Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) Didžiajai kolegijai spalio 20 d. paskelbus sprendimą byloje „Vasiliauskas prieš Lietuvą“ žiniasklaidoje buvo įvairiausių reakcijų ir sprendimo reikšmės interpretacijų. Deja, norintieji suprasti to sprendimo motyvus diskusijos įkarštyje rado daugiau dūmų nei šviesos. Kaip ir reikėjo tikėtis, būta nemažai pasipiktinimo „Europos“ negebėjimu mūsų suprasti. Strasbūro Teismas buvo kaltinamas nekompetencija ar tautos įžeidimu, Lietuvos okupacijos įteisinimu, pasitaikė ir pašaipių pasiūlymų reabilituoti gestapą ar Holokausto vykdytojus. Plačiau nei pats sprendimas buvo apžvelgiamos atskirosios nuomonės.
Būta ir raminamų komentarų. Antai Konstitucinio Teismo pirmininkas teigė, kad šis EŽTT sprendimas niekuo nesiskiria nuo praėjusiais metais paskelbto Konstitucinio Teismo sprendimo, kuriuo paaiškintos sovietų represijų įvardijimo genocidu teisinės galimybės. Jis teigė, jog sovietų nusikaltimus galima, nustačius tam tikras aplinkybes, prilyginti genocidui ir kad EŽTT sprendimas neužkerta kelio ateityje kvalifikuoti sovietinių represinių struktūrų veiksmų prieš partizanus kaip genocido (žr. radijo laidos „60 minučių“ 2015 m. spalio 21 d. įrašą, nuo 5 iki 15 minutės).
Nors EŽTT dar nėra tekę nagrinėti visiškai analogiškų bylų, šis sprendimas remiasi gausia EŽTT ankstesnių sprendimų praktika. Mūšio situacijoje nušauto priešo EŽTT nelaikė nusikaltimo auka (byla Korbely prieš Vengriją), tačiau tokia auka laikė nušautą nesipriešinantį, beginklį asmenį (byla Penartas prieš Estiją). Nemažai užuominų apie V. Vasiliausko bylos galimą baigtį randame ir plačiai aptartoje byloje Kononovas prieš Latviją. Taigi, sprendimas V. Vasiliausko byloje anaiptol nėra netikėtas.
Šiame straipsnyje norėčiau apžvelgti EŽTT sprendimą ir pateikti keletą pastabų dėl jo reikšmės istorinio teisingumo byloms, kurios vis dar gan neretai pasiekia Lietuvos teismus.
Toliau skaityti V. Vasiliausko byla ir jos reikšmė istorinio teisingumo paieškoms Lietuvoje →