Ištraukos iš Tarptautinio Baudžiamojo Teismo nuosprendžio byloje „Prokuroras prieš Germain Katanga“

Žemiau pateikiu Tarptautinio baudžiamojo teismo 2014 m. kovo 7 d. nuosprendžio byloje „Prokuroras prieš Germain Katanga“ ištraukų vertimą. Šias ištraukas verčiau norėdamas detaliau analizuoti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 27 d. nuosprendį sausio 13-osios byloje. Paviršutiniškai jį buvau apžvelgęs čia. Norėjau parodyti, kaip mūsų Vilniaus apygardos teismo svarstymai apie ataką prieš civilius 1991 m. sausio 11-13 dienomis atrodo analogiškų Tarptautinio Baudžiamojo Teismo svarstymų šviesoje.

Byloje „Prokuroras prieš Germain Katanga“ nagrinėtas Kongo Demokratinėje Respublikoje vykusio pilietinio karo metu įvykęs vieno kaimo užpuolimas. Teismas, vertindamas įvykio aplinkybes, pripažino egzistavus puolėjų bendrą siekį žudyti civilius gyventojus, tačiau tam konstatuoti neužteko vien fakto, kad žuvo nuo 60-ties iki 200 civilių. Teismas įvertino liudytojų parodymus, kad buvo šaudoma į bėgančius civilius, kad buvo mačetėmis užkapoti namuose pasislėpę vaikai ir moterys, kad kai kurios moterys tik apsimetusios kitos genties dalimi buvo paliktos gyvos ir pan. Skaitant teismo argumentus yra aišku, kad ne kaimo užėmimas, o patys civiliai gyventojai buvo taikinys. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kas nebuvo pripažinta bendru tikslu. Bendru užpuolikų tikslu nebuvo pripažinti, pvz., moterų prievartavimai ir pagrobimai sekso vergovei, nes tai buvo palyginti negausūs atvejai, apie kurių buvimą bendru užpuolikų tikslu įvykių aplinkybės spręsti neleido. Tik įvertinus bendrus užpuolikų tikslus teismas ėmėsi spręsti apie konkrečiai vado Germain Katanga atsakomybę dėl nusikaltimų, nes G. Katanga užpuolime asmeniškai nedalyvavo. Toliau skaityti Ištraukos iš Tarptautinio Baudžiamojo Teismo nuosprendžio byloje „Prokuroras prieš Germain Katanga“

Bylos XI. Ar buvo užtektinai pagrindų perduoti bylą „Drėlingas prieš Lietuvą“ Didžiajai kolegijai?

Žemiau esančiame tekste parodoma, kokie buvo pagrindai perduoti bylą „Drėlingas prieš Lietuvą“ Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiajai kolegijai.

Reikia turėti omeny, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija nėra apeliacinės instancijos teismo analogas. Paprastai apeliacinės instancijos teismai priima beveik visus laiku pateiktus apeliacinius skundus. Tuo tarpu EŽTT kanceliarija paskaičiavo, kad Didžiajai kolegijai yra perduodama tik ~5% bylų, dėl kurių pateikiami atitinkami prašymai, tai yra, tik vienas iš dvidešimties prašymų tenkinamas. Taip buvo ir šiuo atveju: 20 prašymų atmesta, vienas priimtas. Atvejai, dėl kurių bylos yra perduodamos Didžiajai kolegijai, Europos žmogaus teisių konvencijos 43 straipsnyje yra įvardijami kaip išimtiniai. 43 straipsnio 2 dalis nustato, kad „penkių Didžiosios Kolegijos teisėjų komisija patenkina tokį prašymą, jeigu byloje keliamas sudėtingas Konvencijos ar jos protokolų aiškinimo ar taikymo klausimas arba rimta visuotinės svarbos problema“.

EŽTT bendrosios praktikos dėl bylų perdavimo Didžiajai kolegijai pagal Konvencijos 43 straipsnį dokumente, kurį sudarė šio Teismo kanceliarija, preliminariai išvardijami pagrindai, dėl kurių bylos gali būti perduodamos Didžiajai kolegijai:

„Sudėtingas Konvencijos ar jos protokolų aiškinimo ar taikymo klausimas“ yra iškeliamas, kai kyla svarbus klausimas, kurio Teismas dar nėra sprendęs, reikalauja išaiškinimo, arba kai sprendimas gali būti svarbus ateities byloms ar Teismo praktikos formavimui. Rimto klausimo atvejais gali būti laikomi atvejia, kai skundžiamas sprendimas yra nesuderinamas su ankstesniu Teismo sprendimu. Taip pat svarbiu Konvencijos taikymo klausimu laikomas atvejis, kai dėl Teismo sprendimo reikalaujama reikšmingai pakeisti nacionalinius teisės aktus ar administracinę praktiką. <…> Galiausiai, „rimta visuotinės svarbos problema“ gali būti susijusi su reikšminga politine problema.

Apibendrinant, man tikrai sunku pasakyti, kokios priežastys (ar kokių priežasčių nepakankamumas) lėmė, kad Drėlingo byla nebuvo perduota Didžiajai kolegijai. Faktas tas, kad tokiam perdavimui buvo rimtos prielaidos, ir jas pripažino bylą komentavę Lietuvos teisininkai. Man asmeniškai pagrindai perduoti bylą Didžiajai kolegijai atrodo užtektinai reikšmingi. Siūlau susipažinti ir pasidaryti savo išvadas.

=================

Europos Žmogaus Teisių Teismo kolegijos 2019 m. kovo 12 d. sprendimas byloje „Drėlingas prieš Lietuvą“ (toliau – Kolegijos sprendimas, kalbant apie bylą – Drėlingo byla) iškelia rimtus klausimus, susijusius su Konvencijos 7 straipsnio aiškinimu ir taikymu, bei rimtas bendro reikšmingumo problemas.

Rimti su Konvencijos 7 straipsnio taikymu susiję klausimai – tai suderinamumo su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT arba Teismas) ankstesne praktika klausimai. Kolegijos sprendimas yra nesuderinamas su ankstesniu Teismo Didžiosios kolegijos (toliau – DK) sprendimu byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą. Manytina, kad, jei Kolegija Drėlingo byloje būtų nuosekliai sekusi Vasiliausko bylos sprendime išdėstytais principais, ji būtų padariusi priešingą sprendimą. Taip pat pažymėtina, kad Kolegijos sprendimas sudarė sąlygas šalies teismams taikyti tokią genocido nusikaltimo sampratą, kuri yra nesuderinama su to nusikaltimo supratimu, koks jis buvo išvystytas tarptautinių tribunolų. Kadangi yra akivaizdu, kad DK Vasiliausko byloje teigė sekanti tarptautinių teismų praktiką genocido nusikaltimo klausimu (neskaitant dabartinio grupės naikinimo „iš dalies“ aiškinimo, kuris, pasak DK, nebuvo prieinamas 1953 m.), ši problema gali būti priskirta ir svarbiems Konvencijos interpretavimo klausimams, ir svarbiems bendros svarbos klausimams, kaip nurodyta Konvencijos 43 straipsnyje, nurodančiame bylų perdavimo Didžiajai kolegijai svarstyti pagrindus. Toliau skaityti Bylos XI. Ar buvo užtektinai pagrindų perduoti bylą „Drėlingas prieš Lietuvą“ Didžiajai kolegijai?

Mums pavyko perskelti degtuką, arba „Drėlingas prieš Lietuvą“ pabaiga

2019 m. rugsėjo 9 d. Strasbūro teismo penkių teisėjų kolegija priėmė sprendimą neperduoti bylos „Drėlingas prieš Lietuvą“ šio teismo Didžiajai kolegijai, taip paversdamas 2019 m. kovo 12 d. sprendimą byloje galutiniu. Aname sprendime Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) kolegija nusprendė, kad Stanislovas Drėlingas, dalyvavęs Adolfo Ramanausko – „Vanago“ ir jo žmonos suėmimo operacijoje, nuteistas už genocidą nepažeidžiant Europos Žmogaus Teisių Konvencijos nuostatų.

Mane sprendimas nuvylė. Nuvylė taip pat tai, kad tie, kurie šiaip jau supranta reikalo esmę, vadina jį „ilgai laukta pergale“ Lietuvai. Taip pat apmaudu tai, kad sprendimai dėl bylų perdavimo Didžiajai kolegijai EŽTT priimami nenurodant motyvų. Toliau skaityti Mums pavyko perskelti degtuką, arba „Drėlingas prieš Lietuvą“ pabaiga

Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnis: kaip mažumų apsaugos įrankis tapo politinio persekiojimo įnagiu

Prieš savaitę viešnia iš Briuselio nustėro sužinojusi, kad Lietuvoje buvo nuteistas knygos leidėjas, išleidęs oficialiai istorinei versijai apie 1991 m. sausio 13-osios įvykius prieštaraujančią knygą. Ji užklausė mano nuomonės, kaip čia yra su žodžio laisve Lietuvoje. Tad turėjau progą iš naujo pasidomėti šia tema.

O padėtis, deja, yra ne itin gera. Nuo 2012 m., kai už frazę „savi šaudė į savus“ buvo nuteistas Algirdas Paleckis, vis atsirasdavo kitų bylų pagal Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnį „Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas“. šių metų pavyzdžiai: Povilas Masilionis nuteistas už knygos „Išdavystės kaina“ leidimą, Viačeslav Titov – už pasisakymus apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską – „Vanagą“. Iš šio konteksto išsiskyrė tik praėjusiais metais dėl panašių kaltinimų išteisinto Jurijaus Subotino atvejis, tačiau, na, tokie žmonės, kaip Subotinas, yra greičiau ne politikos, o kitos scenos veikėjai, tad gal tai labai ir nestebina. Toliau skaityti Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnis: kaip mažumų apsaugos įrankis tapo politinio persekiojimo įnagiu

Pastabos Sausio 13-osios bylos nuosprendžio paraštėse

Pasiskaičiau 2019 m. kovo 27 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendį Sausio 13-osios byloje, kuriuo pasidalino Delfi.lt portalas. Dokumentas labai ilgas ir deja prastai struktūruotas, tad jį analizuoti buvo nelengva. Visgi kai kuriais pastebėjimais galiu pasidalinti. Jie surašyti atsitiktine tvarka.

„Mosino“ šautuvo kulkos. Pradėkime nuo smulkios detalės: iš nuosprendžio paaiškėjo, kad Paleckio išgarsinti „MOSIN“ šoviniai, kurie, pasak jo, iššauti iš anoniminių šaulių nuo stogų senovinių šautuvų, buvo naudojami tiek sovietų pajėgų desanto šarvuotųjų mašinų, tiek ir snaiperių SVD šautuvams. Lyg ir nepamenu, kad mašinos būtų šaudę, bet snaiperiai laisvai galėjo. Toliau skaityti Pastabos Sausio 13-osios bylos nuosprendžio paraštėse

R. Karadžičius lieka išteisintas dėl kaltinimo genocidu Bosnijos savivaldybėse

Šiandien, 2019 m. kovo 20 d., Hagos tribunolo* apeliacinė kolegija skyrė buvusiam Bosnijos serbų lyderiui Radovanui Karadžičiui įkalinimo iki gyvos galvos bausmę. Tai padaryta išnagrinėjus jo ir prokurorų skundus. Bausmė jam skirta už karo nusikaltimus ir genocidą Srebrenicoje (Apie tai vakar pranešė ir Lietuvos žiniasklaida.)

Ko Lietuvos žiniasklaida nepranešė (ne, jokio sąmokslo tame nėra), – tai kad tribunolas, atmesdamas R. Karadžičiaus apeliaciją (beveik visus jos punktus), kartu atmetė ir prokurorų apeliaciją dėl teisiamosios kolegijos sprendimo, kuriuo R. Karadžičius buvo išteisintas dėl genocido kitose nei Srebrenica Bosnijos savivaldybėse. Su tribunolo sprendimu galima susipažinti čia, apie genocidą savivaldybėse kalbama 292-304 psl.

Kodėl tai reikšminga? Tai nėra kažkokia naujiena Hagos tribunolo sprendimuose. Ir iki šiol niekur, išskyrus Srebrenicą, genocidas nebuvo pripažintas. Apie šitai rašau, kadangi Hagos tribunolo jurisprudencija tariamai seka ir Lietuvos teismai „partizanų genocido“ bylose, kurie, tačiau, priima tokius sprendimus, kurie būtų visiškai nesuprasti Hagos tribunoluose. Turiu omeny visų pirma Drėlingo bylą, kurią neseniai pateisino ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas (žr. mano neseną straipsnį apie EŽTT sprendimą Drėlingo byloje). Toliau skaityti R. Karadžičius lieka išteisintas dėl kaltinimo genocidu Bosnijos savivaldybėse