai, kaip netikri pasitikėjimai… Man rodos, kad mes
labai dažnai matuojame ir sveriame 1904-1914 m. matais ir
svarstyklėmis. Tada mums reikėjo įsikalti ir įsitikinti, kad esame
šviesūs ir kultūringi: visa, ką kiti gali, galime ir
pajėgiame. Platesne skale čia ir sustojome, lyg bijodami, kad iš
didelio rašto neišeitume iš krašto.
Daugiui atrodo, kad kultūra yra vienų kultūrininkų privatus reikalas.
Ir kas keisčiausia, kad dar efemeriniam įspūdžiui esame paslankesni,
ir tai tik dėl to, kad atpildas čia pat. Patvaresnei vertybei esame
visai abejingi. Atspara, pasėkmingiausia atspara yra kultūrkampfas.
Kam tai neaišku, teįsižiūri į okupantų pastangas pirmon galvon
pažaboti tautinę kultūrą… Jie žino, kur tautos stiprybė ir
skydas. Tuo atžvilgiu Lietuva panašios vergijos nėra dar
mačiusi. Čionykštės atsparos ir būtų reikalas priešo
užmačias atsverti… Pasipuikavimas: ana va mes rezistentai!..
reikalo ne per nago juodymą priekin nepastumia…

Nemanau nei visų atsparos rūšių išskaičiuoti, nei
visų jos būdų bei priemonių aptarti, nes tai ne vieno žmogaus darbas.
Visi jų turi sutartinai ieškoti ir spręsti pagal išmonę
ir įstangas. Tam reikalui niekas nėra nei per didelis, nei per mažas.
Tiktai reikėtų atsisakyti melo, tuštybės ir demagogijos.
Turime padaryti tautą tokią, kad ji būtų visų džiaugsmas ir
pasididžiavimas.

Atspara turi būti veiksmas, valios įtempimas. Ji gali būti pasyvi
ar aktyvi, bet valia ir ryžtas, ne rezignacija. Bet visur, net ir
atsparoje, nereikia pertempti siūlo, nereikia išnaudoti visų
dvasines ir medžiaginės energijos atsargų, nes galių išsekimas
veda į rezignaciją. Tiesa, beveik visada atsparos pobūdį nulemia
priešas –

[393 apačia]

okupantas. Atspara visada vyksta tautos ribose. Čia turi
susidaryti josios pobūdis. Kadangi, kaip sakėme, atsparus pobūdį
dažniausiai nulemia priešo veiksmai ir priemonės, tai yra
pavojus, kad atspara gali sustingti vienoje kurioje formoje ir
netekti savo pasėkmingumo, tai, mano galva, reikėtų sudaryti
strategijos ir taktikos planus, nes praktika parodė, kad tai nėra
lengva padaryti, kai atspara įeina į rutinos akligatvį.

Man rodos, kad mes labai dažnai, kur reikia ir kur nereikia,
atsparą linksniuojame, bet niekad jos rimtai nesvarstome. Būtų daug
svarbiau ir naudingiau, kad būtų keliami ir studijuojami atsparos
klausimai visumoje ir detalėse: pobūdis, kryptis, metodai, galimybės.
Ar ji gali tęstis nuolatos viena ir ta pačia kryptimi? Ar ji
neišsigimsta, kaip ir visa, kas žmonėse ilgiau patveria? Ar
negali būti atspara vieną kartą begalinis gėris, o kitą kartą tokia
pati begalinis ir nepataisomas blogis, išganymas ir pražūtis,
stiprėjimas ir išsisėmimas?..

Prūsos intensyvi atspara ir kova tęsėsi penkiasdešimt
trejus metus. Prūsa per tą atsparos laiką palūžo. Ar ta atspara buvo
prasminga? Ar jinai pačiai Prūsai turėjo kokią norint apčiuopiamą
naudą? Prūsų kaltint negalim, nes jie savo istorijoje neturėjo
panašaus pavyzdžio, be to, jie manė laimėsią… Jie
nesutiko gyventinauja forma ir nauju turiniu. Jie viską, kas jiems
buvo norima primesti, atmetė. Ką visa tai reiškia, jei ne tai,
kad jie pasirinko mirtį ir nebūtį? Mirtis yra tada prasminga ir
graži, kai jinai ne mirčiai, o gyvenimui skirta. Kada tauta prieina
tokią lemtingą kryžkelę: išlikti ar žūti, tauta turėtų
pasirinkti gyvenimą, ne mirtį[.]

Kai pagalvoju apie Prūsą ir josios atsparą, tai taip ir noriu
pasakyti, kad ją pražudė vadinamasis didysis keturiolika metų trukęs
sukilimas. Tada ji neteko kraujo. Tada ištisų giminių žeme
dykra-pavirto. Zeme liko, vardai liko, bet tai dar ne tauta, tauta
yra tautiečiai, žmonės…

Prūsos krikštas, ar jis būtų vykęs Voiteko-Adalberto
laikais, ar Kristijono laikais, būtų buvęs dalingas, nes tai buvo
laikai, kai imperatorius ir šv. Sostas tar-

[394 apačia]

pusavy varžėsi. Žodžiu, ji turejo laimės priimti krikščionybę
daug palankiau negu daugelis Europos tautų Ji turėjo laimės priima
tikėjimą iš apaštalo, kuris buvo pats įsitikinęs ir
įtikinęs Romą, kad apaštalauti galima tik vietos kalba ir
vietos žmonėmis… Ar taip buvo krikštijami fryzai ir
saksai, čekai ir Palabes slavai?..

Prūsų ir lietuvių likimas buvo vienas. Jie žuvo, mes patvėrėme ir
patvėrėme dėl to, kad jie žuvo, t. y. mes suskatome susigriebti ir
sukurti valstybę ir išlikti štai dėl ko turime paimti
jų istoriją sau: mes jiems esame kalti, ir mes vieni galime pilnai
suprasti jųjų likimą. Galime suprasti taip, kaip niekas kitas
pasau1yje. Apie prūsus daugis rašė, ir net labai palankiai kai
kurie apie juos rašė. Prūsai kai kurių pavaizduoti didvyriai
ir kankiniai, bet liko kažkas-neatspėta, bet liko nenuvokta esmė. Tam
supratimui nepakanka palankumo ir erudicijos, o reikia kažkokio
intymaus intereso, kurį gali turėti tik to paties kraujo ir. to
paties istorinio likimo žmogus. Net to paties kraujo latviai, manau,
negalėtų prūsų istorijos ir jų žūties visu tikrumu perprasti, nes jie
istorijos bėgyje buvo pasirinkę kitą ir visai priešingą būdą.
Tą būčiau linkęs vadinti atspara: čia svarbu ne priemones, bet
tikslas. Ątvira atspara latviuose buvo berods ne bendra, o apėmusi
tiktai atskiras sritis ir ilgai nepatvėrė. Dėl to latviams gali
atrodyti, kad prūsai buvo užkietėję savo nelankstume ir tatai juos
pražudė. Tuo tarpu lietuviams prusų elgesys yra artimas ir savas.

Kai kalbame apie atsparą, tai atrodo, kad kalbame vien tik apie
žygius ir laimėjimus. Partizanai vargo, kentėjo alkį, šaltį,
baimę. Jie mirė kančiose, dažnai be medicinos pagalbos. Jie buvo
savųjų labai dažnai išduodami, savųjų kankinami, savųjų
žudomi. Jų lavonai niekinami savųjų.

Man teko labai artimai pažinti vieną bulgarų partizaną, veikusį
prieš nacius ir komunistus. Partizanavusį bene aštuonetą
metų… Ir dabar į savo žygius žiūrintį iš laiko
perspektyvos. „Aš esu“, sako jis, „tiek blėdžių
savo tėvynėje pridaręs, kad nedrįsiu niekada

[395 apačia]

savo tėvynėn kojos įkelti. Tada atrodė pasiaukojimas ir žygiai, o
su laiku vis ir vis daugiau slegia mintis, kad tai buvo
piktadarybės…“ Ar nereikėtų žinoti to iš
anksto?..

Partizanas visada jaučia, kad jį pavojus kaip šešėlis
seka. Jis yra užpjudytas, jis visą laiką ginasi. Kartais ir tada, kai
gintis nereikia. Toks jojo likimas. Ypač jojo likimas baisus, kai
nesiseka. Arba kai visas judėjimas baigia išblėsti… Tad
partizano dalia nėra pavydėtina. Kovot pralaimėtą kovą yra tragiška,
bet partizanui kelio atgal nėra. Turiu galvoj, garbingo kelio nėra.
Suminėjau Herkų Mantą. Manau, kad ir šiame paskutiniame mūsų
partizaniniame judėjime buvo tokių vaizdų, kai okupantai ir jų sėbrai
rado bunkery besėdintį partizaną vieną, ilgos kovos išvargintą
ir nusiminusį, neturintį valios ir noro gintis, ir gal neturintį kuo
gintis…

Galima sudaryti puikiausią atsparos planą, paruošti
lanksčią taktiką ir toli siekiančią strategiją, bet nuo pirmo smūgio
pakrikti ir sugniūžti… Vadinas, yra kažkas svarbiau negu
planai, taktikos ir strategijos. Tasai svarbiausias dalykas yra
tautos Vienybė: atskirų luomų, pažiūrų ir tikėjimu susicementavimas,
susikaupimas, susijungimas pačioje tautoje, neieškojimas
gėrio, teisybės ir laisves už savo tautos ribų. Tauta yra marga,
įvairi. Reikia ją tokią priimti ir pakęsti: pakanta, solidarumas,
vienybe yra pačios stipriausios tautos tvirtovės… Apie tai
galvojau čia, savo Milford Street buveinėje, ypač rytais, kai iš
tos šalies vandenyno paukščiai skrisdavo gėlo vandens
atsigerti… Vanduo, vėjas, paukščiai – laisvės
simboliai…

Ateitis turi būti mūsų! Daugiau nei žingsnio, nei pėdos! Mes
turime tarti sutartinai: išgrauš, negausite!

Tiek kraujo, tiek ašarų, tiek skausmo…

Laiko ūkanose žiema… Giria mūsų prieglobstis… Nuo
moters klyksmo krinta nuo šakų smulkus sniegas… Kažkur
šaltyje spraga trandys degančiuose grebėstuose ir dunda žemė
nuo sunkių kryžiuočių arklių… Motinos glėbyje bąla kūdikio
gležni piršteliai ir trupa kaip druska… Kur buvo
sodyba, tik nuodėguliai ir sviltos…

[396 apačia]

O metraštininkas rašė: propter molliciem hiemis non
poterant deducere ad effetum – dėl žiemos švelnum
negalėjo įvykdyti… Tokių vaizdų pilna šių dienų istc
rija: Vorkutoje, Igarkoje, Krasnojarske… toli nuo tėvynės…

Ginčai, varžybos, pavydas, puikybė, parsidavimas. Kraujas, ašaros,
didvyriškumas, pasiaukojimas… Vis kas, viskas, lyg
pradžiūvusia dirva vėjo sūkurys Stačias vaikščioja po mano
giminės žemę…

„Sveikas protas yra pasaulyje geriausiai paskirstytas dalykas,
nes kiekvienas mano esąs juo gerai aprūpintas, jog dar net tie, kurie
sunku bet kuo kitu patenkinti, jo netrokšta daugiau negu turi“
(R. Des cartes).

Dėl to, dėl to žmonijos istorijoje daug gražių ir teisingų žodžių
tik biro žirniais į sieną… Prisimenu kai kurias vietas iš
De consolatione philosophica – Filosofijos paguoda…
Poetinė paguoda – Malūno brastos gatvės elegija…

1958 m. pavasaris