Žymų Archyvai: seneliai

Lapkričio pirmąją aplankykime kapus ir savo senelių kaimynų – žydų

Žvakė mano senelių kaimynams - žydamsNeužilgo – lapkričio pirmoji; diena, kai didelė dalis Lietuvos gyventojų keliauja aplankyti artimųjų kapų ir uždegti po žvakelę. Aplankyti savo senelius ir kitus gimines, kurių kapai išsimėtę po visą Lietuvą.

Šiemet, kaip ir praėjusiais metais, užsuksiu ir prie vieno bendro kapo.

Uždegti keletą žvakių ten, kur 1941 m. žmonės buvo sušaudyti ištisomis gimininėmis, kurių dauguma jau nebeturi artimųjų, galinčių uždegti jiems atminimo žvakę. Tai mūsų senelių kaimynų – žydų – masinės kapavietės.

Kapas, prie kurio aš keliausiu, yra Naujaneriuose, vos du kilometrai nuo mano namų. Anokia čia ir kelionė. Greičiausiai toks kapas yra ir netoli Tavo namų.

Lietuva nusėta tokiais kapais, kas gerai matyti pavarčius Holokausto Lietuvoje atlaso svetainės puslapius.

Artėjančią mirusiųjų atminimo dieną, kviečiu prisiminti ir mūsų senelių kaimynus. Uždekime žvakę ir prie masinių žydų kapaviečių.

Trūkt už vadžių, vėl iš pradžių

Liongina Daktaraitytė. Paminklas Eugenijai. Gairės, 2012.
Liongina Daktaraitytė. Paminklas Eugenijai. Gairės, 2012.
Šiandien pirmą kartą pabuvojau Apeliaciniame teisme, ir tuo pačiu pirmą kartą gyvenime sudalyvavau baudžiamosios bylos posėdyje ir išklausiau teismo nutartį (nuosprendis nepakeistas). Ne sau 🙂 Vytautui Vasiliauskui, kurio bylas stebiu.

Šį kartą, kaip šiandien jau parašė BNS, jis kaltinamas dalyvavimu operacijoj suimant vieną partizaną, Joną Būrininką („Nemirą“), kuris vėliau buvo represuotas – nuteistas ir ištremtas į SSRS gilumą. Jo dalyvavimas represuojant partizaną pirmosios instancijos nutartyje buvo įvardintas kaip dalyvavimas Lietuvos gyventojų politinės grupės genocide.

Man buvo įdomu, kokias išvadas Lietuvos teismai pasidarė iš Lietuvos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarties, kuria buvo pasisakyta dėl genocido sampratos. Toliau skaityti Trūkt už vadžių, vėl iš pradžių

Šiek tiek propagandos iš pokario laikų

Žemiau tiksliai, su visomis teksto ypatybėmis, perspausdinau „Lietuvos laisvės armijos“ propagandinį atsišaukimą, kurį MGB aptiko ir kaip įkaltį prijungė prie partizanų rėmėjų grupės baudžiamosios bylos. Ta grupė buvo MGB „susemta“ gerą pusmetį po mano senelių nužudymo, gyveno jie Žalgirių, Ilgosios lovos ir kituose kaimuose Šiaulių apskrityje, Stačiūnų ir Lygumų valsčiuose, kaimuose, kurie buvo mažiau nei 5 km. nutolę nuo Dimaičių kaimo, kuriame mano seneliai gyveno. Apylinkių žmonės man pasakojo, kad jie sudalyvavo nušaunant vieną moterį, kuri per garsiai kalbėjo, ką mačiusi per kūlimą, kai partizanai suėmė mano senelį. Turiu pagrindo manyti, kad prisidėjo ir prie mano senelių nužudymo. Nors MGB tokių įkalčių anuo metu nebuvo surinkę. Jie visi keliavo į lagerį dešimčiai metų už nusikaltimus sovietinei tvarkai, ir pačioj sovietmečio pabaigoj buvo reabilituoti. Tik vienas jų šiandien gyvas – ir tas deja jau nekalba. Būtų su kuo pasikalbėti, mažų mažiausiai… Toliau skaityti Šiek tiek propagandos iš pokario laikų

Kraštotyrininkas…

Dimaičiai 1929: be praeities nėra ateities
Dimaičiai 1929: be praeities nėra ateities
Ilgąjį savaitgalį pabuvau kraštotyrininku. Su mama ir sese važiavome dviem dienom į mamos gimtinę pasiklausinėti žmonių apie savo senelius. Apie jų gyvenimą, jų žūtį nuo partizanų kulkų 1946 m. lapkritį, apie galimai tai padariusius asmenis. Aplankėme gražią krūvelę kaimų, įskaitant ir mamos gimtuosius Dimaičius (iš jų belikusi viena sodyba ir paminklinis akmuo), pabendravome su tuos laikus menančiais žmonėmis.

Tiesa, visa tai vyko pirmąją dieną, antrąją dieną važiavome į Kelmės rajone esantį Žalpių kaimą. Išsiaiškinome tik tiek, kad Žalpiai su Žolpių (ar Žalpių) pavarde atrodo neturi nieko bendro. Užtat smagiai įstrigome smėlyje prie Žalpės upeliuko, vos išsikapstėme 🙂

Man tai tiesiog stebuklas, bet dar radome gyvų anų laikų įvykių liudininkų.

Antai viena močiutė (užtikome ją bešvenčiant 79-ąjį gimtadienį), anuo metu buvusi nužudytosios tetos Stasės drauge ir gyvenusi Ilgosios lovos kaime papasakojo buvusi giminaičių Vaizgotų name tą dieną, kai partizanai, greičiausiai kažkieno informuoti, sučiupo senelį Stasį Žolpį.

Toliau skaityti Kraštotyrininkas…

1946-ųjų ruduo

Jau antrą mėnesį narstau ne per seniausią Lietuvos istoriją. Vadinamąjį pokarį, nors kai kas sakytų, kad tebevyko karas. Susidomėjau maždaug tuo metu, kai teismui buvo atiduota Marijono Misiukonio, dalyvavusio likviduojant „paskutinįjį Lietuvos partizaną“ byla. Pirmasis atkurtosios Lietuvos Vidaus reikalų ministras, kaip žinia, yra kaltinamas genocidu. Ta proga bernardinai.lt spausdino V. Zaborskaitės ir A. Sakalo straipsnius – puikias ir jautrias tos situacijos analizes… O kiek daugiau nei prieš pusmetį keletas Seimo narių buvo siūlę kriminalizuoti „partizanų šmeižimą“, pvz., vadinant juos banditais…

Bet žinoma, ne dėl abstrakčių ginčų susidomėjau šia tema. 1946 m. lapkričio 15 d. naktį nuo partizanų šūvių Šiaulių apskrities Stačiūnų valsčiaus Dimaičių kaime žuvo mano seneliai Konstancija ir Stasys Žolpiai bei jų 16-metė duktė, mano teta, Stasė… Neseniai mačiau jų laidotuvių nuotrauką – stovi kunigas, karstai, o ant vainiko – užrašas „tragiškai žuvusi nuo banditų rankos…“ Ar tokias nuotraukas teks slėpti?

Dabar, stebėdamas savo vaikus ir tai, kaip jie myli savo senelius, kokie jie jiems svarbūs, vis galvoju, ką aš praradau dėl tos tragedijos.. Ką, visų pirma, prarado mano mama, užauginta tetos ir sesers? Bandant aplinkiniams papasakoti, ką aš taip atsidėjęs tyrinėju, iš akių nenorom pradeda byrėti ašaros… Toliau skaityti 1946-ųjų ruduo