Žydai holokausto metu

Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui IV: žmonių grupės persekiojimas

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail

Baudžiamojo kodekso 100 straipsnis kaip nusikaltimą žmoniškumui kriminalizuoja žmonių grupės ar bendrijos persekiojimą „dėl politinių, rasinių, nacionalinių, etninių, kultūrinių, religinių, lyties ar kitų motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė“. O pasak sausio 13-osios bylos kaltinamojo akto, SSRS pajėgos 1991 m. sausio įvykių metu persekiojo žmones:

draudžiamos karo atakos <…> metu nežmoniškai elgėsi su tarptautinės humanitarinės teisės saugomais asmenimis – persekiojo civilius dėl politinių ir nacionalinių motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė, juos žudė, sunkiai sutrikdė jų sveikatą, susargdino, kankino, o taip pat naudojo bauginimo ir teroro priemones bei tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones, o būtent: šaudydami į civilius, užimamą pastatą, jo viduje ir į greta esančius gyvenamuosius namus iš turimų 7,62 mm kalibro SVD šautuvų bei 5,45 mm kalibro automatinių ginklų, naudojo tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones – 5,45 mm kalibro šovinius su išcentruota kulka. Kariškiai naudojo tiek garsinius, tiek ir kovinius šaudmenis bei artimos kovos veiksmus – stumdydami, smūgiuodami kumščiais, spardydami kojomis ir suduodami nenustatytą skaičių smūgių civiliams ginklais ir kitomis kūno sužalojimams daryti pritaikytomis priemonėmis į įvairias kūno dalis, <…> brovėsi į 9 aukštų LRT Televizijos pastatą, kuriame, naudodami aukščiau nurodytas kovos priemones ir būdus, tikrino patalpas, šalino iš jų civilius, o kita dalis <…> liko prie įėjimo į pastatą, kur, šaudydami aukščiau nurodytais garsiniais ir koviniais šoviniais, naudodami nurodytus kovos būdus ir priemones, stūmė nuo pastato ir apšaudė civilius, taip pat apšaudė gyvenamuosius namus ir juose esančius civilius.

Kaltinimas persekiojimu figūruoja ir prie sausio 11 d., ir prie sausio 13 d. įvykių aprašymų. Analogiški ir kiti kariškių veiksmų, kvalifikuotų, be kita ko, kaip civilių persekiojimas, aprašymai. Deja, iš aukščiau pateiktos citatos (ir iš kitų analogiškų kaltinamojo akto ištraukų) nėra labai aišku, kokie konkretūs veiksmai yra, prokuratūros manymu, persekiojimo veiksmai. Persekiojimu įvardijami ir ne prie trijų pagrindinių objektų įvykę vieno asmens sunkus sužalojimas ir vieno asmens nužudymas (abu atvejai, atrodo, susiję su prievartiniu Lietuvos piliečių ėmimu į sovietinę armiją).

Kaltinime taip pat teigiama, kad civilių persekiojimas buvo ne tik realių įvykių, bet ir išankstinio plano dalis:

D. Jazov, B. Pugo ir V. Kriučkov įkurtas vadovavimo štabas, <…> nutarė pradėti ginkluotą konfliktą, kurio metu užimti aukščiau išvardintus strateginius objektus, o Spaudos rūmus, TV bokštą bei LRT užimti vykdant tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamas karo atakas, nukreiptas prieš civilius. Rengiant karinę operaciją buvo siekiama remti ir vykdyti TSRS ir TSKP politiką dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti civilius, juos žudant, sunkiai sutrikdant jų sveikatą, persekiojant žmonių grupes ar bendrijas dėl politinių motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė.

Kaltinime nurodoma, kad buvo persekioti civiliai, o BK 100 straipsnyje – kad nusikaltimas žmoniškumui yra žmonių grupės ar bendrijos persekiojimas. Taigi, kas yra ta grupė/bendrija, kuri, pasak prokuratūros, buvo persekiojama sovietų kariškių? Iš kaltinamojo akto tai nėra labai aišku, bet reikėtų daryti prielaidą, kad ta grupė, vienijama politinių ir nacionalinių motyvų, buvo lietuviai, siekiantys šalies nepriklausomybės.

Kokiomis tarptautinės teisės nuostatomis prokuratūra rėmėsi šitaip formuluodama kaltinimo dalį dėl „persekiojimo“?

Civilių persekiojimas nusikaltimams žmoniškumui buvo priskirtas dar Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statuto, pridėto prie 1945 m. rugpjūčio 8 d. Londono susitarimo, 6 straipsnio c dalyje, kaip nusikaltimų sudėtį nurodžiusios nužudymą, nežmonišką elgesį su civiliais arba jų persekiojimą dėl politinių, rasinių ar religinių motyvų.

Niurnbergo statutas ir yra vienintelis tarptautinės teisės šaltinis dėl persekiojimo, minimas kaltinamajame akte, tad paieškokime aiškumo vėlesnėje (po 1991 m. pasirodžiusiuose) teisės aktuose, kurie, vienaip ar kitaip, išreiškia tarptautinę paprotinę teisę.

Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai (TBTBJ) praktika išgrynino persekiojimo nusikaltimo esmę. Pasak Fausto Pocar straipsnio „Persekiojimas kaip nusikaltimas pagal tarptautinį baudžiamąjį įstatymą,

Nusikaltimo actus reus [objektyviąją pusę – D.G.] sudaro veiksmai, kuriais diskriminuojama faktiškai, ir kuriais paneigiama fundamentali žmogaus teisė, įtvirtinta tarptautinėje teisėje. Persekiojimo mens rea [subjektyviąją pusę – D.G.] sudaro diskriminacinis siekis vienu iš išvardintų pagrindų (TBTBJ atveju – persekiojimas politiniais, rasiniais ar religiniais pagrindais).

2008 m. Romos statuto, pagal kurio nuostatas buvo rengiami ir atitinkami Lietuvos Baudžiamojo kodekso straipsniai, 7 straipsnio 1 dalyje taip pat nurodomas nusikaltimas žmoniškumui „persekiojimas“:

h) kokios nors grupės ar bendrijos persekiojimas politiniais, rasiniais, nacionaliniais, etniniais, kultūriniais, religiniais, lyties <…>, ar kitais motyvais, kuriuos, kaip visuotinai pripažinta, draudžia tarptautinė teisė, darant bet kurias šiame punkte nurodytas veikas arba Teismo jurisdikcijai priklausančius nusikaltimus;

To paties straipsnio 2 dalyje pateikiamas persekiojimo apibrėžimas:

g) „persekiojimas“ – tyčinis ir žiaurus, prieštaraujantis tarptautinei teisei pagrindinių teisių atėmimas dėl priklausymo kokiai nors grupei arba bendrijai;

Taip pat galima pasižiūrėti į Romos statuto priedą – „Nusikaltimų elementus“, kurio čia detaliai necituosiu.

Apibūdinant persekiojimo nusikaltimo dispoziciją tarptautinėje teisėje galima teigti, kad, pirma, nusikaltėlis turėjo atimti iš asmenų jų pagrindines teises, antra, kad nusikaltėlis į asmenis nusitaikė dėl jų priklausymo kokiai nors grupei, turėdamas prieš grupę nukreiptą motyvą, ir trečia, kad nusikaltimas neturi savarankiško turinio – jis yra pripažintinas tada, kai kiti nusikaltimai, draudžiami pagal tarptautinę teisę, yra daromi kryptingai prieš grupę dėl tam tikro grupės požymio (mums aktualus politinis ir nacionalinis požymiai), kai yra atimamos esminės žmonių grupės teisės.

Ne bet kokiuose nusikaltimuose, kad ir kokie sunkūs jie bebūtų, galima įžvelgti dar ir persekiojimo dedamąją. Pavyzdžiui, jei kariuomenė, prieš įžengdama į miestą, jį apšaudo neatsirinkdama taikinių, o įžengusi uždraudžia visus viešus susibūrimus, tariamai saugumo sumetimais uždaro mokyklas ir uždraudžia pamaldas, tai pirminis apšaudymas gali būti laikoma karo nusikaltimu prie civilius – jų terorizavimu ir žudymu, bet persekiojimo elementų šiuose veiksmuose nėra. Bet jei kariuomenė apšaudo tik vienos etninės grupės gyvenamus rajonus, o įžengusi į miestą uždraudžia tik tos vienos grupės susirinkimus, mokyklas ir pamaldas, apriboja tos etninės grupės narių teises, bendrasis nusikaltimas prieš civilius įgyja nusikaltimo žmoniškumui – persekiojimo dėl priklausymo etninei grupei, požymių. Tai – dažnas apytikslis scenarijus buvusios Jugoslavijos karuose, ir dažnas kaltinimo turinys Tarptautiniame baudžiamajame tribunole buvusiai Jugoslavijai.

Verta prisiminti ir persekiojimo nusikaltimą prieš Vokietijos žydus iki II pasaulinio karo. 1935 m. Niurnbergo įstatymais žydams buvo atimta teisė balsuoti, 1938 m. įvairiais teisės aktais žydams buvo apribotos teisės užsiimti kai kuriomis profesijomis, uždrausta lankyti mokyklas, nustatytas milijardo reichmarkių kolektyvinis mokestis. Dar iki tol, kol juos pradėta masiškai vežti į mirties stovyklas, jiems buvo apribota teisė į darbą, teisė naudotis viešosiomis paslaugomis, teisė į teisingumą.

Ar kažką nors iš tolo panašaus panašaus matėme sausio įvykių metu? Ar buvo kilusi bendra grėsmė lietuviams ar nepriklausomybės siekiantiems lietuviams kaip grupei, kai kariuomenė puolė tris pagrindinius objektus? Kiek pamenu – ne, ir bent jau ir kaltinamojo akto to taip pat nematyti. Grėsmė buvo kilusi tik tiems konkretiems asmenims, kurie siekė sutrukdyti užimti minėtus pastatus, sąmoningai veikė kaip šių pastatų gynėjai, kaip gyvi skydai, siekiantys sutrukdyti sovietinei kariuomenei.

Taigi, žiūrint į tarptautinėje teisėje įsitvirtinusį supratimą apie nusikaltimą žmoniškumui – persekiojimą, sunku suvokti, kaip prokurorai argumentavo, kad šis nusikaltimas buvo sausio įvykių metu sovietų kariuomenės vykdytų veikų dalis. Taip pat neįsivaizduoju, kaip jie ketino įrodinėti buvus subjektyvųjį aspektą – turėtą diskriminacinį tikslą. Tikiuosi šiam klausimus bus skirta pakankamai dėmesio nuosprendyje sausio 13-osios byloje.

* Nuotraukoje: persekiojami žydai su dovydo žvaigždėmis atlapuose (šaltinis: https://www.snopes.com/fact-check/a-star-is-borne/)

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail