Skaitinėju jau kelintą dieną Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį OMONininkui Vladimirui Razvodovui (jo bendras Boleslovas Makutinovičius mirė, tad byla jam nutraukta).

Pamenate, koks triukšmas buvo kilęs 2015 m., kai Vilniaus apygardos teismo teisėjai Vilniaus OMONininkus išteisino? O štai 2017 m. sausio 24 d. Apeliacinis teismas Razvodovą nuteisė pagal visą jam pateiktų kaltinimų apimtį.

Jokio analitinio ar bent doro apžvalginio straipsnio apie tą nuosprendį nemačiau, tad bandau suvesti galus ir sutalpinti OMONo atliktas veikas į karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui dėžutes pats.

Sekasi labai sunkiai 🙁 Gal kas norsite pasiskaityti kartu su manimi? Jei taip, tai nuosprendį rasite čia. O Vilniaus apygardos teismo nuosprendį galite rasti teisėjo Audriaus Cinino blogo įraše apie sprendimą minėtoje byloje.

Iliustruodamas tuos sunkumus apžvelgsiu vieną iš kategorijų nusikaltimų, kuriais kaltintas V. Razvodovas: nusikaltimus žmoniškumui. Tiesą sakant, kol kas tik į šią kategoriją ir esu geriau įsigilinęs. (Svarbu: nesu tarptautinės baudžiamosios teisės specialistas, mano domėjimasis šia teisės šaka – mėgėjiškas. Tikiuosi, kada nors šią bylą pakomentuos ir specialistai.) Šie nusikaltimai mūsiškio Baudžiamojo kodekso 100 straipsnyje, neaiškiai pavadinti „Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis“. BK 100-asis straipsnis suformuluotas daugmaž pagal 1998 m. priimto Romos statuto 7 straipsnį, kuriame nusikaltimai žmonijai išvardinti daug detaliau, nei tai buvo padaryta iki tol.

Kadangi mūsiškio BK 100-ojo straipsnio nebuvo 1991 m., kai OMONas pasiautėdavo Vilniaus gatvėse ir pasienio muitinės postuose, V. Razvodovą buvo galima nuteisti tik pagal tokias veikas, kurias draudė tarptautinė teisė 1991 m. Antraip būtų pažeidžiamas principas „nėra nusikaltimo be įstatymo“, kuris įtvirtintas tiek Europos žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnyje, tiek ir mūsų teisės aktuose.

OK, tai visgi, kas tie nusikaltimai žmoniškumui? Bet kokie „nežmoniški“ nusikaltimai? Galima būtų sakyti, kad šiaip jau visi rimti smurtiniai nusikaltimai yra nežmoniški, bet ne tai turima omenyje, kai kalbama apie „nusikaltimus žmoniškumui“ pagal tarptautinę teisę.

Pagal tarptautinę teisę nusikaltimai žmoniškumui priskiriami patiems sunkiausiems nusikaltimams. Pagal 1991 m. buvusį supratimą, tai nusikaltimai, kurie vykdomi dideliu mastu ar sistemingai ir nukreipti prieš civilių populiaciją: žudymas, naikinimas, pavergimas, deportacija ir kitokios nežmoniškos veikos, taip pat šių ir kitų nusikalstamų veikų agregacijos, kuomet jos įgyja atskirų visuomenės grupių persekiojimo politiniu, rasiniu, religiniu pagrindu požymių. Maždaug tokia nusikaltimo žmoniškumui samprata išplaukia iš tos 1991 m. žinomos tarptautinės teisės*.

Būtent nusikaltimais žmoniškumui buvo kaltinami naciai Niurnberge už žmonių suvarymą į koncentracijos stovyklas, laikymą nežmoniškomis sąlygomis, paskaičiuotomis sunaikinimui, šaudymą prie duobių, dujų kameras ir pan. Būtent dėl šiurpaus nusikaltimų žmoniškumui masto man labiau patinka apie juos kalbėti kaip apie „nusikaltimus žmonijai“ (anglišką frazę „crimes against humanity“ galima versti ir vienaip, ir kitaip).

Taigi, kokiais nusikaltimais žmoniškumui, pačiais sunkiausiais nusikaltimais, buvo kaltinamas V. Razvodovas ir OMON? Individualios nukentėjusiųjų patirtys rodo, kad žmonės tikrai patyrė daug išgąsčio, prarasdavo savo daiktus, nukentėdavo fiziškai. Visgi, kaltinamajame akte ir Teismo nuosprendyje greta vaizdingų agresijos ir antivalstybinių OMONininkų ketinimų apibūdinimų randame labai trumpai nurodytą kaltės būtent dėl nusikaltimų žmoniškumui esmę:

<…> tyčia organizavo ir įvykdė nusikaltimus žmoniškumui – tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis – atskiros civilių žmonių grupės, aktyviai nedalyvavusios ginkluotame konflikte – atkurtos Lietuvos Respublikos valstybinių civilinės infrastruktūros objektų, valstybinių institucijų atstovų ir pareigūnų ginkluotus užpuldinėjimus, pasireiškusius minėtos civilių žmonių grupės persekiojimu dėl politinių motyvų, neteisėtai, pažeidžiant tarptautinės teisės normas, apribojant fizinę šios žmonių grupės narių laisvę bei juos kankinant <…>

Taigi, čia figūruoja trys aspektai iš BK 100-ojo straipsnio:

• persekiojimas dėl politinių motyvų;
• fizinės laisvės apribojimas;
• kankinimas.

Iš aukščiau pateikto nusikaltimų žmogiškumui apibrėžimo čia matome tik persekiojimą. Na, tai nėra bėda savaime, nes apibrėžime yra ir kitokios nežmoniškos veikos. Apie jas mokyti dėdės sako, kad tai ne bet kokios nežmoniškos veikos, o tik tokios veikos, kurios savo sunkumu prilygsta kitoms, greta išvardintoms: naikinimui, žudymui, deportacijai. Taigi, jei tai yra laisvės apribojimas, jis turi būti panašaus sunkumo, kaip deportacija, na, kai iš žmogaus atimama galimybė normaliai gyventi ilgam laikui. Jei tai – kankinimas, tai turėtų būti ne šiaip fizinio skausmo sukėlimas, o didelio skausmo sukėlimas, kuris turi rimtas pasekmes. Kaip vėliau, 1998 m., ir apibrėžė Romas statutas: „įkalinimas arba kitoks žiaurus laisvės atėmimas, prieštaraujantis pagrindinėms tarptautinės teisės normoms“; „kankinimas – tyčinis stipraus skausmo arba psichinio ar fizinio pobūdžio kančių sukėlimas asmeniui, kurį kaltinamasis laiko suimtą arba kontroliuoja“.

Na ir dar du svarbūs aspektai.

Pirma, kas buvo ta grupė, kuri buvo persekiojama, ir kurios atžvilgiu, pasak Teismo, buvo vykdomi nusikaltimai žmonijai? Nuosprendyje nurodoma, kad persekiojimo pagrindas politinis, o konkretus taikinys – Lietuvos nepriklausomybės siekę asmenys. Apie šitai dar kiek vėliau pakalbėsim.

Antra, nusikaltimams žmoniškumui pripažinti paprastai reikia, kad jie būtų vykdomi „dideliu mastu ar sistemingai“. Be to, kaltinamieji turėjo arba patys būti tos plačios kampanijos vykdytojai, arba jie turėjo suvokti, kad jų veiksmai „įsipaišo“ į tą kampaniją. OMONui inkriminuota iš viso 15 epizodų (konkrečiai Razvodovui – 12). Ar tai – jau „didelis mastas“? „Sistemingai“? Nežinau, gal būt, nors tai nei iš tolo neprilygsta jokiam man žinomam tarptautinio teismo pripažintam nusikaltimui žmoniškumui. Visgi lauktume, kad Teismas bandytų pagrįsti, kodėl jis mano, kad tie 15 epizodų (gal kartu su Medininkų žudynėmis ir Sausio 13-ąja?) atitinka tą mastą. Bet deja, apie tai Teismas nepasako nei žodžio.

Žiūrim toliau. Kokios konkrečios OMONo veikos aprašytos nuosprendyje? Na, nieko daugiau, nei būdavo rodoma per TV 1991 m.: OMONininkai užpuldavo Krašto apsaugos departamento pareigūnus, policininikus ar muitinės postus, atlikdavo kratas ir atimdavo tarnybinius ginklus (kartais ir asmeninius daiktus), išvydavo muitininkus iš vagonėlių, į vagonėlius kartais šaudydavo, kartais vagonėlius padegdavo, kartais spirdavo ar trenkdavo pareigūnams kumščiais, suduodavo automato buožėmis, o kartą šovė į KAD automobilį jam nesustojus ir sužeidė pareigūną (iš viso V. Razvodovo veikose nustatyti trys nesunkaus ir keturi nežymaus sveikatos sutrikdymo atvejai). Kartais pareigūnai būdavo išvežami į OMONo bazę kur būdavo laikomi keletą valandų. Jei ko nors nepraleidau, ilgiausiai laisvė buvo suvaržyta Audriui Butkevičiui, kuris pas OMONą praleido 10 valandų, nors daugelis tiek ilgai laikomi nebuvo.

Taigi, grįžtame prie tų trijų OMONui inkriminuotų nusikaltimų žmoniškumui sudedamųjų dalių: laisvės apribojimo, kankinimo ir persekiojimo.

Laisvės apribojimas. Nežinau, kokiu būdu reikėtų suvokti kaip nusikaltimą žmoniškumui tas dvi, keturias ar dešimt valandų sulaikymo, kurias teko patirti kokiam tuzinui pareigūnų.

Vilniaus apygardos teismas, beje, išteisinamajame nuosprendyje šitai aiškiai nurodė, kad prokuratūros suformuluotas kaltinimas pareigūnų „neteisėtu sulaikymu, areštu ar kitokiu laisvės atėmimu“ neatitinka tarptautinėje teisėje apibrėžto nusikaltimo, į kurį referuoja taip suformuluota BK 100 straipsnio nuostata, apibrėžimo:

dėl šios kaltinimo dalies teismas pažymi, kad toks nusikaltimas nenumatytas nei LR BK 100 str., nei 1998 Romos statute. Romos statuto 7 str. 2 d. „i“ p., kuris perkeltas į LR BK 100 str., dispozicija numato atsakomybę už žmonių areštą, sulaikymą arba pagrobimą, kai šią veiką padaro valstybė ar politinė organizacija arba kai tai padaroma joms leidus, su jų parama ar sutikimu, o po to atsisakoma pripažinti tokį laisvės atėmimą arba pranešti apie tų žmonių likimą ar buvimo vietą siekiant ilgam laikui atimti iš jų galimybę būti ginamiems įstatymo. Nepranešimas ir ilgalaikis sulaikymas yra būtina šios kaltinimo dalies sąlyga, tačiau kaltinamiesiems ji nebuvo inkriminuota. Vadinasi ir šioje dalyje kaltinimas tarptautinio nusikaltimo padarymu nėra suformuluotas.

Jei pažiūrėsime į BK 100 straipsnį, ten nuorodos į atimtą žmonių laisvę yra dviejose vietose:

Tas, kas tyčia, vykdydamas ar remdamas valstybės ar organizacijos politiką dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėti civilius, juos žudė arba sunkiai sutrikdė jų sveikatą; sudarė tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė žmonių žūtį; pavergė žmones; deportavo ar prievarta perkėlė gyventojus; neteisėtai įkalino ar kitaip apribojo fizinę žmonių laisvę pažeidžiant tarptautinės teisės normas; kankino; žagino ar seksualiai prievartavo žmones, įtraukė juos į seksualinę vergovę ar vertė juos užsiimti prostitucija; neteisėtai atėmė priverstinai apvaisintai moteriai laisvę siekiant pakeisti gyventojų etninę sudėtį ar darant kitą tarptautinės teisės normų pažeidimą; priverstinai sterilizavo žmones arba darė kitokius panašaus pobūdžio seksualinės prievartos veiksmus; persekiojo kurią nors žmonių grupę ar bendriją dėl politinių, rasinių, nacionalinių, etninių, kultūrinių, religinių, lyties ar kitų motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė; žmones sulaikė, areštavo, pagrobė ar kitaip atėmė jų laisvę, kai toks laisvės atėmimas nepripažįstamas, ar nepranešė apie žmonių likimą arba buvimo vietą; vykdė apartheidą, <…>

Ir jei žiūrėsime prokuratūros pateiktą kaltinimą, labiau panašu, kad referuojama į antrąjį bloką: jie kaltinti „neteisėtu asmenų laisvės suvaržymu ir atėmimu“, o individualiais atvejais „neteisėtai jį sulaikė“, „pareigūnus neteisėtai sulaikė, atimdami jų laisvę“ ir pan.

Mūsų BK 100 straipsnio problema ta, kad labai skirtingus tarptautinėje teisėje apibrėžtus nusikaltimus suplaka į vieną vietą. Štai ir šiuo atveju šios dvi 100-ojo straipsnio dispozicijos dalys nurodo į du visiškai skirtingus nusikaltimus. Jei žiūrėsime į Romos statuto 7 straipsnyje pateiktą nusikaltimų žmoniškumui sąrašą, štai šių dviejų atitikmenys:

e) įkalinimas arba kitoks žiaurus laisvės atėmimas, prieštaraujantis pagrindinėms tarptautinės teisės normoms;

i) prievartinis žmonių dingimas;

Tai du istoriškai ganėtinai skirtingi nusikaltimai. Atveju e) punkte gali būti sulaikoma daug žmonių, jie įkalinami (kalėjime) ar uždaromi kokiame gete, kalinių stovykloje, neteisėtai, nesuteikiant jiems teisinės gynybos galimybių. Atvejis i) punkte buvo populiarus tarp diktatorių pietų Amerikoje, kai režimo priešininkai buvo tiesiog paslapčia suimami ir jų pažįstami ar artimieji nežinodavo nei kad jie buvo suimti, nei kur jie ar kas dar jiems nutiko.

Taigi, tai, į ką (kažin ar pati suprasdama?) referuoja prokuratūra, yra prievartinis žmonių dingimo nusikaltimas, kuriam, beje yra skirta atskira konvencija, kur šis nusikaltimas ir apibrėžiamas taip, kaip apibendrina apygardos teismas (ir kas be ko, prievartinio dingimo sąvoka detaliau apibrėžiama ir minėtame Romos statuto straipsnyje kiek žemiau). Prokuratūros pateikto kaltinimo interpretavimas taip, tarsi tai būtų nuoroda į pirmesnę vietą BK 100 straipsnyje ir TBT statuto 7 e) punktą būtų mažiau pagrįsta ir bet kuriuo atveju labai problemiška, nes sulaikymo kelioms valandoms nebūtų kaip prilyginti „žiauriam laisvės atėmimui“.

Taigi, apygardos teismas sako prokuratūrai: „sulaikymas keliom valandom – tai prievartinis žmonių dingimas? Nejuokaukite…“. Ką į tai atsako Apeliacinis teismas?

[Vilniaus apygardos teismo n]uosprendyje taip pat nurodoma, kad kaltinime nebuvo nurodytas nepranešimas ir ilgalaikis sulaikymas, kas yra būtina šios kaltinimo dalies sąlyga, tačiau toks teismo motyvas nepagrįstas, kadangi atskiruose kaltinimo epizoduose yra nurodyta asmenų neteisėto sulaikymo trukmė, t. y. nurodytas privalomas kvalifikuojantis BK 100 str. dispozicijoje požymis „sulaikymas“, o ne „ilgalaikis sulaikymas“, o šio straipsnio dispozicijoje nurodytas požymis „nepranešimas apie žmonių likimą arba buvimo vietą“ yra alternatyvūs.

Taigi, apeliacinis teismas į tai atsakė maždaug taip, perfrazuoju: „kokia dar tarptautinė teisė, mes taikom BK taip, kaip jis mums skaitosi“.

Eeee… hmmm… čia Jūs rimtai?!

Man atrodo, net mūsų policija, sulaikiusi asmenį kelioms valandoms, pareikalavusi parašyti kokį pasiaiškinimą, ir po to jį paleidusi, tegul ir niekam nepranešusi apie jo buvimo vietą per tas kelias valandas, „išliptų iš balos“ visiškai sausa, ir ką jau kalbėti, nebūtų apkaltinta tarptautiniu nusikaltimu…

Kankinimas. Vienas suimtas Krašto apsaugos departamento pareigūnas buvo mušamas bandant iš jo išgauti, iš kur pas jį yra biatlono šautuvas (gal „pakištas“, o gal ir iš tiesų KAD reikmėms naudotas). Pareigūnas „prisiminė“, kad yra biatlonininkas, todėl ir turi tokį šautuvą, ir mušimas baigėsi. Sveikatos sutrikdymo jam nebuvo nustatyta. Tai turbūt artimiausia kankinimui nuosprendyje aprašyta veika. Tačiau, kaip nebūtų keista, būtent tame epizode kankinimas OMONui nėra inkriminuojamas, tad nebuvo ir Teismo pripažintas. Veikos, susietos su kankinimu – tai mušimas vagonėlių užėmimo metu (su nežymiais/nesunkiais sveikatos sutrikdymais, arba be jų), šaudymas į orą ar į vagonėlius (be žmonių) ir pan. Vienžo, tokie „mentų pasiautėjimai“.

Ar tai nusikalstama veika? Žinoma. Ar tai jau tokio rimtumo veikos, kad patektų po nusikaltimo žmoniškumui skraiste? Neskaitant neinkriminuoto mušimo bandant išgauti prisipažinimą dėl šautuvo, esu tikras, kad – ne. Net jei ir būtų taip, tai lauktume, kad Teismas pagrįstų tokį nusikaltimo rimtumo kvalifikavimą. Ar Teismas aptaria tą klausimą? Ne.

Žmonių žalojimas. Ši veika nebuvo konkrečiai išskirta, tačiau į ją (tiksliau, į jos nebuvimą) atkreipė dėmesį Vilniaus apygardos teismas. Juk galima tikėtis, kad pačiais didžiausiais, pavojingiausiais nusikaltimais, nusikaltimais žmoniškumui, jei žmonės ir nebus nužudyti, tai bent jau bus sunkių sužalojimų atvejų. O OMONo byloje yra tik keletas nežymaus ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo atvejų.

Į tai Apeliacinis Teismas atsako, kad dėl sunkių pasekmių nebuvimo prokurorai nesiūlė labai didelės bausmės, o teismas tokios ir neskyrė. Tačiau veikos vis tiek atitinka BK 100-ąjį straipsnį:

Pažymėtina, jog į tai, kad kaltinamieji savo neteisėtais veiksmais nesukėlė itin sunkių pasekmių (civilių gyventojų nužudymų, sunkių kūno sužalojimų) buvo atsižvelgta valstybinį kaltinimą palaikiusiam prokurorui prašant skirti kaltininkams bausmę baigiamųjų kalbų pirmosios instancijos teisme metu.

Ir visgi, paaiškinkite man kas nors, kaip gali būti „patiems sunkiausiems nusikaltimams“ priskiriami tokie nusikaltimai, kurie, kaip Teismas pripažino, nesukelia itin sunkių pasekmių?

Persekiojimas. Kalbant apie persekiojimo nusikaltimą reikia pažymėti, kad jam pripažinti reikalingi du aspektai. Viena, tai „diskriminacinis aspektas“, – šis nusikaltimas turi būti nukreiptas prieš politinę, rasinę ar religinę grupę. Antra, tai persekiojimo nusikaltimas neturi aiškaus savarankiško turinio, jį sudaro kiti sunkūs nusikaltimai, jei tie kiti sunkūs nusikaltimai nukreipti prieš konkrečią grupę. Paprastai, kaip apie persekiojimo nusikaltimo turinį, kalbama apie nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus ir kitus žiaurius, masiškai vykdomus nusikaltimus, ir taip pat greta šių sunkių nusikaltimų vykdomus esminius diskriminacinius žmogaus teisių pažeidimus (teisės į išsilavinimą, teisės į darbą ar pan.) kurie, kaip jau minėjau, būtų nukreipti prieš konkrečią grupę.

Apie dalies OMONo nusikaltimų sunkumą jau raštu pagalvojau aukščiau (visų jų neturiu galimybės čia aprėpti). O ką galima pasakyti apie grupę, prieš kurią, pasak Apeliacinio teismo nuosprendžio, buvo nukreipti tie persekiojimą sudarantys nusikaltimai?

Tai politinė grupė, Lietuvos nepriklausomybės siekę asmenys, konkrečiau – pareigūnai.

Ir čia vėl kyla ne vienas klausimas.

Visų pirma, ar „pareigūnai“ laikytini politine grupe. Juk juos visų pirma apibūdina ne politinės pažiūros, o tarnyba valstybei. Kai byloje nėra visiškai jokių duomenų apie kitus nukentėjusius, nei pareigūnai, tai kalbėti apie politinę grupę darosi keista.

Ką apie tai sakė apklausiami OMONininkai? Jie visi vienbalsiai sakė, kad jų veiksmai buvo nukreipti prieš Sovietų valdžiai nepaklususius pareigūnus (taigi, ne civilius asmenis, turinčius tam tikrą politinę nuomonę). Pvz., jie, kaip ir SSRS VRM’as, laikė Krašto apsaugos departamentą neteisėta ginkluota struktūra, ir bandydavo KAD darbuotojus nuginkluoti; taip pat, jie nepripažino tariamai SSRS viduje (tai yra, ant Lietuvos Respublikos sienų) dygstančių muitinių, siekė jas sunaikinti.

Tai, kad apklausiamieji, įskaitant ir nuteistąjį V. Razvodovą (jei gerai pamenu) išsakė tokią poziciją, prieštaraujančią „persekiojimo“ teorijai, manau, turėjo įpareigoti Teismą pasisakyti šiuo klausimu.

Ar Teismas tai aptarė? Kad ir kaip keista, – ne.

Prieš pusantrų metų, komentuodamas Vilniaus apygardos teismo (išteisinamąjį) nuosprendį Justinas Žilinskas išdėstė pastabas dėl formalių Vilniaus apygardos teismo klaidų pirmajame nuosprendyje, bet taip pat pridėjo:

Įrodyti tuos nusikaltimus žmoniškumui nėra lengva, nes mastas toks… Na, ne Medininkai ir ne Sausio 13-oji <…>. Dar daugiau – reikia labai rimtai susikaupti įrodinėjimui, jog kaltinamieji suvokė jog daro ne tik nacionalinės teisės, bet ir tarptautinės teisės draudžiamas veikas. Čia <…> dar ir politikos („sąmoningų užpuldinėjimų“) elementą reikia įrodyti. Tad šis Nuosprendis – tik ilgo kelio pradžia. Ir geriau – netgi su riksmais ir kaltinimais – jį išsinagrinėti čia, namuose, o ne nešti į tarptautinius teismus.

Taigi, jei gerai suprantu, ir jei ko nors reikšmingo nuosprendyje nepraleidau (visgi, nuosprendis virš 100 psl.), Apeliacinis teismas visų šių privalomų įrodyti dalykų įrodyti net nebandė.

Ir, gal visgi yra pavyzdžių, kad tarptautinis tribunolas (na, arba nacionalinis teismas) ką nors būtų nuteisęs už panašaus kaip OMONo masto nusikaltimus žmoniškumui?

Čia kalba ne apie tai, ar 1991 m. vyko SSRS agresija prieš Lietuvos Respubliką. Ir ne apie tai, kad dalis to, ką darė OMONas, buvo nusikalstama. Savaime suprantama, kad už tai reikėjo atlikti baudžiamąjį persekiojimą. Suprantu, kad, artėjant senaties terminui, veikų perkvalifikavimas į „nusikaltimus žmoniškumui“ buvo atliktas vadovaujantis ta pačia logika, dėl kurios tarptautinė bendruomenė siekė panaikinti senaties terminai nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams (juk senaties egzistavimas šiems itin sunkiems nusikaltimams leidžia nusikaltėliams tikėtis, kad jie, veikdami su kažkokios valstybės parama, galės su tos valstybės pagalba išvengti baudžiamojo persekiojimo, kol ateis ta senatis, ir tokiai perspektyvai tarptautinė bendruomenė siekė užkirsti kelią.) Tačiau man kyla klausimas, ar OMONo veiksmai yra užtektino masto ir sunkumo, kad juos būtų galima kvalifikuoti taip, kaip tai darė prokuratūra ir Lietuvos apeliacinis teismas.

Jei kokių minčių kils, rašykite 🙂

Taip pat galite skaityti šio straipsnio tęsinį: Pastabos nuosprendžio OMONui paraštėse II: karo nusikaltimai.

Išnašos:

* Žr. 1945 m. Niurnbergo tribunolo statutą ir Konvenciją dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui. Nieko daugiau nebuvo prigalvota ir Tribunolo buvusiai Jugoslavijai statute, patvirtintame jau po OMONo pasiautėjimų, 1993 m. Žinoma, jei neatsižvelgsime į tą aspektą, kuris buvo esminis aptarimo objektas po Vilniaus apygardos teismo sprendimo OMONo byloje (šio aspekto aptarimas nėra šio straipsnio dalis). Norintieji bent trumpai pasiskaityti apie nusikaltimus žmoniškumui gali atsiversti trumpą apžvalgą. Norintiems panagrinėti šią sampratą iš esmės labai rekomenduoju straipsnį A Theory of Crimes Against Humanity.