Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui III: kankinimo klausimas

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail

Baudžiamojo kodekso 100 straipsnis kaip nusikaltimą žmoniškumui kriminalizuoja žmonių kankinimą. Baudžiamojo kodekso 103 straipsnis kankinimą kriminalizuoja kaip karo nusikaltimą („sunkiai sužalojo, susargdino ar kankino“, rašoma dispozicijoje).

Pasak kaltinamojo akto Sausio 13-osios byloje, SSRS pajėgos 1991 m. sausio 13 d. įvykių metu kankino žmones (pastebėtina, kad kaltinimas dėl kankinimo nefigūruoja sausio 11 d. įvykiuose):

draudžiamos karo atakos <…> metu nežmoniškai elgėsi su tarptautinės humanitarinės teisės saugomais asmenimis – persekiojo civilius dėl politinių ir nacionalinių motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė, juos žudė, sunkiai sutrikdė jų sveikatą, susargdino, kankino, o taip pat naudojo bauginimo ir teroro priemones bei tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones, o būtent: šaudydami į civilius, užimamą pastatą, jo viduje ir į greta esančius gyvenamuosius namus iš turimų 7,62 mm kalibro SVD šautuvų bei 5,45 mm kalibro automatinių ginklų, naudojo tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones – 5,45 mm kalibro šovinius su išcentruota kulka. Kariškiai naudojo tiek garsinius, tiek ir kovinius šaudmenis bei artimos kovos veiksmus – stumdydami, smūgiuodami kumščiais, spardydami kojomis ir suduodami nenustatytą skaičių smūgių civiliams ginklais ir kitomis kūno sužalojimams daryti pritaikytomis priemonėmis į įvairias kūno dalis, <…> brovėsi į 9 aukštų LRT Televizijos pastatą, kuriame, naudodami aukščiau nurodytas kovos priemones ir būdus, tikrino patalpas, šalino iš jų civilius, o kita dalis <…> liko prie įėjimo į pastatą, kur, šaudydami aukščiau nurodytais garsiniais ir koviniais šoviniais, naudodami nurodytus kovos būdus ir priemones, stūmė nuo pastato ir apšaudė civilius, taip pat apšaudė gyvenamuosius namus ir juose esančius civilius.

Analogiški ir kiti kariškių veiksmų, kvalifikuotų, be kita ko, kaip kankinimas, aprašymai. Deja, iš aukščiau pateiktos citatos (ir iš kitų analogiškų) nėra labai aišku, kokie konkretūs veiksmai yra, prokuratūros manymu, kankinimo veiksmai.

Kokiomis tarptautinės teisės nuostatomis prokuratūra rėmėsi šitaip formuluodama kaltinimo dalį dėl „kankinimo“?

Iš tarptautinės sutartinės teisės normų, apibrėžiančių nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, artimiausios nuostatos dėl kankinimo yra 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos (IV) Konvencijoje dėl civilių apsaugos karo metu, kurios 32 straipsnis „Kūno bausmių, kankinimų ir panašių priemonių draudimas“ skelbia:

<…> draudžiama imtis bet kokių priemonių, galinčių sukelti jų rankose esančių Konvencijos saugomų asmenų fizines kančias arba sunaikinti juos. Šis draudimas aprėpia ne tik žmogžudystę, kankinimą, kūno bausmes, luošinimą <…>, bet ir bet kokias kitas civilinės ar karinės valdžios atstovų taikytas brutalias priemones.

Visų pirma ganėtinai akivaizdu, kad visos aukščiau išvardintos priemonės ir jų taikymas siejamas su asmenimis, kurie yra nusikaltimo vykdytojo „rankose“. Ganėtinai aišku, kad čia kalbama ne apie veikas, vykdomas kovos veiksmų metu. Šį aspektą pabrėžia ir Raudonojo kryžiaus naudojamas kankinimo ir giminingos žiauraus elgesio sąvokos apibrėžimai:

Kankinimas – tai didelio skausmo ar kančių, tiek fizinių, tiek psichinių, sukėlimas siekiant išgauti informaciją ar prisipažinimą, sudaryti spaudimą, išgąsdinti ar pažeminti. Žiaurus ar nežmoniškas (sinonimai) elgesys – tai veiksmai, kuriais sukeliamas rimtas skausmas ar kentėjimas, tiek fizinis, tiek psichinis, arba tokie veiksmai, kurie šiurkščiai pažeidžia individo orumą. Skirtingai nuo kankinimo, šie veiksmai nebūtinai turi būti vykdomi siekiant konkretaus tikslo.

Dar konkretesnis kankinimo apibrėžimas pateikiamas Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statute (būtent su šiuo statutu buvo derinami karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui apibrėžimai Lietuvos BK):

„kankinimas“ – tyčinis stipraus skausmo arba psichinio ar fizinio pobūdžio kančių sukėlimas asmeniui, kurį kaltinamasis laiko suimtą arba kontroliuoja; tačiau kankinimu nelaikomas skausmas arba kančios, kurios atsiranda tik dėl teisėtų sankcijų arba yra su jomis susijusios.

Kaip matome, čia nurodoma ir tai, kad kankinamas asmuo turi būti suimtas ar kontroliuojamas kankintojo, ir tai, kokie dalykai, nors ir sukeliantys skausmą ar kančias, neturėtų būti laikomi kankinimu. Žinoma, šis statutas atsirado tik 1998 m., tačiau iš jo matyti, kad kankinimo ir žiauraus elgesio sąvoka tarptautinėje teisėje nesikeitė ir vėliau.

Raudonojo kryžiaus tarptautinės teisės duomenų bazėje greta apibrėžimų pateikiami ir tarptautinių tribunolų praktikos pavyzdžiai, nė iš tolo neprimenantys kariškių veiksmų sausio įvykių metu.

Žinoma, žmogus, į kurį pataikė atšokusi kulka, žmogus, kuris buvo apsvaigintas sprogstamojo užtaiso, žmogus, gavęs automato buože ar kerziniu batu į šoną, patyrė skausmą, kuris gal būt buvo ilgalaikis ir galėtų būti apibūdintas kaip kančia. Sovietų kariuomenės veiksmai, dėl kurių žuvo ir buvo sužaloti (ir dėl to patyrė kančias) žmonės, neturi pateisinimo. Tačiau kalbame apie kaltinimus baudžiamajame procese, kur terminai turi nurodyti konkrečias, aiškiai apibrėžtas veikas.

Taigi, yra ganėtinai sunku suprasti, kaip, beviltiškai neišblukinus tarptautinės teisės terminų, galima būtų kalbėti apie SSRS kariškių vykdytą žmonių kankinimą sausio įvykių metu. Iš to, kas nurodoma dokumente, matyti, kad žuvę ar nukentėję asmenys nebuvo kariškių rankose ar jų kontroliuojami, ir jų sužeidimus bei kančias geriau paaiškina konkrečios ginkluoto puolimo ir neginkluoto pasipriešinimo aplinkybės (kariškių bandymai prasiveržti prie objekto ar pašalinti nuo jo civilius, civiliams atsisakant paklusti), o ne kariškių siekis išgauti iš jų kokią nors informaciją ar žiauriai su jais elgtis be papildomo konkretaus tikslo. Taigi, bus labai įdomu pažiūrėti, kaip teismas nagrinės šią kaltinimo dalį.

Visgi vienoje vietoje kaltinamajame akte žodis „kankinimas“ buvo panaudotas pagal jo reikšmę tarptautinėje teisėje. Kaltinamajame akte aprašomas ir toks epizodas, kuris nutiko maždaug tuo pačiu metu, tačiau kitoje vietoje:

1991 m. sausio 13 – 14 d. naktį per TSRS kariškių vykdomą ir kontroliuojamą komendanto valandą, grupė nenustatytų Vilniaus įgulos kariškių, Vilniaus mieste, Šeškinės mikrorajone, prie autobusų stotelės „Ukmergės“, neteisėtai sulaikė X.Y. ir kariniu automobiliu ZIL <…> nuvežė jį į Vilniaus įgulos karinio komendanto G. Belous vadovaujamą Vilniaus įgulos karinę komendantūrą, buvusią T. Kosciuškos g. 1, Vilniuje, kur laikė izoliuotą apie dvi paras. G. Belous pavaldume buvę nenustatyti TSRS kariškiai neteisėtai sulaikytam X.Y. tyčia kankindami sudavė daugybinius smūgius kietais bukais daiktais į įvairias kūno vietas, tuo padarydami X.Y. sunkų sveikatos sutrikdymą – muštines dešinio antakio ir nosies žaizdas su aplinkinėmis poodinėmis kraujosruvomis, dešinės akiduobės viršutinės sienelės ir kaukolės pamato bei nosies kaulų lūžius, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų voratinkliniu dangalu ir galvos smegenų sukrėtimą, abipusį trauminį viduriniųjų ausų uždegimą, daugybines poodines kraujosruvas veide, rankose, kojose, nugaroje, juosmenyje su inkstų sumušimu ir X-o dešinės pusės šonkaulio lūžiu. 1991 m. sausio 17 d., apie 1 val., nenustatyti TSRS kariškiai atvežė surištą X.Y. į miško masyvą, buvusį prie plento Vilnius-Kaunas šiaurinėje pusėje, apie 600 metrų nuo posūkio į Trakus, sudavė jam smūgį į galvą ir paliko pavojingoje gyvybei padėtyje.

Nors nėra nurodyti šio kariškio elgesio motyvai (žmogus sudaužytas siekiant išgauti kokią nors informaciją, ar šiaip, be tikslo?), šis atvejis pagrįstai laikytinas žiauriu elgesiu, o esant motyvui – ir kankinimu. Už šį elgesį, išeitų, atsakingas buvęs Vilniaus įgulos karinis komendantas G. Belous ir jo (deja nenustatyti) pavaldiniai.

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail