Žymų Archyvai: EŽTT

Bylos XI. Ar buvo užtektinai pagrindų perduoti bylą „Drėlingas prieš Lietuvą“ Didžiajai kolegijai?

Žemiau esančiame tekste parodoma, kokie buvo pagrindai perduoti bylą „Drėlingas prieš Lietuvą“ Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiajai kolegijai.

Reikia turėti omeny, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija nėra apeliacinės instancijos teismo analogas. Paprastai apeliacinės instancijos teismai priima beveik visus laiku pateiktus apeliacinius skundus. Tuo tarpu EŽTT kanceliarija paskaičiavo, kad Didžiajai kolegijai yra perduodama tik ~5% bylų, dėl kurių pateikiami atitinkami prašymai, tai yra, tik vienas iš dvidešimties prašymų tenkinamas. Taip buvo ir šiuo atveju: 20 prašymų atmesta, vienas priimtas. Atvejai, dėl kurių bylos yra perduodamos Didžiajai kolegijai, Europos žmogaus teisių konvencijos 43 straipsnyje yra įvardijami kaip išimtiniai. 43 straipsnio 2 dalis nustato, kad „penkių Didžiosios Kolegijos teisėjų komisija patenkina tokį prašymą, jeigu byloje keliamas sudėtingas Konvencijos ar jos protokolų aiškinimo ar taikymo klausimas arba rimta visuotinės svarbos problema“.

EŽTT bendrosios praktikos dėl bylų perdavimo Didžiajai kolegijai pagal Konvencijos 43 straipsnį dokumente, kurį sudarė šio Teismo kanceliarija, preliminariai išvardijami pagrindai, dėl kurių bylos gali būti perduodamos Didžiajai kolegijai:

„Sudėtingas Konvencijos ar jos protokolų aiškinimo ar taikymo klausimas“ yra iškeliamas, kai kyla svarbus klausimas, kurio Teismas dar nėra sprendęs, reikalauja išaiškinimo, arba kai sprendimas gali būti svarbus ateities byloms ar Teismo praktikos formavimui. Rimto klausimo atvejais gali būti laikomi atvejia, kai skundžiamas sprendimas yra nesuderinamas su ankstesniu Teismo sprendimu. Taip pat svarbiu Konvencijos taikymo klausimu laikomas atvejis, kai dėl Teismo sprendimo reikalaujama reikšmingai pakeisti nacionalinius teisės aktus ar administracinę praktiką. < …> Galiausiai, „rimta visuotinės svarbos problema“ gali būti susijusi su reikšminga politine problema.

Apibendrinant, man tikrai sunku pasakyti, kokios priežastys (ar kokių priežasčių nepakankamumas) lėmė, kad Drėlingo byla nebuvo perduota Didžiajai kolegijai. Faktas tas, kad tokiam perdavimui buvo rimtos prielaidos, ir jas pripažino bylą komentavę Lietuvos teisininkai. Man asmeniškai pagrindai perduoti bylą Didžiajai kolegijai atrodo užtektinai reikšmingi. Siūlau susipažinti ir pasidaryti savo išvadas.

=================

Europos Žmogaus Teisių Teismo kolegijos 2019 m. kovo 12 d. sprendimas byloje „Drėlingas prieš Lietuvą“ (toliau – Kolegijos sprendimas, kalbant apie bylą – Drėlingo byla) iškelia rimtus klausimus, susijusius su Konvencijos 7 straipsnio aiškinimu ir taikymu, bei rimtas bendro reikšmingumo problemas.

Rimti su Konvencijos 7 straipsnio taikymu susiję klausimai – tai suderinamumo su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT arba Teismas) ankstesne praktika klausimai. Kolegijos sprendimas yra nesuderinamas su ankstesniu Teismo Didžiosios kolegijos (toliau – DK) sprendimu byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą. Manytina, kad, jei Kolegija Drėlingo byloje būtų nuosekliai sekusi Vasiliausko bylos sprendime išdėstytais principais, ji būtų padariusi priešingą sprendimą. Taip pat pažymėtina, kad Kolegijos sprendimas sudarė sąlygas šalies teismams taikyti tokią genocido nusikaltimo sampratą, kuri yra nesuderinama su to nusikaltimo supratimu, koks jis buvo išvystytas tarptautinių tribunolų. Kadangi yra akivaizdu, kad DK Vasiliausko byloje teigė sekanti tarptautinių teismų praktiką genocido nusikaltimo klausimu (neskaitant dabartinio grupės naikinimo „iš dalies“ aiškinimo, kuris, pasak DK, nebuvo prieinamas 1953 m.), ši problema gali būti priskirta ir svarbiems Konvencijos interpretavimo klausimams, ir svarbiems bendros svarbos klausimams, kaip nurodyta Konvencijos 43 straipsnyje, nurodančiame bylų perdavimo Didžiajai kolegijai svarstyti pagrindus. Toliau skaityti Bylos XI. Ar buvo užtektinai pagrindų perduoti bylą „Drėlingas prieš Lietuvą“ Didžiajai kolegijai?

Mums pavyko perskelti degtuką, arba „Drėlingas prieš Lietuvą“ pabaiga

2019 m. rugsėjo 9 d. Strasbūro teismo penkių teisėjų kolegija priėmė sprendimą neperduoti bylos „Drėlingas prieš Lietuvą“ šio teismo Didžiajai kolegijai, taip paversdamas 2019 m. kovo 12 d. sprendimą byloje galutiniu. Aname sprendime Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) kolegija nusprendė, kad Stanislovas Drėlingas, dalyvavęs Adolfo Ramanausko – „Vanago“ ir jo žmonos suėmimo operacijoje, nuteistas už genocidą nepažeidžiant Europos Žmogaus Teisių Konvencijos nuostatų.

Mane sprendimas nuvylė. Nuvylė taip pat tai, kad tie, kurie šiaip jau supranta reikalo esmę, vadina jį „ilgai laukta pergale“ Lietuvai. Taip pat apmaudu tai, kad sprendimai dėl bylų perdavimo Didžiajai kolegijai EŽTT priimami nenurodant motyvų. Toliau skaityti Mums pavyko perskelti degtuką, arba „Drėlingas prieš Lietuvą“ pabaiga

R. Karadžičius lieka išteisintas dėl kaltinimo genocidu Bosnijos savivaldybėse

Šiandien, 2019 m. kovo 20 d., Hagos tribunolo* apeliacinė kolegija skyrė buvusiam Bosnijos serbų lyderiui Radovanui Karadžičiui įkalinimo iki gyvos galvos bausmę. Tai padaryta išnagrinėjus jo ir prokurorų skundus. Bausmė jam skirta už karo nusikaltimus ir genocidą Srebrenicoje (Apie tai vakar pranešė ir Lietuvos žiniasklaida.)

Ko Lietuvos žiniasklaida nepranešė (ne, jokio sąmokslo tame nėra), – tai kad tribunolas, atmesdamas R. Karadžičiaus apeliaciją (beveik visus jos punktus), kartu atmetė ir prokurorų apeliaciją dėl teisiamosios kolegijos sprendimo, kuriuo R. Karadžičius buvo išteisintas dėl genocido kitose nei Srebrenica Bosnijos savivaldybėse. Su tribunolo sprendimu galima susipažinti čia, apie genocidą savivaldybėse kalbama 292-304 psl.

Kodėl tai reikšminga? Tai nėra kažkokia naujiena Hagos tribunolo sprendimuose. Ir iki šiol niekur, išskyrus Srebrenicą, genocidas nebuvo pripažintas. Apie šitai rašau, kadangi Hagos tribunolo jurisprudencija tariamai seka ir Lietuvos teismai „partizanų genocido“ bylose, kurie, tačiau, priima tokius sprendimus, kurie būtų visiškai nesuprasti Hagos tribunoluose. Turiu omeny visų pirma Drėlingo bylą, kurią neseniai pateisino ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas (žr. mano neseną straipsnį apie EŽTT sprendimą Drėlingo byloje). Toliau skaityti R. Karadžičius lieka išteisintas dėl kaltinimo genocidu Bosnijos savivaldybėse

„Drėlingas prieš Lietuvą“: ar EŽTT persigalvojo?

Praėjusį antradienį, 2019 m. kovo 12 d., Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) paskelbė sprendimą byloje „Drėlingas prieš Lietuvą“, kuriuo nepripažino Lietuvą pažeidus Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (toliau – EŽTK) 7 straipsnio. Tuo EŽTT kolegija kartu pripažino, kad Lietuvos teismai, nagrinėdami bylą buvusio KGB pareigūno, kuris dalyvavo partizanų vado Adolfo Ramanausko (Vanago) ir jo žmonos Birutės Mažeikaitės suėmimo operacijoje, tinkamai jį nuteisė už partizanų genocidą. (Sprendimo tekstą anglų kalba rasite čia).

Tai žinoma sukėlė daug pozityvių emocijų Lietuvos žiniasklaidoje. Dėl bylos reikšmingumo pasisakė visa eilė politikos įžymybių, pabrėždami, kad štai pagaliau Europos Žmogaus Teisių Teismas patvirtino, kad Lietuvoje sovietai vykdė genocidą.

Gilesnių bylos analizių publikuota nebuvo, turbūt tiksliausią paties sprendimo apžvalgą galima rasti LRV atstovo prie EŽTT svetainėje (žr. čia). Kažkiek detalių galima rasti Justino Žilinsko Facebook įraše, taip pat – BNS pasitarus su neįvardintais teisininkais atlikta apžvalga. Įdomu tai, kad faktiškai niekur nebuvo publikuoti prieštaraujančiąsias nuomones išsakančių dviejų teisėjų argumentai, kodėl EŽTT sprendimas nėra pagrįstas. Toliau skaityti „Drėlingas prieš Lietuvą“: ar EŽTT persigalvojo?

Puiku, kad EŽTT „išteisino“ „Jėzau-Marija“ reklamą, tačiau tai nereiškia, kad dabar viskas galima

Europos Žmogaus Teisių Teismas šiandien paskelbė sprendimą, kuriuo pripažino, kad Lietuva nepagrįstai apribojo K. Kalinkino drabužių reklamą kūrusios įmonės išraiškos laisvę, taigi, pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnį.  „Jėzus-Marija“ reklama Europos Žmogaus Teisių Teismo „išteisinta“ vienbalsiai. Teismo sprendime ir kūrybos laisvei, ir tikinčiųjų jausmų apsaugai skirtas tinkamas svoris, įvertinant, kad reklama iš tiesų nebuvo ką nors žeminanti. Daugių daugiausiai – pašiepianti. Ir dėl to, kad Lietuvos teismai aiškiai nesubalansavo šių dalykų tinkamai, pripažintas Konvencijos pažeidimas.

Sprendimas priimtas vienbalsiai, kas gerai parodo Lietuvos pozicijos silpnumą šioje byloje. Griežtai atskirojoje papildančioje nuomonėje rašo teisėjas iš Maltos Vincent A. De Gaetano (beje, kiek jį pažįstu iš Europos valstybės ir bažnyčios tyrimų konsorciumo susitikimų, jis yra aktyvus katalikas):

„nesuvokiama, kad faktas, jog reklamoje vaizduojama vyro galva turėjo tam tikro panašumo į įprastą Kristaus vaizdavimą klasikiniame mene bei žodžiai „Jėzus“ ir „Marija“, galėjo atskirai, ar kartu paėmus, būti įvardinti kaip prieštaraujantys „visuomenės moralei“.

Toliau skaityti Puiku, kad EŽTT „išteisino“ „Jėzau-Marija“ reklamą, tačiau tai nereiškia, kad dabar viskas galima

Bylos X. V. Vasiliausko byla: epilogas

EŽTT ir LAT pastatai
EŽTT ir LAT pastatai
Praėjusią savaitę, 2016 m. spalio 27 d., Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paskelbė nutartį, kuria greičiausiai baigėsi V. Vasiliausko bylos epopėja (su nutartimi galima susipažinti čia). Buvo paskelbta ir šešių teisėjų atskiroji nuomonė.

LAT 2016 m. spalio 27 d. nutartimi panaikino nuosprendį V. Vasiliauskui bei nuosprendį patvirtinusias apeliacinės ir kasacinės instancijų nutartis, tačiau tai buvo padaryta formaliais pagrindais – nesant galimybės keisti kaltinimo mirusiam asmeniui.

Šešių teisėjų atskirojoje nuomonėje išsakoma pozicija, kad kaltinimo keisti net ir nereikėtų, kad V. Vasiliauską galima palikti nuteistą, tereikia detaliau paaiškinti nuteisimo motyvus.

Kas būtų įvykę, jei V. Vasiliauskas tebebūtų buvęs gyvas, nėra lengva prognozuoti*, bet, sekant spalio 27 d. nutarties logika, V. Vasiliauskas greičiausiai būtų nuteistas iš naujo pagal modifikuotą kaltinimą – už lietuvių tautos (nacionalinės, etninės grupės) genocidą, nes dalyvavo sunaikinant šios grupės dalį, kurios sunaikinimas turėjo įtakos visos tautos išlikimui. LAT nutartyje nuduodama, kad šiuo klausimu – galimybės nuteisti V. Vasiliauską dėl partizanų kaip tautos dalies naikinimo klausimu – EŽTT visiškai nepasisakė. Todėl LAT nutartyje detaliai išdėstoma argumentacija, visiškai atitinkanti tą, kurią LRKT buvo išdėstęs 2014 m. kovo 18 d. sprendime dėl genocido sampratos ir LAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartyje S. Drėlingo byloje. Toliau skaityti Bylos X. V. Vasiliausko byla: epilogas