Įrašai su žyma „teismas“

Pastabos nuosprendžio OMONui paraštėse II: karo nusikaltimai

Tęsiu Lietuvos Apeliacinio Teismo nuosprendžio Valentinui Razvodovui (kurį toliau vadinsiu nuosprendžiu OMONui) analizę. Pirmojoje dalyje bandžiau sutalpinti OMONo atliktas veikas į nusikaltimų žmoniškumui dėžutę. Teismas tai padarė nė nemirktelėjęs, o man visiškai nesisekė. Analizuojant neįmanoma buvo išvengti įspūdžio, kad kaltinimai nusikaltimais žmoniškumui gerokai pritempti. Juolab, kad akivaizdžiai abejotinų kaltinimo aspektų Teismas neaptarė, elgėsi taip, tarsi dėl veikų kvalifikavimo jam nebūtų kilę nei menkiausios abejonės. Vėliau pamėginau tą patį pratimą atlikti su nuosprendžio aspektais dėl veikų, pripažintų karo nusikaltimais – tai ir aprašau toliau šiame straipsnyje. (Beje: nesu tarptautinės humanitarinės teisės specialistas, mano domėjimasis šia teisės šaka – grynai mėgėjiškas. Tikiuosi, kada nors šią bylą pakomentuos ir specialistai.)

Vėlgi, tai, ką Teismas padarė nei nemirktelėjęs ir nesudvejojęs, man sekėsi prastai. Jei tiksliau, tai sekėsi šiek tiek geriau nei nusikaltimų žmoniškumui atveju, bet įspūdis liko tas pats. Karo nusikaltimais Vilniaus OMONo veikas galima laikyti tik labai „pritempus“. Iš visų OMONo veikų vienintelis atvejis, kai OMONininkai mušė KAD darbuotoją bandydami išgauti informaciją, priartėja prie to, kas laikoma karo nusikaltimu tarptautinėje teisėje (ir, paradoksas: būtent tame epizode kaltinimas kankinimu nebuvo pateiktas, ir veika nebuvo pripažinta Teismo kankinimu). Visi kiti jų veiksmai, nurodyti nuosprendyje ir įvardinti kaip „bauginimo ir teroro priemonių prieš civilius asmenis panaudojimas“, „neteisėtas asmenų laisvės suvaržymas ar atėmimas“, „užgaulus žmonių orumo žeminimas“ ir „asmenų turto atėmimas“, nors aiškiai turi nusikaltimų požymių, anaiptol „netraukia“ iki tarptautinės teisės reikalaujamo karo nusikaltimų sunkumo lygio. Toliau skaityti Pastabos nuosprendžio OMONui paraštėse II: karo nusikaltimai

Dvasininkai ir karo prievolė civilizuotoj Europoj

Ar pamokslininkas su kulkosvaidžiu – dvasininkas? (asociatyvus paveikslėlis)
Konstituciniam Teismui nusprendus, kad išimtys dvasininkams dėl karo prievolės prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui, pasidomėjau, kaip su dvasininkų tarnyba yra kitose Europos šalyse. Jau dvejus metus dalyvauju Europos bažnyčios ir valstybės tyrimų konsorciumo kasmetiniuose susitikimuose – konferencijose, tad užklausiau kolegų iš konsorciumo apie jų šalių patirtį. Gavau eilę atsakymų, kuriais čia ir pasidalinsiu.

Sprendžiant iš katalikų bažnyčios atstovų pasisakymų interviu Delfi.lt portalui ir LRT laidai „Savaitė“ galėjo susidaryti įspūdis, kad katalikų bažnyčios dvasininkai visiškai negali tarnauti su ginklu, – kad tai prieštarauja jų pašaukimui, yra ko ne nuodėmė. Be to, buvo teigiama, kad civilizuotos Europos valstybės, esą, dvasininkus atleidžia nuo prievolės. Toliau skaityti Dvasininkai ir karo prievolė civilizuotoj Europoj

Prieštaringa Konstitucinio Teismo praktika dėl religinių bendruomenių diferencijavimo

Konstitucinis Teismas 2014 m. šaltinis: www.lrkt.lt
Konstitucinis Teismas 2014 m. šaltinis: www.lrkt.lt
Vakar Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą dėl Karo prievolės įstatymo nuostatos, kuri nuo karo prievolės atleidžia tik tradicinių (bet ne kitų) religinių bendruomenių dvasininkus, atitikimo Konstitucijai.

Viešoje diskusijoje dėl nutarimo visų pirma pastebimi jo sukelti nepatogumai katalikų bažnyčiai, kurios kunigai dabar irgi turės tarnauti armijoje arba rinktis alternatyviąją tarnybą. Tačiau čia norėčiau atkreipti dėmesį į kitą nutarimo aspektą. Jis leidžia pamatyti konstitucinės doktrinos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos prieštaravimus, ir įveda prieštaravimus į pačią KT formuluojamą konstitucinę doktriną.

Trumpa nutarimo apžvalga

Nutarimo priešistorė štai tokia. Jehovos liudytojų tarnautojai norėjo tokios pačios privilegijos, – galimybės išvengti karo prievolės, – kokią turėjo tradicinių Lietuvoje religinių bendrijų dvasininkai. Todėl vienas jų administraciniame teisme ginčijo jam skirtą karo tarnybą. Teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar Karo prievolės įstatymo nuostata neprieštarauja Konstitucijai. Toliau skaityti Prieštaringa Konstitucinio Teismo praktika dėl religinių bendruomenių diferencijavimo

Sausio 13-osios ir Gorbačiovo atsakomybės klausimu

Prie Vilniaus televizijos bokšto 1991 m. sausio 13-osios naktį. A. Petrulevičiaus nuotrauka. LCVA, 0-112129

Šį antradienį, 2017 m. gegužės 2 d., Vilniaus apygardos teismas pranešė, kad Rusijos Federacija atsisako perduoti Michailui Gorbačiovui kvietimą liudyti teisme. Jau anksčiau Gorbačiovui tas šaukimas buvo įteiktas asmeniškai, ir jo atstovas iškart informavo, kad Gorbačiovas dalyvauti teismo procese neketina. Taigi, šioje Sausio 13-osios bylos istorijos dalyje turbūt teks dėti tašką.

Robertas Povilaitis, kurio tėvas Apolinaras Povilaitis žuvo Sausio 13-osios naktį, ir kuris dėjo dideles pastangas, kad Gorbačiovo atžvilgiu būtų atliekamas ikiteisminis tyrimas, o vėliau, kad jis bent būtų kviečiamas liudyti, Facebook paskyroje parašė apgailestaująs, kad Toliau skaityti Sausio 13-osios ir Gorbačiovo atsakomybės klausimu

Pastabos nuosprendžio OMONui paraštėse I: nusikaltimai žmoniškumui

Skaitinėju jau kelintą dieną Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį OMONininkui Vladimirui Razvodovui (jo bendras Boleslovas Makutinovičius mirė, tad byla jam nutraukta).

Pamenate, koks triukšmas buvo kilęs 2015 m., kai Vilniaus apygardos teismo teisėjai Vilniaus OMONininkus išteisino? O štai 2017 m. sausio 24 d. Apeliacinis teismas Razvodovą nuteisė pagal visą jam pateiktų kaltinimų apimtį.

Jokio analitinio ar bent doro apžvalginio straipsnio apie tą nuosprendį nemačiau, tad bandau suvesti galus ir sutalpinti OMONo atliktas veikas į karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui dėžutes pats.

Sekasi labai sunkiai 🙁 Gal kas norsite pasiskaityti kartu su manimi? Jei taip, tai nuosprendį rasite čia.

Iliustruodamas tuos sunkumus apžvelgsiu vieną iš nusikaltimų, kuriomis kaltintas V. Razvodovas, kategorijų: nusikaltimus žmoniškumui. Tiesą sakant, kol kas tik į šią kategoriją ir esu geriau įsigilinęs. (Svarbu: nesu tarptautinės humanitarinės teisės specialistas, mano domėjimasis šia teisės šaka – grynai mėgėjiškas. Tikiuosi, kada nors šią bylą pakomentuos ir specialistai.) Šie nusikaltimai mūsiškiame Baudžiamojo kodekso 100 straipsnyje, mandrai pavadinti „Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis“. BK 100-asis straipsnis suformuluotas daugmaž pagal 1998 m. priimto Romos statuto 7 straipsnį, kuriame nusikaltimai žmonijai išvardinti daug detaliau, nei tai buvo padaryta iki tol. Toliau skaityti Pastabos nuosprendžio OMONui paraštėse I: nusikaltimai žmoniškumui

Bylos X. V. Vasiliausko byla: epilogas

EŽTT ir LAT pastatai
EŽTT ir LAT pastatai
Praėjusią savaitę, 2016 m. spalio 27 d., Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paskelbė nutartį, kuria greičiausiai baigėsi V. Vasiliausko bylos epopėja (su nutartimi galima susipažinti čia). Buvo paskelbta ir šešių teisėjų atskiroji nuomonė.

LAT 2016 m. spalio 27 d. nutartimi panaikino nuosprendį V. Vasiliauskui bei nuosprendį patvirtinusias apeliacinės ir kasacinės instancijų nutartis, tačiau tai buvo padaryta formaliais pagrindais – nesant galimybės keisti kaltinimo mirusiam asmeniui.

Šešių teisėjų atskirojoje nuomonėje išsakoma pozicija, kad kaltinimo keisti net ir nereikėtų, kad V. Vasiliauską galima palikti nuteistą, tereikia detaliau paaiškinti nuteisimo motyvus.

Kas būtų įvykę, jei V. Vasiliauskas tebebūtų buvęs gyvas, nėra lengva prognozuoti*, bet, sekant spalio 27 d. nutarties logika, V. Vasiliauskas greičiausiai būtų nuteistas iš naujo pagal modifikuotą kaltinimą – už lietuvių tautos (nacionalinės, etninės grupės) genocidą, nes dalyvavo sunaikinant šios grupės dalį, kurios sunaikinimas turėjo įtakos visos tautos išlikimui. LAT nutartyje nuduodama, kad šiuo klausimu – galimybės nuteisti V. Vasiliauską dėl partizanų kaip tautos dalies naikinimo klausimu – EŽTT visiškai nepasisakė. Todėl LAT nutartyje detaliai išdėstoma argumentacija, visiškai atitinkanti tą, kurią LRKT buvo išdėstęs 2014 m. kovo 18 d. sprendime dėl genocido sampratos ir LAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartyje S. Drėlingo byloje. Toliau skaityti Bylos X. V. Vasiliausko byla: epilogas