Įrašai su žyma „religija“

Dvasininkai ir karo prievolė civilizuotoj Europoj

Ar pamokslininkas su kulkosvaidžiu – dvasininkas? (asociatyvus paveikslėlis)
Konstituciniam Teismui nusprendus, kad išimtys dvasininkams dėl karo prievolės prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui, pasidomėjau, kaip su dvasininkų tarnyba yra kitose Europos šalyse. Jau dvejus metus dalyvauju Europos bažnyčios ir valstybės tyrimų konsorciumo kasmetiniuose susitikimuose – konferencijose, tad užklausiau kolegų iš konsorciumo apie jų šalių patirtį. Gavau eilę atsakymų, kuriais čia ir pasidalinsiu.

Sprendžiant iš katalikų bažnyčios atstovų pasisakymų interviu Delfi.lt portalui ir LRT laidai „Savaitė“ galėjo susidaryti įspūdis, kad katalikų bažnyčios dvasininkai visiškai negali tarnauti su ginklu, – kad tai prieštarauja jų pašaukimui, yra ko ne nuodėmė. Be to, buvo teigiama, kad civilizuotos Europos valstybės, esą, dvasininkus atleidžia nuo prievolės. Toliau skaityti Dvasininkai ir karo prievolė civilizuotoj Europoj

Lapkričio pirmąją aplankykime kapus ir savo senelių kaimynų – žydų

Žvakė mano senelių kaimynams - žydamsNeužilgo – lapkričio pirmoji; diena, kai didelė dalis Lietuvos gyventojų keliauja aplankyti artimųjų kapų ir uždegti po žvakelę. Aplankyti savo senelius ir kitus gimines, kurių kapai išsimėtę po visą Lietuvą.

Šiemet, kaip ir praėjusiais metais, užsuksiu ir prie vieno bendro kapo.

Uždegti keletą žvakių ten, kur 1941 m. žmonės buvo sušaudyti ištisomis gimininėmis, kurių dauguma jau nebeturi artimųjų, galinčių uždegti jiems atminimo žvakę. Tai mūsų senelių kaimynų – žydų – masinės kapavietės.

Kapas, prie kurio aš keliausiu, yra Naujaneriuose, vos du kilometrai nuo mano namų. Anokia čia ir kelionė. Greičiausiai toks kapas yra ir netoli Tavo namų.

Lietuva nusėta tokiais kapais, kas gerai matyti pavarčius Holokausto Lietuvoje atlaso svetainės puslapius.

Artėjančią mirusiųjų atminimo dieną, kviečiu prisiminti ir mūsų senelių kaimynus. Uždekime žvakę ir prie masinių žydų kapaviečių.

ET Parlamentinėje Asamblėjoje „prancūziškas“ požiūris į „sektas“ nesulaukė paramos

Europos Tarybos Parlamentinė AsamblėjaEuropos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje balandžio 10 diena buvo istorinė. Dėl Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos buvo sustabdytos Rusijos delegacijos teisės balsuoti, o Rusija pagrasino pasitrauksianti iš absoliučią daugumą Europos šalių vienijančios Europos Tarybos organizacijos. Gal todėl, o gal ir dėl kitų priežasčių, gerokai mažiau dėmesio sulaukė Prancūzijos parlamentaro Rudy Salles pranešimas ir siūloma rezoliucija, kurios tikslas buvo eksportuoti prancūziškąją prieš daugelį naujųjų religinių mažumų nukreiptą politiką į visas Europos Tarybos šalis. Toliau skaityti ET Parlamentinėje Asamblėjoje „prancūziškas“ požiūris į „sektas“ nesulaukė paramos

Apie bažnyčių turto nacionalizaciją ir paliktas teises naudotis kai kuriuo turtu

Pastebėjau, kad viešai nėra pateikiama daug informacijos apie tai, kaip vyko religinių bendruomenių turto nacionalizacija sovietmečiu.

Kadangi taip jau gavosi, kad susirinkau tuo klausimu dokumentus, paviešinsiu juos čia.

Nacionalizacija vyko chaotiškai ir iki 1948 m. sprendimų, turbūt taip pat ir remiantis tam tikrais „Liaudies Seimo“ ar pirmosios sovietinės Lietuvos vyriausybės priimtais teisės aktais, tačiau tik 1948 m. buvo priimti oficialūs sprendimai dėl visų religinėms bendruomenėms priklausiusių pastatų.

Visų pirma, buvo priimtas įsakas dėl nacionalizavimo (atsisiųsti skenuotą pdf, dokumento šaltinis – Lietuvos centrinis valstybės archyvas, F. R-758, ap. 2, b. 27, l.157):

          LIETUVOS TARYBŲ SOCIALISTINĖS RESPUBLIKOS 
             AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS PREZIDIUMO 
                        Į S A K A S 
    DĖL MALDOS NAMŲ IR VIENUOLYNŲ PASTATŲ, O TAIP PAT DĖL
   RELIGINIŲ BENDRUOMENIŲ GYVENAMŲJŲ NAMŲ NACIONALIZAVIMO

Toliau skaityti Apie bažnyčių turto nacionalizaciją ir paliktas teises naudotis kai kuriuo turtu

Valstybės ir bažnyčios atskirumas: Graikija ir Lietuva

Šiandien beskaitydamas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Serif prieš Graikiją (tekstas anglų kalba — čia) radau įdomią pastraipą, iliustruojančią situaciją, kurioje valstybė ir bažnyčia nėra atskiros, labai praktiniu pavyzdžiu.

Cituojamas tekstas buvo iš tarptautinės sutarties, pasirašytos tarp Otomanų imperijos ir Graikijos bei kitų šalių 1913-05-17 (rytoj – lyg 100 metų šiai sutarčiai!). Sutartimi Otomanų imperijai, užleidusiai dalį savo žemių kitoms šalims, įsipareigojama gerbti vietos gyventojus, gerbti taip pat ir jų religinius įsitikinimus bei religines organizacijas. 20-ajame teismo sprendimo punkte be kita ko cituojama ta sutartis taip: Toliau skaityti Valstybės ir bažnyčios atskirumas: Graikija ir Lietuva