Pastabos nuosprendžio OMONui paraštėse II: karo nusikaltimai

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail

Tęsiu Lietuvos Apeliacinio Teismo nuosprendžio Valentinui Razvodovui (kurį toliau vadinsiu nuosprendžiu OMONui) analizę. Pirmojoje dalyje bandžiau sutalpinti OMONo atliktas veikas į nusikaltimų žmoniškumui dėžutę. Teismas tai padarė nė nemirktelėjęs, o man visiškai nesisekė. Analizuojant neįmanoma buvo išvengti įspūdžio, kad kaltinimai nusikaltimais žmoniškumui gerokai pritempti. Juolab, kad akivaizdžiai abejotinų kaltinimo aspektų Teismas neaptarė, elgėsi taip, tarsi dėl veikų kvalifikavimo jam nebūtų kilę nei menkiausios abejonės. Vėliau pamėginau tą patį pratimą atlikti su nuosprendžio aspektais dėl veikų, pripažintų karo nusikaltimais – tai ir aprašau toliau šiame straipsnyje. (Beje: nesu tarptautinės humanitarinės teisės specialistas, mano domėjimasis šia teisės šaka – grynai mėgėjiškas. Tikiuosi, kada nors šią bylą pakomentuos ir specialistai.)

Vėlgi, tai, ką Teismas padarė nei nemirktelėjęs ir nesudvejojęs, man sekėsi prastai. Jei tiksliau, tai sekėsi šiek tiek geriau nei nusikaltimų žmoniškumui atveju, bet įspūdis liko tas pats. Karo nusikaltimais Vilniaus OMONo veikas galima laikyti tik labai „pritempus“. Iš visų OMONo veikų vienintelis atvejis, kai OMONininkai mušė KAD darbuotoją bandydami išgauti informaciją, priartėja prie to, kas laikoma karo nusikaltimu tarptautinėje teisėje (ir, paradoksas: būtent tame epizode kaltinimas kankinimu nebuvo pateiktas, ir veika nebuvo pripažinta Teismo kankinimu). Visi kiti jų veiksmai, nurodyti nuosprendyje ir įvardinti kaip „bauginimo ir teroro priemonių prieš civilius asmenis panaudojimas“, „neteisėtas asmenų laisvės suvaržymas ar atėmimas“, „užgaulus žmonių orumo žeminimas“ ir „asmenų turto atėmimas“, nors aiškiai turi nusikaltimų požymių, anaiptol „netraukia“ iki tarptautinės teisės reikalaujamo karo nusikaltimų sunkumo lygio.

Viena iš priežasčių, kodėl karo nusikaltimų OMONo veikloje ieškoti yra lengviau, nei nusikaltimų žmoniškumui, yra žemesni reikalavimai dėl jų masto tarptautinėje teisėje. Kad neteisėtos veikos būtų pripažintos karo nusikaltimais nėra būtina, kad jos būtų vykdomos dideliu mastu. Nusikaltimai žmoniškumui – tai masto nusikaltimai, tuo tarpu karo nusikaltimai yra bet kokie rimti tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, padaryti esant karo sąlygoms. Tad, jei nusikaltimų žmoniškumui inkriminavimas OMONui atrodo itin abejotinas dalykas, su karo nusikaltimais gali būti kiek kitaip. Žinoma, tai pasakius, vis tiek reikia prisiminti, kad karo nusikaltimai nėra bet kokie nusižengimai, įvykdyti karo metu, bet tik rimti nusižengimai. Kaip pažymėjo Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai Apeliacinė kolegija Tadic byloje,

pažeidimas turi būti „rimtas“, tai yra, tai turi būti pažeidimas taisyklės, saugančios svarbias vertybes, o jo pasekmės aukai turi būti sunkios. Taigi, pavyzdžiui, faktas, kad kombatantas okupuotame kaime paėmė duonos kepalą nebūtų laikomas „rimtu tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimu“, nors tokį veiksmą reikėtų laikyti nukrypimu nuo bendrojo principo, išdėstyto Hagos taisyklių 46 straipsnyje 1 dalyje (ir atitinkamoje paprotinės tarptautinės teisės taisyklėje), pagal kurią bet kuri armija, okupuojanti priešo teritoriją, turi „gerbti asmeninę nuosavybę“.

Taigi, ką OMONininkas turėjo atimti iš žmogaus, kad tai jau skaitytųsi karo nusikaltimu? Tai ne toks jau paprastas klausimas, ir jis tikrai turėtų būti aptariamas nuosprendyje, kuriame net guminių lazdų ar automatų paėmimas buvo traktuojamas kaip karo nusikaltimas. Deja, nei užuominos į tokį aptarimą nuosprendyje nerasime. Visą analizę teks pasidaryti patiems, ir, kadangi Teismas nesiėmė tam tikrų aspektų nuosprendyje išplėtoti, dalis jų taip ir liks mysle.

Kokiais karo nusikaltimais buvo kaltinamas OMONas?

Kadangi mūsiškio BK 103-ojo straipsnio nebuvo 1991 m., kai OMONas pasiautėdavo Vilniaus gatvėse ir pasienio muitinės postuose, V. Razvodovą buvo galima nuteisti tik pagal tokias veikas, kurias draudė tarptautinė teisė 1991 m. Antraip būtų pažeidžiamas „nėra nusikaltimo be įstatymo“ principas, kuris įtvirtintas tiek Europos žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnyje, tiek ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose.

Nuosprendyje nurodoma, kad OMONas vykdė nusikaltimus žmoniškumui (kuriuos aptariau pirmojoje dalyje), ir

taip pat – karo nusikaltimus, t.y. organizavo nežmoniškai elgtis ir nežmoniškai elgėsi su minėtais tarptautinės humanitarinės teisės saugomais civiliais asmenimis, panaudojant bauginimo ir teroro priemones prieš civilius asmenis, neteisėtai suvaržant ir atimant pastarųjų laisvę, juos kankinant, siekiant įbauginti, ir užgauliai žeminant jų orumą ar kitaip nežmoniškai su jais elgėsi, taip pat padarė civilių asmenų turto apsaugos pažeidimus, pasireiškusius neteisėtu civilių asmenų turto atėmimu.

Bandant lyginti kaltinimą su tarptautiniais karo nusikaltimų kodais paaiškėja, kad formuluotė ganėtinai suvelta. Joje, pvz., neaišku, ar „nežmoniškai elgtis“ jau yra veikos turinys, art tik visų veikų apibendrinimas. Taip pat joje bauginimas minimas du kartus, tad nėra aišku, ar nurodomi du skirtingi nusikaltimų tipai, ar visgi vienas. Visgi, atsiremdami į Baudžiamojo kodekso 103 straipsnio formuluotę ir tos formuluotės atitikmenis Romos statute (į kurį atsižvelgiant 103 straipsnis buvo formuluojamas), galime išskirti šiuos kaltinimo turinį sudarančius karo nusikaltimus:

1) bauginimo ir teroro priemonių prieš civilius asmenis panaudojimas; 2) neteisėtas asmenų laisvės suvaržymas ar atėmimas; 3) kankinimas; 4) užgaulus žmonių orumo žeminimas; 5) asmenų turto atėmimas.

Apžvelkime iš eilės visus šiuos kaltinimų, pagal kuriuos visus V. Razvodovas buvo pripažintas kaltu, aspektus, pažiūrėdami, kokiomis tarptautinės humanitarinės teisės normomis, galiojusiomis 1991 m., kiekvienas iš jų remiasi ir kokia tų tarptautinės humanitarinės teisės normų reikšmė. Tada pažiūrėsime, kaip OMONo veikos atrodo tarptautinės humanitarinės teisės šviesoje.

1) bauginimo ir teroro priemonių prieš civilius asmenis panaudojimas

BK 103 straipsnis kaip karo nusikaltimą kriminalizuoja „bauginimo ir teroro priemones“.

Pasak Apeliacinio Teismo nuosprendžio, bet koks ginkluotas OMONo įsibrovimas į institucijos (muitinės ar telekomo) patalpas jau yra bauginimo ir teroro priemonių taikymas, nes nuosprendyje yra epizodų, kurie taip kvalifikuoti, nors nieko daugiau kaip įsibrovimo ir civilių išvijimo iš darbo vietų nebuvo vykdoma:

užpuldami šį civilinės infrastruktūros objektą su jame buvusiais šio jo darbuotojais – civiliais asmenimis ir jį užgrobdami, prieš tai <…> būrio nariams apsupus Lietuvos Respublikos valstybinio telegrafo ir telefono centro pastatą ir pagrasinus jų turėtais koviniais ginklais, įsibrovus į pastato vidų, privertus jame dirbusius civilius asmenis – šio centro darbuotojus pasitraukti iš savo darbo vietų, išjungus telegrafo, telefono aparatūros elektros maitinimą <…>, tokiu būdu panaudojo bauginimo ir teroro priemones prieš civilinės infrastruktūros objekte buvusius civilius asmenis.<…>

Kituose epizoduose sunku atskirti, kas priskiriama prie bauginimo ir teroro priemonių, tačiau galima suprasti, kad tai – ir pašaudymai virš muitininkų galvų, šaudymas į (tuščius) muitininkų vagonėlius ir pan.

Taigi, ar tokios veikos iš tiesų kvalifikuotinos kaip karo nusikaltimas – teroro ir bauginimo priemonės?

Pažiūrėkime, kokios tarptautinės teisės normos galiojo tuo metu, kai OMONas vykdė šias veikas. Iš tarptautinės sutartinės teisės normų reikėtų paminėti 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos Konvencijų Papildomu Protokolu „Dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos“ (pirmuoju protokolu), kurio 51 straipsnio 2 dalis skelbia:

Civiliai gyventojai, taip pat pavieniai civiliai neturi būti puolimo objektu. Prievartos aktai ar grasinimai, prievarta siekiant įbauginti civilius gyventojus, draudžiami.

Šios normos yra ir paprotinės tarptautinės teisės normos, kaip nurodoma Raudonojo kryžiaus tarptautinės paprotinės teisės duomenų bazėje.

Tačiau kas yra tie prievartos aktai ir grasinimai, kuriais siekiama įbauginti civilius gyventojus (angl. „spread terror among civilian population“)? Žiūrime [Tarptautinio raudonojo kryžiaus komentarą][zk-1977-1-com]:

§ 1940. Antrojoje dalyje Konferencija norėjo pabrėžti, kad draudimas apima veiksmus, kuriais siekiama skleisti terorą; nėra abejonių, kad smurtiniai veiksmai, išplaukiantys iš karo padėties, beveik visada sukels tam tikrą baimę (angl. „terror“) tarp gyventojų, o kartais ir baimę ginkluotose pajėgose. Pasitaiko ir taip, kad puolimas prieš ginkluotąsias pajėgas tyčia vykdomas brutaliai, siekiant jas įbauginti ir įtikinti pasiduoti. Tačiau čia kalbama ne apie tokį terorą. Ši nuostata skirta uždrausti smurto veiksmus, kurių pirminis tikslas yra teroro skleidimas tarp gyventojų, kuris nesuteikia jokios reikšmingos karinės naudos. Įdomu pastebėti, kad grasinimai imti tokių veiksmų taip pat draudžiami. Tai primena kai kuriuos praeityje darytus pareiškimus, kuriais grasinta civilių populiacijų sunaikinimu.

Taigi, pasak Raudonojo kryžiaus komentaro, ne bet kokie veiksmai, kurie gali išgąsdinti civilius, yra „bauginimo ir teroro priemonių taikymas“.

Kokios priemonės galėtų būti laikomos teroro priemonėmis? Be aukščiau paminėto grasinimo civilių populiacijų sunaikinimu, Raudonojo kryžiaus tarptautinės paprotinės teisės duomenų bazė pateikia tokius pavyzdžius:

puolimas ar bombardavimas siekiant skleisti terorą tarp civilių gyventojų, netikslingas ir plataus mąsto miestų apšaudymas ar bombardavimas, taip pat moterų ir vaikų užpuldinėjimas, prievartavimas, tvirkinimas, kankinimas, masinis žudymas. <…> bylose dėl civilių terorizavimo Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai priėmė nuosprendžius dėl tyčinio ir netikslingo šaudymo į civilinius tikslus, neteisėto šaudymo į civilių susibūrimus ir tęstinio civilinių teritorijų apšaudymo šautuvais ir pabūklais.

Kaip matyti iš aukščiau pateiktų paaiškinimų, teroro priemonėmis laikytini tokie veiksmai, kuriais padaroma reali žala tam tikrai, gal būt atsitiktinei, žmonių grupei, tuo leidžiant visai visuomenei suprasti, kad jie taip pat gali tapti atsitiktinio smurto aukomis, arba tiesioginiai grasinimai civilių naikinimu. Konkrečių valstybės tarnautojų – muitininkų – užpuldinėjimas vargiai galėjo „pasiųsti“ Lietuvos visuomenei tokią žinutę. Taigi, civilių išgąstį sukeliančių daiktų demonstravimo ar tokių veiksmų, kaip pašaudymas virš galvų, vadinimas „bauginimo ir teroro priemonėmis“ yra labai jau savotiška tarptautinės teisės nuostatų interpretacija.

2) neteisėtas laisvės suvaržymas ar atėmimas

BK 103 straipsnis kaip karo nusikaltimą kriminalizuoja „neteisėtą asmenų laisvės suvaržymą ar atėmimą“.

Romos statute laisvės atėmimas kaip karo nusikaltimas nefigūruoja (pastarasis yra nusikaltimų žmoniškumui dalis). Kaip karo nusikaltimas minima „vii) neteisėta deportacija ar perkėlimas arba neteisėtas laisvės atėmimas“ (angl.: „Unlawful deportation or transfer or unlawful confinement“).

Kas per dalykas tas „unlawful confinement“? Visų pirma, pastebėkime, kad jis minimas vienoje nuostatoje su nelegalia deportacija ar [gyventojų] perkėlimu. Jei pirmojoje nuostatos dalyje minimi didelio masto veiksmai, analogiškai ir antrojoje dalyje turėtų būti didelio masto ir ilgos trukmės veiksmai, ar ne?

Žiūrime toliau. Tarptautinio raudonojo kryžiaus komentare randame, kad „unlawful confinement“ yra sudėtinė moterų prievartinio apvaisinimo nusikaltimo dalis (prisiminus Jugoslavijos karų atvejus, ten tokie nusikaltimai buvo vykdomi belaisvių stovyklose laikomų moterų atžvilgiu).

Tarptautinio baudžiamojo teismo dokumentas „Nusikaltimų elementai“ nurodo du pirmuosius „unlawful confinement“ elementus:

1. Vykdytojas atėmė laisvę ar tęstinai atėmė laisvę vienam ar didesniam skaičiui asmenų konkrečioje vietoje. 2. Asmenys, kuriems buvo atimta laisvė, buvo saugomi pagal vieną ar daugiau 1949 m. Ženevos konvencijų.

Iš to, kas čia rašoma, taip pat yra akivaizdu, kad neteisėtu laisvės atėmimu laikoma tęstinė veikla. Neteisėtu laisvės atėmimu negali, pvz., būti laikomas atvejis, kai asmuo suimamas, tada išsiaiškinama, jog jis yra saugomas asmuo pagal vieną iš 1949 m. Ženevos konvencijų, ir jis, sakykime, kitą dieną, paleidžiamas.

Tęstinis neteisėto laisvės atėmimo kaip karo nusikaltimo pobūdis yra visiškai akivaizdus ir iš Ženevos konvencijų formuluočių, ir iš paprotinės teisės normų tuo klausimu. Pvz., Raudonojo kryžiaus apibendrintos elgesio su asmenimis, kurių laisvė apribota, normos iš esmės būtų beprasmės, jei tas laisvės apribojimas (teisėtas ar neteisėtas) truktų kelias ar keliolika valandų. Kokia prasmė tokiu atveju būtų kalbėti apie asmenų, kuriems apribota laisvė, susirašinėjimo galimybes, jų lankymą, prieigą prie jų Raudonojo kryžiaus atstovams, pagarbą jų religijos laisvei? Žr. Raudonojo kryžiaus paprotinės teisės duomenų bazės 37 skyrių „Asmenys, kuriems atimta laisvė“.

Kaip matyti iš Apeliacinio Teismo nuosprendžio, daugelis OMONo sulaikytų asmenų tebuvo sulaikyti kelioms valandoms (minimos dvi, keturios valandos; ilgiausiai pas OMONą „svečiavosi“ Audrius Butkevičius – jo laisvės apribojimas truko 10 valandų. Nežinau, kokiu būdu reikėtų suvokti kaip karo nusikaltimą tas dvi, keturias ar dešimt valandų sulaikymo, kurias teko patirti kokiam tuzinui pareigūnų.

3) kankinimas

BK 100 straipsnis kaip nusikaltimą žmoniškumui kriminalizuoja žmonių kankinimą. BK 103 straipsnis kankinimą kriminalizuoja kaip karo nusikaltimą („sunkiai sužalojo, susargdino ar kankino“, rašoma dispozicijoje).

Nuosprendyje OMONui, vėlgi, kankinimo veiksmai nėra atskirai įvardijami. Yra, pvz., štai toks visiškai tipinis ir daug kartų su variacijomis pasikartojantis epizodas, kuriame teigiama, kad OMONas:

užpuolė <…> pasienio kontrolės ir muitinės postą ir jame buvusius, tarnybinę veiklą vykdžiusius pareigūnus T. L., R. Ž., A. R., J.-V. V., grasindami jiems šaunamaisiais ginklais, suduodami smūgius kojomis T. L. į įvairias kūno vietas, padarydami jam VII ir VIII dešinės pusės šonkaulių lūžimą pažastinėje linijoje su dešinio plaučio sužalojimu, lydimu oro krūtinplėvės ertmėje ir po oda susikaupimu ir plaučio suspaudimu bei kraujo išsiliejimu į krūtinplėvės ertmę ir krūtinės ląstos odos nubrozdinimus, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, taip pat suduodami smūgius kojomis J. -V. V., sunaikinę Lietuvos Respublikos valstybės vėliavą, sulaužę ir padegę tarnybines minėto pasienio kontrolės ir muitinės posto patalpas, <…>, tokiu būdu, panaudodami bauginimo ir teroro priemones, minėtus Lietuvos Respublikos pareigūnus kankino, siekdami įbauginti, ir užgauliai žemino jų orumą <…>

Taigi, kankinimas net neįvardijamas kaip atskira veika, jis tėra „bauginimo ir teroro priemonių panaudojimo“ pasekmė.

Iš tarptautinės sutartinės teisės normų, apibrėžiančių karo nusikaltimus, galima remtis 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos (IV) Konvencija dėl civilių apsaugos karo metu, kurios 32 straipsnis „Kūno bausmių, kankinimų ir panašių priemonių draudimas“ skelbia:

<…> draudžiama imtis bet kokių priemonių, galinčių sukelti jų rankose esančių Konvencijos saugomų asmenų fizines kančias arba sunaikinti juos. Šis draudimas aprėpia ne tik žmogžudystę, kankinimą, kūno bausmes, luošinimą <…>, bet ir bet kokias kitas civilinės ar karinės valdžios atstovų taikytas brutalias priemones.

Visų pirma ganėtinai akivaizdu, kad visos aukščiau išvardintos priemonės ir jų taikymas siejamas su asmenimis, kurie yra nusikaltimo vykdytojo „rankose“. Ganėtinai aišku, kad čia kalbama ne apie veikas, vykdomas kovos veiksmų metu, OMONo veiksmų atveju – ne apie veikas, kurios vyko užimant vagonėlius (apsistumdymus, sudavimus buože ir pan.). Šį aspektą pabrėžia ir Raudonojo kryžiaus naudojamas kankinimo ir giminingos žiauraus elgesio sąvokos apibrėžimai:

Kankinimas – tai didelio skausmo ar kančių, tiek fizinių, tiek psichinių, sukėlimas siekiant išgauti informaciją ar prisipažinimą, sudaryti spaudimą, išgasdinti ar pažeminti. Žiaurus ar nežmoniškas (sinonimai) elgesys – tai veiksmai, kuriais sukeliamas rimtas skausmas ar kentėjimas, tiek fizinis, tiek psichinis, arba tokie veiksmai, kurie šiurkščiai pažeidžia individo orumą. Skirtingai nuo kankinimo, šie veiksmai nebūtinai turi būti vykdomi siekiant konkretaus tikslo.

Dar konkretesnis kankinimo apibrėžimas pateikiamas Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statute (būtent su šiuo statutu buvo derinami karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui apibrėžimai Lietuvos BK):

„kankinimas“ – tyčinis stipraus skausmo arba psichinio ar fizinio pobūdžio kančių sukėlimas asmeniui, kurį kaltinamasis laiko suimtą arba kontroliuoja; tačiau kankinimu nelaikomas skausmas arba kančios, kurios atsiranda tik dėl teisėtų sankcijų arba yra su jomis susijusios;

Kaip matome, čia nurodoma ir tai, kad kankinamas asmuo turi būti suimtas ar kontroliuojamas kankintojo, ir tai, kokie dalykai, nors ir sukeliantys kančias, neturėtų būti laikomi kankinimu.

Raudonojo kryžiaus tarpatautinės teisės duomenų bazėje greta apibrėžimų pateikiami ir tarptautinių tribunolų praktiks pavyzdžiai, nė iš tolo neprimenantys OMONo veiksmų 1991 m. Taigi, norint, kad baudžiamojo įstatymo sąvokos nebūtų beviltiškai „išplaukusios“, sunku būtų pagrįsti kaltinimus žmonių kankinimu OMOON’ui.

Įdomu tai, kad Nuosprendyje visgi yra vienas epizodas, atitinkantis kankinimo apibrėžimą:

nukentėjusysis A. M. parodė, kad 1991-03-10 vakare <…> [važiuodamas automobiliu] pamatė, kad yra sekamas. Toliau važiuojant <…> vienas jį sekusių automobilių aplenkė ir sustabdė, užtverdamas kelią. Iššoko YPMB uniforma apsirengę žmonės. Patikrino dokumentus, iškratė nukentėjusįjį ir automobilį. Iš kažkur ištraukė į skudurą suvyniotą šautuvą ir apkaltino nelegaliai gabenant ginklus, ėmė klausinėti iš kur ginklas, reikalavo paimti jį į rankas ir apžiūrėti. Nugabeno į YPMB bazę, čia vėl reikalavo prisipažinti iš kur šautuvas, pastatė prie sienos, spardė į nugarą, pilvą. Neiškentęs smurto pasakė, kad prisiminė iš kur gavo šautuvą ir buvo nuvestas pas B. M. į kabinetą. Čia buvo 6 žmonės. Įjungė kamerą ir jo paklausė iš kur gavo ginklą. A. M. pasakė, kad yra biatlonininkas ir turi leidimą ginklui. <…>

Kaip matome, šis KAD darbuotojas buvo OMONo suimtas, ir spardomas siekiant išgauti prisipažinimą. Žmogus teigė „neiškentęs smurto“, taigi, skausmas buvo stiprus. Tokie veiksmai, sukeliant stiprų skausmą, atitinka tarptautinės teisės kankinimo apibrėžimą. Paradoksas tame, kad būtent dėl šito epizodo OMONas kankinimu nebuvo kaltinamas!

4) užgaulus žmonių orumo žeminimas

Romos Statute kaip vienas iš karo nusikaltimų nurodomas „pasikėsinimas į asmens orumą, ypač įžeidžiantis ir žeminantis elgesys“. Kiek suprantu, būtent iš šios normos kyla mūsų BK 103 straipsnio karo nusikaltimas „užgaulus žmonių orumo žeminimas“.

Romos statuto priedas „Nusikaltimų elementai“ taip pat pateikia tokias esmines šio nusikaltimo sąlygas:

1. Vykdytojas pažemino ar kitaip pažeidė vieno ar kelių asmenų orumą. 2. Pažeminimo ar kito pažeidimo sunkumas buvo toks didelis, kad yra visuotinai pripažįstamas kaip pasikėsinimas į asmens orumą.

Ši Romos statuto nuostata kyla iš 1949 m. Ženevos konvencijų bendrojo trečiojo straipsnio, draudusio „žeisti žmogaus orumą, ypač niekinamu ir žeminamu elgesiu“, tai yra, ji egzistavo kaip tarptautinės sutartinės teisės dalis ir 1991 m.

Tarptautinio Raudonojo kryžiaus komiteto Tarptautinės humanitarinės teisės duomenų bazėje taip pat nurodoma, kad:

„žeminančio elgesio“ sąvoką apibrėžė Europos žmogaus teisių komisija nurodydama, kad tai yra elgesys ar bausmė, kuri „šiurkščiai pažemina auką prieš kitus ar verčia sulaikytąjį veikti prie jo/jos valią ar sąžinę“.

Ar turime žeminančio elgesio pavyzdžių OMONo byloje? Sunku pasakyti. Kiek supratau iš nekonkrečių nuosprendžio formuluočių, jame žeminančiu elgesiu laikomi grasinimai ir grubus OMONininkų elgesys, tačiau, kaip matome iš tarptautinės teisės sąvokų, orumą žeminantis elgesys apibrėžiamas kitaip. Ar buvo užpultieji KAD arba muitinės pareigūnai verčiami elgtis prieš savo valią ar sąžinę? To nuosprendyje nėra nurodyta. Iš žiniasklaidos publikacijų atrodo pamenu, kad muitininkams OMONininkai liepdavo daryti atsispaudimus artai giedoti SSRS himną, tačiau užuominų apie tai nuosprendyje neradau. Iš visos medžiagos nuosprendyje neatrodo, kad orumo pažeidimų sunkumas būtų buvęs toks didelis, kad būtų visuotinai pripažįstamas pasikėsinimais į asmens orumą.

5) neteisėtas turto atėmimas

BK 103 straipsnis nustato, kad baudžiamąją atsakomybę užsitraukia asmuo, kuris „neteisėtai atėmė, konfiskavo civilių asmenų turtą ar vykdė didelio masto jo nusavinimą, nepateisinamą karo būtinumu“. Ši norma kyla iš Romos statuto 8 straipsnio 2 dalies a) punkto iv) papunkčio: „neteisėtas ir beprasmis plataus masto turto naikinimas ir nusavinimas, nepateisinamas karine būtinybe“. Galimai jis apima ir 8 straipsnio 2 dalies b) punkto xiii) papunktį „priešo turto sunaikinimas arba užvaldymas, nebent tokį sunaikinimą arba užvaldymą diktuoja karinė būtinybė“.

Tačiau kaip ten bebūtų, šios Romos statuto nuostatos kyla iš ankstesnės tarptautinės sutartinės teisės, kuri šiuo atveju mus ir domina, nes Romos statuto nebuvo 1991 m. Net trys 1949 m. Ženevos konvencijos įtvirtino nuostatą, kad „neteisėtas ir beprasmis nuosavybės naikinimas plačiu mastu ir jos pasisavinimas, jei to neverčia daryti karinė būtinybė“, yra sunkūs šių konvencijų pažeidimai (pvz., žr. 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo 50 straipsnį.

Ar tie OMONininkų sporadiškai konfiskuoti buitiniai prietaisai (televizorius „Šilelis“, radijo imtuvas), automatai, guminės lazdos, dujų balionėliai, racijos, telefonai ir piniginės su nedidelėmis sumomis yra, net ir imant kartu, toks turtas, kurio nusavinimas jau būtų laikytinas „nuosavybės <…> plačiu mastu <…> pasisavinimu“? Kažin. Visų pirma, didelė tų konfiskuotų daiktų dalis yra ne civilinio pobūdžio ir nebuvo asmeninis pareigūnų turtas, tad skaičiuoti reikėtų tik pinigus ir buities prietaisus. Ir antra, tai anaip tol ne tas pažeidimų mastas, apie kurį kalbama Ženevos konvencijose. Pasak Tarptautinio Raudonojo kryžiaus komiteto Tarptautinės humanitarinės teisės duomenų bazėje publikuoto komentaro (kalbama apie turto sunaikinimą, tačiau interpretuojama ta pati nuostata dėl „pasisavinimo ar sunaikinimo“),

Kiek tai liečia reikalavimą, kad sunaikinimas būtų plataus masto, kad būtų pripažintas sunkiu pažeidimu, Tarptautinis tribunolas buvusiai Jugoslavijai nurodė Blaškić byloje, kad „sąvoka „plataus masto“ yra vertintina pagal bylos faktus; – ir vieno veiksmo, pavyzdžiui, ligoninės sunaikinimo, gali užtekti, kad šiame teisme veiksmas būtų pripažintas atitinkančiu kaltinimo punktą“.

Nuosprendyje OMONui nerasime bandymų įvertinti „pagal bylos faktus“, ar pažeidimai buvo užtektinai didelio masto, kad jie būtų pripažinti karo nusikaltimu. Tačiau, bent jau man, atrodo kur kas labiau tikėtina, kad radijo imtuvo ar „Šilelio“ vagystė paverčia OMONininkus vagimis, o ne karo nusikaltėliais.

Apibendrinimas

Taigi, apžvelgę visas penkias OMONininkų, pasak prokuratūros ir Teismo, vykdytų karo nusikaltimų kategorijas matome, kad tų atitikimų tarp to, kas laikoma karo nusikaltimais pagal tarptautinę teisę, ir to, ką darė OMONas, mažokai; OMONo veikoms taip pat trūksta karo nusikaltimams būdingo sunkumo. Pagrindo kaltinti juos karo nusikaltimais yra dėl kankinimo, tačiau būtent tame epizode, kur toks kaltinimas buvo galimas, toks kaltinimas šioje byloje ir nebuvo pateiktas.

OMONininkų veiksmai neabejotinai galėjo būti kvalifikuojami pagal įvairius BK straipsnius iškart po nusikaltimų padarymo. Tačiau perkvalifikuojant juos pagal straipsnius dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui tarptautinę teisę buvo bandyta „prakišti pro rakto skylutę“.

Gal būt nėra nuostabu tai, kaip ši byla buvo išnagrinėta, atsižvelgiant į jos pobūdį, triukšmą, kuris kilo po pirminio išteisinimo Vilniaus apygardos teisme, ir taip pat į faktą, kad asmenys buvo teisiami už akių ir nuteistajam negresia įkalinimas artimiausiu metu. Sunkiau suprasti, kur buvo V. Razvodovo ir B. Makutynovičiaus advokatų ambicijos nagrinėjant šią bylą. Esant tokiai gausybei medžiagos, keliančios rimtų klausimų dėl prokuratūros pateiktų kaltinimų, – medžiagos, kuria pasinaudoti būtų buvę vieni niekai, ir kuri būtų privertusi Teismą pasisakyti dėl visų slidžių bylos aspektų, – advokatai neparodė nei mažiausio susidomėjimo byla, pirmojoje instancijoje pripažindami ginamųjų kaltę, o antrojoje pasiremdami apygardos teismo paskelbtu išteisinimu dėl formalių priežasčių. Nežinau valstybės apmokamo advokatavimo virtuvės, gal tai dėl krūvio, prasto atlygio ar kitų priežasčių. Tačiau bent kiek pasigilinęs advokatas galėjo šią bylą pasukti kur kas įdomesne vaga.

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail