Žymų Archyvai: sausio13

Ištraukos iš Tarptautinio Baudžiamojo Teismo nuosprendžio byloje „Prokuroras prieš Germain Katanga“

Žemiau pateikiu Tarptautinio baudžiamojo teismo 2014 m. kovo 7 d. nuosprendžio byloje „Prokuroras prieš Germain Katanga“ ištraukų vertimą. Šias ištraukas verčiau norėdamas detaliau analizuoti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 27 d. nuosprendį sausio 13-osios byloje. Paviršutiniškai jį buvau apžvelgęs čia. Norėjau parodyti, kaip mūsų Vilniaus apygardos teismo svarstymai apie ataką prieš civilius 1991 m. sausio 11-13 dienomis atrodo analogiškų Tarptautinio Baudžiamojo Teismo svarstymų šviesoje.

Byloje „Prokuroras prieš Germain Katanga“ nagrinėtas Kongo Demokratinėje Respublikoje vykusio pilietinio karo metu įvykęs vieno kaimo užpuolimas. Teismas, vertindamas įvykio aplinkybes, pripažino egzistavus puolėjų bendrą siekį žudyti civilius gyventojus, tačiau tam konstatuoti neužteko vien fakto, kad žuvo nuo 60-ties iki 200 civilių. Teismas įvertino liudytojų parodymus, kad buvo šaudoma į bėgančius civilius, kad buvo mačetėmis užkapoti namuose pasislėpę vaikai ir moterys, kad kai kurios moterys tik apsimetusios kitos genties dalimi buvo paliktos gyvos ir pan. Skaitant teismo argumentus yra aišku, kad ne kaimo užėmimas, o patys civiliai gyventojai buvo taikinys. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kas nebuvo pripažinta bendru tikslu. Bendru užpuolikų tikslu nebuvo pripažinti, pvz., moterų prievartavimai ir pagrobimai sekso vergovei, nes tai buvo palyginti negausūs atvejai, apie kurių buvimą bendru užpuolikų tikslu įvykių aplinkybės spręsti neleido. Tik įvertinus bendrus užpuolikų tikslus teismas ėmėsi spręsti apie konkrečiai vado Germain Katanga atsakomybę dėl nusikaltimų, nes G. Katanga užpuolime asmeniškai nedalyvavo. Toliau skaityti Ištraukos iš Tarptautinio Baudžiamojo Teismo nuosprendžio byloje „Prokuroras prieš Germain Katanga“

Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnis: kaip mažumų apsaugos įrankis tapo politinio persekiojimo įnagiu

Prieš savaitę viešnia iš Briuselio nustėro sužinojusi, kad Lietuvoje buvo nuteistas knygos leidėjas, išleidęs oficialiai istorinei versijai apie 1991 m. sausio 13-osios įvykius prieštaraujančią knygą. Ji užklausė mano nuomonės, kaip čia yra su žodžio laisve Lietuvoje. Tad turėjau progą iš naujo pasidomėti šia tema.

O padėtis, deja, yra ne itin gera. Nuo 2012 m., kai už frazę „savi šaudė į savus“ buvo nuteistas Algirdas Paleckis, vis atsirasdavo kitų bylų pagal Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnį „Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas“. šių metų pavyzdžiai: Povilas Masilionis nuteistas už knygos „Išdavystės kaina“ leidimą, Viačeslav Titov – už pasisakymus apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską – „Vanagą“. Iš šio konteksto išsiskyrė tik praėjusiais metais dėl panašių kaltinimų išteisinto Jurijaus Subotino atvejis, tačiau, na, tokie žmonės, kaip Subotinas, yra greičiau ne politikos, o kitos scenos veikėjai, tad gal tai labai ir nestebina. Toliau skaityti Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnis: kaip mažumų apsaugos įrankis tapo politinio persekiojimo įnagiu

Pastabos Sausio 13-osios bylos nuosprendžio paraštėse

Pasiskaičiau 2019 m. kovo 27 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendį Sausio 13-osios byloje, kuriuo pasidalino Delfi.lt portalas. Dokumentas labai ilgas ir deja prastai struktūruotas, tad jį analizuoti buvo nelengva. Visgi kai kuriais pastebėjimais galiu pasidalinti. Jie surašyti atsitiktine tvarka.

„Mosino“ šautuvo kulkos. Pradėkime nuo smulkios detalės: iš nuosprendžio paaiškėjo, kad Paleckio išgarsinti „MOSIN“ šoviniai, kurie, pasak jo, iššauti iš anoniminių šaulių nuo stogų senovinių šautuvų, buvo naudojami tiek sovietų pajėgų desanto šarvuotųjų mašinų, tiek ir snaiperių SVD šautuvams. Lyg ir nepamenu, kad mašinos būtų šaudę, bet snaiperiai laisvai galėjo. Toliau skaityti Pastabos Sausio 13-osios bylos nuosprendžio paraštėse

Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui VII: kas ką žinojo, kas ką planavo

Sausio 13-osios bylos kaltinamajame akte teigiama, kad kaltinamieji žinojo tam tikrus dalykus apie Lietuvą, jos istoriją, nepriklausomybės atstatymą – tiesą sakant, tiek istorijos ir tarptautinės teisės, kiek aš pats tuo metu nežinojau.

Taip pat teigiama, kad operaciją suplanavusi sovietų vadovybė norėjo ne tiesiog įvykdyti perversmą, tuo tikslu užimant tam tikrus objektus, bet tuos objektus užimti vykdant nusikaltimus žmogiškumui ir karo nusikaltimus.

Apie šiuos kaltinamojo akto elementus – apie tai, ką, prieš prasidedant sausio 13-osios įvykiams galėjo žinoti eilinis sovietų karys ar neaukšto rango karininkas, ir apie tai, ką planavo perversmą rengę aukšti gynybos ministerijos ir KGB pareigūnai, o taip pat – kokiais tikslais kaltinimuose figūruoja tokie teiginiai, ir norėčiau čia pasvarstyti.

Toliau skaityti Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui VII: kas ką žinojo, kas ką planavo

Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui VI: draudžiama karo ataka prieš civilius

Kažkiek užtrukau po paskutinio įrašo Sausio 13-osios įvykių ir kaltinamojo akto tema, tačiau štai lyg ir baigiau dėlioti mintis.

Pasak kaltinamojo akto sausio 13-osios byloje, planuojant sausio mėnesio veiksmus sąmokslininkų buvo nutarta

Spaudos rūmus, TV bokštą bei LRT užimti vykdant tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamas karo atakas, nukreiptas prieš civilius.

Vykdydami šį planą, pvz., Spaudos rūmų atveju (analogiškai rašoma ir apie kitus atvejus),

apie du šimtai (200) kariškių <…> karine technika atvyko prie Spaudos rūmų ir pradėjo tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamą karo ataką prieš pastate dirbusius ir jį gynusius civilius <…> Toliau skaityti Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui VI: draudžiama karo ataka prieš civilius

Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui V: ar sovietų kariuomenė naudojo teroro priemones?

Baudžiamojo kodekso 103 straipsnis kaip karo nusikaltimą kriminalizuoja „bauginimo ir teroro priemones“.

Pasak kaltinamojo akto Sausio 13-osios byloje, SSRS pajėgos sausio 11 ir sausio 13 d. naudojo bauginimo ir teroro priemones prieš civilius. Ne visuose pasažuose yra lengva atskirti, kas yra įvardijama kaip bauginimo ir teroro priemonės, o kas – kaip kitokio pobūdžio veiksmai:

draudžiamos karo atakos <…> metu nežmoniškai elgėsi su tarptautinės humanitarinės teisės saugomais asmenimis – persekiojo civilius dėl politinių ir nacionalinių motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė, juos žudė, sunkiai sutrikdė jų sveikatą, susargdino, kankino, o taip pat naudojo bauginimo ir teroro priemones bei tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones, o būtent: šaudydami į civilius, užimamą pastatą, jo viduje ir į greta esančius gyvenamuosius namus iš turimų 7,62 mm kalibro SVD šautuvų bei 5,45 mm kalibro automatinių ginklų, naudojo tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones – 5,45 mm kalibro šovinius su išcentruota kulka. Kariškiai naudojo tiek garsinius, tiek ir kovinius šaudmenis bei artimos kovos veiksmus – stumdydami, smūgiuodami kumščiais, spardydami kojomis ir suduodami nenustatytą skaičių smūgių civiliams ginklais ir kitomis kūno sužalojimams daryti pritaikytomis priemonėmis į įvairias kūno dalis, įsibrovė į jų ginamą 9 aukštų LRT Televizijos pastatą, kur buvo grupės „A“ kariškiai. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta kariškių dalis toliau brovėsi į 9 aukštų LRT Televizijos pastatą, kuriame, naudodami aukščiau nurodytas kovos priemones ir būdus, tikrino patalpas, šalino iš jų civilius, o kita dalis pagal grupės „A“ nenustatyto kariškio nurodymą liko prie įėjimo į pastatą, kur, šaudydami aukščiau nurodytais garsiniais ir koviniais šoviniais, naudodami nurodytus kovos būdus ir priemones, stūmė nuo pastato ir apšaudė civilius, taip pat apšaudė gyvenamuosius namus ir juose esančius civilius.

Taigi, tokiuose pasažuose neišeina atskirti, kokie konkretūs veiksmai prokuratūros buvo laikomi tomis bauginimo ir teroro priemonėmis, o kurie, pvz., yra THT saugomų asmenų žudymu, persekiojimu dėl politinių motyvų ir pan. Tikiuosi tai kažkaip buvo išaiškinta teismo posėdžių metu, ir bus atspindėta nuosprendyje. Toliau skaityti Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui V: ar sovietų kariuomenė naudojo teroro priemones?