Rusijos užsienio reikalų ministerijai aštriai sureagavus į NATO filmuką apie Baltijos šalių partizanus įsiplieskė mažas socialinių tinklų karas. Rusijos URM publikavo pagiežingą komentarą „О зверствах "лесных братьев" в новогодние праздники“, kuriame pridėjo saugumo LSSR vidaus reikalų ministerijos suvestine apie konkrečius nužudymo atvejus bei vaizdingą infografiką. Į kovą su šia Rusijos provokacija pakvietė žurnalistas Andrius Tapinas, paraginęs grotažyme #kremliaumusuistorijosneperrasysi ir neigiamu vertinimu mostelėti Rusijos URM’ui, nes paskelbtąja informacija yra „pilamas purvas“ ant Lietuvos. Ir nors tūkstančiai tautiečių pasekė A. Tapino raginimu, taip ir liko neaišku, kokia konkrečiai informacija yra tas purvas. Iš vėliau žiniasklaidoje publikuojamų pranešimų susidaro įspūdis, kad reaguojama buvo išskirtinai į infografiką. Infografike buvo nurodyta, jog partizanai nužudė 25 108 žmones Lietuvoje, iš jų 86,4% sudarė lietuviai. Taip pat nurodyta, kad tarp tų 25 108 žmonių 1 054 buvo vaikai, įskaitant ir 52 vaikus, neturinčius 2 metų. Toliau skaityti 25, 12 ar 30 tūkstančių? Ką apie partizaninio karo aukas sako tyrimų duomenys
Žymų Archyvai: pokaris
V. Vasiliausko byla ir jos reikšmė istorinio teisingumo paieškoms Lietuvoje
Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) Didžiajai kolegijai spalio 20 d. paskelbus sprendimą byloje „Vasiliauskas prieš Lietuvą“ žiniasklaidoje buvo įvairiausių reakcijų ir sprendimo reikšmės interpretacijų. Deja, norintieji suprasti to sprendimo motyvus diskusijos įkarštyje rado daugiau dūmų nei šviesos. Kaip ir reikėjo tikėtis, būta nemažai pasipiktinimo „Europos“ negebėjimu mūsų suprasti. Strasbūro Teismas buvo kaltinamas nekompetencija ar tautos įžeidimu, Lietuvos okupacijos įteisinimu, pasitaikė ir pašaipių pasiūlymų reabilituoti gestapą ar Holokausto vykdytojus. Plačiau nei pats sprendimas buvo apžvelgiamos atskirosios nuomonės.
Būta ir raminamų komentarų. Antai Konstitucinio Teismo pirmininkas teigė, kad šis EŽTT sprendimas niekuo nesiskiria nuo praėjusiais metais paskelbto Konstitucinio Teismo sprendimo, kuriuo paaiškintos sovietų represijų įvardijimo genocidu teisinės galimybės. Jis teigė, jog sovietų nusikaltimus galima, nustačius tam tikras aplinkybes, prilyginti genocidui ir kad EŽTT sprendimas neužkerta kelio ateityje kvalifikuoti sovietinių represinių struktūrų veiksmų prieš partizanus kaip genocido (žr. radijo laidos „60 minučių“ 2015 m. spalio 21 d. įrašą, nuo 5 iki 15 minutės).
Nors EŽTT dar nėra tekę nagrinėti visiškai analogiškų bylų, šis sprendimas remiasi gausia EŽTT ankstesnių sprendimų praktika. Mūšio situacijoje nušauto priešo EŽTT nelaikė nusikaltimo auka (byla Korbely prieš Vengriją), tačiau tokia auka laikė nušautą nesipriešinantį, beginklį asmenį (byla Penartas prieš Estiją). Nemažai užuominų apie V. Vasiliausko bylos galimą baigtį randame ir plačiai aptartoje byloje Kononovas prieš Latviją. Taigi, sprendimas V. Vasiliausko byloje anaiptol nėra netikėtas.
Šiame straipsnyje norėčiau apžvelgti EŽTT sprendimą ir pateikti keletą pastabų dėl jo reikšmės istorinio teisingumo byloms, kurios vis dar gan neretai pasiekia Lietuvos teismus.
Toliau skaityti V. Vasiliausko byla ir jos reikšmė istorinio teisingumo paieškoms Lietuvoje
Bylos VIII. Sovietų Lietuvos teismo nuosprendis A. Ramanauskui (Vanagui) – ir ką jis reiškia šiandien
Lietuvos Apeliacinis Teismas vieną po kito skelbia nutartis dėl Kauno apygardos teismo nuosprendžių plačioje A. Ramanausko (Vanago) sulaikymo, kankinimo ir egzekucijos byloje (ji išskaidyta į keletą bylų pagal teisiamuosius, iki šiol yra paskelbti nuosprendžiai Stanislovui Drėlingui (žr. Faktai.lt straipsnį apie Drėlingo bylą, nuosprendis įsiteisėjęs) ir dar neįsiteisėjęs nuosprendis Ilja Vorobjovui (žr. Faktai.lt straipsnį apie nuosprendį).
Abiejose bylose buvę KGB pareigūnai, dalyvavę A. Ramanausko (Vanago) sulaikymo operacijoje yra kaltinami genocidu – dalyvavimu sunaikinant A. Ramanauską ir represuojant jo žmoną B. Mažeikaitę kaip „nacionalinės-etninės-politinės“ grupės – partizanų – narius. Toliau skaityti Bylos VIII. Sovietų Lietuvos teismo nuosprendis A. Ramanauskui (Vanagui) – ir ką jis reiškia šiandien
Nusegus medalius kai kuriems partizanams, Lietuva tik sustiprės
Vytautas Sinica straipsnyje „Ko nepadarė KGB, padarys signatarai?“ kelia klausimą dėl platesnio partizanų vykdytų mirties bausmių vertinimo konteksto. Tai reakcija į Jurgio Jurgelio straipsnį „Ar galima iš A. Kraujelio atimti kario savanorio statusą?“. Tačiau straipsnyje matome „šiaudinio žmogeliuko“ puolimo ir „kaltės per asociaciją“ taktiką: tikrosios oponento pozicijos pakeičiamos dirbtinėmis, o oponentas ne įveikiamas argumentu, o tiesiog apjuodinamas.
Pradžioje V. Sinica lyg ir tiksliai atskleidžia J. Jurgelio pateiktą A. Kraujelio veiklos įvertinimo argumento esmę: „J. Jurgelis … teigia, jog pagrindinis A. Kraujelio nusikaltimas – egzekucijų be teismo vykdymas, kurių jis galimai ne vieną atlikęs. Tokia egzekucija pagal tarptautinę teisę yra karo nusikaltimas.“ Tačiau, kaip bebūtų keista, čia net neprasidėjusi ir baigiasi tarptautinės teisės nuostatų, kuriomis J. Jurgelis remiasi savo straipsnyje, analizė. Toliau V. Sinica tikrąjį J. Jurgelio argumentą pakeičia klasikiniu „šiaudiniu žmogeliuku“, kurį, žinoma, sudoroti daug lengviau. Karo nusikaltimai nejučia pervadinami kriminaliniais nusikaltimais, tarptautinė teisė pamirštama, ir kalbama jau apie sovietinę (kaip teigiama straipsnyje, okupacinę, ir todėl – negaliojančią) teisę.
„Informacinio karo“ veiksmai prieš žurnalistinį objektyvumą
Gruodžio 21 d. vakare LRT laida „Savaitė“ įspūdingai „sudalyvavo“ naujajame informaciniame kare prieš Kremliaus propagandą. Vėliau laida buvo paleista ir straipsnio „Tema, kuria naudojasi Rusija: tai nukreipta prieš Lietuvą“ pavidalu. Laida keista: skaitant jos skriptą galėtų susidaryti įspūdis, kad ten tiesiog neutraliai pateikta informacija. Tačiau klausantis pačią laidą susidaro visai kitoks įspūdis. Pagrindinis laidos „taikinys“ buvo signataras Jurgis Jurgelis. Bet ir man buvo suteikta nedidelė, kiek lengvesnė rolė. Jurgio Jurgelio plunksna aštri, jis, manau, dar parašys šia tema, pvz., Delfi.lt. O aš rašau savo ruožtu.
Laidoje apie mane
Laidoje teigiama, kad Donatas Glodenis „tikina, kad Lietuvos pasipriešinimo sovietų valdžiai dalyviai rengdavo ne ką mažiau žiaurias baudžiamąsias operacijas nei „raudonieji“ partizanai Antrojo pasaulinio karo metais“. Tada pateikiamas mažytis interviu fragmentas:
Tarptautinė teisė vienodas taisykles nustato bet kuriai kariaujančiai šaliai ir šituo požiūriu dėti lygybės ženklą galima. Ir reikia vienodai vertinti ir vienų ir kitų darbus, kiek tai susiję su tarptautinės teisės pažeidimais.
Toliau skaityti „Informacinio karo“ veiksmai prieš žurnalistinį objektyvumą
Partizanų valdžios klausimu, arba, „kaip amerikonai, Lietuvą išvadavę, čekistus teisė“
Kurį laiką vis prisidėdavau diskusijose apie pokario partizanus grupėje „Lietuvos partizanų istorija“. Prieš porą mėnesių, rugsėjo 26 d., man paskelbus nuorodą į Delfi.lt straipsnį apie M. Misiukonio teismą už tariamą genocidą ir išsakius nuomonę, kad šis procesas yra gėdingas, užsiplieskė diskusija apie partizanus kaip teisėtą Lietuvos valdžią pokario metu. Praleidau tikrai daug laiko aiškindamas ir argumentuodamas savo poziciją dėl M. Misiukonio, dėl partizanų valdžios, dėl teisės aktų sukuriamų pareigų piliečiams, jokio asmens berods neįžeidžiau. Bet staiga sekmadienio vakarą mano FB paskyrai diskusijų grupė „Lietuvos partizanų istorija“ tapo nematoma. Supratau, kad esu užblokuotas. Be jokio perspėjimo, be paaiškinimo. Niekas iš administratorių taip ir neprisipažino, kodėl tai padarė (ar kad apskritai padarė). Neabejoju, kad dalis forumo „gyventojų“ po to lengviau atsikvėpė. Aš, tiesą sakant, taip pat.
Visgi prieš šį įvykį buvau parašęs gan ilgą tekstą, kurio tikslas buvo paaiškinti, kokia prasme pokario partizanai nebuvo teisėta valdžia. Šiuo tekstu, per tuos du mėnesius kažkiek papildytu, dabar žemiau dalinuosi. Nes jis iš naujo tampa aktualus – partizanų kaip teisėtos valdžios (ir okupanto kaip neteisėtos valdžios) argumentai iš naujo naudojami ne tik visuomenininkų kreipimuose, bet ir valstybės institucijų dokumentuose.
Visa, ką žemiau parašiau, nėra fantazijos vaisius. Argumentai yra paremti tarptautine teise, o kad tas įsivaizduojamas JAV tribunolo sprendimas būtų „arčiau žemės“, argumentavimas tiesiog pasiskolintas: teksto esmė ir visos citatos (šiek tiek jas apdorojus, pvz., „Vokiečių“ pakeitus į „SSRS“,) yra paimta iš realiai vykusio teismo proceso, vadinamosios „Įkaitų bylos“, kur vokiečių generolai buvo teisiami už veiksmus Jugoslavijoje, Norvegijoje ir Graikijoje – nacių neteisėtos agresijos aktais užgrobtose, okupuotose teritorijose. Su nuosprendžio fragmentais galite susipažinti čia**.
Iš anksto pasipiktinusiems skaitytojams norėčiau palinkėti kantrybės skaitant: šiame tekste nėra nė lašelio bandymo teisinti ar „įteisinti“ sovietinę okupaciją, pažeminti pasipriešinimo dalyvius. Jis kalba apie tas teises, kurias turėjo ir turi bet kuri okupacinė valdžia okupuotoje šalyje. Nes tokios yra tarptautinės teisės nustatytos taisyklės. Tad perskaitykite prieš darydami išvadas. Toliau skaityti Partizanų valdžios klausimu, arba, „kaip amerikonai, Lietuvą išvadavę, čekistus teisė“