Nuotrauka iš: https://bit.ly/2QNooEa

Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui VI: draudžiama karo ataka prieš civilius

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail

Kažkiek užtrukau po paskutinio įrašo Sausio 13-osios įvykių ir kaltinamojo akto tema, tačiau štai lyg ir baigiau dėlioti mintis.

Pasak kaltinamojo akto sausio 13-osios byloje, planuojant sausio mėnesio veiksmus sąmokslininkų buvo nutarta

Spaudos rūmus, TV bokštą bei LRT užimti vykdant tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamas karo atakas, nukreiptas prieš civilius.

Vykdydami šį planą, pvz., Spaudos rūmų atveju (analogiškai rašoma ir apie kitus atvejus),

apie du šimtai (200) kariškių <…> karine technika atvyko prie Spaudos rūmų ir pradėjo tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamą karo ataką prieš pastate dirbusius ir jį gynusius civilius <…>

Baudžiamojo kodekso 111 straipsnis kriminalizuoja tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamas karo atakas prieš civilius.

Romos statuto, kurio formuluotėmis remiantis buvo surašytas BK 111 straipsnis, 8 straipsnio 2 dalies b) punkte nurodoma, kad Karo nusikaltimais laikomi „rimti tarptautinės teisės nustatytų tarptautinių ginkluotų konfliktų įstatymų ir papročių pažeidimai“, be kita ko, „i) tiesiogiai karo veiksmuose nedalyvaujančių visų arba pavienių civilių tyčinis užpuldinėjimas“, bei „ii) civilinių objektų, t.y. ne karinių objektų, tyčinis užpuldinėjimas“. Taip pat pridedama, kad karo nusikaltimu laikoma „iv) karo ataka, kai yra žinoma, kad tokia ataka taps atsitiktinės civilių žūties ar suluošinimo priežastimi, padarys žalą civiliniams objektams, ilgalaikę ir didelę žalą gamtinei aplinkai, aiškiai didesnę nei ta, kurios reikia siekiant konkretaus ir tiesioginio laukiamo karinio pranašumo“. Taigi, draudžiamos atakos prieš civilius, atakos prieš civilius objektus, ir neproporcingos atakos (t.y., iš esmės teisėtos atakos, kurios, tačiau, padaro tiek žalos civiliams ar civiliams objektams, kad jų nebegalima pateisinti įgyjamu kariniu pranašumu).

Romos statuto lietuviškame vertime gana keistai atrodo žodis „visų“ civilių užpuldinėjimo samprata. Bet pažiūrėjus į anglišką tekstą matyti, kad turėtas omeny ne kiekvieno individualaus civilio užpuolimas, o „civilių populiacijos kaip tokios“ (angl. „civilian population as such“) puolimas. Tai yra, karo nusikaltimu laikomas žmonių, tiesiogiai nedalyvaujančių konflikte, tyčinis, tikslingas užpuolimas. Karo nusikaltimu nebūtų laikomi atvejai, kai civiliai yra atsitiktinės karinės operacijos aukos – nebent buvo pagrindas žinoti apie atsitiktinių aukų didelę galimybę, tai yra, neproporcingos atakos atveju.

Ir Baudžiamasis kodeksas, ir Romos statutas buvo surašyti jau gerokai po sausio įvykių. Ką apie civilių užpuldinėjimą sakė tuo metu galiojusi tarptautinė teisė? O ji sakė faktiškai tą patį, naujų normų nuo tų laikų faktiškai neatsirado.

  • 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos (IV) Konvencijos dėl civilių apsaugos karo metu 2 ir 147 straipsniai draudžia šios Konvencijos saugomus asmenis tyčia nužudyti, sąmoningai sukelti dideles kančias arba padaryti rimtą žalą kūnui ar sveikatai karo arba ginkluoto konflikto metu;

  • 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos 1977 m. birželio 8 d. Papildomo protokolo dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos (I protokolo) 51, 57, 75 ir kt. straipsniai nustatė, kad planuojant karo veiksmus būtina nuolat rūpintis, kad būtų tausojami civiliai gyventojai („civilių populiacija“), pavieniai civiliai ir civiliniai objektai, kad „tie, kurie planuoja puolimą arba sprendžia dėl jo vykdymo“ turi įsitikinti, kad puolimo objektai nėra civiliai arba civiliniai objektai, kad puolimo objektai yra būtent kariniai objektai (tai yra, tokie objektai, „kurie dėl savo pobūdžio, vietos, paskirties ar panaudojimo efektyviai padeda karo veiksmams ir kurių visiškas ar dalinis sugriovimas, paėmimas ar neutralizavimas tuometinėmis aplinkybėmis suteikia aiškų karinį pranašumą“). Turi būti pasirenkamos tokios priemonės ir metodai, kurie leistų išvengti atsitiktinių civilių gyventojų aukų ir nepadaryta žalos civiliniams objektams. Puolimo organizatoriai privalo susilaikyti nuo sprendimo pulti, jei galima tikėtis, kad bus civilių gyventojų atsitiktinių aukų, ir kad aukų bus neproporcingai daug lyginant su „konkrečiu ir tiesioginiu tokiu būdu siekiamu kariniu pranašumu“, o jei puolimas jau pradėtas ir tokios aplinkybės paaiškėja jo metu – puolimą sustabdyti.

Visgi turime atkreipti dėmesį, kad atsakomybė dėl vengimo pulti civilius ir civilius objektus šiame protokole yra nustatoma operaciją planuojantiems pareigūnams: „tie, kurie planuoja puolimą arba sprendžia dėl jo vykdymo“. Savaime suprantama, strateginių ar esminių taktinių sprendimų nepriimantys karininkai ir kareiviai galėtų būti kaltinami nebent tuo, kad šovė tiesiai į konkretų civilį aiškiai žinodami, kad tai tikrai civilis. Jiems nėra prieinama žvalgybos ar kita puolimo teisėtumui įvertinti reikalinga informacija.

Taigi, vertinant sovietų kariuomenės veiksmus 1991 m. sausį reikia pasverti:

  • ar buvo puolama „civilių populiacija“ kaip tokia, ar pavieniai civiliai (gynėjai ir darbuotojai), ar (ir) civiliniai objektai;
  • ar tie objektai, kuriuos bandyta užimti, galėtų būti laikomi tokiais svarbiais kariniu požiūriu, kad prie jų vertėtų brautis per civilių užtvarą rizikuojant civilių aukomis;
  • ar tų civilių aukų buvo galima tikėtis, ir ar nebuvo privalu, susidūrus su pasipriešinimu, nutraukti operaciją;
  • ar kariuomenė ėmėsi priemonių siekiant išvengti civilių aukų,
  • ir, kokios priemonės laikytinos užtektinomis;
  • taip pat – kokia atsakomybė yra a) konkrečiai į civilius pataikiusių / ant jų užvažiavusių / kitaip juos nužudžiusių ar sužalojusių kariškių; b) atakoms vadovavusių karininkų; c) atakas planavusių ir įsakymus davusių asmenų, kurie tiesiogiai puolimui nevadovavo.
  • Galiausiai reikėtų aptarti klausimą, ar galima laikyti civilių su(si)būrimą prie objektų kitos pusės karo nusikaltimu – civilių skydų naudojimo atveju.

Visos šios aplinkybės yra svarbios vertinant, ar sovietų kariuomenės veiksmai buvo neteisėti tarptautinės teisės požiūriu. Tačiau žiūrint į kaltinamąjį aktą atrodo, kad iš trijų galimų sovietų kariuomenės veiksmų kvalifikacijų (civilių puolimas, civilinių objektų puolimas, neproporcingas puolimas) nurodoma tik pirmoji – civilių puolimas. Nuo šio kaltinimo advokatams ir derėjo ginti kaltinamuosius, bet mes gi ne advokatai, tad galime žiūrėti plačiau.

Grįžtant prie kaltinamojo akto, jame nurodoma, kad civiliai prie Spaudos rūmų ir juose buvo dėl dviejų priežasčių: jie arba ten dirbo, arba pastatą gynė; kitoje vietoje nurodoma, kad civiliai „aktyviai priešinosi“, tačiau to pasipriešinimo detaliau neaprašo. Keista, bet ši frazė nepasikartoja ties TV bokšto ar LRT epizodais, tačiau žinome, jog civiliai bandė užkirsti kelią sovietinėms pajėgoms patekti į pastatus – tam jie ten ir buvo susirinkę. Taip pat iš liudininkų pasakojimų žinome, kad būta ne tik pasyvaus stovėjimo rankomis susikibus, bet ir aktyvių fizinių veiksmų. Vieną tokį liudijimą apie įvykius prie TV bokšto perspausdino Rokiškis Rabinovičius, jame yra toks vaizdingas pasažas:

Žibintu jis [tankas] apšvietė kalną, į kurį ropojo orkos jedinstvininkai (kaip vėliau sužinosit, gal net ne civiliai, o perrengti kareivukai), kurie mėgino lipti per tvorą. Jie iš tiesų atrodė kaip orkos iš „Žiedų valdovo“, tik, aišku mažesni. Kaip žinia, per tvorą lipant, reikia laikytis dviem rankomis, todėl orkoms čia nepasisekė, nes prie tvoros pribėgo būrys vaikinų (mano žiniomis, jie buvo iš Lazdynų). Pamenu, kaip vienas iš eigos smūgiuoja orkai į galvą, ir tas nusirita ne tik nuo tvoros, bet ir nuo dalies kalno.

Iš kaltinamojo akto nėra aišku, ar civiliai buvo perspėti skirstytis iškart kareiviams priartėjus prie objektų, tačiau nurodoma, kad (kažkada puolimo metu) buvo garsiai leidžiami įrašai, kuriais civiliai raginami skirstytis. Taigi, tam tikrų priemonių, kuriomis siekta išvengti civilių aukų, buvo imtasi. Kas link pastatus ginančiųjų civilių, iš kaltinamojo akto matyti, jog siekta: 1) pro juos prasibrauti prie užimamų pastatų; 2) juos atstumti nuo užimamų pastatų; 3) neleisti civiliams prieiti prie užimtų pastatų (užtikrinti „minėtų objektų apsaugą nuo civilių“).

Civiliai nelabai paisė kariškių; pvz., jau užėmus Spaudos rūmus kariškiai, „panaudodami artimos kovos veiksmus – stumdydami, smūgiuodami kumščiais ir suduodami ginklais nenustatytą skaičių smūgių civiliams į įvairias kūno dalis <…> atstūmė juos nuo užimto Spaudos rūmų pastato“. Jei tuo metu, kai civiliai buvo tarp kariškių ir objekto, juos būtų buvę galima laikyti, tam tikra prasme, užspeistais, tai vėlesnis jų artinimasis prie kariškių nėra taip lengvai paaiškinamas.

Kas link pastatuose dirbusių civilių, kariškių tikslas buvo juos iš ten „pašalinti“.

Jei tik ko nors nebūsiu praleidęs, neradau kaltinamajame akte duomenų apie tai, kad būtų nukentėję pastatuose dirbę civiliai – juos visus kariškiai sėkmingai „pašalino“. Bet, kaip žinia, kur kas liūdniau buvo kai kuriems objektų gynėjams; tų atakų rezultatas buvo 14 civilių mirtys ir kelių dešimčių civilių rimti sužalojimai, šimtų civilių lengvesni sveikatos sutrikdymai. Kaip tie sužalojimai buvo padaryti?

Žinome, kad dalis žmonių žuvo ar buvo sužaloti, nes buvo prispausti tankų. Kas link pėsčiųjų kariškių, štai tipinė ištrauka iš kaltinamojo akto dalies apie LRT pastatus apie pastarųjų veiksmus:

Visi kariškiai prieš civilius naudojo tiek garsinius, tiek ir kovinius šaudmenis bei artimos kovos veiksmus – stumdydami, smūgiuodami kumščiais, spardydami kojomis ir suduodami nenustatytą skaičių smūgių civiliams ginklais ir kitomis kūno sužalojimams daryti pritaikytomis priemonėmis, brovėsi į civilių ginamą LRT Radijo pastatą <…>

Taip pat keli asmenys žuvo ir smarkiai nukentėjo nuo „šviesos ir garso sprogstamųjų įtaisų“ (beskeveldrių granatų analogų, kuriuos mėtant, spėju, buvo bandoma priversti civilius pasitraukti iš kelio), šautinių sužeidimų, muštinių sužeidimų.

Taigi, viena vertus, iš kaltinamojo akto matyti, kad atakos tikslas buvo pastatų užėmimas, o ne tuos pastatus gynę civiliai, kad dalis operacijų buvo planuojama naktį, ką galima paaiškinti siekiu susidurti su kuo mažesniu gynėjų (civilių) skaičiumi (kad operaciją vykdant apgraibomis naktį aukų gali būti tik daugiau, turbūt niekas nepagalvojo). Matyti, kad civiliams buvo nurodyta skirstytis, kad kariškiai stengėsi civilius išsklaidyti juos bauginant ir nustumiant šalin, taigi, nebuvo tikslo jiems padaryti žalos. Jei kariškiai būtų atakavę gynėjus kaip tokius, jei šaudymas į žmones koviniais šaudmenimis būtų buvusi taisyklė, o ne išimtis, žuvusius ir sunkiai sužalotus asmenis būtume skaičiavę ne dešimtimis, o šimtais, jei ne tūkstančiais. Visgi, užimant pastatus vis tiek žuvo ir buvo sužalota labai daug žmonių, neturėjusių rankose ginklo.

Iš duomenų visumos matome, kad 1991 m. sausio atakos „prieš civilius“ buvo savotiškos. Kiek beieškojau, neradau jokio atitikmens tarptautinių teismų dokumentuose tokioms atakoms, kokios vyko Sausio įvykių metu. Tarptautinėmis konvencijomis paremtuose teismų sprendimuose turime situacijas, kuriose armijos iš toli apšaudydavo civilių apgyvendintas vietoves, šaudydavo tiesiai į žmones, sprogdindavo namus, arba, siekdamos užimti menkai ginamas vietoves, imdavosi neproporcingai intensyvių kovinių veiksmų, nuo kurių nukentėdavo civiliai. Civiliai žūdavo todėl, kad nespėdavo pabėgti, arba net neįtardami, kad jiems gręsia pavojus. Gi čia turime situaciją, kai civiliai patys stojo prieš tankus ir automatų buožes; tuo pačiu ir situaciją, kurioje ne civiliai, o objektai buvo armijos tikslas. Civiliai buvo tik trukdžiai, su kuriais stengtasi nesusidurti pakeliui į tikslą. Jei klasikine karo ataka prieš civilius turėtų būti siekiama priešo pusės civilių sunaikinimo ar pabėgimo iš gyvenamųjų vietų (kaip etninio valymo dalies?), bendro priešo įbauginimo, čia tokių tikslų aiškiai nebuvo. Pastatai buvo užimti su labai skirtingu aukų skaičiumi: mažiausiai nukentėjusiųjų buvo sausio 11 d. prie Spaudos rūmų, daugiausiai – prie Televizijos bokšto sausio 13-ąją. Taigi, Teismui reikėtų rasti atsakymą į klausimą, kas padaro karinių pajėgų judėjimą ir objektų perėmimą „karine ataka“, ar pastatų užėmimas tuo atveju, jei civiliai būtų likę prie objektų bet pasitraukę kariškiams iš kelio (praleidę juos, besiveržiančius į pastatus, be pasipriešinimo), vis tiek gali būti traktuojamas kaip karinė ataka?

Taigi, grįžtant prie pirmųjų išsikeltų klausimų, iš kaltinamojo akto neatrodo, kad buvo puolama „civilinė populiacija“ kaip tokia, kariškius domino tik objektai, civiliai buvo tik kliūtis, kurią reikėjo pašalinti pakeliui į objektus, ir bet koks civilis, kuris laikėsi per tam tikrą atstumą kariškiams jau užėmus objektus, kariškių nebedomino. Į visus kitus klausimus atsakymus rasti ne taip jau paprasta, ir čia aš tikrai tikiuosi, kad Teismas įdės tokių pastangų.

Neabejotina, kad sovietų pajėgų vadovybė turėjo vertinti galimas civilių aukas puolant mūsų aptariamus objektus, ir greičiausiai, dėl galimo didelio aukų skaičiaus jie turėjo įsakyti pastatų „perėmimą apsaugai“ atšaukti. Tačiau, kaip jau minėjau, atsakingieji už operacijas Uschopčikas, Golovatovas ir co., gavę įsakymus dėl pastatų užėmimo, susidūrė su labai neklasikine situacija. O dar sudėtingiau suvokti, ką tokiu atveju turėjo/galėjo daryti pagrindiniams vadams pavaldūs, objektus turėję užimti karininkai, visi kaip vienas esami arba potencialūs kaltinamieji šioje byloje.

Iš operacijų prie TV bokšto ir LRT pastatų rezultatų taip pat galima spręsti, kad operacijos planuotojai nesugebėjo pasirinkti tinkamų priemonių pastatų užėmimui, kurios galėtų maksimaliai sumažinti aukų skaičių. Sovietams civilinis pasipriešinimas, riaušės ir pan. buvo dar naujiena, nežalojančios riaušių malšinimo mašinerijos su vandens patrankom, dujom ir pan., kokia reguliariai naudojama vakarų Europoje šiom dienom, tada TSRS nebuvo, OMONas, sukurtas riaušių malšinimui, buvo pernelyg negausus, tad rengiant sausio perversmą jiems teko pasitelkti armiją ir antiteroristinį „Alfa“. O tos struktūros tokiose situacijose patirties neturėjo ir dirbo taip, kaip mokėjo, naudodamos situacijai netinkamus gebėjimus ir priemones. Jų tariamas siekis tikslingai žudyti ir žaloti žmones, kuriuo sovietų pajėgos kaltinamos, kažkaip neatrodo labai tikėtinas; jis būtų priešingas ne tik žmogiškumui, ne tik užsibrėžtiems tikslams, bet ir politiniam instinktui. Kraujo praliejimas iš armijos pusės negalėjo kaip nors padėti sovietams laimėti konflikto. Pavyzdžiui, dieną ir gan netikėtai vykęs Spaudos rūmų užėmimas nebuvo labai kruvinas. Tikriausiai to paties buvo tikėtasi ir TV bokšto bei LRT pastatų užėmimo metu. Vengiant susidūrimų su civiliais veiksmai buvo nukelti į naktį. Bet planuotojai nepaskaičiavo, kad ir patiems su sunkiąja technika ir ribotu matomumu naktį bus daug sudėtingiau veikti, sunkiau įvertinti kad ir tokį elementarų dalyką, kaip kad – ką objekto gynėjas laiko rankoje, rankinę ar plytą. Rezultatas – kur kas daugiau aukų. Daugiausiai aukų buvo prie bokšto, prie kurio priėjimas buvo apsunkintas natūralių ir dirbtinių kliūčių, kur, pvz., sunkiajai technikai manevruoti buvo sunkiau (bokštas ant kalnelio, stovėjo tvora ir pan.) – tai irgi liudija nebuvus įsakymo ar tikslo žaloti ir žudyti civilius.

Ar istorijoje yra buvę, kad draudimu pulti civilius kariaujančios šalys bandytų pasinaudoti saviems tikslams? Žinoma! Civiliai kaip gyvieji skydai buvo ganėtinai intensyviai naudojami Balkanų karų metu, buvo ir tebėra naudojami Izraelio – Palestinos konflikte. Tokios „gudrybės“ – jokia naujiena, ypač šiais laikais, kai svarbu laimėti ne tik karinį konfliktą, bet ir „viešųjų ryšių“ mūšį. Tai daroma perkeliant karinius objektus į civilių gyvenamas teritorijas, laikant kariniuose objektuose karo belaisvius ar sulaikytus civilius, šaudant iš darželių ir mokyklų pastatų ir kitaip stengiantis kaip galima labiau sumaišyti kariškius su civiliais; ko tik nepadarysi, kad priešui kiltų neišvengiamų moralinių dilemų. Pulsi – žudysi civilius ir susigadinsi tarptautinę reputaciją, nepulsi – tave patį sunaikins.

Ką tarptautinė teisė sako apie tokį elgesį? Žinoma, toks elgesys griežtai draudžiamas, pagal tarptautinę humanitarinę teisę tai yra karo nusikaltimas. Karo nusikaltimas yra ne tik laikyti ginkluotę civilių gyvenamuose rajonuose, mokyklose ar ligoninėse; karo nusikaltimas yra ne tik laikyti civilius kariniuose objektuose kaip gyvuosius skydus, bet ir, kalbant apie valstybių vadovų veiksmus, – kviesti juos prie karinių objektų ateiti ir būti skydais savanoriškai.

Jau minėtos 1949 m. Ženevos konvencijos 28 straipsnis postuluoja, kad „Konvencijos saugomo asmens buvimas tam tikrame punkte ar rajone negali būti panaudotas šių vietų apsaugai nuo karinių operacijų“. O jau minėtas Ženevos konvencijos 1977 m. I protokolo 51 straipsnis 7 dalyje nurodo, kad

Civilių gyventojų arba pavienių civilių buvimu ar persikėlimu negalima naudotis siekiant apsaugoti tam tikrus punktus ar vietoves nuo karo veiksmų, ypač mėginant apsaugoti nuo puolimo karinius objektus arba pridengti karo veiksmus, padėti jiems arba trukdyti. Konflikto šalys neturi vadovauti civilių gyventojų arba atskirų civilių persikėlimui, turėdamos tikslą apginti karinius objektus nuo puolimo arba pridengti karines operacijas.

Dar daugiau, neužtenka vengti aktyvių veiksmų verčiant civilius gyvais skydais. Pagal protokolo 58 straipsnį,

Konflikto šalys privalo dėti visas pastangas <…> iš vietovių, esančių netoli karinių objektų, iškeldinti civilius gyventojus, <…>, imtis kitų būtinų atsargumo priemonių, kad civiliai gyventojai <…> būtų apsaugoti nuo karinių operacijų keliamo pavojaus.

Aha, – sakysite, – o ar Lietuvos valdžia 1991 m. sausį nekvietė civilių ateiti prie objektų, kuriuos sovietų kariuomenė galėjo bandyti užimti?

Kvietė. Ir jei tie objektai būtų buvę kariniai objektai, tai jau patį tą kvietimą tektų vertinti kaip nusikalstamą. Žinoma, darant prielaidą, kad valstybės vadovai realiai suvokė, jog sovietai kariauja prieš mus kuo tikriausią karą (karą, kuris tiesiai šviesiai konstatuojamas kaltinamajame akte). Tačiau kariuomenės Lietuva neturėjo, o Spaudos rūmai, TV bokštas ir LRT pastatai buvo gyvybiškai svarbūs komunikacijų objektai (ir dėl to – gal būt – agresiją vykdančios šalies numanomi taikiniai (jų užėmimo būtinumą pateisinant, pvz., tuo, kad taip siekta greitesnės LR vyriausybės „kapituliacijos“), bet niekaip savaime ne kariniai objektai ir net ne objektai, kurie galėtų būti panaudoti kariniams tikslams. Ir civiliai prie objektų buvo kviečiami, tikiuosi, nuoširdžiai tikint, kad sovietų armijos pasivažinėjimai ir ginklų žvanginimas tikra karine ataka nevirs. Todėl civilių kvietimo prie objektų kaip kokio karo nusikaltimo valstybės vadovams vargu ar galėtume prikišti.

Tačiau taip pat nėra absoliučiai akivaizdu, kad objektų gynėjai buvo chrestomatiniai, karo teisės nuo bet kokio puolimo saugomi, civiliai. Klasikiniai civiliai buvo tie, kurie gyveno aplinkiniuose namuose, kitur Vilniaus mieste ir visoje Lietuvoje, ir prie puolamų objektų nėjo; klasikiniais civiliais taip pat galime laikyti ir tuos asmenis, kurie dirbo puolamuose objektuose. Nes šiaip jau klasikiniai civiliai karo konfliktų metu karo veiksmuose nedalyvauja, ir bėga ne prie, o tolyn nuo, puolamų objektų. (Norintiems pasidomėti plačiau, žr. išnašas su nuorodomis į straipsnius apie savanoriškų gyvų skydų problematiką).

Taip pat nežinau, ar tuometinė valdžia padarė viską, kad civiliai gyventojai <…> būtų apsaugoti nuo karinių operacijų keliamo pavojaus. Gal jos atsakomybės ribos buvo tik jos pačios karinių operacijų keliamas pavojus (kurio nebuvo, kaip ir operacijų).

Kaip ten bebūtų, yra pakankamai gerų argumentų, pagrindžiančių, kad sausio įvykių metu civiliai objektų gynėjai nebuvo klasikiniai savanoriški gyvieji skydai, kurie, pagal tarptautinę teisę, netenka apsaugos nuo puolimo tuo metu, kai vykdo apsaugos funkcijas.

Jei teismas sausio 13-osios byloje klausimą dėl atakos civilių atžvilgiu nagrinės rimtai ir gilinsis į tarptautinę teisę tuo klausimu, jis turės apžvelgti šiuos aspektus ir nubrėžti kažkokią liniją spręsdamas, ar bandymas užimti objektus pasirinktomis priemonėmis (kovinius ginklus ir šaudmenis, sprogstamas medžiagas ir pan.) atitiko nusikaltimų pagal tarptautinę teisę apibrėžtį tuo metu, kai operacijos buvo vykdomos (ar buvo objektyvusis, actus reus, nusikaltimo elementas), ar buvo ir siekiama pulti ir žudyti civilius (ar buvo subjetyvusis, mens rea, nusikaltimo elementas), ar buvo gal būt tik nusikalstamas neatsargumas iš planuotojų pusės. Taip pat Teismas turės įvertinti, kas konkrečiai – planuotojai? operacijoms vadovavę karininkai? dėl konkrečių asmenų žudymo ar žalojimo atsakingi kareiviai? – turi būti laikomi atsakingi už civilių žūtis ir sužalojimus.

Mano galva, jei jau būtų įvertinta, kad sausio 13-osios atakos traktuotinos kaip karo nusikaltimas (ataka prieš civilius), kaltųjų dėl paties puolimo prieš civilius reikėtų ieškoti tarp betarpiškai operacijai vadovavusių ir anksčiau duotus įsakymus galėjusių atšaukti karininkų. Na bet pažiūrėsime, kaip nuspręs Teismas.

Papildomi skaitiniai

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail