Žymų Archyvai: bylos

Bylos XI. Ar buvo užtektinai pagrindų perduoti bylą „Drėlingas prieš Lietuvą“ Didžiajai kolegijai?

Žemiau esančiame tekste parodoma, kokie buvo pagrindai perduoti bylą „Drėlingas prieš Lietuvą“ Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiajai kolegijai.

Reikia turėti omeny, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija nėra apeliacinės instancijos teismo analogas. Paprastai apeliacinės instancijos teismai priima beveik visus laiku pateiktus apeliacinius skundus. Tuo tarpu EŽTT kanceliarija paskaičiavo, kad Didžiajai kolegijai yra perduodama tik ~5% bylų, dėl kurių pateikiami atitinkami prašymai, tai yra, tik vienas iš dvidešimties prašymų tenkinamas. Taip buvo ir šiuo atveju: 20 prašymų atmesta, vienas priimtas. Atvejai, dėl kurių bylos yra perduodamos Didžiajai kolegijai, Europos žmogaus teisių konvencijos 43 straipsnyje yra įvardijami kaip išimtiniai. 43 straipsnio 2 dalis nustato, kad „penkių Didžiosios Kolegijos teisėjų komisija patenkina tokį prašymą, jeigu byloje keliamas sudėtingas Konvencijos ar jos protokolų aiškinimo ar taikymo klausimas arba rimta visuotinės svarbos problema“.

EŽTT bendrosios praktikos dėl bylų perdavimo Didžiajai kolegijai pagal Konvencijos 43 straipsnį dokumente, kurį sudarė šio Teismo kanceliarija, preliminariai išvardijami pagrindai, dėl kurių bylos gali būti perduodamos Didžiajai kolegijai:

„Sudėtingas Konvencijos ar jos protokolų aiškinimo ar taikymo klausimas“ yra iškeliamas, kai kyla svarbus klausimas, kurio Teismas dar nėra sprendęs, reikalauja išaiškinimo, arba kai sprendimas gali būti svarbus ateities byloms ar Teismo praktikos formavimui. Rimto klausimo atvejais gali būti laikomi atvejia, kai skundžiamas sprendimas yra nesuderinamas su ankstesniu Teismo sprendimu. Taip pat svarbiu Konvencijos taikymo klausimu laikomas atvejis, kai dėl Teismo sprendimo reikalaujama reikšmingai pakeisti nacionalinius teisės aktus ar administracinę praktiką. <…> Galiausiai, „rimta visuotinės svarbos problema“ gali būti susijusi su reikšminga politine problema.

Apibendrinant, man tikrai sunku pasakyti, kokios priežastys (ar kokių priežasčių nepakankamumas) lėmė, kad Drėlingo byla nebuvo perduota Didžiajai kolegijai. Faktas tas, kad tokiam perdavimui buvo rimtos prielaidos, ir jas pripažino bylą komentavę Lietuvos teisininkai. Man asmeniškai pagrindai perduoti bylą Didžiajai kolegijai atrodo užtektinai reikšmingi. Siūlau susipažinti ir pasidaryti savo išvadas.

=================

Europos Žmogaus Teisių Teismo kolegijos 2019 m. kovo 12 d. sprendimas byloje „Drėlingas prieš Lietuvą“ (toliau – Kolegijos sprendimas, kalbant apie bylą – Drėlingo byla) iškelia rimtus klausimus, susijusius su Konvencijos 7 straipsnio aiškinimu ir taikymu, bei rimtas bendro reikšmingumo problemas.

Rimti su Konvencijos 7 straipsnio taikymu susiję klausimai – tai suderinamumo su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT arba Teismas) ankstesne praktika klausimai. Kolegijos sprendimas yra nesuderinamas su ankstesniu Teismo Didžiosios kolegijos (toliau – DK) sprendimu byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą. Manytina, kad, jei Kolegija Drėlingo byloje būtų nuosekliai sekusi Vasiliausko bylos sprendime išdėstytais principais, ji būtų padariusi priešingą sprendimą. Taip pat pažymėtina, kad Kolegijos sprendimas sudarė sąlygas šalies teismams taikyti tokią genocido nusikaltimo sampratą, kuri yra nesuderinama su to nusikaltimo supratimu, koks jis buvo išvystytas tarptautinių tribunolų. Kadangi yra akivaizdu, kad DK Vasiliausko byloje teigė sekanti tarptautinių teismų praktiką genocido nusikaltimo klausimu (neskaitant dabartinio grupės naikinimo „iš dalies“ aiškinimo, kuris, pasak DK, nebuvo prieinamas 1953 m.), ši problema gali būti priskirta ir svarbiems Konvencijos interpretavimo klausimams, ir svarbiems bendros svarbos klausimams, kaip nurodyta Konvencijos 43 straipsnyje, nurodančiame bylų perdavimo Didžiajai kolegijai svarstyti pagrindus. Toliau skaityti Bylos XI. Ar buvo užtektinai pagrindų perduoti bylą „Drėlingas prieš Lietuvą“ Didžiajai kolegijai?

Bylos X. V. Vasiliausko byla: epilogas

EŽTT ir LAT pastatai
EŽTT ir LAT pastatai
Praėjusią savaitę, 2016 m. spalio 27 d., Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paskelbė nutartį, kuria greičiausiai baigėsi V. Vasiliausko bylos epopėja (su nutartimi galima susipažinti čia). Buvo paskelbta ir šešių teisėjų atskiroji nuomonė.

LAT 2016 m. spalio 27 d. nutartimi panaikino nuosprendį V. Vasiliauskui bei nuosprendį patvirtinusias apeliacinės ir kasacinės instancijų nutartis, tačiau tai buvo padaryta formaliais pagrindais – nesant galimybės keisti kaltinimo mirusiam asmeniui.

Šešių teisėjų atskirojoje nuomonėje išsakoma pozicija, kad kaltinimo keisti net ir nereikėtų, kad V. Vasiliauską galima palikti nuteistą, tereikia detaliau paaiškinti nuteisimo motyvus.

Kas būtų įvykę, jei V. Vasiliauskas tebebūtų buvęs gyvas, nėra lengva prognozuoti*, bet, sekant spalio 27 d. nutarties logika, V. Vasiliauskas greičiausiai būtų nuteistas iš naujo pagal modifikuotą kaltinimą – už lietuvių tautos (nacionalinės, etninės grupės) genocidą, nes dalyvavo sunaikinant šios grupės dalį, kurios sunaikinimas turėjo įtakos visos tautos išlikimui. LAT nutartyje nuduodama, kad šiuo klausimu – galimybės nuteisti V. Vasiliauską dėl partizanų kaip tautos dalies naikinimo klausimu – EŽTT visiškai nepasisakė. Todėl LAT nutartyje detaliai išdėstoma argumentacija, visiškai atitinkanti tą, kurią LRKT buvo išdėstęs 2014 m. kovo 18 d. sprendime dėl genocido sampratos ir LAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartyje S. Drėlingo byloje. Toliau skaityti Bylos X. V. Vasiliausko byla: epilogas

Bylos IX. EŽTT sprendimo Vasiliausko byloje ištraukų vertimas (su komentarais)

EŽTT interneto svetainės fragmentas

(Taip pat skaitykite mano straipsnį Bernardinuose: V. Vasiliausko byla ir jos reikšmė istorinio teisingumo paieškoms Lietuvoje.)

Tinklaraščio skaitytojų dėmesiui siūlau Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 20 d. sprendimo byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą atskirų dalių vertimą su komentarais. Žinoma, šios ištraukos savaime yra labai skurdus būdas susipažinti su tekstu, tačiau viso teksto lietuvių kalba teks, turbūt, ilgokai palaukti.  [Papildymas: 2016 m. sausio viduryje sprendimo vertimas į lietuvių kalbą buvo paskelbtas LRV atstovo EŽTT svetainėje].

Tekstas ilgas, o nauda iš skaitymo bus tik tuo atveju, jei tikrai domina šios bylos esmė. Taigi, apsiginkluokite kantrybe ir kavos puodeliu. Arba – verskite kitą puslapį.

Žiniasklaidoje buvo įvairiausių sprendimo interpretacijų, daugelis jų buvo pateiktos ne profesionalių teisininkų. Kas link teisininkų komentarų, Konstitucinio Teismo pirmininkas sakė, kad šis EŽTT sprendimas niekuo nesiskiria nuo Konstitucinio Teismo sprendimo. Jis, o taip pat – Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojas, teigė, kad sprendimas  visiškai neužkerta kelio ateityje kvalifikuoti MGB veiksmų prieš partizanus kaip genocido (žr. radijo laidos „60 minučių“ 2015 m. spalio 21 d. įrašą, nuo 5 iki 15 minutės). Atsižvelgdamas į šias, manau, vargu ar pagrįstas, interpretacijas bandysiu paaiškinti EŽTT sprendimo tekstą. Toliau skaityti Bylos IX. EŽTT sprendimo Vasiliausko byloje ištraukų vertimas (su komentarais)

Bylos VIII. Sovietų Lietuvos teismo nuosprendis A. Ramanauskui (Vanagui) – ir ką jis reiškia šiandien

Adolfas Ramanauskas „Vanagas“
Adolfas Ramanauskas „Vanagas“
Lietuvos Apeliacinis Teismas vieną po kito skelbia nutartis dėl Kauno apygardos teismo nuosprendžių plačioje A. Ramanausko (Vanago) sulaikymo, kankinimo ir egzekucijos byloje (ji išskaidyta į keletą bylų pagal teisiamuosius, iki šiol yra paskelbti nuosprendžiai Stanislovui Drėlingui (žr. Faktai.lt straipsnį apie Drėlingo bylą, nuosprendis įsiteisėjęs) ir dar neįsiteisėjęs nuosprendis Ilja Vorobjovui (žr. Faktai.lt straipsnį apie nuosprendį).

Abiejose bylose buvę KGB pareigūnai, dalyvavę A. Ramanausko (Vanago) sulaikymo operacijoje yra kaltinami genocidu – dalyvavimu sunaikinant A. Ramanauską ir represuojant jo žmoną B. Mažeikaitę kaip „nacionalinės-etninės-politinės“ grupės – partizanų – narius. Toliau skaityti Bylos VIII. Sovietų Lietuvos teismo nuosprendis A. Ramanauskui (Vanagui) – ir ką jis reiškia šiandien

Bylos VII. Naujos senos bylos: nereabilituotasis Aloyzas Juodis, reabilituotasis Stasys Skabeika

Nežinau kiek mano tinklaraščio skaitytojų yra matę skiltį „Reabilitacijos bylos“. Tai prieškario, karo ir pokario Lietuvoje veikusių ginkluotų antisovietinių (ir ne tik) būrių dalyvių bylos. Šie asmenys buvo nuteisti SSSR karinių tribunolų, LTSR teismų arba represuoti Ypatingojo pasitarimo sprendimais. Visų šių asmenų bylos, nepriklausomybės aušroj, buvo svarstytos iš naujo ir priimti vienokie ar kitokie sprendimai. Kai kurie asmenys buvo reabilituoti, kai kuriuos reabilituoti atsisakyta. Kai kurių jų bylos Nepriklausomybės laikais buvo svarstomos net kelis kartus.

Pradėjau jas rinkti ir viešinti, nes ir pats bandžiau nustatyti kokią nors bendrą tendenciją, suprasti, ar yra bendri principai, kuriais vadovaujantis tos bylos nagrinėjamos, ar tai daroma visiškai ad hoc. Kol kas atrodo būtent taip – atrodo, kad nėra vienos sprendimų motyvavimo sistemos.

Štai kad ir šios dvi bylos, kurias pridėjau ką tik. Tai Aloyzo Juodžio ir Stasio Skabeikos bylos. Toliau skaityti Bylos VII. Naujos senos bylos: nereabilituotasis Aloyzas Juodis, reabilituotasis Stasys Skabeika

Bylos VI. Antroji V. Vasiliausko byla

2014 m. birželio 13 d. Apeliacinis teismas paskelbė nuosprendį V. Vasiliauskui genocido byloje – jau antrojoje šiam buvusiam MGB pareigūnui iškeltoje byloje dėl genocido.

Įvykiai

Kaip ir didelė dalis pokario partizanų istorijų, ši prasideda pirmaisiais vokiečių okupacijos metais. Jonas Būdininkas, kuriam tuo metu buvo 27-neri, 1941 m. pabaigoje įsidarbina lietuvių policijoje ir atlieka tipiškas jos užduotis – saugo vokiečių sandėlius, suimtus už prosovietinę veiklą aktyvistus ir pan. Dokumentuose nėra duomenų apie tai, kad jis būtų sudalyvavęs Holokauste ar vykdęs tokius nors kitus nusikaltimus žmoniškumui – bent jau apie tai nerašoma teismo nuosprendyje.

Jonas Būdininkas 1944 m. pasitraukia į Vokietiją, dirba karinės pramonės įmonėje, o pasibaigus karui patenka į repatriantų stovyklą. Po kurio laiko jis grįžta namo – į Panovių kaimą Šakių rajone. 1948 m. užmezga ryšius su antisovietiniu pogrindžiu, greičiausiai per savo brolį Juozą. Toliau skaityti Bylos VI. Antroji V. Vasiliausko byla