25, 12 ar 30 tūkstančių? Ką apie partizaninio karo aukas sako tyrimų duomenys

Rusijos užsienio reikalų ministerijai aštriai sureagavus į NATO filmuką apie Baltijos šalių partizanus įsiplieskė mažas socialinių tinklų karas. Rusijos URM publikavo pagiežingą komentarą „О зверствах „лесных братьев“ в новогодние праздники“, kuriame pridėjo saugumo LSSR vidaus reikalų ministerijos suvestine apie konkrečius nužudymo atvejus bei vaizdingą infografiką. Į kovą su šia Rusijos provokacija pakvietė žurnalistas Andrius Tapinas, paraginęs grotažyme #kremliaumusuistorijosneperrasysi ir neigiamu vertinimu mostelėti Rusijos URM’ui, nes paskelbtąja informacija yra „pilamas purvas“ ant Lietuvos. Ir nors tūkstančiai tautiečių pasekė A. Tapino raginimu, taip ir liko neaišku, kokia konkrečiai informacija yra tas purvas. Iš vėliau žiniasklaidoje publikuojamų pranešimų susidaro įspūdis, kad reaguojama buvo išskirtinai į infografiką. Infografike buvo nurodyta, jog partizanai nužudė 25 108 žmones Lietuvoje, iš jų 86,4% sudarė lietuviai. Taip pat nurodyta, kad tarp tų 25 108 žmonių 1 054 buvo vaikai, įskaitant ir 52 vaikus, neturinčius 2 metų. Toliau skaityti 25, 12 ar 30 tūkstančių? Ką apie partizaninio karo aukas sako tyrimų duomenys

Kaip patvirtinti dokumento sudarymo datą su elektronine „laiko žyma“

Laiko žymos peržiūra Linux terminale
Laiko žymos peržiūra Linux terminale

Nors jau kurį laiką žinojau, kad pasirašant dokumentą elektroniniu parašu dažnai prie dokumento yra pridedama ir „laiko žyma“, tik ne per seniausiai išsiaiškinau, kad tai per daiktas, ir kam tos laiko žymos gali būti naudingos.

El parašo atveju laiko žyma patvirtina, iki kada buvo sudarytas (ir pasirašytas) dokumentas. gal būt anksčiau nei laiko žymoje nurodyta data, bet tikrai ne vėliau. Laiko žyma yra tiesiog dar vienas elektroninis parašas ant mano pasirašomo dokumento. Skirtumas tik tas, kad tą laiko žymą pasirašau ne aš, o laiko žymų tarnyba.

Laiko žymos pridėjimas prie failo vyksta maždaug taip. Programa, kuri formuoja el. parašą ir „prikabina“ jį prie pasirašomo dokumento, generuoja dokumento santrauką („hešą“) ir siunčia jį žymų tarnybai. Žymų tarnyba prideda prie dokumento santraukos laiko žymą ir pasirašo tuos duomenis savo el. parašu automatiškai. Jei laiko žymų tarnyba turi valstybės įgaliojimą tai veiklai, jos laiko žymos yra laikomos patikimomis ir pripažįstamos tiek valstybės institucijose, tiek ir teismuose. El. parašą formuojanti programa prikabina laiko žymų tarnybos pasirašytą failą su laiko žyma prie pasirašomo failo.

Laiko žyma prie failo pridedama siekiant užtikrinti, kad dokumentas tikrai buvo sudarytas (ar egzistavo) tam tikru metu. Nes failo data galima lengvai manipuliuoti keičiant kompiuterio laikrodžio rodmenis.

Tačiau laiko žymas galima naudoti ir be elektroninio parašo. Kokiu tikslu? Pvz., laiko žyma galima patvirtinti tam tikro išradimo sukūrimo laiką, nuotraukos padarymo laiką (jei, pvz., tokia nuotrauka žmona nori įrodyti, kad vyras su meiluže susitikinėjo dar prieš sutuoktinių faktinį išsiskyrimą) ir panašiai. Toliau skaityti Kaip patvirtinti dokumento sudarymo datą su elektronine „laiko žyma“

PDF dokumentų pasirašymas elektroniniu parašu kompiuteryje su Linux

JSignPdf TSA parinktys
JSignPdf TSA parinktys
Reikalavimai prieš pradedant darbą: kompiuteris su pakankamai nesena Linux operacine sistema, įdiegta Java programine įranga, asmens tapatybės kortelė su elektroniniu parašu, kortelės skaitytuvas, įdiegta ir veikianti kortelės skaitytuvo įranga (žr. VRM parengtas instrukcijas čia).

Atsisiunčiam JSignPdf programą – zip archyvo pavidalu – ir išskleidžiam zip archyvą. Perkeliam programos failus kur nors į failų sistemą (aš tokias programas dedu į /opt). Gausime vat štai tokį failų medį: Toliau skaityti PDF dokumentų pasirašymas elektroniniu parašu kompiuteryje su Linux

Pastabos nuosprendžio OMONui paraštėse II: karo nusikaltimai

Tęsiu Lietuvos Apeliacinio Teismo nuosprendžio Valentinui Razvodovui (kurį toliau vadinsiu nuosprendžiu OMONui) analizę. Pirmojoje dalyje bandžiau sutalpinti OMONo atliktas veikas į nusikaltimų žmoniškumui dėžutę. Teismas tai padarė nė nemirktelėjęs, o man visiškai nesisekė. Analizuojant neįmanoma buvo išvengti įspūdžio, kad kaltinimai nusikaltimais žmoniškumui gerokai pritempti. Juolab, kad akivaizdžiai abejotinų kaltinimo aspektų Teismas neaptarė, elgėsi taip, tarsi dėl veikų kvalifikavimo jam nebūtų kilę nei menkiausios abejonės. Vėliau pamėginau tą patį pratimą atlikti su nuosprendžio aspektais dėl veikų, pripažintų karo nusikaltimais – tai ir aprašau toliau šiame straipsnyje. (Beje: nesu tarptautinės humanitarinės teisės specialistas, mano domėjimasis šia teisės šaka – grynai mėgėjiškas. Tikiuosi, kada nors šią bylą pakomentuos ir specialistai.)

Vėlgi, tai, ką Teismas padarė nei nemirktelėjęs ir nesudvejojęs, man sekėsi prastai. Jei tiksliau, tai sekėsi šiek tiek geriau nei nusikaltimų žmoniškumui atveju, bet įspūdis liko tas pats. Karo nusikaltimais Vilniaus OMONo veikas galima laikyti tik labai „pritempus“. Iš visų OMONo veikų vienintelis atvejis, kai OMONininkai mušė KAD darbuotoją bandydami išgauti informaciją, priartėja prie to, kas laikoma karo nusikaltimu tarptautinėje teisėje (ir, paradoksas: būtent tame epizode kaltinimas kankinimu nebuvo pateiktas, ir veika nebuvo pripažinta Teismo kankinimu). Visi kiti jų veiksmai, nurodyti nuosprendyje ir įvardinti kaip „bauginimo ir teroro priemonių prieš civilius asmenis panaudojimas“, „neteisėtas asmenų laisvės suvaržymas ar atėmimas“, „užgaulus žmonių orumo žeminimas“ ir „asmenų turto atėmimas“, nors aiškiai turi nusikaltimų požymių, anaiptol „netraukia“ iki tarptautinės teisės reikalaujamo karo nusikaltimų sunkumo lygio. Toliau skaityti Pastabos nuosprendžio OMONui paraštėse II: karo nusikaltimai

Pažiūrėkime, kokia nauda iš to optimizavimo paieškos varikliams (SEO)

Kažkada prieš gerą dešimtmetį, kai dar kūriau tinklaraštį, pamėginau įjungti gražių, Google ir kitiems paieškos varikliams pritaikytų puslapių adresų parinktį. Na, kad vietoje šifro http://dg.lapas.info/?p=580 rodytų gražų ir prasmingą adresą: http://dg.lapas.info/irasas/vanagai-is-anapus/

Anuomet man kažkas nesigavo – gal serverio nustatymai buvo neteisingi. Teko tuos gražius adresus išjungti. Pamatęs, kad Google ganėtinai neblogai indeksuoja mano neoptimizuotą svetainę, šią parinktį pamiršau. Be to, tie „negražūs“ adresai visgi turi vieną didelį pliusą – jie ganėtinai trumpi ir jų ilgis nepriklauso nuo straipsnio pavadinimo ilgio.

Prisiminiau tuos gražius adresus visai neseniai, betvarkydamas vienos nevyriausybinės organizacijos svetainę. Jei jau ten darau gražius adresus, gal reikia apsikuopti ir savam tinklaraštyje? Bent jau dėl dalinimosi nuorodomis socialiniuose tinkluose (daug maloniau įterpti nuorodą http://dg.lapas.info/irasas/vanagai-is-anapus/ nei nuorodą http://dg.lapas.info/?p=580, ar ne?

Pasirodo, įjungti tas nuorodas tokiam senam, šimtą kartų atnaujintam tinklaraštyje, kaip maniškiame, nėra taip jau paprasta. Toliau skaityti Pažiūrėkime, kokia nauda iš to optimizavimo paieškos varikliams (SEO)

Dvasininkai ir karo prievolė civilizuotoj Europoj

Ar pamokslininkas su kulkosvaidžiu – dvasininkas? (asociatyvus paveikslėlis)
Konstituciniam Teismui nusprendus, kad išimtys dvasininkams dėl karo prievolės prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui, pasidomėjau, kaip su dvasininkų tarnyba yra kitose Europos šalyse. Jau dvejus metus dalyvauju Europos bažnyčios ir valstybės tyrimų konsorciumo kasmetiniuose susitikimuose – konferencijose, tad užklausiau kolegų iš konsorciumo apie jų šalių patirtį. Gavau eilę atsakymų, kuriais čia ir pasidalinsiu.

Sprendžiant iš katalikų bažnyčios atstovų pasisakymų interviu Delfi.lt portalui ir LRT laidai „Savaitė“ galėjo susidaryti įspūdis, kad katalikų bažnyčios dvasininkai visiškai negali tarnauti su ginklu, – kad tai prieštarauja jų pašaukimui, yra ko ne nuodėmė. Be to, buvo teigiama, kad civilizuotos Europos valstybės, esą, dvasininkus atleidžia nuo prievolės. Toliau skaityti Dvasininkai ir karo prievolė civilizuotoj Europoj