Temos Archyvai: visuomeninė veikla

Kai manau, kad darau kažką naudingo ir kitiems

Were There Sufficient Reasons to Refer Case „Drėlingas v. Lithuania” to the Grand Chamber of ECHR?

The text below discusses the grounds for referral of the case „Drėlingas v. Lithuania” to the Grand Chamber of the European Court of Human Rights.

Unfortunately the case was not referred to the Grand Chamber for review. It failed to be referred to the Grand Chamber not because there were not enough grounds, however. It should not be forgotten that the Grand Chamber of ECHR is not much like an appeals instance in the national court systems. Usually an appeals instance would take any appeal submitted in time. The cassation courts would accept any appeal that challenges the previous decisions based on the interpretation of the law. But it is not so with the Grand Chamber of ECHR. According to the Chancellery of the Court only ~5% of all cases that are appealed are examined by the Grand Chamber. That is, one case in twenty. Same happened in the case of Drėlingas v. Lithuania: 20 applications were rejected and one was accepted for review by a panel of five judges. Therefore, though the Chamber decision in the Drėlingas case did enter into force once the panel of five judges chose a different case as a more important one on September 9, 2019, the reasoning in the Chamber case is still superceded by the decision of the Grand Chamber in the case Vasiliauskas v. Lithuania. The text below explains, why I think the Chamber in Drėlingas case was wrong.

Toliau skaityti Were There Sufficient Reasons to Refer Case „Drėlingas v. Lithuania” to the Grand Chamber of ECHR?

Kaip nusipirkau suklastotą planšetę (ir kaip pavyko jos atsikratyti)

Prieš tris savaites pirkau dukrai planšetinį kompiuterį. Deja, pataikiau ant klastotės. Ypatingai buvo apmaudu ir nesmagu, nes kas jau kas, o aš turėjau suprasti iškart, kad su tuo kompiuteriu kažkas ne taip. Tai, kad to nesupratau laiku, kainavo man dvi savaites apmaudo.

Štai skelbimas „Išpardavimas Tik 149€ 64gb 4gb RAM 10 branduolių“, kuriame reklamuotą kompiuterį pirkau:

Skelbime nurodyti tokie pagrindiniai planšetės parametrai:

Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnis: kaip mažumų apsaugos įrankis tapo politinio persekiojimo įnagiu

Prieš savaitę viešnia iš Briuselio nustėro sužinojusi, kad Lietuvoje buvo nuteistas knygos leidėjas, išleidęs oficialiai istorinei versijai apie 1991 m. sausio 13-osios įvykius prieštaraujančią knygą. Ji užklausė mano nuomonės, kaip čia yra su žodžio laisve Lietuvoje. Tad turėjau progą iš naujo pasidomėti šia tema.

O padėtis, deja, yra ne itin gera. Nuo 2012 m., kai už frazę „savi šaudė į savus“ buvo nuteistas Algirdas Paleckis, vis atsirasdavo kitų bylų pagal Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnį „Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas“. šių metų pavyzdžiai: Povilas Masilionis nuteistas už knygos „Išdavystės kaina“ leidimą, Viačeslav Titov – už pasisakymus apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską – „Vanagą“. Iš šio konteksto išsiskyrė tik praėjusiais metais dėl panašių kaltinimų išteisinto Jurijaus Subotino atvejis, tačiau, na, tokie žmonės, kaip Subotinas, yra greičiau ne politikos, o kitos scenos veikėjai, tad gal tai labai ir nestebina. Toliau skaityti Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnis: kaip mažumų apsaugos įrankis tapo politinio persekiojimo įnagiu

Viešnagė JAV: sostinė Vašingtonas

Nuo šeštadienio, birželio 2 dienos, esu JAV, dalyvauju International Visitors Leadership Program mokymuose mažumų teisių plėtros tema, kuriuos vykdo Tarptautinis švietimo institutas. Tai puiki galimybė pamatyti dalį Jungtinių Valstijų įvairovės, susipažinti su JAV problemomis ir priemonėmis, kurių tiek JAV vyriausybė, tiek pilietinė visuomenė imasi, kad socialinės nelygybės problemos būtų sprendžiamos.

Bandysiu bent trumpai aprašyti šios kelionės įspūdžius, užkabinti ir kultūrinę, ir edukacinę programos dalis. Ir laisvalaikį, kurio turime ne tiek jau ir daug.

Daugiau nuotraukų apie šią kelionę rasite mano Facebook paskyroje.

Komanda

Mūsų tarptautinė grupė Tarptautiniame švietimo institute
Mūsų tarptautinė grupė Tarptautiniame švietimo institute

Į mokymus susirinko labai spalvinga grupė jaunų (vyriausiam berods 45, jis dar jaunas, tiesa?) žmonių iš 12-os Europos šalių. Visi asmenys kažkaip susiję su mažumų grupėmis, arba dirba tų žmonių grupių labui. Su religijos klausimais dirbu aš bei iš Vokietijos atvykęs Yilmaz’as, kuris atstovauja vokiečių musulmonų alevitų bendruomenę. Ši bendruomenė kilusi iš Turkijos, dėl patiriamų persekiojimų ir suvaržymų, ar kitų priežasčių, nemažai jų atsidūrė Vokietijoje. Dar vieną tautinę mažumą, kaip sakė, vienintelę Romų teisių srityje dirba Fanni iš Vengrijos ir Isak’as iš Kosovo. Mari atstovauja kitą etninę grupę – samius. Ji iš Suomijos, o Samių pasaulyje belikę apie tūkstantį. Net trys žmonės atstovauja LGBT teisių sritį: Mariella iš Austrijos, Austrijos žaliųjų partijos patarėja LGBT klausimais, kaimynas lenkas Piotr’as iš Lambda asociacijos ir Raham’as, Irane gimęs ir užaugęs, bet jau eilę metų Nyderlanduose gyvenantis JoopeA organizacijos įkūrėjas. Taip pat grupėje yra žmonių, kurie susiję daugiau nei su viena sritimi: teisininkai Alketas iš Albanijos (ombudsmeno padėjėjas), Alina Ioana iš Rumunijos, žurnalistė ir vietinės NVO projektų koordinatorė, bei Olena iš Ukrainos Helsinkio žmogaus teisių sąjungos. Ir žinoma, Goranas iš Bosnijos ir Hercegovinos nevyriausybinių organizacijų „Taikos kūrimo tinklo“ direktorius, gyvenęs ir studijavęs Sarajeve per šio miesto apsiaustį Bosnijos karo metu. Nereikia nei sakyti, kad su juo aš turiu apie ką pasikalbėti 🙂

Šiai spalvingai grupei vadovauja Bonnie ir Jean’as, kurie jau daugelį metų tampo po JAV tokias grupes, kaip mūsiškė.

O dabar pereikime prie skirtingų mūsų temų. Toliau skaityti Viešnagė JAV: sostinė Vašingtonas

Pastabos nuosprendžio OMONui paraštėse II: karo nusikaltimai

Tęsiu Lietuvos Apeliacinio Teismo nuosprendžio Valentinui Razvodovui (kurį toliau vadinsiu nuosprendžiu OMONui) analizę. Pirmojoje dalyje bandžiau sutalpinti OMONo atliktas veikas į nusikaltimų žmoniškumui dėžutę. Teismas tai padarė nė nemirktelėjęs, o man visiškai nesisekė. Analizuojant neįmanoma buvo išvengti įspūdžio, kad kaltinimai nusikaltimais žmoniškumui gerokai pritempti. Juolab, kad akivaizdžiai abejotinų kaltinimo aspektų Teismas neaptarė, elgėsi taip, tarsi dėl veikų kvalifikavimo jam nebūtų kilę nei menkiausios abejonės. Vėliau pamėginau tą patį pratimą atlikti su nuosprendžio aspektais dėl veikų, pripažintų karo nusikaltimais – tai ir aprašau toliau šiame straipsnyje. (Beje: nesu tarptautinės humanitarinės teisės specialistas, mano domėjimasis šia teisės šaka – grynai mėgėjiškas. Tikiuosi, kada nors šią bylą pakomentuos ir specialistai.)

Vėlgi, tai, ką Teismas padarė nei nemirktelėjęs ir nesudvejojęs, man sekėsi prastai. Jei tiksliau, tai sekėsi šiek tiek geriau nei nusikaltimų žmoniškumui atveju, bet įspūdis liko tas pats. Karo nusikaltimais Vilniaus OMONo veikas galima laikyti tik labai „pritempus“. Iš visų OMONo veikų vienintelis atvejis, kai OMONininkai mušė KAD darbuotoją bandydami išgauti informaciją, priartėja prie to, kas laikoma karo nusikaltimu tarptautinėje teisėje (ir, paradoksas: būtent tame epizode kaltinimas kankinimu nebuvo pateiktas, ir veika nebuvo pripažinta Teismo kankinimu). Visi kiti jų veiksmai, nurodyti nuosprendyje ir įvardinti kaip „bauginimo ir teroro priemonių prieš civilius asmenis panaudojimas“, „neteisėtas asmenų laisvės suvaržymas ar atėmimas“, „užgaulus žmonių orumo žeminimas“ ir „asmenų turto atėmimas“, nors aiškiai turi nusikaltimų požymių, anaiptol „netraukia“ iki tarptautinės teisės reikalaujamo karo nusikaltimų sunkumo lygio. Toliau skaityti Pastabos nuosprendžio OMONui paraštėse II: karo nusikaltimai

Sausio 13-osios ir Gorbačiovo atsakomybės klausimu

Šį antradienį, 2017 m. gegužės 2 d., Vilniaus apygardos teismas pranešė, kad Rusijos Federacija atsisako perduoti Michailui Gorbačiovui kvietimą liudyti teisme. Jau anksčiau Gorbačiovui tas šaukimas buvo įteiktas asmeniškai, ir jo atstovas iškart informavo, kad Gorbačiovas dalyvauti teismo procese neketina. Taigi, šioje Sausio 13-osios bylos istorijos dalyje turbūt teks dėti tašką.

Robertas Povilaitis, kurio tėvas Apolinaras Povilaitis žuvo Sausio 13-osios naktį, ir kuris dėjo dideles pastangas, kad Gorbačiovo atžvilgiu būtų atliekamas ikiteisminis tyrimas, o vėliau, kad jis bent būtų kviečiamas liudyti, Facebook paskyroje parašė apgailestaująs, kad Toliau skaityti Sausio 13-osios ir Gorbačiovo atsakomybės klausimu