Trūkt už vadžių, vėl iš pradžių

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail

Liongina Daktaraitytė. Paminklas Eugenijai. Gairės, 2012.
Liongina Daktaraitytė. Paminklas Eugenijai. Gairės, 2012.
Šiandien pirmą kartą pabuvojau Apeliaciniame teisme, ir tuo pačiu pirmą kartą gyvenime sudalyvavau baudžiamosios bylos posėdyje ir išklausiau teismo nutartį (nuosprendis nepakeistas). Ne sau 🙂 Vytautui Vasiliauskui, kurio bylas stebiu.

Šį kartą, kaip šiandien jau parašė BNS, jis kaltinamas dalyvavimu operacijoj suimant vieną partizaną, Joną Būrininką („Nemirą“), kuris vėliau buvo represuotas – nuteistas ir ištremtas į SSRS gilumą. Jo dalyvavimas represuojant partizaną pirmosios instancijos nutartyje buvo įvardintas kaip dalyvavimas Lietuvos gyventojų politinės grupės genocide.

Man buvo įdomu, kokias išvadas Lietuvos teismai pasidarė iš Lietuvos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarties, kuria buvo pasisakyta dėl genocido sampratos. Iškart po sprendimo priėmimo tarptautinės teisės specialistas Justinas Žilinskas, komentuodamas sprendimą Lietuvos radijo laidoje, sakė, kad po šio KT nutarimo prokuratūra turės perkvalifikuoti kaltinimus tais atvejais, kai asmenys yra teisiami už partizanų naikinimą. Nes pagrįstai vadinti genocidu galima tik labai retus sovietų represijų Lietuvoje epizodus, nors žinoma, didelė jų dalis yra nusikaltimai žmoniškumui.

Šiandien išklausius teismo sprendimą paaiškėjo, kad nieko panašaus neįvyko. Gal būt kaltinimai ir buvo šiek tiek modifikuoti (kiek supratau, V. Vasiliausko nusikaltimas dabar traktuojamas kaip „politinės-nacionalinės-etninės grupės genocidas“, ką bereikštų ši konstrukcija), tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo paliktas galioti.

Teismas padarė išvadą, kad partizanų kaip politinės grupės „naikinimą“ galima laikyti etninės grupės – lietuvių tautos – genocidu.

Ši byla – dar mažiau pagrįsta nei 2004 m. nuosprendis, kuriuo V. Vasiliauskas buvo nuteistas už genocidą dėl dviejų partizanų nužudymo. Šiuo atveju net nužudymo nebuvo – partizanas buvo suimtas ir nuteistas (labai būtų įdomu sužinoti, ar buvo nagrinėjamas sovietinio teisėjo vaidmuo šiame genocide – juk galiausiai tai jis pasiuntė Joną Būrininką 25 metams į lagerį).

Turiu ir keletas subjektyvių pastebėjimų apie teismo posėdį. Nustebino, kad paskelbime nedalyvavo nei prokuroras, nei nuteistojo advokatas (girdėjau, kad V. Vasiliauskas yra neįgalus, tad jo išvysti ir nesitikėjau).

Nutartį perskaitęs teisėjas atsisakė pakomentuoti ją plačiau atvykusiems LNK ir LRT žurnalistams, nurodydamas kreiptis į teismo atstovę spaudai. Pastaroji buvo išvykusi, tad žurnalistai dar ilgai lūkuriavo ir tarėsi, ko čia dar paklausus apie šitą bylą, mat labai lakoniškos nutarties reportažams parengti jiems neužteko. Galiausiai iškeliavo padaryti keleto kadrų „Genocido aukų muziejuje“.

Aš gi susipažinau su senyva moteriške Liongina Daktaraityte, taip pat atvykusia pasiklausyti teismo sprendimo. Ir jos susidomėjimas kilo iš panašių paskatų, kaip manasis – jos šeimą pokario metu iššaudė, kaip ji sakė, „miškiniai“. Ir gyveno jie ne taip jau toli nuo mano senelių – Lygumų valsčiuje (maniškiai – Stačiūnų valsčiuje, visai greta Lygumų valsčiaus ribos). Gavau iš jos dovanų knygą, kur ji aprašo savo gyvenimą karo ir pokario metais. Vadinasi ji „Paminklas Eugenijai“. Eugenija, kiek jau spėjau paskaityti, buvo jos 12-metė sesuo, kurią, kartu su tėvu ir mama, nušovė miškiniai 1947 m…

Ką gi, politinėse (ar, sakykime, „istorijos politikos“) bylose dėl partizanų „genocido“ belieka laukti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo to paties V. Vasiliausko byloje. Klausymai toje byloje Strasbūre įvyko tik prieš savaitę, birželio 4 d. Sprendimas, kuris, tikiuosi, nutrauks absurdiškų politinių bylų ciklą, jau ne už kalnų, nors ir gali užtrukti ir pusmetį, ir metus. O kol kas – „trūkt už vadžių, vėl iš pradžių“…

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail