Temos Archyvai: istorija

istorija

Apeliacinio teismo nuosprendis sausio 13-osios byloje

Parašykite komentarą

Besidomintieji Sausio 13-osios byla turbūt jau seniai susirado Lietuvos Apeliacinio Teismo nuosprendį. Tačiau tie, kas dar to nepadarė (o tas copy-paste tipografinis košmaras yra tokio dydžio, kad jį atsisiųsti iš Liteko man pavyko tik iš ketvirto karto), gali atsisiųsti štai šitą aptvarkytą elektroninės knygos versiją (su daugmaž veikiančia navigacija).

Atsisiųsti elektroninę knygą (EPUB), Atsisiųsti sutvarkytą teksto dokumentą (*.odt). Nuosprendis Liteko sistemoje.

Nuotraukoje – nuosprendžio paskelbimo LRT transliacijos stop kadras.

istorija, visuomeninė veikla

Were There Sufficient Reasons to Refer Case „Drėlingas v. Lithuania” to the Grand Chamber of ECHR?

Komentarų: 2

The text below discusses the grounds for referral of the case „Drėlingas v. Lithuania” to the Grand Chamber of the European Court of Human Rights.

Unfortunately the case was not referred to the Grand Chamber for review. It failed to be referred to the Grand Chamber not because there were not enough grounds, however. It should not be forgotten that the Grand Chamber of ECHR is not much like an appeals instance in the national court systems. Usually an appeals instance would take any appeal submitted in time. The cassation courts would accept any appeal that challenges the previous decisions based on the interpretation of the law. But it is not so with the Grand Chamber of ECHR. According to the Chancellery of the Court only ~5% of all cases that are appealed are examined by the Grand Chamber. That is, one case in twenty. Same happened in the case of Drėlingas v. Lithuania: 20 applications were rejected and one was accepted for review by a panel of five judges. Therefore, though the Chamber decision in the Drėlingas case did enter into force once the panel of five judges chose a different case as a more important one on September 9, 2019, the reasoning in the Chamber case is still superceded by the decision of the Grand Chamber in the case Vasiliauskas v. Lithuania. The text below explains, why I think the Chamber in Drėlingas case was wrong.

Toliau skaityti Were There Sufficient Reasons to Refer Case „Drėlingas v. Lithuania” to the Grand Chamber of ECHR? →

istorija

Ištraukos iš Tarptautinio Baudžiamojo Teismo nuosprendžio byloje „Prokuroras prieš Germain Katanga“

Parašykite komentarą

Žemiau pateikiu Tarptautinio baudžiamojo teismo 2014 m. kovo 7 d. nuosprendžio byloje „Prokuroras prieš Germain Katanga“ ištraukų vertimą. Šias ištraukas verčiau norėdamas detaliau analizuoti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 27 d. nuosprendį sausio 13-osios byloje. Paviršutiniškai jį buvau apžvelgęs čia. Norėjau parodyti, kaip mūsų Vilniaus apygardos teismo svarstymai apie ataką prieš civilius 1991 m. sausio 11-13 dienomis atrodo analogiškų Tarptautinio Baudžiamojo Teismo svarstymų šviesoje.

Byloje „Prokuroras prieš Germain Katanga“ nagrinėtas Kongo Demokratinėje Respublikoje vykusio pilietinio karo metu įvykęs vieno kaimo užpuolimas. Teismas, vertindamas įvykio aplinkybes, pripažino egzistavus puolėjų bendrą siekį žudyti civilius gyventojus, tačiau tam konstatuoti neužteko vien fakto, kad žuvo nuo 60-ties iki 200 civilių. Teismas įvertino liudytojų parodymus, kad buvo šaudoma į bėgančius civilius, kad buvo mačetėmis užkapoti namuose pasislėpę vaikai ir moterys, kad kai kurios moterys tik apsimetusios kitos genties dalimi buvo paliktos gyvos ir pan. Skaitant teismo argumentus yra aišku, kad ne kaimo užėmimas, o patys civiliai gyventojai buvo taikinys. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kas nebuvo pripažinta bendru tikslu. Bendru užpuolikų tikslu nebuvo pripažinti, pvz., moterų prievartavimai ir pagrobimai sekso vergovei, nes tai buvo palyginti negausūs atvejai, apie kurių buvimą bendru užpuolikų tikslu įvykių aplinkybės spręsti neleido. Tik įvertinus bendrus užpuolikų tikslus teismas ėmėsi spręsti apie konkrečiai vado Germain Katanga atsakomybę dėl nusikaltimų, nes G. Katanga užpuolime asmeniškai nedalyvavo. Toliau skaityti Ištraukos iš Tarptautinio Baudžiamojo Teismo nuosprendžio byloje „Prokuroras prieš Germain Katanga“ →

istorija

Bylos XI. Ar buvo užtektinai pagrindų perduoti bylą „Drėlingas prieš Lietuvą“ Didžiajai kolegijai?

Parašykite komentarą

Žemiau esančiame tekste parodoma, kokie buvo pagrindai perduoti bylą „Drėlingas prieš Lietuvą“ (vertimas čia) Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiajai kolegijai.

Reikia turėti omeny, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija nėra apeliacinės instancijos teismo analogas. Paprastai apeliacinės instancijos teismai priima beveik visus laiku pateiktus apeliacinius skundus. Tuo tarpu EŽTT kanceliarija paskaičiavo, kad Didžiajai kolegijai yra perduodama tik ~5% bylų, dėl kurių pateikiami atitinkami prašymai, tai yra, tik vienas iš dvidešimties prašymų tenkinamas. Taip buvo ir šiuo atveju: 20 prašymų atmesta, vienas priimtas. Atvejai, dėl kurių bylos yra perduodamos Didžiajai kolegijai, Europos žmogaus teisių konvencijos 43 straipsnyje yra įvardijami kaip išimtiniai. 43 straipsnio 2 dalis nustato, kad „penkių Didžiosios Kolegijos teisėjų komisija patenkina tokį prašymą, jeigu byloje keliamas sudėtingas Konvencijos ar jos protokolų aiškinimo ar taikymo klausimas arba rimta visuotinės svarbos problema“.

EŽTT bendrosios praktikos dėl bylų perdavimo Didžiajai kolegijai pagal Konvencijos 43 straipsnį dokumente, kurį sudarė šio Teismo kanceliarija, preliminariai išvardijami pagrindai, dėl kurių bylos gali būti perduodamos Didžiajai kolegijai:

„Sudėtingas Konvencijos ar jos protokolų aiškinimo ar taikymo klausimas“ yra iškeliamas, kai kyla svarbus klausimas, kurio Teismas dar nėra sprendęs, reikalauja išaiškinimo, arba kai sprendimas gali būti svarbus ateities byloms ar Teismo praktikos formavimui. Rimto klausimo atvejais gali būti laikomi atvejia, kai skundžiamas sprendimas yra nesuderinamas su ankstesniu Teismo sprendimu. Taip pat svarbiu Konvencijos taikymo klausimu laikomas atvejis, kai dėl Teismo sprendimo reikalaujama reikšmingai pakeisti nacionalinius teisės aktus ar administracinę praktiką. <…> Galiausiai, „rimta visuotinės svarbos problema“ gali būti susijusi su reikšminga politine problema.

Apibendrinant, man tikrai sunku pasakyti, kokios priežastys (ar kokių priežasčių nepakankamumas) lėmė, kad Drėlingo byla nebuvo perduota Didžiajai kolegijai. Faktas tas, kad tokiam perdavimui buvo rimtos prielaidos, ir jas pripažino bylą komentavę Lietuvos teisininkai. Man asmeniškai pagrindai perduoti bylą Didžiajai kolegijai atrodo užtektinai reikšmingi. Siūlau susipažinti ir pasidaryti savo išvadas.

=================

Europos Žmogaus Teisių Teismo kolegijos 2019 m. kovo 12 d. sprendimas byloje „Drėlingas prieš Lietuvą“ (toliau – Kolegijos sprendimas, kalbant apie bylą – Drėlingo byla) iškelia rimtus klausimus, susijusius su Konvencijos 7 straipsnio aiškinimu ir taikymu, bei rimtas bendro reikšmingumo problemas.

Rimti su Konvencijos 7 straipsnio taikymu susiję klausimai – tai suderinamumo su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT arba Teismas) ankstesne praktika klausimai. Kolegijos sprendimas yra nesuderinamas su ankstesniu Teismo Didžiosios kolegijos (toliau – DK) sprendimu byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą. Manytina, kad, jei Kolegija Drėlingo byloje būtų nuosekliai sekusi Vasiliausko bylos sprendime išdėstytais principais, ji būtų padariusi priešingą sprendimą. Taip pat pažymėtina, kad Kolegijos sprendimas sudarė sąlygas šalies teismams taikyti tokią genocido nusikaltimo sampratą, kuri yra nesuderinama su to nusikaltimo supratimu, koks jis buvo išvystytas tarptautinių tribunolų. Kadangi yra akivaizdu, kad DK Vasiliausko byloje teigė sekanti tarptautinių teismų praktiką genocido nusikaltimo klausimu (neskaitant dabartinio grupės naikinimo „iš dalies“ aiškinimo, kuris, pasak DK, nebuvo prieinamas 1953 m.), ši problema gali būti priskirta ir svarbiems Konvencijos interpretavimo klausimams, ir svarbiems bendros svarbos klausimams, kaip nurodyta Konvencijos 43 straipsnyje, nurodančiame bylų perdavimo Didžiajai kolegijai svarstyti pagrindus. Toliau skaityti Bylos XI. Ar buvo užtektinai pagrindų perduoti bylą „Drėlingas prieš Lietuvą“ Didžiajai kolegijai? →

istorija

Mums pavyko perskelti degtuką, arba „Drėlingas prieš Lietuvą“ pabaiga

Komentarų: 2

2019 m. rugsėjo 9 d. Strasbūro teismo penkių teisėjų kolegija priėmė sprendimą neperduoti bylos „Drėlingas prieš Lietuvą“ šio teismo Didžiajai kolegijai, taip paversdamas 2019 m. kovo 12 d. sprendimą byloje galutiniu. Aname sprendime Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) kolegija nusprendė, kad Stanislovas Drėlingas, dalyvavęs Adolfo Ramanausko – „Vanago“ ir jo žmonos suėmimo operacijoje, nuteistas už genocidą nepažeidžiant Europos Žmogaus Teisių Konvencijos nuostatų.

Mane sprendimas nuvylė. Nuvylė taip pat tai, kad tie, kurie šiaip jau supranta reikalo esmę, vadina jį „ilgai laukta pergale“ Lietuvai. Taip pat apmaudu tai, kad sprendimai dėl bylų perdavimo Didžiajai kolegijai EŽTT priimami nenurodant motyvų. Toliau skaityti Mums pavyko perskelti degtuką, arba „Drėlingas prieš Lietuvą“ pabaiga →

istorija, visuomeninė veikla

Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnis: kaip mažumų apsaugos įrankis tapo politinio persekiojimo įnagiu

Komentarų: 1

Prieš savaitę viešnia iš Briuselio nustėro sužinojusi, kad Lietuvoje buvo nuteistas knygos leidėjas, išleidęs oficialiai istorinei versijai apie 1991 m. sausio 13-osios įvykius prieštaraujančią knygą. Ji užklausė mano nuomonės, kaip čia yra su žodžio laisve Lietuvoje. Tad turėjau progą iš naujo pasidomėti šia tema.

O padėtis, deja, yra ne itin gera. Nuo 2012 m., kai už frazę „savi šaudė į savus“ buvo nuteistas Algirdas Paleckis, vis atsirasdavo kitų bylų pagal Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnį „Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas“. šių metų pavyzdžiai: Povilas Masilionis nuteistas už knygos „Išdavystės kaina“ leidimą, Viačeslav Titov – už pasisakymus apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską – „Vanagą“. Iš šio konteksto išsiskyrė tik praėjusiais metais dėl panašių kaltinimų išteisinto Jurijaus Subotino atvejis, tačiau, na, tokie žmonės, kaip Subotinas, yra greičiau ne politikos, o kitos scenos veikėjai, tad gal tai labai ir nestebina. Toliau skaityti Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnis: kaip mažumų apsaugos įrankis tapo politinio persekiojimo įnagiu →