Šeštadienį mano mama atvyko prižiūrėti vaikų (ačiū!!!) ir išleido mus su žmona į kiną. Šį kartą – pagal Dan Brown romaną pastatytą Rono Howardo filmą „Angelai ir demonai“. Ankstesnio jo kūrinio „Da Vinčio kodas“ nebuvau matęs, nors knygas skaičiau abi.

Pusė bėdos filmas, nors gal įdomiau jį žiūrėti tuo atveju, jei knygos nesi skaitęs. Išimtos kelios ypatingai fantastiškai turėjusios atrodyti scenos (pvz., knygoje ne tik „camerlango“, bet ir pats pagrindinis herojus Robertas Langdonas kyla aukštyn sraiktasparniu su sprogmeniu (atrodo kartu kyla ir Vittoria Vetra, nors nesu visiškai dėl jos tikras). Jų išsigelbėjimas iš sraiktasparnio – išvis fantastiškas – atrodo jie iš kažkokios sraiktasparnio detalės pasidaro tokį kaip ir sparną, su kuriuo iššokę nusklendžia ir pliumpteli į upę.

Kaip ir „Da Vinčio kode“, šiame filme vėl pripasakota nemažai mitų apie krikščionybę, šį kartą – apie katalikybės ir mokslo santykį. O vat štai vakar pasiskaičiau labai neblogą „angelų ir demonų“ mitų apžvalgą – tikrai verta paskaityti.

Jei trumpai, tai krikščionybės ir mokslo santykis – kur kas sudėtingesnis, nei Dan Brown bando pavaizduoti keliais filme nuskambėjusiais monologais.