Žymų Archyvai: teisė

Bylos XI. Ar buvo užtektinai pagrindų perduoti bylą „Drėlingas prieš Lietuvą“ Didžiajai kolegijai?

Žemiau esančiame tekste parodoma, kokie buvo pagrindai perduoti bylą „Drėlingas prieš Lietuvą“ (vertimas čia) Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiajai kolegijai.

Reikia turėti omeny, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija nėra apeliacinės instancijos teismo analogas. Paprastai apeliacinės instancijos teismai priima beveik visus laiku pateiktus apeliacinius skundus. Tuo tarpu EŽTT kanceliarija paskaičiavo, kad Didžiajai kolegijai yra perduodama tik ~5% bylų, dėl kurių pateikiami atitinkami prašymai, tai yra, tik vienas iš dvidešimties prašymų tenkinamas. Taip buvo ir šiuo atveju: 20 prašymų atmesta, vienas priimtas. Atvejai, dėl kurių bylos yra perduodamos Didžiajai kolegijai, Europos žmogaus teisių konvencijos 43 straipsnyje yra įvardijami kaip išimtiniai. 43 straipsnio 2 dalis nustato, kad „penkių Didžiosios Kolegijos teisėjų komisija patenkina tokį prašymą, jeigu byloje keliamas sudėtingas Konvencijos ar jos protokolų aiškinimo ar taikymo klausimas arba rimta visuotinės svarbos problema“.

EŽTT bendrosios praktikos dėl bylų perdavimo Didžiajai kolegijai pagal Konvencijos 43 straipsnį dokumente, kurį sudarė šio Teismo kanceliarija, preliminariai išvardijami pagrindai, dėl kurių bylos gali būti perduodamos Didžiajai kolegijai:

„Sudėtingas Konvencijos ar jos protokolų aiškinimo ar taikymo klausimas“ yra iškeliamas, kai kyla svarbus klausimas, kurio Teismas dar nėra sprendęs, reikalauja išaiškinimo, arba kai sprendimas gali būti svarbus ateities byloms ar Teismo praktikos formavimui. Rimto klausimo atvejais gali būti laikomi atvejia, kai skundžiamas sprendimas yra nesuderinamas su ankstesniu Teismo sprendimu. Taip pat svarbiu Konvencijos taikymo klausimu laikomas atvejis, kai dėl Teismo sprendimo reikalaujama reikšmingai pakeisti nacionalinius teisės aktus ar administracinę praktiką. <…> Galiausiai, „rimta visuotinės svarbos problema“ gali būti susijusi su reikšminga politine problema.

Apibendrinant, man tikrai sunku pasakyti, kokios priežastys (ar kokių priežasčių nepakankamumas) lėmė, kad Drėlingo byla nebuvo perduota Didžiajai kolegijai. Faktas tas, kad tokiam perdavimui buvo rimtos prielaidos, ir jas pripažino bylą komentavę Lietuvos teisininkai. Man asmeniškai pagrindai perduoti bylą Didžiajai kolegijai atrodo užtektinai reikšmingi. Siūlau susipažinti ir pasidaryti savo išvadas.

=================

Europos Žmogaus Teisių Teismo kolegijos 2019 m. kovo 12 d. sprendimas byloje „Drėlingas prieš Lietuvą“ (toliau – Kolegijos sprendimas, kalbant apie bylą – Drėlingo byla) iškelia rimtus klausimus, susijusius su Konvencijos 7 straipsnio aiškinimu ir taikymu, bei rimtas bendro reikšmingumo problemas.

Rimti su Konvencijos 7 straipsnio taikymu susiję klausimai – tai suderinamumo su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT arba Teismas) ankstesne praktika klausimai. Kolegijos sprendimas yra nesuderinamas su ankstesniu Teismo Didžiosios kolegijos (toliau – DK) sprendimu byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą. Manytina, kad, jei Kolegija Drėlingo byloje būtų nuosekliai sekusi Vasiliausko bylos sprendime išdėstytais principais, ji būtų padariusi priešingą sprendimą. Taip pat pažymėtina, kad Kolegijos sprendimas sudarė sąlygas šalies teismams taikyti tokią genocido nusikaltimo sampratą, kuri yra nesuderinama su to nusikaltimo supratimu, koks jis buvo išvystytas tarptautinių tribunolų. Kadangi yra akivaizdu, kad DK Vasiliausko byloje teigė sekanti tarptautinių teismų praktiką genocido nusikaltimo klausimu (neskaitant dabartinio grupės naikinimo „iš dalies“ aiškinimo, kuris, pasak DK, nebuvo prieinamas 1953 m.), ši problema gali būti priskirta ir svarbiems Konvencijos interpretavimo klausimams, ir svarbiems bendros svarbos klausimams, kaip nurodyta Konvencijos 43 straipsnyje, nurodančiame bylų perdavimo Didžiajai kolegijai svarstyti pagrindus. Toliau skaityti Bylos XI. Ar buvo užtektinai pagrindų perduoti bylą „Drėlingas prieš Lietuvą“ Didžiajai kolegijai?

Mums pavyko perskelti degtuką, arba „Drėlingas prieš Lietuvą“ pabaiga

2019 m. rugsėjo 9 d. Strasbūro teismo penkių teisėjų kolegija priėmė sprendimą neperduoti bylos „Drėlingas prieš Lietuvą“ šio teismo Didžiajai kolegijai, taip paversdamas 2019 m. kovo 12 d. sprendimą byloje galutiniu. Aname sprendime Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) kolegija nusprendė, kad Stanislovas Drėlingas, dalyvavęs Adolfo Ramanausko – „Vanago“ ir jo žmonos suėmimo operacijoje, nuteistas už genocidą nepažeidžiant Europos Žmogaus Teisių Konvencijos nuostatų.

Mane sprendimas nuvylė. Nuvylė taip pat tai, kad tie, kurie šiaip jau supranta reikalo esmę, vadina jį „ilgai laukta pergale“ Lietuvai. Taip pat apmaudu tai, kad sprendimai dėl bylų perdavimo Didžiajai kolegijai EŽTT priimami nenurodant motyvų. Toliau skaityti Mums pavyko perskelti degtuką, arba „Drėlingas prieš Lietuvą“ pabaiga

Pastabos Sausio 13-osios bylos nuosprendžio paraštėse

Pasiskaičiau 2019 m. kovo 27 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendį Sausio 13-osios byloje, kuriuo pasidalino Delfi.lt portalas. Dokumentas labai ilgas ir deja prastai struktūruotas, tad jį analizuoti buvo nelengva. Visgi kai kuriais pastebėjimais galiu pasidalinti. Jie surašyti atsitiktine tvarka.

„Mosino“ šautuvo kulkos. Pradėkime nuo smulkios detalės: iš nuosprendžio paaiškėjo, kad Paleckio išgarsinti „MOSIN“ šoviniai, kurie, pasak jo, iššauti iš anoniminių šaulių nuo stogų senovinių šautuvų, buvo naudojami tiek sovietų pajėgų desanto šarvuotųjų mašinų, tiek ir snaiperių SVD šautuvams. Lyg ir nepamenu, kad mašinos būtų šaudę, bet snaiperiai laisvai galėjo.
Toliau skaityti Pastabos Sausio 13-osios bylos nuosprendžio paraštėse

„Drėlingas prieš Lietuvą“: ar EŽTT persigalvojo?

Praėjusį antradienį, 2019 m. kovo 12 d., Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) paskelbė sprendimą byloje „Drėlingas prieš Lietuvą“, kuriuo nepripažino Lietuvą pažeidus Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (toliau – EŽTK) 7 straipsnio. Tuo EŽTT kolegija kartu pripažino, kad Lietuvos teismai, nagrinėdami bylą buvusio KGB pareigūno, kuris dalyvavo partizanų vado Adolfo Ramanausko (Vanago) ir jo žmonos Birutės Mažeikaitės suėmimo operacijoje, tinkamai jį nuteisė už partizanų genocidą. (Sprendimo tekstą anglų kalba rasite čia).

Tai žinoma sukėlė daug pozityvių emocijų Lietuvos žiniasklaidoje. Dėl bylos reikšmingumo pasisakė visa eilė politikos įžymybių, pabrėždami, kad štai pagaliau Europos Žmogaus Teisių Teismas patvirtino, kad Lietuvoje sovietai vykdė genocidą.

Gilesnių bylos analizių publikuota nebuvo, turbūt tiksliausią paties sprendimo apžvalgą galima rasti LRV atstovo prie EŽTT svetainėje (žr. čia). Kažkiek detalių galima rasti Justino Žilinsko Facebook įraše, taip pat – BNS pasitarus su neįvardintais teisininkais atlikta apžvalga. Įdomu tai, kad faktiškai niekur nebuvo publikuoti prieštaraujančiąsias nuomones išsakančių dviejų teisėjų argumentai, kodėl EŽTT sprendimas nėra pagrįstas. Toliau skaityti „Drėlingas prieš Lietuvą“: ar EŽTT persigalvojo?

Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui VII: kas ką žinojo, kas ką planavo

Sausio 13-osios bylos kaltinamajame akte teigiama, kad kaltinamieji žinojo tam tikrus dalykus apie Lietuvą, jos istoriją, nepriklausomybės atstatymą – tiesą sakant, tiek istorijos ir tarptautinės teisės, kiek aš pats tuo metu nežinojau.

Taip pat teigiama, kad operaciją suplanavusi sovietų vadovybė norėjo ne tiesiog įvykdyti perversmą, tuo tikslu užimant tam tikrus objektus, bet tuos objektus užimti vykdant nusikaltimus žmogiškumui ir karo nusikaltimus.

Apie šiuos kaltinamojo akto elementus – apie tai, ką, prieš prasidedant sausio 13-osios įvykiams galėjo žinoti eilinis sovietų karys ar neaukšto rango karininkas, ir apie tai, ką planavo perversmą rengę aukšti gynybos ministerijos ir KGB pareigūnai, o taip pat – kokiais tikslais kaltinimuose figūruoja tokie teiginiai, ir norėčiau čia pasvarstyti.

Toliau skaityti Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui VII: kas ką žinojo, kas ką planavo

Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui VI: draudžiama karo ataka prieš civilius

Kažkiek užtrukau po paskutinio įrašo Sausio 13-osios įvykių ir kaltinamojo akto tema, tačiau štai lyg ir baigiau dėlioti mintis.

Pasak kaltinamojo akto sausio 13-osios byloje, planuojant sausio mėnesio veiksmus sąmokslininkų buvo nutarta

Spaudos rūmus, TV bokštą bei LRT užimti vykdant tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamas karo atakas, nukreiptas prieš civilius.

Vykdydami šį planą, pvz., Spaudos rūmų atveju (analogiškai rašoma ir apie kitus atvejus),

apie du šimtai (200) kariškių <…> karine technika atvyko prie Spaudos rūmų ir pradėjo tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamą karo ataką prieš pastate dirbusius ir jį gynusius civilius <…> Toliau skaityti Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui VI: draudžiama karo ataka prieš civilius