Pastabos nuosprendžio OMONui paraštėse

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail

Skaitinėju jau kelintą dieną Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį OMONininkui Vladimirui Razvodovui (jo bendras Boleslovas Makutinovičius mirė, tad byla jam nutraukta).

Pamenate, koks triukšmas buvo kilęs 2015 m., kai Vilniaus apygardos teismo teisėjai Vilniaus OMONininkus išteisino? O štai 2017 m. sausio 24 d. Apeliacinis teismas Razvodovą nuteisė pagal visą jam pateiktų kaltinimų apimtį.

Jokio analitinio ar bent doro apžvalginio straipsnio apie tą nuosprendį nemačiau, tad bandau suvesti galus ir sutalpinti OMONo atliktas veikas į karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui dėžutes pats.

Sekasi labai sunkiai 🙁 Gal kas norsite pasiskaityti kartu su manimi? Jei taip, tai nuosprendį rasite čia.

Iliustruodamas tuos sunkumus apžvelgsiu vieną iš nusikaltimų, kuriomis kaltintas V. Razvodovas, kategorijų: nusikaltimus žmoniškumui. Tiesą sakant, kol kas tik į šią kategoriją ir esu geriau įsigilinęs. Šie nusikaltimai mūsiškiame Baudžiamojo kodekso 100 straipsnyje, mandrai pavadinti „Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis“. BK 100-asis straipsnis suformuluotas daugmaž pagal 1998 m. priimto Romos statuto 7 straipsnį, kuriame nusikaltimai žmonijai išvardinti daug detaliau, nei tai buvo padaryta iki tol.

Kadangi mūsiškio BK 100-ojo straipsnio nebuvo 1991 m., kai OMONas pasiautėdavo Vilniaus gatvėse ir pasienio muitinės postuose, V. Razvodovą buvo galima nuteisti tik pagal tokias veikas, kurias draudė tarptautinė teisė 1991 m. Antraip būtų pažeidžiamas „nėra nusikaltimo be įstatymo“ principas, kuris įtvirtintas tiek Europos žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnyje, tiek ir mūsų teisės aktuose.

OK, tai visgi, kas tie nusikaltimai žmoniškumui? Bet kokie „nežmoniški“ nusikaltimai? Galima būtų sakyti, kad šiaip jau visi rimti smurtiniai nusikaltimai yra nežmoniški, bet tarptautiniai „nusikaltimai žmoniškumui“ yra ne apie tai.

Pagal tarptautinę teisę nusikaltimai žmoniškumui priskiriami patiems sunkiausiems nusikaltimams. Pagal 1991 m. buvusį supratimą, tai nusikaltimai, kurie vykdomi dideliu mąstu ar sistemingai ir nukreipti prieš civilių populiaciją: žudymas, naikinimas, pavergimas, deportacija ir kitokios nežmoniškos veikos, taip pat šių ir kitų nusikalstamų veikų agregacijos, kuomet jos įgyja atskirų visuomenės grupių persekiojimo politiniu, rasiniu, religiniu pagrindu požymių. Maždaug tokia nusikaltimo žmoniškumui samprata išplaukia iš tos 1991 m. žinomos tarptautinės teisės*.

Būtent nusikaltimais žmoniškumui buvo kaltinami naciai Niurnberge už žmonių suvarymą į koncentracijos stovyklas, laikymą nežmoniškomis sąlygomis, paskaičiuotomis sunaikinimui, šaudymą prie duobių, dujų kameras ir pan. Būtent dėl šiurpaus nusikaltimų žmoniškumui masto man labiau patinka apie juos kalbėti kaip apie „nusikaltimus žmonijai“ (anglišką frazę „crimes against humanity“ galima versti ir vienaip, ir kitaip).

Taigi, kokiais nusikaltimais žmoniškumui, pačiais sunkiausiais nusikaltimais, buvo kaltinamas V. Razvodovas ir OMON? Individualios nukentėjusiųjų patirtys rodo, kad žmonės tikrai patyrė daug išgąsčio, prarasdavo savo daiktus, nukentėdavo fiziškai. Visgi, kaltinamajame akte ir Teismo nuosprendyje greta vaizdingų agresijos ir antivalstybinių OMONininkų ketinimų apibūdinimų randame labai trumpai nurodytą kaltės būtent dėl nusikaltimų žmoniškumui esmę (žr. išnašose**), ir ten figūruoja trys aspektai iš BK 100-ojo straipsnio:

  • persekiojimas dėl politinių motyvų;
  • fizinės laisvės apribojimas;
  • kankinimas.

Iš aukščiau pateikto apibrėžimo čia matome tik persekiojimą. Na, tai nėra bėda savaime, nes apibrėžime yra ir kitokios nežmoniškos veikos. Apie jas mokyti dėdės sako, kad tai ne bet kokios nežmoniškos veikos, o tik tokios veikos, kurios savo sunkumu prilygsta kitoms, greta išvardintoms: naikinimui, žudymui, deportacijai. Taigi, jei tai laisvės apribojimas, jis turi būti panašaus sunkumo, kaip deportacija, na, kai iš žmogaus atimama galimybė normaliai gyventi ilgam laikui. Jei tai – kankinimas, tai turėtų būti ne šiaip fizinio skausmo sukėlimas, o didelio skausmo sukėlimas, kuris turi rimtas pasekmes. Kaip vėliau, 1998 m., ir apibrėžė Romas statutas: „įkalinimas arba kitoks žiaurus laisvės atėmimas, prieštaraujantis pagrindinėms tarptautinės teisės normoms“; „kankinimas – tyčinis stipraus skausmo arba psichinio ar fizinio pobūdžio kančių sukėlimas asmeniui, kurį kaltinamasis laiko suimtą arba kontroliuoja“.

Na ir dar du svarbūs aspektai.

Pirma, kas buvo ta grupė, kuri buvo persekiojama, ir kurios atžvilgiu, pasak Teismo, buvo vykdomi nusikaltimai žmonijai? Nuosprendyje nurodoma, kad persekiojimo pagrindas politinis, o konkretus taikinys – Lietuvos nepriklausomybės siekę asmenys. Apie šitai dar kiek vėliau pakalbėsim.

Antra, nusikaltimams žmoniškumui pripažinti paprastai reikia, kad jie būtų vykdomi „dideliu mąstu ar sistemingai“. Be to, kaltinamieji turėjo arba patys būti tos plačios kampanijos vykdytojai, arba jie turėjo suvokti, kad jų veiksmai „įsipaišo“ į tą kampaniją. OMONui inkriminuota iš viso 15 epizodų (konkrečiai Razvodovui – 12). Ar tai – jau „didelis mastas“? „Sistemingai“? Nežinau, gal būt, nors tai nei iš tolo neprilygsta jokiam man žinomam tarptautinio teismo pripažintam nusikaltimui žmoniškumui. Visgi lauktume, kad Teismas bandytų pagrįsti, kodėl jis mano, kad tie 15 epizodų (gal kartu su Medininkų žudynėmis ir Sausio 13-ąja?) atitinka tą mastą. Bet deja, apie tai Teismas nepasako nei žodžio.

Žiūrim toliau. Kokios konkrečios OMONo veikos aprašytos nuosprendyje? Na, nieko daugiau, nei būdavo rodoma per TV 1991 m.: omonininkai užpuldavo Krašto apsaugos departamento pareigūnus, policininikus ar muitinės postus, atlikdavo kratas ir atimdavo tarnybinius ginklus (kartais ir asmeninius daiktus), išvydavo muitininkus iš vagonėlių, į vagonėlius kartais šaudydavo, kartais vagonėlius padegdavo, kartais spirdavo ar trenkdavo pareigūnams kumščiais, suduodavo automato buožėmis, o kartą šovė į KAD automobilį jam nesustojus ir sužeidė pareigūną (iš viso V. Razvodovo veikose nustatyti trys nesunkaus ir keturi nežymaus sveikatos sutrikdymo atvejai). Kartais pareigūnai būdavo išvežami į OMONo bazę kur būdavo laikomi keletą valandų. Jei ko nors nepraleidau, ilgiausiai laisvė buvo suvaržyta Audriui Butkevičiui, kuris pas OMONą praleido 10 valandų, nors daugelis tiek ilgai laikomi nebuvo.

Taigi, grįžtame prie tų trijų OMONui inkriminuotų nusikaltimų žmoniškumui sudedamųjų dalių: laisvės apribojimo, kankinimo ir persekiojimo.

Laisvės apribojimoas. Nežinau, kokiu būdu reikėtų suvokti kaip nusikaltimą žmoniškumui tas dvi, keturias ar dešimt valandų sulaikymo, kurias teko patirti kokiam tuzinui pareigūnų.

Vilniaus apygardos teismas, beje, išteisinamajame nuosprendyje šitai aiškiai nurodė.

Apeliacinis teismas į tai atsakė maždaug taip, perfrazuoju: „o mes taikome BK 100-ąjį straipsnį, kuriame nėra nurodyta, kad laisvės apribojimas turi būti ilgalaikis“.***.

Eeee… hmmm… čia Jūs rimtai?!

Man atrodo, net mūsų policija, sulaikiusi asmenį kelioms valandoms, pareikalavusi parašyti kokį pasiaiškinimą, ir po to jį paleidusi, tegul ir niekam nepranešusi apie jo buvimo vietą per tas kelias valandas, „išliptų iš balos“ visiškai sausa, ir ką jau kalbėti, nebūtų apkaltinta tarptautiniu nusikaltimu…

Kankinimas. Vienas suimtas Krašto apsaugos departamento pareigūnas buvo mušamas bandant iš jo išgauti, iš kur pas jį yra biatlono šautuvas (gal „pakištas“, o gal ir iš tiesų KAD reikmėms naudotas). Pareigūnas „prisiminė“, kad yra biatlonininkas, todėl ir turi tokį šautuvą, ir mušimas baigėsi. Sveikatos sutrikdymo jam nebuvo nustatyta. Tai turbūt artimiausia kankinimui nuosprendyje aprašyta veika. Kitos veikos, susietos su kankinimu – tai mušimas vagonėlių užėmimo metu (su nežymiais/nesunkiais sveikatos sutrikdymais, arba be jų), šaudymas į orą ar į vagonėlius (be žmonių) ir pan. Vienžo, tokie „mentų pasiautėjimai“.

Ar tai nusikalstama veika? Žinoma. Ar tai jau tokio rimtumo veikos, kad patektų po nusikaltimo žmoniškumui skraiste? Nesu toks jau tikras. Net jei ir būtų taip, tai lauktume, kad Teismas pagrįstų tokį nusikaltimo rimtumo kvalifikavimą. Ar Teismas aptaria tą klausimą? Ne.

Žmonių žalojimas. Ši veika nebuvo konkrečiai išskirta, tačiau į ją (tiksliau, į jos nebuvimą) atkreipė dėmesį Vilniaus apygardos teismas. Juk galima tikėtis, kad pačiais didžiausiais, pavojingiausiais nusikaltimais, nusikaltimais žmoniškumui, jei žmonės ir nebus nužudyti, tai bent jau bus sunkių sužalojimų atvejų. O OMONo byloje yra tik keletas nežymaus ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo atvejų.

Į tai Apeliacinis Teismas atsako, kad dėl sunkių pasekmių nebuvimo prokurorai nesiūlė labai didelės bausmės, o teismas tokios ir neskyrė. Tačiau veikos vis tiek atitinka BK 100-ąjį straipsnį…****

Ir visgi, paaiškinkite man kas nors, kaip gali būti „patiems sunkiausiems nusikaltimams“ priskiriami tokie nusikaltimai, kurie, kaip Teismas pripažino, nesukelia itin sunkių pasekmių?

Persekiojimas. Kalbant apie persekiojimo nusikaltimą reikia pažymėti, kad jam pripažinti reikalingi du aspektai. Viena, tai „diskriminacinis aspektas“, – šis nusikaltimas turi būti nukreiptas prieš politinę, rasinę ar religinę grupę. Antra, tai persekiojimo nusikaltimas neturi aiškaus savarankiško turinio, jį sudaro kiti sunkūs nusikaltimai, jei tie kiti sunkūs nusikaltimai nukreipti prieš konkrečią grupę. Paprastai, kaip apie persekiojimo nusikaltimo turinį, kalbama apie nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus ir kitus žiaurius, masiškai vykdomus nusikaltimus, ir taip pat greta šių sunkių nusikaltimų vykdomus esminius diskriminacinius žmogaus teisių pažeidimus (teisės į išsilavinimą, teisės į darbą ar pan.) kurie, kaip jau minėjau, būtų nukreipti prieš konkrečią grupę.

Apie dalies OMONo nusikaltimų sunkumą jau raštu pagalvojau aukščiau (visų jų neturiu galimybės čia aprėpti). O ką galima pasakyti apie grupę, prieš kurią, pasak Apeliacinio teismo nuosprendžio, buvo nukreipti tie persekiojimą sudarantys nusikaltimai?

Tai politinė grupė, Lietuvos nepriklausomybės siekę asmenys, konkrečiau – pareigūnai.

Ir čia vėl kyla ne vienas klausimas.

Visų pirma, ar „pareigūnai“ laikytini politine grupe. Juk juos visų pirma apibūdina ne politinės pažiūros, o tarnyba valstybei. Kai byloje nėra visiškai jokių duomenų apie kitus nukentėjusius, nei pareigūnai, tai kalbėti apie politinę grupę darosi keista.

Ką apie tai sakė apklausiami OMONininkai? Jie visi vienbalsiai sakė, kad jų veiksmai buvo nukreipti prieš Sovietų valdžiai nepaklususius pareigūnus (taigi, ne civilius asmenis, turinčius tam tikrą politinę nuomonę). Pvz., jie, kaip ir SSRS VRM’as, laikė Krašto apsaugos departamentą neteisėta ginkluota struktūra, ir bandydavo KAD darbuotojus nuginkluoti; taip pat, jie nepripažino tariamai SSRS viduje (tai yra, ant Lietuvos Respublikos sienų) dygstančių muitinių, siekė jas sunaikinti.

Tai, kad apklausiamieji, įskaitant ir nuteistąjį V. Razvodovą (jei gerai pamenu) išsakė tokią poziciją, prieštaraujančią „persekiojimo“ teorijai, manau, turėjo įpareigoti Teismą pasisakyti šiuo klausimu.

Ar Teismas tai aptarė? Kad ir kaip keista, – ne.

Prieš pusantrų metų, komentuodamas Vilniaus apygardos teismo (išteisinamąjį) nuosprendį Justinas Žilinskas išdėstė pastabas dėl formalių Vilniaus apygardos teismo klaidų pirmajame nuosprendyje, bet taip pat pridėjo: „Įrodyti tuos nusikaltimus žmoniškumui nėra lengva, nes mastas toks… Na, ne Medininkai ir ne Sausio 13-oji <…>. Dar daugiau – reikia labai rimtai susikaupti įrodinėjimui, jog kaltinamieji suvokė jog daro ne tik nacionalinės teisės, bet ir tarptautinės teisės draudžiamas veikas. Čia <…> dar ir politikos („sąmoningų užpuldinėjimų“) elementą reikia įrodyti. Tad šis Nuosprendis – tik ilgo kelio pradžia. Ir geriau – netgi su riksmais ir kaltinimais – jį išsinagrinėti čia, namuose, o ne nešti į tarptautinius teismus.“

Taigi, jei gerai suprantu, ir jei ko nors reikšmingo nuosprendyje nepraleidau (visgi, nuosprendis virš 100 psl.), Apeliacinis teismas visų šių privalomų įrodyti dalykų įrodyti net nebandė.

Ar aš visgi kažką praleidau?

Ir, gal visgi yra pavyzdžių, kad tarptautinis tribunolas (na, arba nacionalinis teismas) ką nors būtų nuteisęs už panašaus kaip OMONo masto nusikaltimus žmoniškumui?

Čia kalba ne apie tai, ar 1991 m. vyko SSRS agresija prieš Lietuvos Respubliką. Ir ne apie tai, kad dalis to, ką darė OMONas, buvo nusikalstama. Savaime suprantama, kad už tai reikėjo atlikti baudžiamąjį persekiojimą. Suprantu, kad, artėjant senaties terminui, veikų perkvalifikavimas į „nusikaltimus žmoniškumui“ buvo atliktas vadovaujantis ta pačia logika, dėl kurios tarptautinė bendruomenė siekė panaikinti senaties terminai nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams (juk senaties egzistavimas šiems itin sunkiems nusikaltimams leidžia nusikaltėliams tikėtis, kad jie, veikdami su kažkokios valstybės parama, galės su tos valstybės pagalba išvengti baudžiamojo persekiojimo, kol ateis ta senatis, ir tokiai perspektyvai tarptautinė bendruomenė siekė užkirsti kelią.) Tačiau man kyla klausimas, ar OMONo veiksmai yra užtektino masto ir sunkumo, kad juos būtų galima kvalifikuoti taip, kaip tai darė prokuratūra ir Lietuvos apeliacinis teismas.

Jei kokių minčių kils, rašykite 🙂

Išnašos:

* Žr. 1945 m. Niurnbergo tribunolo statutą ir Konvenciją dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui. Nieko daugiau nebuvo prigalvota ir Tribunolo buvusiai Jugoslavijai statute, patvirtintame jau po OMONo pasiautėjimų, 1993 m. Žinoma, jei neatsižvelgsime į tą aspektą, kuris buvo esminis aptarimo objektas po Vilniaus apygardos teismo sprendimo OMONo byloje (šio aspekto aptarimas nėra šio straipsnio dalis). Norintieji bent trumpai pasiskaityti apie nusikaltimus žmoniškumui gali atsiversti trumpą apžvalgą. Norintiems panagrinėti šią sampratą iš esmės labai rekomenduoju straipsnį A Theory of Crimes Against Humanity.

** Ištrauka iš nuosprendžio: „<…> tyčia organizavo ir įvykdė nusikaltimus žmoniškumui – tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis – atskiros civilių žmonių grupės, aktyviai nedalyvavusios ginkluotame konflikte – atkurtos Lietuvos Respublikos valstybinių civilinės infrastruktūros objektų, valstybinių institucijų atstovų ir pareigūnų ginkluotus užpuldinėjimus, pasireiškusius minėtos civilių žmonių grupės persekiojimu dėl politinių motyvų, neteisėtai, pažeidžiant tarptautinės teisės normas, apribojant fizinę šios žmonių grupės narių laisvę bei juos kankinant <…>“

*** Ištrauka iš nuosprendžio: „[Vilniaus apygardos teismo n]uosprendyje taip pat nurodoma, kad kaltinime nebuvo nurodytas nepranešimas ir ilgalaikis sulaikymas, kas yra būtina šios kaltinimo dalies sąlyga, tačiau toks teismo motyvas nepagrįstas, kadangi atskiruose kaltinimo epizoduose yra nurodyta asmenų neteisėto sulaikymo trukmė, t. y. nurodytas privalomas kvalifikuojantis BK 100 str. dispozicijoje požymis „sulaikymas“, o ne „ilgalaikis sulaikymas“, o šio straipsnio dispozicijoje nurodytas požymis „nepranešimas apie žmonių likimą arba buvimo vietą“ yra alternatyvūs.“

**** Ištrauka iš nuosprendžio: „Pažymėtina, jog į tai, kad kaltinamieji savo neteisėtais veiksmais nesukėlė itin sunkių pasekmių (civilių gyventojų nužudymų, sunkių kūno sužalojimų) buvo atsižvelgta valstybinį kaltinimą palaikiusiam prokurorui prašant skirti kaltininkams bausmę baigiamųjų kalbų pirmosios instancijos teisme metu.“

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail