Sprendžiant iš katalikų bažnyčios atstovų pasisakymų interviu Delfi.lt portalui ir LRT laidai „Savaitė“ galėjo susidaryti įspūdis, kad katalikų bažnyčios dvasininkai visiškai negali tarnauti su ginklu, – kad tai prieštarauja jų pašaukimui, yra ko ne nuodėmė. Be to, buvo teigiama, kad civilizuotos Europos valstybės, esą, dvasininkus atleidžia nuo prievolės. Toliau skaityti Dvasininkai ir karo prievolė civilizuotoj Europoj
Vakar Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą dėl Karo prievolės įstatymo nuostatos, kuri nuo karo prievolės atleidžia tik tradicinių (bet ne kitų) religinių bendruomenių dvasininkus, atitikimo Konstitucijai.
Viešoje diskusijoje dėl nutarimo visų pirma pastebimi jo sukelti nepatogumai katalikų bažnyčiai, kurios kunigai dabar irgi turės tarnauti armijoje arba rinktis alternatyviąją tarnybą. Tačiau čia norėčiau atkreipti dėmesį į kitą nutarimo aspektą. Jis leidžia pamatyti konstitucinės doktrinos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos prieštaravimus, ir įveda prieštaravimus į pačią KT formuluojamą konstitucinę doktriną.
Nutarimo priešistorė štai tokia. Jehovos liudytojų tarnautojai norėjo tokios pačios privilegijos, – galimybės išvengti karo prievolės, – kokią turėjo tradicinių Lietuvoje religinių bendrijų dvasininkai. Todėl vienas jų administraciniame teisme ginčijo jam skirtą karo tarnybą. Teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar Karo prievolės įstatymo nuostata neprieštarauja Konstitucijai. Toliau skaityti Prieštaringa Konstitucinio Teismo praktika dėl religinių bendruomenių diferencijavimo
Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje balandžio 10 diena buvo istorinė. Dėl Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos buvo sustabdytos Rusijos delegacijos teisės balsuoti, o Rusija pagrasino pasitrauksianti iš absoliučią daugumą Europos šalių vienijančios Europos Tarybos organizacijos. Gal todėl, o gal ir dėl kitų priežasčių, gerokai mažiau dėmesio sulaukė Prancūzijos parlamentaro Rudy Salles pranešimas ir siūloma rezoliucija, kurios tikslas buvo eksportuoti prancūziškąją prieš daugelį naujųjų religinių mažumų nukreiptą politiką į visas Europos Tarybos šalis. Toliau skaityti ET Parlamentinėje Asamblėjoje „prancūziškas“ požiūris į „sektas“ nesulaukė paramos
Pastebėjau, kad viešai nėra pateikiama daug informacijos apie tai, kaip vyko religinių bendruomenių turto nacionalizacija sovietmečiu.
Kadangi taip jau gavosi, kad susirinkau tuo klausimu dokumentus, paviešinsiu juos čia.
Nacionalizacija vyko chaotiškai ir iki 1948 m. sprendimų, turbūt taip pat ir remiantis tam tikrais „Liaudies Seimo“ ar pirmosios sovietinės Lietuvos vyriausybės priimtais teisės aktais, tačiau tik 1948 m. buvo priimti oficialūs sprendimai dėl visų religinėms bendruomenėms priklausiusių pastatų.
Visų pirma, buvo priimtas įsakas dėl nacionalizavimo (atsisiųsti skenuotą pdf, dokumento šaltinis – Lietuvos centrinis valstybės archyvas, F. R-758, ap. 2, b. 27, l.157):
LIETUVOS TARYBŲ SOCIALISTINĖS RESPUBLIKOS
AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS PREZIDIUMO
Į S A K A S
DĖL MALDOS NAMŲ IR VIENUOLYNŲ PASTATŲ, O TAIP PAT DĖL
RELIGINIŲ BENDRUOMENIŲ GYVENAMŲJŲ NAMŲ NACIONALIZAVIMO
Toliau skaityti Apie bažnyčių turto nacionalizaciją ir paliktas teises naudotis kai kuriuo turtu
Reakcijos į gėjų paradą galėjo išvis nebūti. Na, pasivaikščios žmonės su vėliavom, ir išsiskirstys. Vietoje to, turėjome didžiausią ažiotažą, nusišnekančią savivaldybę, „po traukiniu“ šokančius Seimo narius ir isteriškus moralės sergėtojų (tegul ir marginalų, bet garsiai rėkiančių) pasisakymus. Toliau skaityti Apie tos pačios lyties asmenų sąjungas – konservatyviai ir blaiviai?
Kėliausi ketvirtą ryto ir kviečiausi taksi, kad už 50 litų iš Krakiškių sodų 16-osios gatvės patekčiau į Vilniaus tarptautinį oro uostą. Patekau. 12 valandą jau buvau Brdo mieste Slovėnijoje, kur keturias dienas dalyvausiu konferencijoje „Teisiniai religijos laisvės aspektai“. Konferenciją organizuoja Slovėnijos Respublikos Vyriausybės įstaiga religinių bendruomenių klausimams spręsti.
Kelionė praėjo ramiai, be jokių nuotykių. Visai netyčiom lektuve greta atsisėdo kaimynė iš namo, kuriame anksčiau gyvenau. Ji, pasirodo, irgi keliauja į Slovėniją, tad net ir nuobodžiauti kelionėje neteko.
Į šią konferenciją vykstu darbovietės – Teisingumo ministerijos – siuntimu.
1 diena.
Pirmieji įspūdžiai puikūs: jau leidžiantis lėktuvui galėjau pasigrožėti Slovėnijos kalnais (čia yra kažkokia Alpių atšaka, kalnų aukštis siekia beveik 3 km). Oras šiek tiek šiltesnis nei Vilniuje ar Varšuvoje. Puiku, Vilniuje jau buvo gerokai per šalta.. Iš kelių greitų persimetimų su viena iš konferencijos organizatorių suprantu, kad slovėnai be galo didžiuojasi savo šalimi ir jos gamta: jūra, ežerais, kalnais, miškais… Ką ir besakysi, yra kuo…
Oro uoste pasitinka konferencijos organizatoriai, palaukia, kol iš bankomato išsitrauksiu 80 € (kaži, kiek už pačią operaciją bankas pasiims) ir per 15 min nuveža į Brdo esantį viešbutį Kokra. Viešbutis puikus, kaip puiku ir tai, kad jį apmoka konferencijos organizatoriai. Rytoj prasideda tikrieji konferencijos renginiai, tad turėsiu galimybę pasižiūrėti, kur Slovėnijos pirmininkavimo Europos Sąjungai laikotarpiu posėdžiavo Europos Sąjungos Taryba. Konferencijos vieta pasirinkta būtent čia.
Vakare, 19 val (Lietuvoje tuo metu jau 20 val.) – vakarienė, skirta konferencijos svečiams pasibendrauti. Pietauju su senu pažįstamu iš Lietuvos Konstitucinio Teismo, atvykusio į tą pačią konferenciją, ir Amanda Van Eck – Londone veikiančios organizacijos INFORM konsultante. Taip pat pažįstama iš senesnių laikų. Maloniai pasikalbam, apsikeičiam naujienomis – kur kokių religinių judėjimų atsirado, kokios pagrindinės problemos Londone ir Lietuvoje, kiek tai susiję su naujaisiais religiniais judėjimais.
Grįžtu į savo kambarį, laikas miegoti. Tikiuosi užteks ūpo parašyti ir rytoj, ir poryt…