Puiku, kad EŽTT „išteisino“ „Jėzau-Marija“ reklamą, tačiau tai nereiškia, kad dabar viskas galima

Europos Žmogaus Teisių Teismas šiandien paskelbė sprendimą, kuriuo pripažino, kad Lietuva nepagrįstai apribojo K. Kalinkino drabužių reklamą kūrusios įmonės išraiškos laisvę, taigi, pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnį.  „Jėzus-Marija“ reklama Europos Žmogaus Teisių Teismo „išteisinta“ vienbalsiai. Teismo sprendime ir kūrybos laisvei, ir tikinčiųjų jausmų apsaugai skirtas tinkamas svoris, įvertinant, kad reklama iš tiesų nebuvo ką nors žeminanti. Daugių daugiausiai – pašiepianti. Ir dėl to, kad Lietuvos teismai aiškiai nesubalansavo šių dalykų tinkamai, pripažintas Konvencijos pažeidimas.

Sprendimas priimtas vienbalsiai, kas gerai parodo Lietuvos pozicijos silpnumą šioje byloje. Griežtai atskirojoje papildančioje nuomonėje rašo teisėjas iš Maltos Vincent A. De Gaetano (beje, kiek jį pažįstu iš Europos valstybės ir bažnyčios tyrimų konsorciumo susitikimų, jis yra aktyvus katalikas):

„nesuvokiama, kad faktas, jog reklamoje vaizduojama vyro galva turėjo tam tikro panašumo į įprastą Kristaus vaizdavimą klasikiniame mene bei žodžiai „Jėzus“ ir „Marija“, galėjo atskirai, ar kartu paėmus, būti įvardinti kaip prieštaraujantys „visuomenės moralei“.

Toliau skaityti Puiku, kad EŽTT „išteisino“ „Jėzau-Marija“ reklamą, tačiau tai nereiškia, kad dabar viskas galima

„Skiepai kenkia?“ „Ne, bet mirusiųjų mes neskaičiavome“

Vienoje nesenoje diskusijoje radau emocingą atsiliepimą apie mokslinę studiją skiepų klausimu. Mokslinėje studijoje buvo lyginamos nepageidaujamos reakcijos į stabligės, difterijos ir kokliušo vakciną (Tdap) nėščiosioms. Publikuotame straipsnyje, kuriame apžvelgiami duomenys apie nepageidaujamas reakcijas į skiepus tiriamosiose grupėse ir kontrolinėje grupėje, nurodoma, kad nebuvo skaičiuojami atvejai, kurie nesibaigė gyvo kūdikio gimimu (abortų, persileidimų ir pan. atvejai). Duomenis apžvelgę tyrėjai priėjo išvados, kad pakartotinė vakcinacija Tdap vakcina nekelia didesnės grėsmės nėščiosioms, nei pirminė vakcinacija. O Facebook diskusijoje kovotojai prieš skiepus tyrimą komentavo maždaug taip, kaip parašiau straipsnio pavadinime: „kokia nesamonė, koks skandalas, tiria nepageidaujamas reakcijas, o išmeta duomenis apie mirties atvejus“. Toliau skaityti „Skiepai kenkia?“ „Ne, bet mirusiųjų mes neskaičiavome“

25, 12 ar 30 tūkstančių? Ką apie partizaninio karo aukas sako tyrimų duomenys

Rusijos užsienio reikalų ministerijai aštriai sureagavus į NATO filmuką apie Baltijos šalių partizanus įsiplieskė mažas socialinių tinklų karas. Rusijos URM publikavo pagiežingą komentarą „О зверствах „лесных братьев“ в новогодние праздники“, kuriame pridėjo saugumo LSSR vidaus reikalų ministerijos suvestine apie konkrečius nužudymo atvejus bei vaizdingą infografiką. Į kovą su šia Rusijos provokacija pakvietė žurnalistas Andrius Tapinas, paraginęs grotažyme #kremliaumusuistorijosneperrasysi ir neigiamu vertinimu mostelėti Rusijos URM’ui, nes paskelbtąja informacija yra „pilamas purvas“ ant Lietuvos. Ir nors tūkstančiai tautiečių pasekė A. Tapino raginimu, taip ir liko neaišku, kokia konkrečiai informacija yra tas purvas. Iš vėliau žiniasklaidoje publikuojamų pranešimų susidaro įspūdis, kad reaguojama buvo išskirtinai į infografiką. Infografike buvo nurodyta, jog partizanai nužudė 25 108 žmones Lietuvoje, iš jų 86,4% sudarė lietuviai. Taip pat nurodyta, kad tarp tų 25 108 žmonių 1 054 buvo vaikai, įskaitant ir 52 vaikus, neturinčius 2 metų. Toliau skaityti 25, 12 ar 30 tūkstančių? Ką apie partizaninio karo aukas sako tyrimų duomenys

Kaip patvirtinti dokumento sudarymo datą su elektronine „laiko žyma“

Nors jau kurį laiką žinojau, kad pasirašant dokumentą elektroniniu parašu dažnai prie dokumento yra pridedama ir „laiko žyma“, tik ne per seniausiai išsiaiškinau, kad tai per daiktas, ir kam tos laiko žymos gali būti naudingos.

El parašo atveju laiko žyma patvirtina, iki kada buvo sudarytas (ir pasirašytas) dokumentas. gal būt anksčiau nei laiko žymoje nurodyta data, bet tikrai ne vėliau. Laiko žyma yra tiesiog dar vienas elektroninis parašas ant mano pasirašomo dokumento. Skirtumas tik tas, kad tą laiko žymą pasirašau ne aš, o laiko žymų tarnyba.

Laiko žymos pridėjimas prie failo vyksta maždaug taip. Programa, kuri formuoja el. parašą ir „prikabina“ jį prie pasirašomo dokumento, generuoja dokumento santrauką („hešą“) ir siunčia jį žymų tarnybai. Žymų tarnyba prideda prie dokumento santraukos laiko žymą ir pasirašo tuos duomenis savo el. parašu automatiškai. Jei laiko žymų tarnyba turi valstybės įgaliojimą tai veiklai, jos laiko žymos yra laikomos patikimomis ir pripažįstamos tiek valstybės institucijose, tiek ir teismuose. El. parašą formuojanti programa prikabina laiko žymų tarnybos pasirašytą failą su laiko žyma prie pasirašomo failo.

Laiko žyma prie failo pridedama siekiant užtikrinti, kad dokumentas tikrai buvo sudarytas (ar egzistavo) tam tikru metu. Nes failo data galima lengvai manipuliuoti keičiant kompiuterio laikrodžio rodmenis.

Tačiau laiko žymas galima naudoti ir be elektroninio parašo. Kokiu tikslu? Pvz., laiko žyma galima patvirtinti tam tikro išradimo sukūrimo laiką, nuotraukos padarymo laiką (jei, pvz., tokia nuotrauka žmona nori įrodyti, kad vyras su meiluže susitikinėjo dar prieš sutuoktinių faktinį išsiskyrimą) ir panašiai. Toliau skaityti Kaip patvirtinti dokumento sudarymo datą su elektronine „laiko žyma“

PDF dokumentų pasirašymas elektroniniu parašu kompiuteryje su Linux

Reikalavimai prieš pradedant darbą: kompiuteris su pakankamai nesena Linux operacine sistema, įdiegta Java programine įranga, asmens tapatybės kortelė su elektroniniu parašu, kortelės skaitytuvas, įdiegta ir veikianti kortelės skaitytuvo įranga (žr. VRM parengtas instrukcijas čia).

Atsisiunčiam JSignPdf programą – zip archyvo pavidalu – ir išskleidžiam zip archyvą. Perkeliam programos failus kur nors į failų sistemą (aš tokias programas dedu į /opt). Gausime vat štai tokį failų medį: Toliau skaityti PDF dokumentų pasirašymas elektroniniu parašu kompiuteryje su Linux

Pastabos nuosprendžio OMONui paraštėse II: karo nusikaltimai

Tęsiu Lietuvos Apeliacinio Teismo nuosprendžio Valentinui Razvodovui (kurį toliau vadinsiu nuosprendžiu OMONui) analizę. Pirmojoje dalyje bandžiau sutalpinti OMONo atliktas veikas į nusikaltimų žmoniškumui dėžutę. Teismas tai padarė nė nemirktelėjęs, o man visiškai nesisekė. Analizuojant neįmanoma buvo išvengti įspūdžio, kad kaltinimai nusikaltimais žmoniškumui gerokai pritempti. Juolab, kad akivaizdžiai abejotinų kaltinimo aspektų Teismas neaptarė, elgėsi taip, tarsi dėl veikų kvalifikavimo jam nebūtų kilę nei menkiausios abejonės. Vėliau pamėginau tą patį pratimą atlikti su nuosprendžio aspektais dėl veikų, pripažintų karo nusikaltimais – tai ir aprašau toliau šiame straipsnyje. (Beje: nesu tarptautinės humanitarinės teisės specialistas, mano domėjimasis šia teisės šaka – grynai mėgėjiškas. Tikiuosi, kada nors šią bylą pakomentuos ir specialistai.)

Vėlgi, tai, ką Teismas padarė nei nemirktelėjęs ir nesudvejojęs, man sekėsi prastai. Jei tiksliau, tai sekėsi šiek tiek geriau nei nusikaltimų žmoniškumui atveju, bet įspūdis liko tas pats. Karo nusikaltimais Vilniaus OMONo veikas galima laikyti tik labai „pritempus“. Iš visų OMONo veikų vienintelis atvejis, kai OMONininkai mušė KAD darbuotoją bandydami išgauti informaciją, priartėja prie to, kas laikoma karo nusikaltimu tarptautinėje teisėje (ir, paradoksas: būtent tame epizode kaltinimas kankinimu nebuvo pateiktas, ir veika nebuvo pripažinta Teismo kankinimu). Visi kiti jų veiksmai, nurodyti nuosprendyje ir įvardinti kaip „bauginimo ir teroro priemonių prieš civilius asmenis panaudojimas“, „neteisėtas asmenų laisvės suvaržymas ar atėmimas“, „užgaulus žmonių orumo žeminimas“ ir „asmenų turto atėmimas“, nors aiškiai turi nusikaltimų požymių, anaiptol „netraukia“ iki tarptautinės teisės reikalaujamo karo nusikaltimų sunkumo lygio. Toliau skaityti Pastabos nuosprendžio OMONui paraštėse II: karo nusikaltimai