Įrašai su žyma „karo nusikaltimai“

25, 12 ar 30 tūkstančių? Ką apie partizaninio karo aukas sako tyrimų duomenys

Rusijos užsienio reikalų ministerijai aštriai sureagavus į NATO filmuką apie Baltijos šalių partizanus įsiplieskė mažas socialinių tinklų karas. Rusijos URM publikavo pagiežingą komentarą „О зверствах „лесных братьев“ в новогодние праздники“, kuriame pridėjo saugumo LSSR vidaus reikalų ministerijos suvestine apie konkrečius nužudymo atvejus bei vaizdingą infografiką. Į kovą su šia Rusijos provokacija pakvietė žurnalistas Andrius Tapinas, paraginęs grotažyme #kremliaumusuistorijosneperrasysi ir neigiamu vertinimu mostelėti Rusijos URM’ui, nes paskelbtąja informacija yra „pilamas purvas“ ant Lietuvos. Ir nors tūkstančiai tautiečių pasekė A. Tapino raginimu, taip ir liko neaišku, kokia konkrečiai informacija yra tas purvas. Iš vėliau žiniasklaidoje publikuojamų pranešimų susidaro įspūdis, kad reaguojama buvo išskirtinai į infografiką. Infografike buvo nurodyta, jog partizanai nužudė 25 108 žmones Lietuvoje, iš jų 86,4% sudarė lietuviai. Taip pat nurodyta, kad tarp tų 25 108 žmonių 1 054 buvo vaikai, įskaitant ir 52 vaikus, neturinčius 2 metų. Toliau skaityti 25, 12 ar 30 tūkstančių? Ką apie partizaninio karo aukas sako tyrimų duomenys

Pastabos nuosprendžio OMONui paraštėse II: karo nusikaltimai

Tęsiu Lietuvos Apeliacinio Teismo nuosprendžio Valentinui Razvodovui (kurį toliau vadinsiu nuosprendžiu OMONui) analizę. Pirmojoje dalyje bandžiau sutalpinti OMONo atliktas veikas į nusikaltimų žmoniškumui dėžutę. Teismas tai padarė nė nemirktelėjęs, o man visiškai nesisekė. Analizuojant neįmanoma buvo išvengti įspūdžio, kad kaltinimai nusikaltimais žmoniškumui gerokai pritempti. Juolab, kad akivaizdžiai abejotinų kaltinimo aspektų Teismas neaptarė, elgėsi taip, tarsi dėl veikų kvalifikavimo jam nebūtų kilę nei menkiausios abejonės. Vėliau pamėginau tą patį pratimą atlikti su nuosprendžio aspektais dėl veikų, pripažintų karo nusikaltimais – tai ir aprašau toliau šiame straipsnyje. (Beje: nesu tarptautinės humanitarinės teisės specialistas, mano domėjimasis šia teisės šaka – grynai mėgėjiškas. Tikiuosi, kada nors šią bylą pakomentuos ir specialistai.)

Vėlgi, tai, ką Teismas padarė nei nemirktelėjęs ir nesudvejojęs, man sekėsi prastai. Jei tiksliau, tai sekėsi šiek tiek geriau nei nusikaltimų žmoniškumui atveju, bet įspūdis liko tas pats. Karo nusikaltimais Vilniaus OMONo veikas galima laikyti tik labai „pritempus“. Iš visų OMONo veikų vienintelis atvejis, kai OMONininkai mušė KAD darbuotoją bandydami išgauti informaciją, priartėja prie to, kas laikoma karo nusikaltimu tarptautinėje teisėje (ir, paradoksas: būtent tame epizode kaltinimas kankinimu nebuvo pateiktas, ir veika nebuvo pripažinta Teismo kankinimu). Visi kiti jų veiksmai, nurodyti nuosprendyje ir įvardinti kaip „bauginimo ir teroro priemonių prieš civilius asmenis panaudojimas“, „neteisėtas asmenų laisvės suvaržymas ar atėmimas“, „užgaulus žmonių orumo žeminimas“ ir „asmenų turto atėmimas“, nors aiškiai turi nusikaltimų požymių, anaiptol „netraukia“ iki tarptautinės teisės reikalaujamo karo nusikaltimų sunkumo lygio. Toliau skaityti Pastabos nuosprendžio OMONui paraštėse II: karo nusikaltimai

Pastabos nuosprendžio OMONui paraštėse I: nusikaltimai žmoniškumui

Skaitinėju jau kelintą dieną Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį OMONininkui Vladimirui Razvodovui (jo bendras Boleslovas Makutinovičius mirė, tad byla jam nutraukta).

Pamenate, koks triukšmas buvo kilęs 2015 m., kai Vilniaus apygardos teismo teisėjai Vilniaus OMONininkus išteisino? O štai 2017 m. sausio 24 d. Apeliacinis teismas Razvodovą nuteisė pagal visą jam pateiktų kaltinimų apimtį.

Jokio analitinio ar bent doro apžvalginio straipsnio apie tą nuosprendį nemačiau, tad bandau suvesti galus ir sutalpinti OMONo atliktas veikas į karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui dėžutes pats.

Sekasi labai sunkiai 🙁 Gal kas norsite pasiskaityti kartu su manimi? Jei taip, tai nuosprendį rasite čia.

Iliustruodamas tuos sunkumus apžvelgsiu vieną iš nusikaltimų, kuriomis kaltintas V. Razvodovas, kategorijų: nusikaltimus žmoniškumui. Tiesą sakant, kol kas tik į šią kategoriją ir esu geriau įsigilinęs. (Svarbu: nesu tarptautinės humanitarinės teisės specialistas, mano domėjimasis šia teisės šaka – grynai mėgėjiškas. Tikiuosi, kada nors šią bylą pakomentuos ir specialistai.) Šie nusikaltimai mūsiškiame Baudžiamojo kodekso 100 straipsnyje, mandrai pavadinti „Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis“. BK 100-asis straipsnis suformuluotas daugmaž pagal 1998 m. priimto Romos statuto 7 straipsnį, kuriame nusikaltimai žmonijai išvardinti daug detaliau, nei tai buvo padaryta iki tol. Toliau skaityti Pastabos nuosprendžio OMONui paraštėse I: nusikaltimai žmoniškumui

Kas nuvainikuos nepelnytai pagerbtus, prisidėjusius prie Holokausto?

Straipsnis Delfi.lt portale

Šurmulyje, kurį sukėlė naujoji Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“, vis linksniuojamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras bei jo vaidmuo kuriant (ar slepiant) Lietuvos gyventojų, dalyvavusių Holokauste, sąrašą. Šio sąrašo turinys iki šiol yra paslaptis, aiškiai buvo įvardintas tik vienas jame esantis vardas – Juozo Krikštaponio vardas.

Šis vardas pastarosiomis dienomis taip pat nuskambėjo. Žiniasklaidoje buvo paminėta ir tai, kad Centras „jau kreipėsi į prokuratūrą, siekdamas atimti kario savanorio statusą iš jo, nes tiesiog visi šaltiniai rodo, kad jis dalyvavo Holokauste. Tačiau to padaryti nepavyko, prokuratūra atsisakė pradėti nagrinėti bylą“. Tai, geriausiu atveju, pusiau tiesa, ir apie ją noriu pakalbėti. Tačiau pradėkime nuo pradžių – nuo paslaptingojo sąrašo.

Toliau skaitykite Delfi.lt >> Rusų kalba skaitykite Obzor.lt >>

Bylos IV (2). Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios Kolegijos klausymai byloje V. Vasiliauskas prieš Lietuvą

William A. Schabas kalba EŽTT posėdyje V. Vasiliausko bylos klausymuose
William A. Schabas kalba EŽTT posėdyje V. Vasiliausko bylos klausymuose
Kadangi jau kelintą įrašą tinklaraštyje darau V. Vasiliausko bylų tema, turbūt turėčiau paaiškinti, kodėl šios bylos man rūpi. Taip yra dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tai viena iš Lietuvos valstybės istorijos politikos įgyvendinimo bylų. O ši teisingumo istorijai politika, tiek buvusių represijų vykdytojų persekiojimo bylose, tiek ir partizanų reabilitacijos bylose, vis iš naujo pasirodo esanti labai šališka. Kokia ji neturėtų būti XXI a. laisvoje Lietuvoje. Mano subjektyviu požiūriu, teisinės priemonės vis dar naudojamos politiniams tikslams pasiekti.

Bet pasaulyje yra daug neteisybių, ir tik reta jų susilaukia kiekvieno mūsų dėmesio. Dažniausiai ta, kuri kažkaip užkliuvo mus asmeniškai. Tai, kas vyko mano šeimos istorijoje tuo metu, kai V. Vasiliauskas buvo MGB karininkas ir kovojo su ginkluotu pogrindžiu, netiesiogiai paliko pėdsakus ir mano gyvenime. 1946 m. lapkričio 15 d. miškiniai nužudė mano senelius bei 15-metę tetą. Tai buvo akivaizdus nusikaltimas (jei įsivaizduosime, kad tai įvyko karo kontekste, galėsime tai pavadinti ir nusikaltimu žmonijai). Tai įvyko naktį, o jau ryte MVD kareiviai buvo įvykio vietoje. Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniame fonde Nr. K-1 saugomoje vidaus reikalų ministerijos (MVD) Šiaulių aps. 1946-12-07 pranešime „Apie kovos prieš antisovietinį pogrindį ir banditizmą Šiaulių aps. teritorijoje rezultatus“ buvo rašoma:

Atvykus į įvykio vietą buvo nustatyta, kad Žolpio šeimą nužudžiusi banditų grupė buvo atėjusi iš Lygumų vls. miškų masyvo. 1946-11-22 Lygumų vls. teritorijos miškų masyve buvo ieškoma nužudymą įvykdžiusių asmenų. Operacijoje, kuriai vadovavo MVD Lygumų vls. poskyrio vadas – Poromonov‚ dalyvavo 354 šaulių pulko 14 kuopos 65 asmenys ir Lygumų vls. įgulos 25 asmenys iš 32 šaulių pulko, tačiau paieška buvo nerezultatyvi.

Deja, mano gimines nužudę asmenys nebuvo nustatyti, nebuvo surasti. Tačiau jei jie būtų buvę surasti, jei leitenantui Poromonovui ši operacija būtų pavykusi, šiandien jis (jei vis dar būtų gyvas ir gyventų Lietuvoje) ko gero būtų teisiamas už politinės grupės – Lietuvos partizanų – genocidą. Tačiau taip būti neturėtų.

Sovietų valdžia padarė daug tokių dalykų, kurių neturėjo teisės padaryti. Ji neturėjo teisės tremti gyventojų, vykdyti neteisminių egzekucijų ir t.t. Tačiau ji turėjo civilizuotų tautų pripažįstamą teisę kelti baudžiamąją bylą dėl mano senelių žūties ir persekioti nusikaltimą padariusius asmenis, kad ir kokiais vardais jie besivadintų, kad ir kokius kilnius laisvės siekius atstovautų. Juo labiau, ji turėjo teisę kovoti ginklu su tais asmenimis, paėmusiais į rankas ginklą. Tokią teisę, manau, turėjo ir nuteistasis šioje byloje, V. Vasiliauskas. Jo nuteisimas už dalyvavimą nužudant du partizanus – pasikartosiu, – ne už žmonių trėmimą, ne už civilių kankinimą, o už dalyvavimą operacijoje prieš du ginkluotus asmenis, – mano subjektyviu ir didžiai šališku vertinimu, – buvo neteisingas Lietuvos Respublikos veiksmas.

Žemiau aprašau ilgai lauktus Europos Žmogaus Teisių Teisme, prieš Didžiąją kolegiją, 2014 m. birželio 4 d. įvykusius klausymus byloje V. Vasiliauskas prieš Lietuvą. Sprendimas gali būti paskelbtas ir už pusmečio, ir už metų, tad kol kas tegalime žvilgtelėti į procesą. Toliau skaityti Bylos IV (2). Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios Kolegijos klausymai byloje V. Vasiliauskas prieš Lietuvą

Nusikaltimų žmonijai bylos EŽTT dokumentuose: po atvejį iš Estijos ir Vengrijos

EŽTT posėdžių salė (šaltinis: wikimedia.org)
EŽTT posėdžių salė (šaltinis: wikimedia.org)
Besidomėdamas bylomis, kuriose pokario represijų dalyviai buvo nuteisiami už „genocidą“, pasidomėjau, ir tuo, kaip tokios bylos nagrinėjamos Europos Žmogaus Teisių Teisme (toliau – EŽTT). Pasirodo, skundų iš Lietuvos šia tema šis teismas dar nėra išnagrinėjęs. Tačiau vieną skundą yra gavęs – tai Vytauto Vasiliausko, MGB karininko, nuteisto už dalyvavimą nužudant du partizanus, 2009 m. skundas 2005 m. skundas, kuris 2009 m. buvo komunikuotas Lietuvos Vyriausybei, tačiau byla iki šiol neišspręsta (Apie V. Vasiliausko bylą dar rašysiu šiame tinklaraštyje).

Užtat radau keletą bylų iš Estijos ir Latvijos. Apie įdomiausią Latvijos atvejį – Kononovo bylą – jau esu rašęs (žr. straipsnį Bernardinai.lt portale). Bet labai įdomi buvo Vladimiro Penarto byla, kurią EŽTT 2006-01-24 atmetė kaip akivaizdžiai nepagrįstą (angl. manifestly ill-founded). Bet prieš atmesdamas gan detaliai išaiškino, kodėl – o tai, populiariai kalbant, prilygsta bylos išsprendimui ne pareiškėjo naudai.

Yra ir kita byla, kiek labiau nutolusi nuo Lietuvos – tai sovietinės Vengrijos karininko Jánosas Korbely, praėjusiame dešimtmetyje nuteisto už nusikaltimus žmonijai malšinant 1956 m. sukilimą Vengrijoje, byla. Toliau skaityti Nusikaltimų žmonijai bylos EŽTT dokumentuose: po atvejį iš Estijos ir Vengrijos