Žymų Archyvai: drėlingas

Bylos XI. Ar buvo užtektinai pagrindų perduoti bylą „Drėlingas prieš Lietuvą“ Didžiajai kolegijai?

Žemiau esančiame tekste parodoma, kokie buvo pagrindai perduoti bylą „Drėlingas prieš Lietuvą“ Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiajai kolegijai.

Reikia turėti omeny, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija nėra apeliacinės instancijos teismo analogas. Paprastai apeliacinės instancijos teismai priima beveik visus laiku pateiktus apeliacinius skundus. Tuo tarpu EŽTT kanceliarija paskaičiavo, kad Didžiajai kolegijai yra perduodama tik ~5% bylų, dėl kurių pateikiami atitinkami prašymai, tai yra, tik vienas iš dvidešimties prašymų tenkinamas. Taip buvo ir šiuo atveju: 20 prašymų atmesta, vienas priimtas. Atvejai, dėl kurių bylos yra perduodamos Didžiajai kolegijai, Europos žmogaus teisių konvencijos 43 straipsnyje yra įvardijami kaip išimtiniai. 43 straipsnio 2 dalis nustato, kad „penkių Didžiosios Kolegijos teisėjų komisija patenkina tokį prašymą, jeigu byloje keliamas sudėtingas Konvencijos ar jos protokolų aiškinimo ar taikymo klausimas arba rimta visuotinės svarbos problema“.

EŽTT bendrosios praktikos dėl bylų perdavimo Didžiajai kolegijai pagal Konvencijos 43 straipsnį dokumente, kurį sudarė šio Teismo kanceliarija, preliminariai išvardijami pagrindai, dėl kurių bylos gali būti perduodamos Didžiajai kolegijai:

„Sudėtingas Konvencijos ar jos protokolų aiškinimo ar taikymo klausimas“ yra iškeliamas, kai kyla svarbus klausimas, kurio Teismas dar nėra sprendęs, reikalauja išaiškinimo, arba kai sprendimas gali būti svarbus ateities byloms ar Teismo praktikos formavimui. Rimto klausimo atvejais gali būti laikomi atvejia, kai skundžiamas sprendimas yra nesuderinamas su ankstesniu Teismo sprendimu. Taip pat svarbiu Konvencijos taikymo klausimu laikomas atvejis, kai dėl Teismo sprendimo reikalaujama reikšmingai pakeisti nacionalinius teisės aktus ar administracinę praktiką. < …> Galiausiai, „rimta visuotinės svarbos problema“ gali būti susijusi su reikšminga politine problema.

Apibendrinant, man tikrai sunku pasakyti, kokios priežastys (ar kokių priežasčių nepakankamumas) lėmė, kad Drėlingo byla nebuvo perduota Didžiajai kolegijai. Faktas tas, kad tokiam perdavimui buvo rimtos prielaidos, ir jas pripažino bylą komentavę Lietuvos teisininkai. Man asmeniškai pagrindai perduoti bylą Didžiajai kolegijai atrodo užtektinai reikšmingi. Siūlau susipažinti ir pasidaryti savo išvadas.

=================

Europos Žmogaus Teisių Teismo kolegijos 2019 m. kovo 12 d. sprendimas byloje „Drėlingas prieš Lietuvą“ (toliau – Kolegijos sprendimas, kalbant apie bylą – Drėlingo byla) iškelia rimtus klausimus, susijusius su Konvencijos 7 straipsnio aiškinimu ir taikymu, bei rimtas bendro reikšmingumo problemas.

Rimti su Konvencijos 7 straipsnio taikymu susiję klausimai – tai suderinamumo su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT arba Teismas) ankstesne praktika klausimai. Kolegijos sprendimas yra nesuderinamas su ankstesniu Teismo Didžiosios kolegijos (toliau – DK) sprendimu byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą. Manytina, kad, jei Kolegija Drėlingo byloje būtų nuosekliai sekusi Vasiliausko bylos sprendime išdėstytais principais, ji būtų padariusi priešingą sprendimą. Taip pat pažymėtina, kad Kolegijos sprendimas sudarė sąlygas šalies teismams taikyti tokią genocido nusikaltimo sampratą, kuri yra nesuderinama su to nusikaltimo supratimu, koks jis buvo išvystytas tarptautinių tribunolų. Kadangi yra akivaizdu, kad DK Vasiliausko byloje teigė sekanti tarptautinių teismų praktiką genocido nusikaltimo klausimu (neskaitant dabartinio grupės naikinimo „iš dalies“ aiškinimo, kuris, pasak DK, nebuvo prieinamas 1953 m.), ši problema gali būti priskirta ir svarbiems Konvencijos interpretavimo klausimams, ir svarbiems bendros svarbos klausimams, kaip nurodyta Konvencijos 43 straipsnyje, nurodančiame bylų perdavimo Didžiajai kolegijai svarstyti pagrindus. Toliau skaityti Bylos XI. Ar buvo užtektinai pagrindų perduoti bylą „Drėlingas prieš Lietuvą“ Didžiajai kolegijai?

Mums pavyko perskelti degtuką, arba „Drėlingas prieš Lietuvą“ pabaiga

2019 m. rugsėjo 9 d. Strasbūro teismo penkių teisėjų kolegija priėmė sprendimą neperduoti bylos „Drėlingas prieš Lietuvą“ šio teismo Didžiajai kolegijai, taip paversdamas 2019 m. kovo 12 d. sprendimą byloje galutiniu. Aname sprendime Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) kolegija nusprendė, kad Stanislovas Drėlingas, dalyvavęs Adolfo Ramanausko – „Vanago“ ir jo žmonos suėmimo operacijoje, nuteistas už genocidą nepažeidžiant Europos Žmogaus Teisių Konvencijos nuostatų.

Mane sprendimas nuvylė. Nuvylė taip pat tai, kad tie, kurie šiaip jau supranta reikalo esmę, vadina jį „ilgai laukta pergale“ Lietuvai. Taip pat apmaudu tai, kad sprendimai dėl bylų perdavimo Didžiajai kolegijai EŽTT priimami nenurodant motyvų. Toliau skaityti Mums pavyko perskelti degtuką, arba „Drėlingas prieš Lietuvą“ pabaiga

R. Karadžičius lieka išteisintas dėl kaltinimo genocidu Bosnijos savivaldybėse

Šiandien, 2019 m. kovo 20 d., Hagos tribunolo* apeliacinė kolegija skyrė buvusiam Bosnijos serbų lyderiui Radovanui Karadžičiui įkalinimo iki gyvos galvos bausmę. Tai padaryta išnagrinėjus jo ir prokurorų skundus. Bausmė jam skirta už karo nusikaltimus ir genocidą Srebrenicoje (Apie tai vakar pranešė ir Lietuvos žiniasklaida.)

Ko Lietuvos žiniasklaida nepranešė (ne, jokio sąmokslo tame nėra), – tai kad tribunolas, atmesdamas R. Karadžičiaus apeliaciją (beveik visus jos punktus), kartu atmetė ir prokurorų apeliaciją dėl teisiamosios kolegijos sprendimo, kuriuo R. Karadžičius buvo išteisintas dėl genocido kitose nei Srebrenica Bosnijos savivaldybėse. Su tribunolo sprendimu galima susipažinti čia, apie genocidą savivaldybėse kalbama 292-304 psl.

Kodėl tai reikšminga? Tai nėra kažkokia naujiena Hagos tribunolo sprendimuose. Ir iki šiol niekur, išskyrus Srebrenicą, genocidas nebuvo pripažintas. Apie šitai rašau, kadangi Hagos tribunolo jurisprudencija tariamai seka ir Lietuvos teismai „partizanų genocido“ bylose, kurie, tačiau, priima tokius sprendimus, kurie būtų visiškai nesuprasti Hagos tribunoluose. Turiu omeny visų pirma Drėlingo bylą, kurią neseniai pateisino ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas (žr. mano neseną straipsnį apie EŽTT sprendimą Drėlingo byloje). Toliau skaityti R. Karadžičius lieka išteisintas dėl kaltinimo genocidu Bosnijos savivaldybėse

„Drėlingas prieš Lietuvą“: ar EŽTT persigalvojo?

Praėjusį antradienį, 2019 m. kovo 12 d., Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) paskelbė sprendimą byloje „Drėlingas prieš Lietuvą“, kuriuo nepripažino Lietuvą pažeidus Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (toliau – EŽTK) 7 straipsnio. Tuo EŽTT kolegija kartu pripažino, kad Lietuvos teismai, nagrinėdami bylą buvusio KGB pareigūno, kuris dalyvavo partizanų vado Adolfo Ramanausko (Vanago) ir jo žmonos Birutės Mažeikaitės suėmimo operacijoje, tinkamai jį nuteisė už partizanų genocidą. (Sprendimo tekstą anglų kalba rasite čia).

Tai žinoma sukėlė daug pozityvių emocijų Lietuvos žiniasklaidoje. Dėl bylos reikšmingumo pasisakė visa eilė politikos įžymybių, pabrėždami, kad štai pagaliau Europos Žmogaus Teisių Teismas patvirtino, kad Lietuvoje sovietai vykdė genocidą.

Gilesnių bylos analizių publikuota nebuvo, turbūt tiksliausią paties sprendimo apžvalgą galima rasti LRV atstovo prie EŽTT svetainėje (žr. čia). Kažkiek detalių galima rasti Justino Žilinsko Facebook įraše, taip pat – BNS pasitarus su neįvardintais teisininkais atlikta apžvalga. Įdomu tai, kad faktiškai niekur nebuvo publikuoti prieštaraujančiąsias nuomones išsakančių dviejų teisėjų argumentai, kodėl EŽTT sprendimas nėra pagrįstas. Toliau skaityti „Drėlingas prieš Lietuvą“: ar EŽTT persigalvojo?

Ar Tribunolas buvusiai Jugoslavijai pripažintų S. Drėlingą vykdžius genocidą?

Šiame straipsnyje norėčiau aptarti klausimą, ar Lietuvoje vykstantys teisminiai procesai prieš buvusius sovietų pareigūnus dėl jų dalyvavimo kovose su partizanais ar jų suėmimo operacijose atitinka Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai ir Tarptautinio Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

Srebrenica ir platesnė genocido sąvokos reikšmė

Bosnijoje jau kelerius metus vyko karas. 1995 m. liepos mėnesį Bosnijos serbų pajėgoms pavyko užimti likusius tris rytų Bosnijoje likusius daugiausiai bosnių musulmonų gyvenamas vietoves: Srebrenicos, Žepos ir Goraždės enklavus. Ši karinė sėkmė greičiausiai ir patiems serbams buvo netikėta. Didžiulis į serbų valdžią patekusių bosnių musulmonų skaičius, be galo prasta (pačių serbų sukurta) humanitarinė situacija ir noras kartą ir visiems laikams „išspręsti“ musulmonų enklavų problemą Serbų respublikos rytuose stumtelėjo Bosnijos serbų pajėgų vyriausiąją vadovybę žiauriausiu būdu susidoroti su priešininkais. Moterys su vaikais ir seniais buvo deportuotos į Bosnijos teritorijas, kurias tebelaikė musulmonai, o berniukai ir vyrai, palaikius juos keletą dienų įvairiose stovyklose baisiomis sąlygomis, buvo išžudyti. Buvo išžudyta tarp 7 ir 8 tūkstančių bosnių musulmonų. Toliau skaityti Ar Tribunolas buvusiai Jugoslavijai pripažintų S. Drėlingą vykdžius genocidą?

S. Drėlingo byla: kaip LAT apėjo EŽTT sprendimą Vasiliausko byloje ir dar kartą pažeidė Konvenciją

EŽTT ir LAT pastatai
EŽTT ir LAT pastatai

[Platesnė LAT sprendimo S. Drėlingo byloje analizė buvo publikuota liberties.eu platformoje.]

2016 m. balandžio 12 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija priėmė sprendimą Stanislovo Drėlingo byloje. S Drėlingas buvo kaltinamas tuo, kad dalyvavo suimant vieną iš Lietuvos partizanų vadų Adolfą Ramanauską „Vanagą“ ir jo žmoną Birutę Mažeikaitę. Prokuratūra tai įvertino kaip prisidėjimą prie „nacionalinės-etninės-politinės“ grupės genocido. Kaip žinia, A. Ramanauskas vėliau buvo kankinamas ir nuteistas mirties bausme, o jo žmonai skirta 8 metų įkalinimo lageryje bausmė (tiesa, lageryje ji išbuvo tik dvejus metus).

Taigi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas – plenarinė sesija, susidedanti iš septyniolikos Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų – tarė paskutinį žodį S. Drėlingo byloje. Ir nusprendė, kad S. Drėlingas buvo pagrįstai nuteistas dėl bendrininkavimo vykdant genocidą.

Delfi.lt šią žinią iškart „nukišo“ į puslapio apačią. 15min.lt parašė, kad S. Drėlingas galės mėgautis laisve, nes LAT bausmę jam sumažino iki kalėjime faktiškai išbūto laiko – 5 mėn ir 6 dienų (beje, iš įkalinimo įstaigos S. Drėlingas buvo paleistas jau prieš kurį laiką).

Atrodo, nei viena žiniasklaidos priemonė kažkaip nesuvedė galų: šia nutartimi LAT ne šiaip sau pripažino eilinį KGBistą dalyvavus genocide, ir ne šiaip sau eilinį kartą už genocidą – nusikaltimų nusikaltimą – skyrė juokingai mažą bausmę. Šia nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė savo praktiką sinchronizuoti su Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, konkrečiau – su EŽTT sprendimu V. Vasiliausko byloje. Tai buvo padaryta visiškai vieningai: iš 17 teisėjų nei vienas nepareiškė atskirosios nuomonės. Ir tokiu būdu Lietuvos Respublika, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo asmenyje, vėl pažeidė Europos žmogaus teisių apsaugos konvencijos septintąjį straipsnį, įtvirtinantį principą, kad niekas negali būti nuteistas už veiką, kuri nebuvo laikoma nusikaltimu jos padarymo metu. Toliau skaityti S. Drėlingo byla: kaip LAT apėjo EŽTT sprendimą Vasiliausko byloje ir dar kartą pažeidė Konvenciją