Vytauto Vasiliausko I-oji byla (nuteistas)

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail

Eiti į: apeliacinės instancijos nutartis; kasacinės instancijos nutartis; EŽTT Didžiosios Kolegijos sprendimas; kasacinės instancijos nutartis atnaujintoje byloje; atskiroji nuomonė atnaujintoje byloje.

V. Vasiliausko byla: apeliacinės instancijos nutartis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-392/2004
(S)

Pranešėjas L.Šiukšta
Teisėjas J. Kiškis

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2004 m. rugsėjo 21 d.
Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko L.Šiukšta,
teisėjų: Kęstučio Jucio, Tomo Šeškausko,
sekretoriaujant Rimai Ulsevičienei,
dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,
gynėjams: Šarūnui Vilčinskui, Jolantai Savickaitei,
nukentėjusiajai M. B. ir nukentėjusiosios atstovui advokatui Aidui Venckui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios M. B., nuteistojo V. V. ir nuteistosios M. Ž. gynėjos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. nuteistas pagal LR BK 99 str. laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams; Vadovaujantis BK 76 str., V. V. nuo bausmės atleistas dėl ligos.

M. Ž. nuteista pagal LR BK 24 str. 6 d. ir 99 str. laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams. Vadovaujantis BK 76 str., M. Ž. nuo bausmės atleista dėl ligos. Iš V. V. ir M. Ž. priteista po 500 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti nukentėjusiajai M. B. ir po 148,30 Lt proceso išlaidų valstybei.

Nukentėjusiajai M. B. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. V. nuteistas už tai, kad nuo 1951 m. rugsėjo 15 d. tarnaudamas sovietų okupacinės struktūros – Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių raj. skyriaus operatyviniu įgaliotiniu ir žinodamas pagrindinį šios ministerijos tikslą – fizišką Lietuvos gyventojų dalies, priklausiusios atskirai politinei grupei, t.y., Lietuvos partizanų, sunaikinimą, 1953 m. sausio 2 d., tiksliau nenustatytu laiku, veikdamas iš anksto susitaręs grupėje su Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių raj. skyriaus vadais bei kariais, padedant M. Ž.‚ suteikusiai duomenis apie Lietuvos partizanus J. ir A. A. bei asmeniškai nurodžiusiai kelią iki jų buvimo vietos ir už tai gavusiai 2000 rublių, nuvyko prie Šakių raj. Žalgirio miške esančio M. Ž. parodyto bunkerio (žeminės), kartu su kitais MGB darbuotojais tą bunkerį apsupo bei užpuolė ir to užpuolimo metu Lietuvos partizanai

-2-

J. ir A. A. buvo nušauti, t.y., fiziškai sunaikinti kaip atskirai politinei grupei priklausę pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviai.

M. Ž. nuteista už tai, kad būdama sovietų okupacinės struktūros – Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) agente agentūriniu slapyvardžiu „R.“ ir žinodama pagrindinį šios ministerijos tikslą – fizišką Lietuvos gyventojų dalies, priklausiusios atskirai politinei grupei, t.y. Lietuvos partizanų, sunaikinimą, 1953 m. sausio 2 d., tiksliau nenustatytu paros laiku, suteikė duomenis Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriaus darbuotojams apie politinės grupės – pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyvius J. A. bei A. A.‚ asmeniškai rodydama kelią nuvedė valstybės saugumo ministerijos (MGB) pareigūnus bei karius į Šakių raj. esantį Žalgirio mišką ir parodė jiems tikslią partizanų bunkerio (žeminės) buvimo vietą, po ko bunkeris buvo apsuptas ir užpultas, o šio užpuolimo metu Lietuvos partizanai J. ir A. A. buvo nušauti. Tokiu būdu M. Ž. padėjo juos fiziškai sunaikinti ir už tai gavo 2000 rublių piniginį atlyginimą.

Nuteistasis V. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis su nuosprendžiu nesutinka, nes teismas negalėjo jo nuteisti nei pagal BK 99 str., nei pagal jokį kitą BK straipsnį. 2001 m. lapkričio 5 d. išduotame Lietuvos ypatingojo archyvo pažymėjime nurodoma, kad J. ir A. A. nuo 1947 m. dezertyravo iš „Vasario 16-osios“ tėvūnijos, slapstėsi vieni ir ryšių su kitais partizanais nepalaikė. „Tauro“ apygardos vado įsaku jie buvo laikomi dezertyrais. Šie duomenys patvirtinti ir kitais archyviniais dokumentais. Liudytoja A. S. teisme parodė, kad ji nešdavo broliams A. maisto, drabužių ir kad jie nebuvo tikri partizanai. Tai reiškia, kad J. ir A. A. nebuvo ginkluoto pasipriešinimo dalyviai ir nepriklausė jokiai politinei grupei. Tačiau jie buvo ginkluoti bei pavojingi, todėl už jų žūtį niekas negali būti
patrauktas atsakomybėn pagal BK 99 str. Taip pat pažymėtina, kad J. ir A. A. karo metais buvo nacių pagalbininkai ir todėl taip pat negalėjo būti laikomi kovos už Lietuvos laisvę dalyviais. Jis be to tvirtina, kad pats asmeniškai nei vieno iš brolių A. nenušovė, o teismas negalėjo remtis apie tai neaiškiais motyvais parašytu jo buvusio viršininko N. M. pranešimu. Prašo teismo nuosprendį panaikinti ir bylą jų atžvilgiu nutraukti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Nuteistosios M. Ž. gynėja apeliaciniame skundė nurodo, kad šios nuteistosios atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis nepagrįstas. 1948 m. gruodžio 9 d. JT konvencijoje „Dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį“, prie kurios 1992 m. prisijungė ir Lietuva, nurodoma, kad genocidu laikomi veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę. Tuo tarpu LR BK genocido sąvokoje jau atsirado ir socialinė grupė ir taip buvo išplėstas galimų kaltinamų asmenų ratas, nes socialinės grupės sąvoką galima plačiai ir įvairiai interpretuoti. Byloje be to yra Lietuvos ypatingojo archyvo pažymėjimas apie tai, kad J. A. dalyvavo sovietinio partinio aktyvo ir žydų areštuose, saugojime ir etapavime, t.y. pats vykdė genocidą. A. A. vokiečių okupacijos metais tarnavo vokiečių policijoje. 1944 metais A. įstojo į partizanų būrį, iš kurio 1947 m. dezertyravo, ryšių su kitais partizanais nepalaikė ir „Tauro“ apygardos vado įsakymu buvo laikomi dezertyrais. Iš to daroma išvada, kad broliai A. kokiai nors etninei, socialinei, rasinei, politinei ar religinei grupei nepriklausė. Todėl kaltinimai genocidu šioje byloje niekam negalėjo būti pareikšti net ir įrodžius veiką brolių A. atžvilgiu. Tuo tarpu įrodymų apie Ž. dalyvavimą nužudant brolius A. byloje nėra. Vienintelis gyvas šių įvykių dalyvis yra nuteistasis V.V.‚ kuris Ž. dalyvavimą nusikaltime kategoriškai paneigė. Jis parodė, kad A. išdavusi moteris buvo aukštesnė ir vyresnė. Jokių kitų įvykį mačiusių liudytojų nėra. Ankstesnis pačios Ž. prisipažinimas buvo išgautas neteisėtu būdu ir nukentėjusiosios šioje byloje grasinimais. Nukentėjusioji kartu su buvusiu Seimo nariu A. E. ne kartą buvo atvykę į nuteistosios namus, grasino jai susidorojimu ir diktofonu įrašinėjo vykusius pokalbius. Tokiu būdu nuteistajai buvo daromas spaudimas, ikiteisminis tyrimas atliekamas tendencingai. Bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu spaudoje pasirodė straipsniai apie tariamai M. Ž. padarytus nusikaltimus. Prieš teismo posėdžius kaltinamieji šioje byloje būdavo įvairiais būdais įžeidinėjami ir užgauliojami. Dėl šio spaudimo M. Ž. ir

-3-

papasakojo bylos tyrėjams tai, ką pati iš nuogirdų žinojo apie šios bylos aplinkybes. Tačiau jokių tiesioginių nuteistosios kaltės įrodymų nėra. Net ir darant prielaidą, kad M. A.-Ž. tikrai buvo sovietinio saugumo agentė, ir tai nepatvirtintų jos dalyvavimo brolių A. nužudyme. Prašo teismo nuosprendį panaikinti ir M. Ž. atžvilgiu priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį nenustačius jos dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

Nukentėjusioji M. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl nuteistiesiems paskirtų neteisingų, aiškiai per švelnių bausmių ir dėl nepagrįsto nuteistųjų atleidimo nuo bausmių dėl ligos. Paskirdamas M. Ž. minimalią, o V. V. artimą minimaliai bausmę, teismas nesilaikė BK VIII skyriuje reglamentuotos bausmių skyrimo tvarkos ir tai tiesiogiai įtakojo neteisingo nuosprendžio priėmimą. BK 61 str. 2 d. numatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, privalo įvertinti atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes bei kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes ir motyvuotai parinkti švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, jos dydį skaičiuojant nuo bausmės vidurkio. Bausmės vidurkis už nusikaltimo, numatyto BK 99 str., padarymą yra 12,5 metų laisvės atėmimo. Kadangi teismas nuteistųjų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė, todėl skirdamas bausmę galėjo atsižvelgti tik į BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. M. Ž. ir V. V. padarytos nusikalstamos veikos yra labai pavojingos, tikslingai nukreiptos į tam tikros gyventojų dalies, priklausiusios politinei grupei, sunaikinimą. Nuteistieji nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia, abu turėjo tikslą sunaikinti tam tikrą Lietuvos gyventojų politinę grupę, Lietuvos partizanus, o M. Ž. šią veiką vykdė dar ir iš savanaudiškų paskatų. Padarytas nusikaltimas yra baigtinis. V. V. buvo tiesioginis nusikaltimo vykdytojas, pats asmeniškai nužudęs vieną partizaną, o M. Ž. buvo aktyvi bendrininkė, kadangi ne tik nurodė partizanų slėptuvės buvimo vietą, bet ir pati asmeniškai nuvedė prie jos MGB smogikus. Atsižvelgus į šias aplinkybes, nuteistiesiems turėjo būti skirtos bausmės, artimos maksimaliai laisvės atėmimo bausmei. teismas neatsižvelgė į tai, kad abu nuteistieji neprisipažino padarę nusikalstamą veiką bei teismo posėdžio metu abu reiškė pasitenkinimą tokia nusikalstama veika, pabrėždami, kad Lietuvos partizanai buvo tautos dalis, kurią reikėjo sunaikinti. Be to, teismas nepagrįstai taikė BK 76 str. nuostatas ir atleido nuteistuosius nuo paskirtos bausmės atlikimo dėl ligos. Iš pakartotinės komisijinės teismo medicininės ekspertizės akto Nr. 40 (G) matyti, kad ekspertai davė ne kategorišką, o tik tikėtiną išvadą, kad M. Ž. būtų sunku laikytis darbo ir mitybos režimo laisvės atėmimo vietoje, o sveikatai pablogėjus jai reikėtų stacionarinio gydymo. Be to, šioje išvadoje nurodyta, kad laikantis gydytojų nurodymų, jos sveikatos būklė gerėtų. Tokia ekspertų išvada negali būti pagrindu atleisti nuo bausmės asmenį, padariusį labai sunkų nusikaltimą. Ekspertų prielaidos, kad laisvės atėmimo vietoje M. Ž. neturės galimybės laikytis darbo ir maitinimosi režimo bei neturės galimybės esant būtinybei gauti stacionarią medicininę pagalbą, yra nepagrįstos ir prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Bausmės atlikimo vietoje nėra taikomas joks priverstinis darbo režimas, o bausmę atliekantys asmenys turi teisę gauti maisto siuntinius ir tokiu būdu subalansuoti savo maitinimosi režimą. Bausmę atliekantys asmenys esant būtinybei gydomi laisvės atėmimo vietų ligoninėse. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsižvelgus į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, teismas nepagrįstai atleido M. Ž. nuo jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Ekspertizės akte Nr. 39 (G) taip pat nurodoma, kad ligos, kuriomis serga V. V.‚ reikalauja darbo ir mitybos režimo, pastovios medicininės kontrolės ir gydymo. Šio akto išvada apie tai, kad V. V. sergant akte nurodytomis ligomis jam būtų sunku atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę įprastinėje įkalinimo įstaigoje, paremta vieninteliu argumentu – kad jam gali kilti sveikatos problemų. Šis ekspertizės aktas taip pat negali būti laikomas pagrindu atleisti V. V.‚ padariusį labai sunkų nusikaltimą, nuo paskirtos bausmės atlikimo, kadangi tinkama sveikatos priežiūra gali būti užtikrinta ir laisvės atėmimo vietos ligoninėje. Prašo teismo nuosprendį pakeisti ir M. Ž. bei V. V. paskirti bausmes, didesnes už sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, o paskirtas bausmes nustatyti atlikti pataisos namuose.

Atsikirtimuose į nuteistosios M. Ž. gynėjos apeliacinį skundą nukentėjusioji M. B. nurodo, jag ginčydama Lietuvos BK išdėstytą genocido sąvoką, netiesiogiai pripažįsta savo ginamosios dalyvavimą partizanų nužudyme, tačiau tai nori pateikti kaip

-4-

paprastą buitinį nužudymą. Nepagrįstas gynėjos teiginys, kad 1948 m. gruodžio 9 d. Konvencija „Dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį“ nenumato politinių grupių, partizanų, klasių ir kitokių darinių. Lietuvoje buvo tam tikros represuotinos ir naikintinos nacionalinės grupės, kurios ir yra konvencijoje numatytos „nacionalinės grupės“. 1946-12-11 Jungtinių Tautų Organizacija priėmė rezoliuciją „Niurnbergo tribunolo statute įtvirtintų tarptautinės teisės principų patvirtinimas“, tą pačią dieną buvo priimta rezoliucija „Genocido nusikaltimas“ 96(I) , kurioje „…Generalinė Asamblėja: skelbia, kad genocidas yra nusikaltimas žmonijos teisei, kurį smerkia civilizuotasis pasaulis, už kurį jo pagrindimai vykdytojai ir jų bendrininkai – nesvarbu, ar tai privatūs asmenys, ar valstybės tarnautojai, ar valstybių vadovai – turi būti baudžiami nepaisant to, kokie – rasiniai‚ religiniai, politiniai ar kiti – buvo jų motyvai“. Rezoliucijoje kalbama apie sunaikintas „…rasines‚ religines, politinės ir kitas grupes“. Ši rezoliucija yra 1948 m. gruodžio 9 d. Konvencijos „Dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį“ sudedamoji dalis. Be to, Genocido Konvencija, įskaitant paminėtą 1946 m. gruodžio 11 d. rezoliuciją 96(1)‚ nenumato draudimo aiškinti jos tekstą plečiamai. Lietuvos įstatymų leidėjo genocido sąvokos supratimas yra analogiškas kitų buvusių okupuotų šalių teisiniam vertinimui. Tarptautinėje teisėje nusikaltimai žmoniškumui ir genocidas yra bendrosios tarptautinės teisės imperatyvios normos. Lietuvos įstatymo leidėjas, neturėdamas tikslo reabilituoti okupacinių represinių struktūrų pareigūnų nusikalstamų veiksmų, juo labiau žmonių naikinimo, bei siekdamas, kad būtų įvertinti okupacijos padariniai ir būtų apginti nuo jų nukentėję asmenys ar atskiros persekiojamos grupės, Lietuvos BK 99 str. numatė būtent tokią genocido sąvoką. taip pat nepagrįstas nuteistosios gynėjos tvirtinimas, kad A. ir J. A. nebuvo partizanai. Šakių apskrities partizanai veikė ypatingomis MGB darbuotojų, stribų ir kariuomenės persekiojimo, sekimo, nuolatinių pasalų, išdavikų verbavimo ir provokacijų sąlygomis. MGB ruošė specialias apsimestinių partizanų („smogikų“) grupes, kurios turėjo tikslą įsiskverbti į partizanų ir jų rėmėjų gretas, juos išaiškinti, suimti ar likviduoti. Yra dokumentuotas faktas, kai Šakių rajone MGB smogikai „M.“, „V.“ ir „L.“ 2 km nuo A. A. ir J. A. buveinės (duomenys neskelbtini) kaime turėjo tikslą rasti minėtus partizanus. Minėti smogikai savarankiškai neveikė, jie turėjo Šakių MGB „stogą“, t.y., jiems nurodydavo kaip ir kur veikti. Tokiuose veiksmuose, kaip kadrinis operatyvinis čekistas, besąlygiškai turėjo dalyvauti ir V. V. su visu agentūriniu tinklu, įskaitant ir M. Ž. („R.“). V. V. patvirtino, kad jis po partizanų „likvidavimo operacijos“ palydėjo į namus link (duomenys neskelbtini) kaimo agentę „R.“‚ kuri, kaip matyti iš archyvinių MGB dokumentų‚ (duomenys neskelbtini) kaime sakė partizanų ryšininkus. Kauno srities čekistų vadovybė brolius (duomenys neskelbtini) laikė „banditais“. 1952 m. birželio 11 d. pulkininkas J. S.‚ Kauno srities MGB viršininkas, raštu Nr. 3/2866 Šakių čekistams nurodo „…imtis visų priemonių greitesniam banditų „V.“ ir „S.“ likvidavimui“. Tokie buvo brolių A. slapyvardžiai. 1952 m. rugsėjo 12 d. J. S. patvirtino Tauro apygardos Žalgirio brigados „banditų narių“ likvidavimo planą, panaudojant ryšininkų ir pagalbininkų bazę. Tai buvo Kauno srities MGB viršininkų reikalavimas sunaikinti partizanus. Todėl nėra pagrindo abejoti, kad M. Ž. su V. V. 1953 m. sausio 2 d. vyko naikinti partizanų, o ne kokių nors neapibrėžtų asmenų. Partizanai A. A. ir J. A., jausdami išdavystės pavojų, galėjo veikti savo rizika, atsargiai ir individualia savo atsakomybe pagal turimą grėsmių informaciją. Tuo laiku Žalgirio partizanų apygardoje buvo visa eilė partizanų išdavysčių ir jų žūčių iš partizanų aplinkos MGB infiltracijos pastangomis. Partizaninio judėjimo metodai negalėjo būti standartizuoti dėl žiauraus ir masinio čekistinio persekiojimo bei teroro. Liudininkas ir partizanų ryšininkas D. M., 1949-1950 metais iš A. A. ir J.A. gautus ginklus vežė partizanams į Kazlų Rūdos miškuose buvusias jų mokomąsias stovyklas. D. M. brolių partizanų laiškus pastoviai veždavo į slaptavietę, iš kurios juos imdavo kiti partizanai. tai įrodo, jog ryšiai ir bendra veikla buvo. Pagal įvykių eigą ir archyvinius dokumentus operacija, pagal Kauno srities MGB nurodymą dalyvaujant kariniam daliniui, buvo įprastinė karinė čekistinė naikinamoji operacija „likviduoti banditus“. A. ir J. A. neatsisakė partizanų priesaikos, nepasidavė, nebuvo užverbuoti, nieko neišdavė, neprašė amnestijų. M. Ž. dirbo okupuotos Lietuvos įstatymu pripažintos nusikalstamos organizacijos, represinės ir žudančios, naudai. Informaciją apie žudymo

-5-

operacijos pradžią ji suteikė už pinigus. Byla yra pagrįsta archyviniais dokumentais, Šakių KGB specialiame pranešime aptariamas KGB agentės „R.“ dalyvavimas partizanų „likvidavimo operacijoje“. M. Ž. KGB agentinis slapyvardis ir buvo „R.“. Agentas „R.“ archyviniuose dokumentuose minima kaip partizanų, jų ryšininkų ir padėjėjų šnipinėtoja ir sekėja. Tai, kad ji už išdavystę paėmė pinigus, patvirtino V. V. ir ji pati. Nuteistoji neginčija, kad ji dalyvavo partizanų naikinamojoje operacijoje. Be to, M. Ž. po šios partizanų sunaikinimo operacijos sovietiniam saugumui dirbo toliau. Perregistruojant agentus, M. Ž. 1954-05-20 buvo naujai įrašyta Lietuvos KGB agentų žurnale suteikiant Nr. 6200. Jokių diktofoninių pokalbių su M. Ž. nebuvo daryta, kadangi su M. Ž. buvo kalbamasi laisvo interviu forma ir jų turinys pateikiamas atpasakojimo forma, neatliekant garso įrašų. Jeigu M. Ž. būtų pareiškusi nenorinti kalbėti, tai tuo kontaktai su ja būtų ir pasibaigę. M. Ž. teiginiai, kad A. E. norėjęs ją nužudyti, yra bandymas pateisinti savo išdavystę. Taip pat nėra pagrindo Lietuvos spaudoje pasirodžiusią informaciją vertinti kaip spaudimą, nes tai yra įprastinė spaudos praktika. Nukentėjusioji nuteistosios gynėjos apeliacinio skundo reikalavimą panaikinti nuosprendį vertina kaip teisiškai, politiškai, morališkai ir istoriškai nepagrįstą, kadangi nuteistoji nepripažino savo kaltės, nesigaili dėl savo veiksmų bei toliau laikosi okupacinių sovietinių nuostatų.

Atsikirtimuose į nuteistojo V. V. apeliacinį skundą nukentėjusioji M. B. papildomai dar nurodo, kad ir nuteistojo V. V. tvirtinimas, jog A. ir J. A. nebuvo partizanai, nepagrįstas. Šakių apskrities partizanai veikė ypatingomis sąlygomis. MGB ruošė specialias apsimestinių partizanų („smogikų“) grupes, kurios turėjo tikslą įsiskverbti į partizanų ir jų rėmėjų gretas, juos išaiškinti, suimti ir likviduoti. Minėti smogikai savarankiškai neveikė, jie gaudavo nurodymus, kaip ir kur veikti. Tokiuose veiksmuose, kaip kadrinis operatyvinis čekistas, turėjo dalyvauti ir V. V.. 1952 m. birželio 11 d. J. S., Kauno srities MGB viršininkas, raštu Nr. 3/2866 Šakių čekistams nurodė imtis visų priemonių greitesniam banditų „V.“ ir „S.“ likvidavimui (čia yra brolių A. slapyvardžiai). 1952 m. rugsėjo 12 d. J. S. patvirtino Tauro apygardos Žalgirio brigados banditų narių likvidavimo planą, panaudojant ryšininkų ir pagalbininkų bazę. Tai buvo aiškus MGB viršininkų reikalavimas greičiau sunaikinti partizanus. Todėl nėra pagrindo abejoti, kad V. V. 1953 m. sausio 2 d. vyko naikinti partizanų, o ne kokių nors neapibrėžtų asmenų. Liudytojas D. M. parodė, kad 1945-1950 metais jis iš A. A. ir J. A. gautus ginklus vežė partizanams į Kazlų Rūdos miškuose buvusias jų mokomąsias stovyklas. D. M. brolių partizanų laiškus pastoviai veždavo į slaptavietę, iš kurios juos imdavo kiti partizanai. Vadinasi, ryšiai ir bendra veikla buvo. Todėl paneigti, kad V. V. „likvidavimo operacijoje“ veikė ne prieš partizanus, negalima. A. ir J. A. neatsisakė partizanų priesaikos, nepasidavė, nebuvo užverbuoti, nieko neišdavė, neprašė amnestijų. Nuteistasis V. V. skunde neteisingai nurodo, kad liudytoja A. S. patvirtino, jog broliai A. buvo netikri partizanai. Minėta liudytoja teigė, kad ji nešė partizanams maisto, ji iki šiol išsaugojo partizanų parašytą pažymėjimą, kuriame nurodyta, kad ji juos rėmė. e to, V. V. nepagrįstai tvirtina, kad jis asmeniškai nei vieno partizano nenušovė. Lietuvos ypatingojo archyvo pažymėjime yra specialus pranešimas, kuriame aprašyta visa operacija. Jame minima V. V., kaip asmeniškai likvidavusio vieną banditą, pavardė. Tai patvirtina ir V. V. gauta 500 rublių premija, kuri buvo skiriama tik už partizano galvą. V. V. savo kaltės nepripažino, teisme elgėsi arogantiškai, vertindamas savo elgesį tebesilaikė sovietinių nuostatų, todėl ir jo reikalavimas panaikinti nuosprendį yra nepagrįstas.

Teismo posėdyje nukentėjusioji M. B. ir jos atstovas prašo nukentėjusiosios apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo V. V. ir nuteistosios M. Ž. gynėjos apeliacinius skundus atmesti. Nuteistųjų gynėjai prašo nuteistojo V. V. bei nuteistosios M. Ž. gynėjos apeliacinius skundus patenkinti, o nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti, Prokuroras nukentėjusiosios, nuteistojo V. V. ir nuteistosios M. Ž. gynėjos apeliacinius skundus prašo atmesti.

Apeliaciniai skundai atmetami.

-6-

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, teisingai įvertino ištirtus įrodymus, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes.

Nors nuteistieji V. V. bei M. Ž. kaltais neprisipažįsta, jų dalyvavimą nusikaltimo padaryme patvirtina nukentėjusiųjų, liudytojų, o iš dalies ir pačių nuteistųjų ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai, ištirti archyviniai dokumentai bei kiti nuosprendyje aptarti bylos duomenys.

Nors partizanų A. A. ir J. A. palaidojimo vieta iki šiol nenustatyta, tačiau pats jų nužudymo faktas, vieta, laikas ir kitos nuosprendyje dėstomos aplinkybės abejonių nekelia. Nuteistieji nurodinėja, kad byloje nėra jokių liudytojų, kurie patys būtų matę, kaip buvo nužudyti broliai A.. Tokių liudytojų iš tikrųjų nenustatyta, tačiau įvykio aplinkybes patvirtina kiti bylos duomenys. Įvykio vietos apžiūros metu Šakių raį. esančiame „Žalgirio“ miške tikrai rasta vieta, kur šalia eglės su ant jos kamieno išpjauna kryžiumi rasta sena apgriuvusi duobė, galėjusi būti sunaikintu partizanų bunkeriu (žemine). Pats nuteistasis V. V. nurodo, kad būtent toje vietoje buvusiame bunkeryje ir jam pačiam būnant toje vietoje 1953 m. sausio 2 d. buvo nužudyti J. ir A. A.. Šias aplinkybes nuteistasis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Ir pati nuteistoji M. Ž. teisme pripažino‚ kad iki A. nužudymo keletą kartų su seserimi buvo nuėjusi pas A. į mišką ir netgi buvo pačiame jų bunkeryje. Nuteistosios sesuo liudytoja A. S. taip pat parodė, kad 1952 m. su seserimi (M. Ž.) eidavo į mišką susitikti su J. ir A. A., buvo nuėjusios ir iki jų bunkerio. Apie A. nužudymą jai kitą rytą papasakojo eigulys, o ji pati po kelių dienų nuėjo įbuvusio bunkerio vietą, ten rado ištryptą sniegą daug išmėtytų daiktų, bunkerio stogas buvę įlinkęs. Daugiau apžiūrinėti ji pabijojusi. Liudytoja L. Ž. parodė, kad tuo metu Šakiuose dirbo aukle pas saugumietį K.. Šis jai pasakė, kad iš miško parvežė negyvus A.. Ji iš smalsumo nuėjo pažiūrėti ir milicijos kieme pamatė du gulinčius vyrus, atkreipė dėmesį į tai, kad vieno jų plaukai buvo supinti į ilgą kasą. Kaip parodė daugelis apklaustų liudytojų ir nukentėjusieji, ilgus ir į kasą supintus plaukus turėjo būtent vienas iš nužudytųjų – J. A.. Byloja esantys archyviniai dokumentai irgi patvirtina, kad J. ir A. A. jų bunkeryje buvo ‚,likviduoti“ 1953 m. sausio 2 d. MGB Šakių raj. skyriaus organizuotos karinės-čekistinės operacijos metu. Byloje yra netgi paties nuteistojo V. V.‚ tuo metu dirbusio MGB Šakių raj. skyriaus operatyviniu įgaliotiniu, surašytas liudytojo J. L. apklausos protokolas, surašytas 1953 m. sausio 3 d. Šios apklausos metu V.V. liudytojui atpažinimui parodė du negyvus vyrūs ir J. L. patvirtino, kad tai J. ir A. A.. Visi šie duomenys patvirtina, kad brolių A. nužudymo vietą, laiką ir kitas aplinkybes teismas nustatė teisingai.

Jau išdėstyti ir kiti bylos duomenys patvirtina ir pačių nuteistųjų dalyvavimą partizanų A. sunaikinimo operacijoje ir jų nužudyme. Savo parodymuose tai faktiškai pripažįsta pats nuteistasis V. V.. Visose apklausose, taip pat ir teisiamajame posėdyje, jis parodė, kad nuo 1952 m. Iapkričio mėn. dirbo MGB Šakių raj. skyriaus operatyviniu įgaliotiniu. Tų metų gruodžio pabaigoje ir iki 1953 m. sausio 2 d. jis su kareiviais budėjo pasaloje vienkiemyje, o grįžus į Šakius, jį vėl išsikvietė poskyrio viršininkas N. M.. Jis nurodė iš skyriaus viršininko N. A. paimti 2000 rub. ir atnešti tris poras kareiviškų maskuojančios spalvos drabužių. Jis atnešė tuos drabužius, o saugumo skyriaus buhalteris atnešė 2000 rub. N. M. kabinete sėdėjo moteris, ji kažką parašė ir pasiėmė atneštus pinigus, po to buvo perrengta jo atneštais rūbais. Jais persirengė ir jis su N. M.‚ o po to trise automašina nuvažiavo į mišką. Kita mašina važiavo kariškiai. Prie miško N. M. pasakė, kad bunkeryje esančius reikia paimti gyvus, o jeigu jie priešinsis, tai reikės panaudoti ginklus. Jam N. M. pasakė, kad jis bus atsakingas už tą moterį. Į mišką ėjo visi kartu, moteris rodė kelią, o Iikus iki bunkerio artimam atstumui, ji mostelėjo ranka į bunkerio pusę. Tada jis, ta moteris ir N. M. pasiliko stovėti maždaug už 100 metrų pasislėpę už medžių, o prie bunkerio nuėjo kareiviai. Po kiek laiko jis išgirdo iš pradžių pavienius, o po to šūvių serijas ir granatos sprogimą. Tai truko 5-6 min. Po to prie jų atėjo kareivis, kuris pasakė, kad žmonės sunaikinti. Bunkerį parodžiusi moteris ant nušautų vyrų buvo supykusi, nes vieną iš jų buvo įsimylėjusi, bet šis, ja pasinaudojęs kaip moterimi‚ perleido ją savo broliui. Po bunkerio

-7-

sunaikinimo jis N. M. nurodymu palydėjo tą moterį iki miško pakraščio. Po keleto dienų iš toje operacijoje dalyvavusio skyriaus kariuomenės grupės vado A. Š. jis sužinojo, kad apsupus bunkerį broliams A. buvo pasiūlyta pasiduoti, bet šie patys pradėjo šaudyti, o tada jau ėmė šaudyti kareiviai ir A. buvo nušauti. Iš bylos matosi, kad ankstesnėse apklausose V. V. įvykių aplinkybes buvo nurodęs dar konkrečiau. Apklausiamas kaltinamuoju jis parodė, kad dar prieš šią operaciją jis girdėjo N. M. pokalbį su ta pačia moterimi. N. M. kabinete ta moteris pasakė, kad tikrai žino, kur slepiasi A. ir tai pasakys, jeigu jai bus sumokėta 2000 rublių. Moteriai tai dar kartą patvirtinus, N. M. tada jam ir liepė bėgti pas viršininką N. A. ir „be pinigų negrįžti“. Į mišką jis ir saugumo kareiviai vyko sulaikyti arba likviduoti būtent brolius A.. Tada V. V. dar parodė, kad moteris pasakė konkrečią bunkerio vietą likus iki jo 25 žingsniams. Jis‚ N. M. ir moteris atsitraukė 10-15 metų atgal ir laukė‚ o kareiviai apsupo bunkerį ir prasidėjo šaudymas.

Nuteistasis V. V. aiškina, kad šios operacijos metu buvo ginkluotas tik pistoletu, pats nešaudė ir nei vieno iš A. asmeniškai jis nenužudė. Tačiau byloje esantys dokumentai rodo, kad Vasiliausko dalyvavimas operacijoje jo paties nurodomu vaidmeniu neapsiribojo. Byloje yra 1953 m. sausio 2 d, VSM (MGB) Šakių raj. skyriaus viršininko N. A. specialusis pranešimas VSM Kauno srities valdybos viršininkui S. apie „dviejų banditų likvidavimą“. Šiame pranešime nurodoma, kad operacijoje pasižymėjo ir užsitarnavo paskatinimą VSM Šakių RS operatyvinis įgaliotinis leitenantas V. V., asmeniškai likvidavęs vieną banditą. Nuteistasis V. V. aiškina, kad duomenis apie tai, jog jis pats nušovė vieną iš brolių A., saugumo vadovybei neteisingai pateikė jo viršininkas N. M.. Tačiau byloje yra ir to pateis specialiojo pranešimo kopija, kurią yra patvirtinęs pats V. V.. Pats nuteistasis taip pat pripažįsta, kad už dalyvavimą A. likvidavimo operacijoje jam buvo paskirta premija.

Dėl nuteistojo V.V. apeliacinio skundo argumento, kad jis pats nenušovė nei vieno
partizano, kolegija pirmiausia pažymi, kad tokios išvados teismas ir nepadarė. Nors nuosprendyje paminėtas jau nurodytas dokumentas apie V. V. „pasižymėjimą“ operacijos metu, tačiau iš nuosprendžio nustatomosios dalies matyti, kad jis nuteistas tik už dalyvavimą partizanų sunaikinimo operacijoje. Kita vertus, paties nuteistojo parodymai ir išvardinti ištirti dokumentai paneigia apelianto versiją apie jo pasyvų ir antraeilį vaidmenį nusikaltimo padaryme. Įrodyta, kad V. V. aktyviai dalyvavo jau ruošiantis A. sunaikinimo operacijai, buvo asmeniškai atsakingas už saugumo agentę, parodžiusią partizanų bunkerį, buvo kartu su ja iki operacijos pabaigos, kartu su kitais saugumiečiais buvo apsupęs partizanų bunkerį. Tuo metu jis buvo saugumo karininkas, turėjo leitenanto laipsnį, taigi kartu su kapitonu N. M. buvo atsakingas už operacijos rezultatus. Jam ir N. M. operacijai pasitelkti saugumo kareiviai apie brolių A. nužudymą iš karto pranešė kaip apie įvykdytą jiems pavestą užduotį. Visa tai patvirtina teismo išvadą, kad partizanų bunkerio apsupime, užpuolime ir brolių A. nužudyme pats V. V. aktyviai dalyvavo kartu su kitais nusikaltimo bendrininkais, veikdami iš anksto susitarę, suderinę veiksmus, turėdami tą patį tikslą ir vieningą tyčią.

Nuteistosios M. Ž. gynėjos apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad šios nuteistosios dalyvavimas nusikaltime neįrodytas, irgi atmetami. Teisme M. Ž. parodė, kad nebuvo saugumo agentė ir prie partizanų A. nužudymo niekaip neprisidėjo, jų neišdavė ir jų bunkerio saugumiečiams nerodė. Nuteistoji nurodė, kad ankstesnėse apklausose prisipažino paveikta nukentėjusiosios M. B. ir A. E. grasinimų. Iš tikrųjų ji pažinojo N. M., buvo jo draugė ir apie A. nužudymą sužinojo tik iš jo pasakojimų. N. M. iš tikrųjų vadino ją „R.“ ir davė jai 1000 rublių, tačiau tai buvo tik 1954 metais ir pinigus jai davė ne už partizanų išdavimą, o kaip savo draugei.

Kolegijos nuomone, visus išdėstytus nuteistosios M. Ž. gynėjos argumentus paneigia kiti ištirti įrodymai, kurie jau yra aptarti nuosprendyje. Iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro pažymą ir šio centre pateiktų archyvinių dokumentų matosi, kad Šakių raj. MGB skyrius 1949 metais tikrai užverbavo agentą slapyvardžiu „R.“, agentūros registracijos žurnale šis agentas pažymėtas Nr. 6200. Visuose saugumo tarnybiniuose dokumentuose, susijusiuose su partizanų A. likvidavimo operacija, taip pat nurodomas

-8-

agentas „R.“. 1953 m. sausio 2 d. MGB Šakių raj. skyriaus viršininko N. A. specialiajame pranešime „apie dviejų banditų 1ikvidavimą“ šio agento vaidmuo partizanų A. likvidavimo operacijoje išdėstytas labai smulkiai. Nurodoma‚ kad su agentu „R.“ buvo atnaujintas ryšys 1952 m. birželio mėn. Agentas pranešė apie savo susitikimus su „banditais“ A.‚ o 1953 m. sausio 2 d. pranešė, kad šiuo metu „banditai“ yra bunkeryje. Saugumiečiams pasiūlius‚ agentas pareiškė norą parodyti bunkerio vietą. Perrengtas karine uniforma, agentas parodė bunkerio vietą ir surengtoje operacijoje karinė grupė susišaudymo metu likvidavo „banditus“ J. ir A. A.. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaltinamasis V. V. irgi parodė, kad jau po A. „likvidavimo“ jis sužinojo, kad partizanų bunkerį parodžiusi moteris buvo kapitono N. M. agentė „R.“. Visa tai rodo, kad teisme V. V. nurodyta moteris, nuvedusi saugumiečius į „Žalgirio“ mišką ir parodžiusi A. bunkerį, kaip tik ir buvo agentas „R.“. Byloje nėra dokumentų, kuriuose tiesiogiai būtų nurodyta, kad agentas „R.“ – tai būtent M. Ž. (A.). Tačiau tai patvirtina kiti bylos duomenys. Tame pačiame
1953 m. sausio 2 d. N. A. specialiajame pranešime nurodyta, kad į susitikimus su A. agentas „R.“ eidavo su seserimi A.‚ kuriai „banditai“ buvo suteikę slapyvardį „N.“. Teisme pati M. Ž. parodė, kad anksčiau jos pavardė buvo M. A. ir kad ji pažinojo brolius J. ir A. A.. Nuo 1952 m. vasaros kartais susitikinėdavo su A. miške, buvo įėjusi ir į jų bunkerį. Nors nuteistoji ir nepripažino, kad buvo saugumo agentė, bet teisme pati parodė, kad N. M. ją vadindavo „R.“. Liudytoja apklausta nuteistosios M. Ž. sesuo A. S. teisme patvirtino, kad partizanai ją vadino slapyvardžiu „N.“ ir kad su seserimi M. Ž. (A.) prie A. bunkerio jos kartu buvo nuėjusios maždaug tris kartus. Taigi saugumo dokumentuose nurodomas ryšio su agentu „R.“ atnaujinimo laikas sutampa su pačios M. Ž. nurodomu ryšiu su A. užmezgimo laiku. Tuo tarpu specialiajame pranešime nurodoma agento sesuo A. slapyvardžiu „N.“ negali būti niekas kitas kaip nuteistosios sesuo A. S.. Jau vien šios
aplinkybes aiškiai patvirtina, kad saugumo agentas – „R.“ buvo būtent nuteistoji M. Ž.. Tačiau byloje yra ir kitų jos kaltę patvirtinančių įrodymų. Teismas visiškai pagrįstai atmetė nuteistosios parodymus, duotus teisiamajame posėdyje. Pirmiausia‚ jie jau patys savaime visiškai neįtikinami. Visiškai nereali nuteistosios versija apie jos draugystę su saugumo kapitonu N. M.‚ ypač įvertinus tai, kad, kaip matosi iš archyvinių dokumentu, ji pati tame saugumo skyriuje anksčiau buvo tardoma. M. Ž. teisme pati parodė, kad 1948 m. buvo areštuota, mušama ir kankinama. Akivaizdu, kad po to saugumo skyriaus vadas negalėjo su M. Ž. draugauti. Ir jau visiškai neįtikinama, kad jis būtų galėjęs jai papasakoti visas partizanų A. likvidavimo operacijos smulkmenas. Teisme be to buvo perskaityti M. Ž. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Tuomet keleto apklausų metu, nors iš dalies ir keisdama parodymus, M. Ž. pati pripažino, kad apie 1948 metus ją užverbavo Šakių saugumas ir suteikė jai slapyvardį „R.“. Agente ji buvo iki 1956 m. 1953 m. žiemą kartu su saugumiečiais ji važiavo į mišką ir nuėjo iki A. bunkerio. Jai nuo bunkerio stovint 20 metrų atstumu, prasidėjo susišaudymas, sprogo granata ir kareiviai pasakė, kad A. jau negyvi. Po šios operacijos saugumietis N. M. jai davė 1000 rublių „gyvenimo pradžiai“. Teisme M. Ž. aiškino, kad ją prisipažinti privertė nukentėjusioji M. B. ir A. E.‚ jai buvo grasinama ir ji prisipažino bijodama dėl savo dukros likimo. Tokius nuteistosios aiškinimus teismas pagrįstai atmetė. Byloje tikrai yra duomenų apie A. E. ir M. B. pokalbius su M. Ž. ir V. V. apie partizanų A. nužudymo aplinkybes. Pagal A. E. pareiškimą ir surinktus dokumentus ir buvo iškelta ši baudžiamoji byla. Tačiau pažymėtina, kad prokuratūrai A. E. pateiktame pokalbio aprašymo neminimas joks M. Ž. prisipažinimas. Tuomet nuteistoji atsakinėjusi, kad apie A. nužudymą ji nieko nežinanti, o slapyvardis „R.“ jai nieko nesako. Šioje nutartyje jau paminėtus parodymus‚ kuriuose pripažino savo kaltę ir išdėstė nusikaltimo aplinkybes, M. Ž. davė tik parengtinio tardymo metu apklausiama prokuroro. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje paklausta to paties prokuroro, nuteistoji aiškiai atsakė, kad tų apklausų metu jai nebuvo daromas joks spaudimas ir duoti parodymus ji nebuvo verčiama. Nuteistosios gynėjos skunde dar nurodoma, kad

-9-

M. Ž. neatpažino kitas nuteistasis V. V., parodęs, kad operacijoje dalyvavusi moteris buvo vyresnė, aukštesnė ir tai buvo ne M. Ž.. Šis apeliacinio skundo argumentas irgi atmetamas. Visų pirmą, visiškai natūralu, kad po šioje byloje nustatytų įvykių praėjus pusšimčiui metų, V. V. ir M. Ž. tikrai gali vienas kito nepažinti. Kita vertus, atkaklų V. V. mėginimą įtikinti teismą, kad M. Ž. nedalyvavo nusikaltime, pagrįstai galima vertinti jo siekimu padėti šiai nuteistajai išvengti atsakomybės. Tokią išvadą galima padaryti ir todėl, kad, kaip matosi iš V. V. parodymų, jis ir iki šiol įsitikinęs okupacinės valdžios veiksmų Lietuvos partizanų atžvilgiu teisėtumu. Atsakant į tą patį skundo argumentą, kolegija dar atkreipia dėmesį į ikiteisminio tyrimo metu padarytos nuteistųjų V. V. ir M. Ž. akistatos protokolą. Šios akistatos metu nuteistieji irgi parodė, kad vienas kito nepažįsta, tačiau ir V. V., ir M. Ž. abu pripažino, kad dalyvavo partizanų A. likvidavimo operacijoje, vienas kitą papildydami smulkiai papasakojo tas pačias įvykių aplinkybes. V. V. patvirtino, kad operacijoje dalyvavo tikrai tik viena moteris, o M. Ž. irgi pripažino, kad be jos pačios, daugiau moterų nebuvo. Tuos pačius parodymus V. V. patvirtino ir teisme, taip pat parodė, kad pats matė, kaip bunkerį parodžiusiai moteriai buvo sumokėti pinigai.

Visi aptarti duomenys patvirtina teismo išvadą, kad agentė „R.“ buvo būtent nuteistoji M. Ž.. Ji Šakių MGB darbuotojams suteikė duomenis apie partizanus brolius A., rodydama kelią pati nuvedė saugumiečius ir kareivius ir parodė jiems partizanų bunkerį ir tokiu būdu prisidėjo prie J. ir A. A. nužudymą padėdama padaryti šį nusikaltimą.

Nuteistojo V. V. ir nuteistosios M. Ž. gynėjos apeliaciniuose skunduose dar teigiama, kad broliai A., karo metu bendradarbiavo su vokiečių okupacine valdžia ir patys dalyvavo nusikaltimuose. Be to, jie 1947 metais dezertyravo iš partizanų būrio ir nuo to laiko su kitais partizanais nepalaikė ryšių. Todėl, apeliantų manymu, A. negalėjo būti laikomi jokia politine‚ socialine ar kitokia grupe, o veiksmai jų atžvilgiu negalėjo būti vertinami genocidu. Kolegijos nuomone, šiuos argumentus teismas taip pat pagrįstai atmetė ir apie tai jau yra pasisakyta nuosprendyje. Abiejuose skunduose minimas tas pats Lietuvos ypatingojo archyvo 2001 m. lapkričio 13 d. pažymėjimas Nr. 1767. Jame nurodoma, kad KGB archyve saugoma J. A. baudžiamoji byla, jos kaltinamojoje išvadoje nurodoma, kad J. A., Vokietijai okupavus Lietuvą, įstojo į ginkluotą baltųjų partizanų būrį, su ginklu dalyvavo sovietinio-partinio aktyvo ir žydų areštuose saugojime ir etapavime. Be to, gyventojų tarpe vedė antisovietinę agitaciją ir pasisakydavo teroristiniais grasinimais komunistų atžvilgiu, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą RSFSR BK 58-1 „a“ str. 1945 m. gegužės 4 d. J. A. iš suėmimo pabėgo ir įstojo į partizanų būrį. Apie A. A. šiame pažymėjime nurodoma, kad okupacijos metais jis tarnavo vokiečių policijoje, o 1944 m. pradėjo gyventi nelegaliai ir įstojo į ginkluotą nacionalinį partizanų būrį. Taip pat nurodoma, kad J. ir A. A. 1947 m. dezertyravo iš „Vasario 16-osios“ tėvūnijos, slapstėsi vieni, ryšių su partizanais nepalaikė ir „Tauro“ apygardos vado įsaku buvo laikomi dezertyrais. Tokie patys duomenys apie J. A. nurodomi ir byloje esančioje 1945 m. kovo 16 d. Šakių raj. apskrities VSLK surašytoje kaltinamojoje išvadoje. Veikos‚ kurių padarymu J. A. kaltinamas, nekonkretizuotos. Vertinant išvardintus dokumentus, kolegija pažymi, kad juose jokių duomenų apie brolių A. dalyvavimą konkrečiuose nusikaltimuose žmoniškumui nėra, o iš J. A. bylojo suformuluotų kaltinimų labiau panašu, kad jis buvo kaltinamas pirmiausia veikla, nukreipta į pasipriešinimą tai pačiai okupacinei valdžiai. Byloje nėra ir duomenų apie A. dalyvavimą kituose, kriminaliniuose nusikaltimuose. Netgi pačiose KGB pažymose nurodoma, kad po 1947 m. A. slapstėsi „nevykdydami plėšimų ir gaujos apraiškų“. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymoje „Dėl J. ir A.A. rezistencinės veiklos“ nurodoma, kad jie nuo 1945 m. priklausė 37 kuopos partizanų būriui, J. A. turėjo „S.“, o A. A. „V.“ slapyvardžius. Paties MGB Šakių skyriaus duomenimis, 1949 m. A. vis dar priklauso „Tauro“ apygardos „Žalgirio“ rinktinės 37 kuopai. Vėliau iš partizanų būrio pasitraukė ir aktyvių partizaninių veiksmų nevykdė. Kolegijos nuomone, visi šie duomenys tikrai nereiškia, kad A. iki jų likvidavimo operacijos jau negalėjo būti laikomi Lietuvos partizanais. Nuosprendyje teisingai pažymima, kad

-10-

tuo laikotarpiu, vengdami sunaikinimo, partizanai jau buvo priversti kovoti mažomis grupėmis. Net ir MGB duomenimis, 1952 m. rugpjūčio mėn. kiti partizanai „N.“ ir „P.“ ieškojo galimybės susitikti su A. ir susijungti į vieną būrį. Dėl to MGB Šakių raj. buvo nuspręsta paskleisti gandą, kad A. yra MGB agentai. Konkrečius planus sukompromituoti A. patvirtina 1952 m. rugsėjo 12 d. Kauno apskrities MGB valdybos viršininko S. patvirtintas planas. Nuteistojo V.V. apeliaciniame skunde neteisingai vertinami Liudytojos A. S. parodymai apie tai, neva A. buvo „netikri partizanai“. Priešingai, ši liudytoja parodė, kad 1952 m. per J. J. susitiko su partizanais A.‚ nešdavo jiems maistą. Be to, ji gavo „N.“ slapyvardį, o A. jai išdavė pažymėjimą, kad ji yra partizanų rėmėja. Tą pažymėjimą įvairiose vietose slėpusi liudytoja išsaugojo iki šiol.

Kad J. A. nėra padaręs nurodytoje 1945 m. kaltinamojoje išvadoje vardinamų nusikaltimų, patvirtina Generalinės prokuratūros 1992 m. lapkričio 18 d. išduotas pažymėjimas, kuriame nurodoma, kad J. A. nuo 1944 m. spa1io 28 d. iki 1945 m. gegužės 4 d. netesėtai buvo laikomas laisvės atėmimo vietose. J. A. 1998 m. gruodžio 4 d., o A. A. – 2002 m. sausio 7 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nutarimais po mirties buvo išduoti kario savanorio pažymėjimai. Kad brolius A. partizanais laikė ir patys VSM (MGB) organai, aiškiai matosi iš to paties MGB Kauno apskrities viršininko S. 1952 m. birželio 11 d. pranešimo LTSR Valstybės saugumo ministrui. Jame pranešama, kad yra parengtos priemonės nustatyti „banditų“ „V.“ ir „S.“
slapstymosi vietų nustatymui ir jų likvidavimui. Imtis priemonių greitesniam „V.“ ir „S.“ likvidavimui paveda VSM šakių RS viršininkui. Visa tai neabejotinai patvirtina, kad realizuojant šiuos planus, J. ir A. A. buvo nužudyti kaip ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai.

Nuteistosios M. Ž. gynėjos apeliaciniame skunde, o taip pat nuteistojo V.V. įvairiuose teismui pateiktuose pareiškimuose dar reiškiama abejonė, ar LR BK 99 str. apibrėžta genocido sąvoka neprieštarauja genocido sąvokai, kuri nustatyta tarptautinėje teisėje, konkrečiai, 1948 m. gruodžio 9 d. Jungtinių Tautų konvencijoje „Dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį“ (toliau – Konvencijoje). Nuosprendyje šio klausimo teismas neaptarė, tačiau kolegijos nuomone, ir šis apeliantų argumentas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

LR BK 99 str. dispozicijoje nurodyta, kad genocidą įvykdo „tas‚ kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms“. Tuo tarpu Konvencijos 2 str. nustatyta, kad „Genocidu laikomi veiksmai, kuriais ketinama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, būtent tokios grupės narių žudymas, rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų padarymas tokios grupės nariams, kokiai nors grupei tyčinis sudarymas tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama ją visiškai ar iš dalies fiziškai sunaikinti, priemonių, kuriomis siekiama riboti gimstamumą grupėje panaudojimas, prievartinis vienos grupės vaikų perdavimas kitai“. Apeliantų nuomone, prieštaravimas pasireiškia genocido grupių sąrašo išplėtimu. Gynėjos skunde kažkodėl ginčijamas BK 99 str. dispozicijoje nurodytas „socialinės grupės“ požymis, tuo tarpu nuosprendyje nustatyta, kad J. ir A. A. buvo fiziškai sunaikinti kaip priklausę „politinei grupei“. Bet kuriuo atveju, LR BK 99 str. dispozicijoje Konvencinė genocido sudėtis iš tikrųjų buvo papildyta politinės ir socialinės grupės požymiais. Tačiau toks papildymas yra pagrįstas ir atspindintis realybę. Visų pirma, nors Konvencijoje nėra nuostatų dėl galimo genocido sąvokos plečiamojo traktavimo, tačiau joje nėra ir tokio draudimo. Genocido samprata išplėsta ir kitų valstybių
baudžiamuosiuose kodeksuose. Politinė grupė – tai žmonės, susiję bendromis politinėmis pažiūromis ir įsitikinimais, ir siekimas tokią grupę fiziškai sunaikinti taip pat reiškia genocidą, nes siekiama sunaikinti dalį žmonių. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos partizanų, t.y. ginkluoto pasipriešinimo okupacinei valdžiai (rezistencijos) dalyvių, priskyrimas konkrečiai „politinei“ grupei, kaip tai buvo padaryta nuosprendyje, iš esmės yra tik sąlyginis ir nevisiškai

-11-

tikslus. Juk šios grupės nariai kartu buvo ir lietuvių tautos, nacionalinės grupės atstovai. Sovietinis genocidas buvo vykdomas būtent pagal gyventojų nacionalumo – etniškumo kriterijus. Iš viso to darytina išvada kad Lietuvos partizanai gali būti priskirti ne tik politinei, bet ir nacionalinei, ir etninei grupei, t.y. toms grupėms, kurios nurodytos ir pačioje Genocido konvencijoje. Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta, daroma išvada, kad šioje byloje priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Nuteistasis V.V.‚ savo noru dirbęs okupacinės struktūros – VSM (MGB) Šakių raj. skyriaus operatyviniu įgaliotiniu, tikrai žinojo, kad šios įstaigos tikslas yra Lietuvos partizanų, kaip Lietuvos gyventojų dalies, fiziškas sunaikinimas. Tai suprasdamas, jis sąmoningai, kartu su kitais bendrininkais, pats dalyvavo partizanų brolių A. nužudyme. Nuteistoji M. Ž., būdama VSM (MGB) agente, irgi suprato šios struktūros tikslus, o teikdama jos darbuotojams informaciją apie partizanus ir pati parodžiusi jų bunkerio vietą, ji suprato, kad broliai A. bus fiziškai sunaikinti. Tokiu būdu ji padėjo padaryti nusikaltimą. Abu nuteistieji veikė tiesiogine tyčia. Nuteistojo V. V. nusikalstamą veiką teismas pagrįstai įvertino kaip genocidą ir tą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 99 str. Nuteistosios M. Ž.‚ padėjusios padaryti šį nusikaltimą nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 str. 6 d. ir 99 str.

Nukentėjusiosios M. B. apeliacinis skundas dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių dydžio ir jų atleidimo nuo bausmės dėl ligos, kolegijos nuomone taip pat turi būti atmestas. Skirdamas bausmes nuteistiesiems V. V. ir M. Ž. teismas BK 54, 61 straipsnių ir kitų BK namų reguliuojančių bausmės skyrimą nuostatų nepažeidė, o nuosprendyje išdėstyti išsamūs konkrečių bausmių skyrimo motyvai. Teismas jokių nei lengvinančių, nei sunkinančių nuteistųjų atsakomybę aplinkybių nenustatė. Apeliantė teisi, kad tokiu atveju skiriant bausmes teismas turėjo vadovautis BK 54 str. nuostatomis ir atsižvelgti į šio BK straipsnio 2-oje dalyje išvardintas aplinkybes. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas šio reikalavimo nepažeidė. Abu nuteistieji tikrai padarė labai pavojingus ir sunkius nusikaltimus, sukėlusius neatstatomas pasekmes. Abu jie nusikalto veikdami tiesiogine tyčia, V. V. dalyvavimas nusikaltime pasireiškė aktyviais veiksmais, o M. Ž. už tai dar ir gavo piniginį atlyginimą, nors tai jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir nebuvo pripažinta. Tačiau vien tik šių aplinkybių nustatymas dar negalėjo būti pagrindu paskirti nuteistiesiems bausmes, viršijančias įstatymo sankcijos vidurkį. Dalis išvardintų aplinkybių, pvz. nusikaltimo padarymas tiesiogine tyčia, yra būtini genocido, kaip nusikaltimo, sudėties požymiai, todėl dar kartą į jas atsižvelgti skiriant bausmę jau negalima. Pripažįstant nuteistųjų padarytų nusikaltimų pavojingumą, šiuo atveju būtina atsižvelgti ir į tų nusikaltimų padarymo laiką, nes jie padaryti jau daugiau negu prieš penkiasdešimt metų. Skiriant bausmes, teismas šiuo atveju pagrįstai įvertino šią aplinkybę, o taip atsižvelgė į nuteistųjų asmenybes. Abu nuteistieji šiuo metu jau seno amžiaus (abu gimę (duomenys neskelbtini) m.)‚ abu serga daugybe sunkių ligų ir pripažinti 2-os grupės invalidais. Jie abu iki šiol nebuvo teisti, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jie šiuo metu pažeidinėja įstatymus. Gyvenamosiose vietose charakterizuojami teigiamai. BK 41 str. 2 d. nurodoma, kad bausmės paskirtis yra ne tik nusikalstamą veiką padariusį asmenį nubausti, bet ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. To paties BK 54 str. 3 d. netgi nurodoma, kad jeigu sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarime Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pagrindus“ irgi išaiškinta, kad vadovaudamasis teisine sąmone teismas turi tinkamai pritaikyti įstatymą konkrečiam atvejui, siekti, kad paskirtoji bausmė būtų teisinga ir kad būtų pasiekti bausmės tikslai. Kolegijos nuomone, šioje konkrečioje byloje teismas pagrįstai didelę reikšmę skyrė po nusikaltimo padarymo praėjusiam labai ilgam laikui, taip pat nuteistųjų asmenybėms, jų amžiui ir sveikatos būklei. V. V. ir M. Ž. bausmės yra paskirtos BK 99 str. sankcijos ribose. Įvertinant aptartas aplinkybes, jos neprieštarauja teisingumo principui ir nėra aiškiai per švelnios. Kolegijos nuomone, bausmes griežtinti pagrindo nėra.

Teismo sprendimas atleisti nuteistuosius nuo bausmės dėl ligos taip pat teisingas ir pagrįstas. BK 76 str. 1 d. nurodyta, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo

-12-

bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Spręsdamas šį klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą‚ nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį. Visos šios sąlygos BK 76 str. taikymui nuteistiesiems V. V. ir M. Ž. šioje byloje nustatytos ir abejonių nekelia. Pakartotinės komisijinės teismo medicinos ekspertizės akte (t.7, b.l. 115-116) nustatyta, kad V. V. serga išemine širdies liga, lėtiniu širdies nepakankamumu, vėžiu ir dar daugybe kitų akte išvardintų ligų. Jam taip pat pašalintas vienas inkstas, jis netekęs vienos akies ir kairės rankos pirštų. Išeminė širdies liga ir vėžys yra sunkios ir visai nepagydomos ligos. Kitame pakartotinės komisijinės teismo medicinos ekspertizės akte (t.7, b.l. 117) nurodoma, kad M. Ž. serga pirmine 3-ios stadijos padidėjusio kraujospūdžio liga, išemine širdies liga, hipertenzine išemine kardiopatija ir dar kitomis akte išvardintomis ligomis. Šios ligos yra chroniškos, sunkios ir nepagydomos, reikalaujančios pastovios medicininės kontrolės. Nukentėjusiosios apeliaciniame skunde ekspertų išvados apie nuteistųjų negalėjimą dėl sveikatos būklės atlikinėti laisvės atėmimo bausmes nepagrįstai vadinamos tik tikėtinomis. Abiejuose paminėtuose ekspertizių aktuose padarytos aiškios ir kategoriškos išvados apie tai, kad V. V. ir M. Ž.‚ esant tokioms jų sveikatos būsenoms, atlikti bausmę įprastinėje įkalinimo vietoje būtų sunku, nes kiltų įvairių sveikatos problemų. Abejoti tokiomis ekspertų išvadomis jokio pagrindo nėra. Sprendžiant klausimą, ar nuteistųjų atžvilgiu galima taikyti BK 76 str. nuostatas atsižvelgiant į jų padarytų nusikaltimų sunkumą, nuteistųjų asmenybės ir ligos pobūdį, kolegija vadovaujasi šioje nutartyje jau aptartomis aplinkybėmis ir argumentais. Prieš daugiau negu penkiasdešimt metų padarę nusikaltimus, abu nuteistieji po to nebuvo teisiami, dabar gerai charakterizuojami, yra seno amžiaus ir sunkiai serga. Tai reiškia, kad šiuo metu pavojaus visuomenei jie nekelia ir grėsmės, kad jie vėl darys nusikaltimus, nėra. Vertinant ligų pobūdį atsižvelgtina, kad jie abu serga net keletu sunkių ir nepagydomų ligų. Iš viso to daroma išvada, kad V. V. ir M. Ž. atleisti nuo bausmės dėl ligos, taikant BK 76 str., pagrįstai ir keisti nuosprendį šioje dalyje taip pat nėra pagrindo. Nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad nuteistieji bausmės atlikimo vietoje galėtų maitintis siuntiniais gaunamu maistu, o gydytis galėtų laisvės atlikimo vietų ligoninėse, kolegija irgi atmeta. Visų pirma, laisvės atėmimo vietų ligoninių paskirtis yra ne sunkių ir nepagydomų ligonių gydymas ir jų slaugymas. Be to, tokių ligonių pasiuntimas realiai atlikti jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes aiškiai prieštarautų ir teisingumo principui, ir pačiai bausmės paskirčiai.

Vadovaudamasi LR BPK 326 str. 1 :1. I p., teisėjų kolegija

n u t a r i a:

nukentėjusiosios M. B., nuteistojo V. V. ir nuteistosios M. Ž. gynėjos apeliacinius skundus atmesti

Kolegijos pirmininkas:
L.Šiukšta

Teisėjai:
Kęstutis Jucys
Tomas Šeškauskas

=================

V. Vasiliausko I-oji byla: kasacinės instancijos nutartis

Baudžiamoji byla Nr. 2K-158/2005
Procesinio sprendimo kategorija (S)
1.1.10.2.1; 1.2.1.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2005 m. vasario 22 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Prano Kuconio,
sekretoriaujant R.Bučiuvienei,
dalyvaujant prokurorui R.Žukauskui,
gynėjams advokatams Š.Vilčinskui, J. Savickaitei,
nukentėjusiajai M. B.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. Ž. ir V. V. bei nukentėjusiosios M. B. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. Ž. nuteista pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 99 straipsnį laisvės atėmimu penkeriems metams; vadovaujantis BK 76 straipsniu, nuteistoji atleista nuo bausmės dėl ligos;

V. V. nuteistas pagal BK 99 straipsnį laisvės atėmimu šešeriems metams; vadovaujantis BK 76 straipsniu, nuteistasis atleistas nuo bausmės dėl ligos.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 21 d. nutartis, kuria nukentėjusiosios M. B., nuteistojo V. V. ir nuteistosios M. Ž. gynėjos apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiosios, prašiusios jos kasacinį skundą patenkinti, o nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, nuteistųjų gynėjų, prašiusių nuteistųjų kasacinius skundus patenkinti, o nukentėjusiosios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

M. Ž. nuteista už tai, kad būdama sovietų okupacinės struktūros – LTSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) – agente, agentūrinis slapyvardis „(duomenys neskelbtini)“, ir žinodama pagrindinį šios ministerijos tikslą – fizišką Lietuvos gyventojų dalies, priklausiusios atskirai politinei grupei, t.y. Lietuvos partizanų, sunaikinimą, – 1953 m. sausio 2 d. suteikė duomenis Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriaus darbuotojams apie politinės grupės – pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai – dalyvius J. A. bei A. A. , asmeniškai rodydama kelią nuvedė į Žalgirio mišką, esantį Šakių rajone, Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriaus pareigūnus bei karius, parodė jiems tikslią partizanų bunkerio (žeminės) buvimo vietą, po ko bunkeris buvo apsuptas ir užpultas, o šio užpuolimo metu buvo fiziškai sunaikinti – nušauti – Lietuvos partizanai J.A. ir A. A. , ir už tai gavo 2000 rublių.

V. V. nuteistas už tai, kad nuo 1951 m. rugsėjo 15 d. tarnaudamas sovietų okupacinės struktūros, Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriaus operatyviniu įgaliotiniu ir žinodamas pagrindinį šios ministerijos tikslą – fizišką Lietuvos gyventojų dalies, priklausiusios atskirai politinei grupei, t.y. Lietuvos partizanų, sunaikinimą, – 1953 m. sausio 2 d., veikdamas iš anksto susitaręs su Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriaus vadais bei kariais, padedant M. Ž. , suteikusiai duomenis apie Lietuvos partizanus J.A. ir A. A. bei asmeniškai nurodžiusiai kelią iki jų buvimo vietos ir už tai gavusiai 2000 rublių, nuvyko prie Šakių rajone, Žalgirio miške esančio, M. Ž. parodyto bunkerio (žeminės), kartu su kitais MGB darbuotojais bunkerį apsupo ir užpuolė, ir to užpuolimo metu Lietuvos partizanai J. A. ir A. A. buvo nušauti, t.y. fiziškai sunaikinti kaip atskirai politinei grupei priklausę pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviai.

Nuteistoji M. Ž. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti. Kasatorė nurodo, kad ji nuteista neteisėtai ir nepagrįstai, nes inkriminuotos veikos nepadarė, teismų sprendimais nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms negalėjo būti taikomos BK 24 straipsnio 6 dalies ir 99 straipsnio nuostatos. Pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė bendrininkavimo klausimą, o apeliacinis teismas į šį trūkumą nekreipė dėmesio. Šioje byloje faktinės aplinkybės nebuvo tinkamai ištirtos ir išnagrinėtos, neištirtos ir nenustatytos bendrininkų susitarimo ribos, nekonkretizuoti vykdytojų veiksmai, nenustatytas jos, kaip padėjėjos, veiksmų padarymo laikas. Neįrodyta, kad ji buvo KGB (MGB) agentė „(duomenys neskelbtini)“ ir, kad būtent ji atliko inkriminuotus veiksmus, o surinkti faktiniai duomenys nevertintini kaip leistini įrodymai, nes nėra pakankami teismui suformuoti vidinį įsitikinimą. Kaltinant ją padėjus įvykdyti genocidą, buvo būtina nustatyti, kokie jos veiksmai ir kaip konkrečiai priežastiniu ryšiu susiję su A. A. ir J. A. mirtimi. Kasatorė teigia nebuvusi jokiais ryšiais susieta su MGB organizacija ir nebuvusi supažindinta su jos tikslais, juo labiau, nesiekusi tų tikslų realizavimo ir niekuo prie to neprisidėjusi. Broliai A. A. Ir J. A. nepriklausė partizanams, jų žuvimo metu jie jau buvo pripažinti dezertyrais, ko neneigia ir M. B.. Kasatorė nurodo, kad bylos aplinkybės nebuvo ištirtos išsamiai ir nešališkai, o nuosprendis pagrįstas ne teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, o prielaidomis, dėl ko buvo pažeista jos teisė dalyvauti tiriant įrodymus, teisė į gynybą ir į teisingą bylos nagrinėjimą. Bylos tyrimo metu ji patyrusi psichologinį spaudimą, buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Apeliacinis teismas nepašalino esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, padarytų pirmosios instancijos teisme.

Nuteistasis V. V. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė BK 99 straipsnį. Kasatorius neprisidėjo prie nukentėjusiųjų žūties, jo dalyvavimas operacijoje, kurioje žuvo A.A. ir J. A. , nėra tie veiksmai, kurie buvo nusikalstami pagal BK 99 straipsnį. Kasatorius nesutinka su BK 99 straipsnio aiškinimu tarptautinės teisės aspektu. Teismai, tvirtindami, jog Lietuvos valstybė galėjo įtraukti politines ir socialines grupes į BK 99 straipsnio dispoziciją, nenustatė, nors privalėjo nustatyti, ar Lietuva 1948 m. gruodžio 9 d. konvenciją „Dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį“ pasirašė su išlygomis, ar be jų. Teismai išvis nevertino jo nurodytų kitų tarptautinės teisės dokumentų, pagal kuriuos nuteistasis neturėtų atsakyti už savo buvusią tarnybą. Be to, A. A. ir J. A. pagal bylos duomenis nepriklausė jokiai grupei pagal BK 99 straipsnį, jie buvo tik ginkluoti ir pavojingi asmenys. Abejonės dėl nukentėjusiųjų priklausymo partizanams fakto turėjo būti aiškinamos kaltinamojo (teisiamojo) naudai. Teismai taip pat pažeidė BPK 6 straipsnio 2 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį. Teismai, analizuodami nuteistojo veiksmus, privalėjo analizuoti ir žuvusiųjų A. A. ir J. A. veiklą, tačiau buvo šališki bei teikė privilegijas, nagrinėjo su bylos esme nesusijusius faktus. Teismai privalėjo pastebėti, kad 2001 m. lapkričio 13 d. Lietuvos ypatingojo archyvo pažymėjimas Nr. 1767 ir kiti archyviniai dokumentai bei juos patvirtinantys 1945 metais apklaustų liudytojų J. L. , V. S. parodymai patvirtina, kad A. A. ir J. A. buvo laisvanoriški, aktyvūs, ginkluoti nacistinės okupacinės valdžios pagalbininkai, ir 1941–1944 m. tikrai nekovojo už Lietuvos bei jos žmonių laisvę. Be to, archyvas po specialių tyrimų pažymi apie jų dezertyravimą ir ryšių nutraukimą su partizanais. Teismai ignoravo A. A. ir J. A. bendradarbiavimo su naciais ir atidavimo karo lauko teismui faktus, laisvės kovotojo pažymėjimą nepagrįstai prilygino partizano veiklai bei nemotyvavo, kodėl nesutinka su archyvo išduotų pažymų teiginiais apie minėtų asmenų kolaboravimą su naciais, dezertyravimą iš partizanų būrio ir nedalyvavimą partizanų veikloje nuo 1947 metų.

Nukentėjusioji M. B. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus pakeisti ir nuteistiesiems M. Ž. bei V. V. skirti bausmes didesnes, nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, nustatant paskirtas laisvės atėmimo bausmes atlikti pataisos namuose. Kasatorė nurodo, jog teismai susiaurino bausmės teisingumo principo sąvoką, atsižvelgdami tik į nuteistųjų interesus bei nesilaikė bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų – netinkamai pritaikė BK 41, 54, 61 ir 76 straipsnius, pagal nustatytas bylos aplinkybes paskyrę kaltininkams aiškiai per švelnias bausmes. Teismai neįvertino nužudytųjų artimiesiems padarytos neturtinės žalos bei aplinkybių, kad V. V. ir M. Ž. neprisipažino kaltais padarę nusikaltimą, atsisakė nurodyti nužudytųjų palaikų buvimo vietą, o V. V. teisme teigiamai vertino savo padarytus veiksmus. Skiriant bausmę nebuvo atsižvelgta į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, neteisingai įvertintos nuteistųjų asmenybės. Tai, kad nuteistieji yra „garbingo pensinio amžiaus“, turi šeimas ir yra silpnos sveikatos, negali būti kriterijais vertinant kaltininkų asmenybes skiriant bausmę. Kasatorės manymu, nusikaltimo pavojingumo laipsnio įvertinimas nurodant, kad „padarytas labai sunkus nusikaltimas“, yra nesuprantamas ir nepakankamai teisiškai argumentuotas. Skirdami bausmę teismai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimuose suformuluotais bausmių skyrimo principais: 1999 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 18 „Dėl teismų praktikos nužudymų bylose“ ir 2004 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“. Teismai, laikydami pagrindu skirti švelnesnes bausmes nuteistiesiems tai, kad nusikaltimai padaryti daugiau nei prieš penkiasdešimt metų, pažeidė 1968 m. lapkričio 26 d. konvencijos „Dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui“ nuostatas. Teismai neteisingai įvertino pakartotinės teismo medicinos ekspertizės komisijos aktų išvadas, nepagrįstai taikė BK 76 straipsnį ir atleido nuteistuosius nuo bausmės atlikimo dėl ligos. Pakartotinės teismo medicinos ekspertizės komisijos aktų išvados dėl ydingai suformuluotų klausimų ekspertams pateiktos neįvertinus bausmės atlikimo sąlygų ir tvarkos. Teismas nepagrįstai rėmėsi šių ekspertizių išvadomis, nes jos nepatvirtino, kad nuteistieji serga sunkiomis nepagydomomis ligomis, dėl kurių bausmę atlikti būtų per sunku.

Nuteistųjų M. Ž. ir V. V. bei nukentėjusiosios M. B. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo V. V. ir nuteistosios M. Ž. kasacinių skundų

Nuteistųjų M. Ž. ir V. V. kasaciniuose skunduose nurodyti tokie pat prašymai – teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti – bei panašūs argumentai ir motyvai, todėl šie skundai analizuojami kartu.

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t.y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Nuteistųjų V. V. ir M. Ž. kasaciniuose skunduose yra nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai, numatyti BK 369 straipsnyje. Tačiau nuteistosios M. Ž. kasaciniame skunde yra ir teiginių apie tai, kad teismai neteisingai nustatė bylos aplinkybes, pavyzdžiui, kad ji buvusi agentė „(duomenys neskelbtini)“, kad padarė jai inkriminuotą veiką ir pan. Įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių nustatymas ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimas bylos aplinkybėms nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindu, todėl kasacinės instancijos teismas nurodytus argumentus nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo taikymu.

BK 99 straipsnio taikymas

Abu nuteistieji, motyvuodami 1948 m. gruodžio 9 d. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį (toliau – Konvencija) 2 straipsnyje įtvirtinta genocido sąvoka, teigia, kad BK 99 straipsnyje įtvirtinta genocido sąvoka yra platesnė nei Konvencijoje ir tai neatitinka tarptautinės teisės normoms. Šie nuteistųjų kasacinių skundų argumentai atmestini.

Iš tikrųjų, BK 99 straipsnyje pateikta platesnė genocido nusikaltimo sudėtis nei Konvencijos 2 straipsnyje. Pagal BK 99 straipsnį genocidu yra ir veika, kuria siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei. Konvencijos 2 straipsnyje šios žmonių grupės nenurodytos.

Lietuvos Respublika, prisijungdama prie Konvencijos, įsipareigojo užtikrinti jos nuostatų taikymą savo teritorijoje. Taigi, prisijungdama prie Konvencijos, Lietuvos Respublika įsipareigojo bausti už veiką, kuria siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę bei užkirsti kelią tokiai veikai. Prisijungimas prie Konvencijos neatima valstybės teisės pačiai apibrėžti veikas, kurios yra nusikaltimai, bei jas uždrausti, juo labiau, kad Konvencijos 5 straipsnyje nustatyta, kad Susitariančios Šalys, kiekviena vadovaudamasi savo konstitucija, įsipareigoja priimti reikiamus teisės aktus, kad įsigaliotų Konvencijos nuostatos ir kad būtų numatytos veiksmingos bausmės asmenims, kaltiems dėl genocido ar dėl kitos 3 straipsnyje nurodytos veikos. Ši nuostata Lietuvos Respublikoje buvo realizuota 1992 m. balandžio 9 d. įstatymu Nr. I-2477 „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“, kuriuo buvo prisijungta prie Konvencijos. Šio įstatymo 1 straipsnyje pateikta genocido sąvoka atitiko Konvencijos 2 straipsnyje pateiktą genocido sąvoką. Kartu su tuo Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, prisijungdama prie Konvencijos, 1992 m. balandžio 9 d. įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 2 straipsnyje nustatė, kad Lietuvos žmonių žudymas ar kankinimas, jos gyventojų deportavimas, padaryti nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais, atitinka tarptautinės teisės normose numatyto genocido nusikaltimo požymius. 1998 m. balandžio 21 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 621, 71 straipsniais ir 81, 24, 25, 26, 35, 49, 541, 89 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu apibrėžta genocido nusikaltimo sudėtis apėmė ir veiką, kuria siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei. Šie genocido nusikaltimo požymiai išliko ir BK 99 straipsnyje. Akivaizdu, kad genocido nusikaltimo sudėties papildymas veika, kuria siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, yra ne kas kita, kaip Lietuvos Respublikos 1992 m. balandžio 9 d. įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“, kuriuo buvo prisijungta prie Konvencijos, 2 straipsnio nuostatų realizavimas. Todėl kasatorių abejonės dėl genocido nusikaltimo sąvokos aiškinimo yra nepagrįstos.

V. V. ir M. Ž. nuteisti už dalyvavimą fiziškai sunaikinant Lietuvos gyventojų dalį, priklausiusią atskirai politinei grupei, t.y. Lietuvos partizanams – pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviams. Abu nuteistieji kasaciniuose skunduose tvirtina, jog nužudytieji J. A. ir A. A. nurodytai politinei grupei nepriklausė, nes žuvimo metu jau buvo pripažinti dezertyrais. Šie nuteistųjų argumentai atmestini. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui nurodyti kasatorių argumentai buvo žinomi, nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje šie argumentai įvertinti ir nurodyti motyvai, paaiškinantys, kad J. A. ir A. A. žuvimo momentu buvo Lietuvos partizanai – pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviai. Ši teismų išvada yra teisinga.

1944 – 1953 metais Lietuvoje vyko tautos ginkluotas pasipriešinimas – partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupacinę kariuomenę ir okupacinio režimo struktūras. 1996 m. lapkričio 28 d. įstatymu Nr. VIII-11 ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai paskelbti Lietuvos kariais savanoriais ir pripažinti jų kariniai laipsniai bei apdovanojimai. Karių savanorių statuso pripažinimo tvarką nustato 1997 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso pripažinimo ir karių savanorių karinių laipsnių bei apdovanojimų prilyginimo įstatymas. Šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad karių savanorių statusą pripažįsta ir nustatytos formos pažymėjimus išduoda Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Vyriausybės nustatyta tvarka. J. A. kariu savanoriu pripažintas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos 1998 m. gruodžio 2 d. nutarimu (t. 4, b. l. 20), A. A. – 2001 m. gruodžio 19 d. nutarimu (t. 7, b. l. 101).

Kario savanorio pažymėjimo išdavimas patvirtina juridinį faktą, kad J. A. ir A. A. buvo ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai ir atitiko 1997 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatyme nustatytas sąlygas. Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad partizanai, kurie priklausė ginkluoto pasipriešinimo struktūroms, davė priesaiką ir jos nesulaužė, turėjo atpažinimo ženklus ir ginklus, gyveno nelegaliai yra kariai savanoriai. Nors byloje nėra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos posėdžių, kurių metu J. A. ir A. A. buvo pripažinti kariais savanoriais, protokolų, tačiau, sprendžiant pagal kitus Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo 1 straipsnio 1 dalies punktus, J. A. ir A. A. atitiko būtent 4 punkte numatytas sąlygas. Kario savanorio pažymėjimo išdavimas taip pat reiškia, kad J. A. ir A. A. atitinka ir minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, t. y. jie nenusikalto žmoniškumui ir nežudė taikių gyventojų. Taigi, ta aplinkybė, jog J. A. ir A. A. buvo Lietuvos partizanai – pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviai – patvirtinta įstatymų nustatyta tvarka. Nuteistojo V. V. kasacinio skundo teiginys, kad kario savanorio pažymėjimai buvo išduoti vadovaujantis nežinia kokiais šaltiniais ir paskatomis, yra deklaratyvus, nes šiuos pažymėjimus išdavė įstatymo įgaliota institucija ir įstatymo nustatyta tvarka.

Tą aplinkybę, kad J. A. ir A. A. buvo Lietuvos partizanai – pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviai – patvirtina ne tik kario savanorio pažymėjimai, bet ir teismo posėdyje ištirti bei nuosprendyje įvertinti įrodymai. Ypač plačiai J. A. ir A. A. priklausymas pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviams aptartas ir tai patvirtinantys bei paneigiantys duomenys išanalizuoti apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Nuteistieji M. Ž. ir V. V. kasaciniuose skunduose, ignoruodami šios nutarties motyvus, akcentuoja partizanų rinktinės vado 1947 metų įsakymą, kuriuo kovotojai „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ (A. A. ir J. A. slapyvardžiai), savavališkai pasišalinę iš kuopos, atiduodami teisti Karo Lauko Teismui (t. 6, b. l. 7). Šis įsakymas teisiamajame posėdyje buvo išnagrinėtas ir tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje įvertintas. Teismai šį įsakymą vertino ne izoliuotai, kaip tai siūlo daryti nuteistieji, o kartu su kitais teismo posėdyje ištirtais archyviniais dokumentais bei kitokiais įrodymais. Būtent teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma leido teismui padaryti išvadą, kad nužudymo momentu J. A. ir A. A. buvo Lietuvos partizanai – pasipriešinimo okupacinei valdžiai dalyviai. Vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų reikalavimų teismai nepažeidė.

Kasaciniame skunde nuteistasis V. V. nepagrįstai teigia, kad jo dalyvavimas operacijoje, kurios metu žuvo J. A. ir A. A. , nėra tie veiksmai, kurie yra nusikalstami pagal BK 99 straipsnį, nes jis neatliko jokių veiksmų, kurie prisidėjo prie jų žūties.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad V. V. dalyvavo nužudant Lietuvos partizanus J. A. ir A. A. , būtent, kartu su kitais MGB darbuotojais apsupo bunkerį (žeminę) ir jį užpuolė, o užpuolimo metu J. A. ir A. A. buvo nušauti. Nuosprendžiu nenustatyta, jog V. V. asmeniškai nužudė kurį nors partizaną, nors byloje tokių duomenų yra (1953 m. sausio 2 d. MGB Šakių rajono skyriaus viršininko N. A. specialusis pranešimas MGB Kauno srities valdybos viršininkui S.).

Dalyvavimas žudant žmones, priklausančius politinei grupei, yra vienu iš genocido nusikaltimo sudėties, numatytos BK 99 straipsnyje, objektyviosios pusės požymių. Dalyvavimas žudant žmones, priklausančius grupėms, išvardintoms BK 99 straipsnyje, pasireiškia ne tik veiksmų, kuriais atimama tų žmonių gyvybė, atlikimu, bet ir sąlygų tiems žmonėms žudyti sudarymu. Byloje nustatyta, kad V. V. , būdamas MGB skyriaus operatyviniu įgaliotiniu, saugumo karininku, kartu su poskyrio viršininku kapitonu N. M. dalyvavo ruošiantis J. A. ir A. A. sunaikinimo operacijai, buvo ginkluotas, operacijos metu buvo asmeniškai atsakingas už saugumo agentę, parodžiusią partizanų bunkerį, kartu su ja buvo iki operacijos pabaigos. Šiuos veiksmus pripažįsta ir pats V. V. . Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. V. vaidmuo partizanų J. A. ir A. A. sunaikinimo operacijoje buvo aktyvus. Nors byloje ir nenustatyta, kad V. V. nužudė kurį nors partizaną, tačiau jo veiksmai, atlikti ruošiantis operacijai ir jos metu, atitinka genocido nusikaltimo sudėties, numatytos BK 99 straipsnyje objektyviosios pusės požymį – dalyvavimą žudant žmones, priklausančius politinei grupei.

V. V. veikoje yra ir būtinasis genocido nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės požymis – tiesioginė tyčia. V. V. , atlikdamas minėtus veiksmus, žinojo, kad sovietinės valdžios tikslas yra sunaikinti visus Lietuvos partizanus, žinojo, kad broliai A.A. ir J.A. yra partizanai, suprato, kad operacijos metu jie arba bus nužudyti, arba bus paimti į nelaisvę, kankinami ir teisiami kaip „tėvynės išdavikai“, tame tarpe ir mirties bausme, ir to norėjo.

Nuteistoji M. Ž. kasaciniame skunde daugiausia ginčija teismo nustatytas aplinkybes ir teismo išvadų atitikimą bylos aplinkybėms, teigdama, kad ji nebuvo MGB agentė „(duomenys neskelbtini)“, kad ji neparodė partizanų bunkerio buvimo vietos ir pan. Šioje nutartyje jau minėta, kad teismo išvadų neatitikimas bylos aplinkybėms nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindu, ir kad tokie argumentai kasacine tvarka neanalizuojami. Pateikdama minėtus argumentus, kasatorė nekreipia dėmesio į tai, pirmosios instancijos teismo išvadas apie jos veiką bei įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išsamiai išanalizavo apeliacinės instancijos teismas, kuris nutartyje nurodė detalius motyvus ir dėl M. Ž. vaidmens partizanų J. A. ir A. A. sunaikinimo operacijoje, ir dėl įrodymų, kuriais grindžiama jos kaltė, pakankamumo.

Kasaciniame skunde nuteistoji M. Ž. nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė bendrininkavimo klausimą, t.y. netinkamai taikė BK 24 straipsnio 6 dalį, o apeliacinės instancijos teismas į šį trūkumą nekreipė dėmesio. Anot kasatorės, byloje vykdytojų veiksmai iš viso nenustatyti, neištirti ir nekonkretizuoti, netirtos ir nenustatytos bendrininkų susitarimo ribos.

M. Ž. nuteista už tai, kad MGB pareigūnams ir kariams parodė tikslią partizanų bunkerio (žeminės) buvimo vietą, po ko bunkeris buvo užpultas, o šio užpuolimo metu buvo nušauti Lietuvos partizanai J. A. ir A. A. . Padėjėjo, kaip nusikalstamos veikos bendrininko, požymiai yra apibrėžti BK 24 straipsnio 6 dalyje. Parodydama partizanų bunkerio buvimo vietą, M. Ž. nurodė MGB darbuotojams, kur reikia ieškoti partizanų, ir taip padėjo juos sunaikinti. Kasatorė teisi teigdama, kad byloje nekonkretizuoti vykdytojų veiksmai, tačiau tai nepadaryta dėl objektyvių priežasčių – pernelyg ilgo laiko tarpo nuo nusikaltimo padarymo iki bylos tyrimo pradžios, dėl ko nebuvo įmanoma nustatyti visų nusikaltimo dalyvių. Antra vertus, visų nusikaltimo dalyvių konkrečių veiksmų nenustatymas neturi esminės reikšmės teisiniam M. Ž. veikos vertinimui, nes byloje nustatyti visi būtinieji genocido nusikaltimo sudėties požymiai. Byloje nustatyta ir nemažai šio nusikaltimo vykdytojų: V. V. ir asmenys, kurių byla išskirta (t. 4, b. l. 237-259). Priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, bendrininkų susitarimo ribos yra nustatytos pakankamai tiksliai – fiziškai sunaikinti Lietuvos partizanus J. A. ir A. A. . Būdama suaugusi, gyvendama Lietuvoje, pažinodama tiek J. A. ir A. A. , tiek MGB darbuotojus, M. Ž. puikiai suprato, kad MGB darbuotojai naktį nuvykę prie partizanų bunkerio, juos arba nužudys, arba paims į nelaisvę ir atliks kitokius genocido sudėtį sudarančius veiksmus (kankins, žalos, nuteis mirties bausme ar ilgam laikui įkalins), ir parodydama partizanų bunkerio buvimo vietą, to norėjo.

BPK normų, reglamentuojančių kaltinamojo teises, taikymas

Abu nuteistieji kasaciniuose skunduose nurodo, jog nagrinėjant bylą teismuose buvo pažeistos ar suvaržytos įstatymų garantuotos jų teisės: nuteistoji M. Ž. nurodo, jog buvo pažeista jos teisė dalyvauti tiriant įrodymus, teisė į gynybą ir teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, V. V. – kad buvo pažeista jo teisė, jog bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas ir kad teismai teikė privilegijas nukentėjusiesiems, taip pažeisdami BPK 6 straipsnio 3 dalyje numatytus reikalavimus, tačiau šiuos teiginius pagrindžia ne konkrečiais faktais, o tuo, kad teismai padarė nepalankias nuteistiesiems išvadas. Visiškai niekuo nepagrįstas nuteistosios M. Ž. teiginys apie tai, kad buvo pažeista jos teisė dalyvauti tiriant įrodymus, teisė į gynybą ir teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, nes ji dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, kuriuose buvo tiriami įrodymai, viso bylos nagrinėjimo metu turėjo gynėją, turėjo galimybę pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kilusiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui.

Nepagrįstas ir nuteistojo V. V. teiginys, kad nagrinėjantis bylą teismas buvo šališkas ir teikė privilegijas nukentėjusiesiems. Šį savo teiginį nuteistasis argumentuoja tuo, jog teismas neanalizavo ir nevertino brolių A. A. ir J. A. veiklos 1941-1944 metais, kai jie tarnavo policijoje, buvo aktyvūs nacistinės valdžios pagalbininkai ir nekovojo už Lietuvos laisvę. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neturėjo ir negalėjo analizuoti J. A. ir A. A. veiklos 1941-1944 metais, nes ši aplinkybė nebuvo teisminio nagrinėjimo dalyku. Kadangi J. A. ir A. A. buvo ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai ir yra mirę, jų veiklą vertino įstatymo įgaliota institucija – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija. J. A. 1944-1945 metais buvo suimtas ir kaltinamas pagal RTFSR BK 581a straipsnį už veiklą vokiečių okupacijos metu. Šią jo veiklą, vadovaudamasi Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymu, vertino Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, kurios 1992 m. lapkričio 18 d. sprendimu (t. 4, b. l. 21) pripažinta, jog J. A. buvo neteisėtai represuotas ir buvo laisvės atėmimo vietose nuo 1944 m. spalio 28 d. iki 1945 m. gegužės 4 d. Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos asmenims, dalyvavusiems darant genocido nusikaltimus, taip pat beginklių civilių žmonių žudynėse ir kankinimuose. Minėtas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros sprendimas yra galiojantis ir tai reiškia, jog vokiečių okupacijos metais J. A. veikla neprieštaravo Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatoms.

Dėl nukentėjusiosios M. B. kasacinio skundo

BK normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, taikymas

Prašydama padidinti nuteistiesiems paskirtas bausmes, nukentėjusioji M. B. kasaciniame skunde teigia, jog teismai netinkamai pritaikė BK 41, 54 ir 61 straipsnius. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo nurodytų BK straipsnių taikymo yra nepagrįsti.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmė visais atvejais yra individuali prievartos priemonė, skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką. Ji turi atitikti bausmės paskirtį, numatytą BK 41 straipsnio 2 dalyje, turi būti skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų.

Motyvuodama netinkamą BK 41, 54 ir 61 straipsniuose įtvirtintų normų taikymą, kasatorė nurodo aplinkybes, į kurias, jos nuomone neatsižvelgė teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems M. Ž. ir V. V. , skyrium imant, nurodo, jog bausmės paskirtis yra nubausti nusikaltimą padariusį asmenį bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, o teismai susiaurino bausmės teisingumo principo sąvoką, atsižvelgdami tik į nuteistųjų interesus ir nevertindami nukentėjusiųjų interesų. Tokie argumentai reiškia selektyvų BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bausmės paskirties aiškinimą. Pagal BK 41 straipsnio 2 dalį bausmės paskirtis yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, bet ir sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Vertinant nuteistiesiems paskirtas bausmes iš BK 41 straipsnio 2 dalies pozicijų, atsižvelgiant į visus tikslus, kurių siekiama bausme, negalima padaryti išvados, kad nuteistiesiems paskirtos bausmės siaurina bausmės teisingumo principo sąvoką, ar kad jos paskirtos tik atsižvelgiant į nuteistųjų interesus.

Nuteistiesiems M. Ž. ir V. V. paskirtos BK 99 straipsnio sankcijoje numatytos bausmės. Nuosprendyje nurodytos aplinkybės, į kurias atsižvelgė teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, jog skirdamas bausmę, BK 54 straipsnyje numatytų reikalavimų teismas nepažeidė. Kasaciniame skunde nukentėjusioji analizuoja byloje nustatytas aplinkybes ir, lygindama jas su numatytomis BK 54 straipsnio 2 dalyje, tvirtina, kad kai kurių iš jų teismai nevertino arba vertino nepakankamai.

Konkretus bausmės dydis yra BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumos įvertinimo išraiška. Analizuojant konkretų nuteistajam paskirtos bausmės dydį, neįmanoma pasakyti kokią reikšmę tam dydžiui turėjo viena ar kita aplinkybė. Vienoks ar kitoks vienų ar kitų aplinkybių vertinimas ir jų įtaka bausmės dydžiui tais atvejais, kai nėra nustatytų imperatyvių bausmės skyrimo taisyklių, pavyzdžiui, BK 56 straipsnio 2 dalis – pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė – yra ne baudžiamojo įstatymo taikymo, o arba teismo išvadų atitikimo bylos aplinkybėms, arba neteisingai paskirtos bausmės problema. Šioje nutartyje jau minėta, kad teismo išvadų neatitikimas bylos aplinkybėms nėra apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindu. Tokiu pagrindu nėra ir neteisingos bausmės – t.y. nors ir atitinkančios BK straipsnio sankcijoje nustatytas ribas, tačiau savo dydžiu aiškiai per švelnios ar per griežtos – paskyrimas (BPK 328 straipsnio 2 punktas, 369 straipsnis). Taigi kasacinės instancijos teismas netikrina, ar nuteistiesiems M. Ž. ir V. V. paskirtos bausmės nėra per švelnios. Beje, šią aplinkybę patikrino apeliacinės instancijos teismas, kuris nustatė, kad griežtinti bausmes nuteistiesiems nėra pagrindo.

BK 61 straipsnis nustato bausmių skyrimo taisykles atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimas yra tik viena aplinkybė, į kurią atsižvelgiama skiriant bausmę (BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimas visiškai nereiškia, kad kaltininkui turi būti skiriama bausmė, atitinkanti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, nes priešingu atveju būtų visiškai ignoruojamos kitos BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės. Taigi, skiriant bausmę nuteistiesiems M. Ž. ir V. V. , BK 61 straipsnyje nustatytos taisyklės nebuvo pažeistos.

Kasaciniame skunde nukentėjusioji taip pat nepagrįstai teigia, kad atsižvelgdamas į laiką, praėjusį nuo nusikaltimo padarymo iki bausmės paskyrimo, teismas pamynė 1968 metų Konvencijos dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui preambulėje įtvirtintas nuostatas, skelbiančias, kad veiksminga bausmė už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui yra svarbus veiksnys užkertant kelią tokiems nusikaltimams, ginant žmogaus teises ir pagrindines laisves, stiprinant pasitikėjimą, skatinant tautų bendradarbiavimą ir užtikrinant taiką bei tarptautinį saugumą. Terminas „veiksminga bausmė“ visiškai nereiškia, kad bausmė visada turi būti griežta. Veiksminga bausmė – tai bausmė, kuria įgyvendinami visi jai keliami tikslai. Laikas, praėjęs nuo nusikaltimo padarymo iki bausmės paskyrimo taip pat yra viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama skiriant bausmę, nes kuo ilgesnis laiko tarpas praeina nuo nusikaltimo padarymo iki bausmės paskyrimo, tuo mažiau veiksminga yra bausmė. Atsižvelgimas į šį laiko tarpą visiškai nereiškia senaties termino netaikymo už nusikaltimus žmoniškumui principo pažeidimo.

BK 76 straipsnio taikymas

Kasaciniame skunde nukentėjusioji M. B. , teigdama, jog teismas, nuteistuosius M. Ž. ir V. V. atleisdamas nuo bausmės dėl ligos, netinkamai taikė BK 76 straipsnį, nurodo, kad byloje nėra medicinos ekspertų išvados apie tai, kad nuteistieji serga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Argumentai, kuriais grindžiamas šis teiginys, yra arba nepagrįsti, arba kad ir teisingi, tačiau neturintys įtakos teismų sprendimų teisėtumui.

BK 76 straipsnio 1 dalyje numatytos dvi atleidimo nuo bausmės sąlygos: pirma, padaręs nusikalstamą veiką asmuo iki nuosprendžio priėmimo suserga sunkia nepagydoma liga ir, antra, dėl tos ligos bausmę atlikti yra per sunku.

Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, jog apie ligos pobūdį sprendžia medikai. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo paskirta pakartotinė komisijinė teismo medicinos ekspertizė ir ekspertams buvo pavesta nustatyti, ar M. Ž. ir V. V. serga sunkiomis nepagydomomis ligomis. Teismo medicinos ekspertai nustatė, jog tiek M. Ž. , tiek V. V. serga sunkiomis nepagydomomis ligomis. Kasatorė šios aplinkybės neginčija.

Antrosios atleidimo nuo bausmės dėl ligos sąlygos – dėl sunkios nepagydomos ligos bausmę atlikti yra per sunku – konstatavimas yra nagrinėjančio bylą teismo kompetencija. Šią aplinkybę iš esmės pripažįsta ir kasatorė, kasaciniame skunde nurodydama, kad būtent teismas nustato, ar asmuo dėl ligos tapo nepavojingas ir ar galima jį atleisti nuo bausmės. Spręsdamas, ar dėl sunkios nepagydomos ligos nuteistajam bus per sunku atlikti paskirtąją bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį (BK 76 straipsnio 1 dalis). Nurodytas aplinkybes teismas nustato duomenimis, atitinkančiais BPK 20 straipsnyje numatytas sąlygas (įrodymais), o išvadą, ar nuteistajam atlikti bausmę bus per sunku, teismas padaro vertindamas tuos duomenis bei atsižvelgdamas į bausmės vykdymo tvarką ir sąlygas, numatytas Bausmių vykdymo kodekse. Taigi teismo medicinos eksperto išvada apie tai, kad nuteistajam, sergančiam sunkiomis nepagydomomis ligomis, bausmę atlikti būtų sunku (ar per sunku), teismui yra tik vienas iš duomenų šaltinių, kuriuo remdamasis jis šį klausimą sprendžia. Tokia išvada teismui yra rekomendacinio pobūdžio ir, aplamai paėmus – nėra būtina. Dėl šios priežasties neturi jokios prasmės nukentėjusiosios kasaciniame skunde pateikiama teismo nutartyje skirti pakartotinę komisijinę teismo medicinos ekspertizę suformuluoto klausimo kritika, samprotavimai apie tai, ar gali gydytojai, nežinodami bausmės atlikimo sąlygų, duoti pagrįstą išvadą, ir kad sąvoka „įprastinė įkalinimo vieta“ nėra žinoma baudžiamojoje teisėje. Beje, teismo nutarties skirti pakartotinę komisijinę teismo medicinos ekspertizę rezoliucinėje dalyje suformuluoto klausimo kritika visiškai nepagrįsta, nes šios nutarties aprašomojoje dalyje labai aiškiai nurodyta, kokio nusikaltimo padarymu yra kaltinami teisiamieji ir kokia bausmė už šio nusikaltimo padarymą yra numatyta BK 99 straipsnyje. Ekspertas, darydamas ekspertizę, visada perskaito visą nutartį, ne tik jos rezoliucinę dalį.

Kasaciniame skunde nukentėjusioji M. B. , išsakydama abejones dėl medicinos ekspertų komisijos išvadų teisingumo, kelia ir retorinį klausimą „kas galėtų paneigti, kad …“, kuris nėra teisės taikymo klausimas, todėl kasacinės instancijos teismas jo neanalizuoja.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad nuteistiesiems M. Ž. ir V. V. dėl sunkios nepagydomos ligos atlikti paskirtą bausmę būtų per sunku. Darydamas tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad, atleidžiant nuteistąjį nuo bausmės dėl ligos, padaryto nusikaltimo sunkumas ir nuteistojo asmenybė reikšmės neturi. Toks teiginys tiesiogiai prieštarauja BK 76 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoms nuostatoms. Į šią aplinkybę atkreipė dėmesį apeliacinės instancijos teismas ir, nagrinėdamas bylą, įvertino ne tik ligų, kuriomis serga nuteistieji M. Ž. ir V. V. , pobūdį, bet ir nusikalstamos veikos sunkumą bei nuteistųjų asmenybes. Įvertinęs visas šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atleisti nuteistuosius nuo bausmė dėl ligos yra teisingas. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą.

Kasaciniame skunde nukentėjusioji teisingai nurodo, kad nuteistiesiems M. Ž. ir V. V. nustatytos ligos nėra įtrauktos į Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578 „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 57 straipsnio ir Lietuvos Respublikos pataisos darbų kodekso 107 straipsnio įgyvendinimo tvarkos“, tačiau ši aplinkybė neturi reikšmės BK 76 straipsnio taikymui ir teismų priimtų sprendimų atleisti nuteistuosius M. Ž. ir V. V. nuo bausmės dėl ligos teisėtumui. Nurodytas įsakymas ir juo patvirtintas nepagydomų ligų ir sveikatos būklių sąrašas teismams, sprendžiantiems BK 76 straipsnio 1 dalies taikymo klausimą, nėra privalomas, nes Baudžiamajame kodekse nėra blanketinės normos, nukreipiančios į šį teisės aktą, kaip tai padaryta, pavyzdžiui, BK 141, 269 ir kituose BK straipsniuose. Teismams, taikantiems BK 76 straipsnio 1 dalį, minėtu įsakymu patvirtintas ligų sąrašas yra rekomendacinio pobūdžio ir į šiame sąraše nurodytas ligas atsižvelgiama vertinant BK 76 straipsnio 1 dalyje numatytas bei kitas šioje nutartyje nurodytas aplinkybes.

Įvertinus teismų sprendimuose nurodytus nuteistųjų M. Ž. ir V. V. atleidimo nuo bausmės dėl ligos motyvus bei nukentėjusiosios M. B. kasacinio skundo argumentus, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė BK 76 straipsnio 1 dalį.

Nuteistųjų M. Ž. ir V. V. bei nukentėjusiosios M. B. kasaciniuose skunduose nurodyti argumentai nėra pagrindais nuosprendžiui ir apeliacinės instancijos teismo nutarčiai panaikinti ar jiems pakeisti (BPK 383 straipsnis), todėl kasaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistosios M. Ž., nuteistojo V. V. ir nukentėjusiosios M. B. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai
Rimantas Baumilas
Aldona Rakauskienė
Pranas Kuconis

Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą

Nuoroda: Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą

V. Vasiliausko byla: kasacinės instancijos nutartis po proceso atnaujinimo

Baudžiamoji byla Nr. 2A-P-8-788/2016
Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.1.1; 2.13.3; 3.1.6

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 27 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, teisėjų Armano Abramavičiaus, Viktoro Aiduko, Rimos Ažubalytės, Dalios Bajerčiūtės, Gintaro Godos, Eligijaus Gladučio, Aurelijaus Gutausko, Audronės Kartanienės, Vytauto Masioko, Artūro Pažarskio, Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,
nuteistojo V. V. teisių perėmėjos atstovui advokatui Šarūnui Vilčinskui,
nukentėjusiajai M. B.,
teismo posėdyje išnagrinėjo pagal nuteistojo V. V. teisių perėmėjų L. V. ir I. C. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 459 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 dalies 2 punktu, atnaujintą V. V. baudžiamąją bylą, kurioje:

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu V. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 99 straipsnį laisvės atėmimu šešeriems metams. Vadovaujantis BK 76 straipsniu, nuteistasis atleistas nuo bausmės dėl ligos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 21 d. nutartimi nuteistojo V. V. apeliacinis skundas atmestas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 22 d. nutartimi nuteistojo V. V. kasacinis skundas atmestas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) Didžioji kolegija 2015 m. spalio 20 d. sprendime byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 35343/05) konstatavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 7 straipsnio pažeidimą, t. y. kad buvo pažeistas reikalavimas, jog niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie, remiantis jų padarymo metu galiojusia nacionaline ar tarptautine teise, nebuvo laikomi nusikaltimais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 5 d. nutartimi nuteistojo V. V. teisių perėmėjų L. V. ir I. C. prašymas V. V. baudžiamąją bylą atnaujinti patenkintas ir byla dėl V. V. nuteisimo perduota nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinei sesijai (toliau – ir plenarinė sesija).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą apie bylos esmę, teismų sprendimų ir prašymo atnaujinti baudžiamąją bylą turinį, nuteistojo teisių perėmėjos atstovo, prašiusio nuteistojo teisių perėmėjų prašymą tenkinti, nukentėjusiosios, prašiusios nuteistojo teisių perėmėjų prašymą atmesti, prokuroro, prašiusio nuteistojo teisių perėmėjų prašymą tenkinti iš dalies, panaikinti teismų nuosprendį ir nutartis ir bylą nutraukti kaltinamajam mirus, paaiškinimų,

nustatė:

1. V. V. nuteistas už tai, kad nuo 1951 m. rugsėjo 15 d. tarnaudamas sovietų okupacinės struktūros – Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriaus – operatyviniu įgaliotiniu ir žinodamas pagrindinį šios ministerijos tikslą – fizišką Lietuvos gyventojų dalies, priklausiusios atskirai politinei grupei, t. y. Lietuvos partizanų, sunaikinimą, 1953 m. sausio 2 d. veikdamas iš anksto susitaręs su Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriaus vadais ir kariais, padedant M. Ž., kuri suteikė duomenis apie Lietuvos partizanus J. A. ir A. A., asmeniškai nurodė kelią iki jų buvimo vietos ir už tai gavo 2000 rublių, nuvyko prie Šakių rajone Žalgirio miške esančio M. Ž. parodyto bunkerio (žeminės), kartu su kitais MGB darbuotojais bunkerį apsupo ir užpuolė, šio užpuolimo metu Lietuvos partizanai J. A. ir A. A. buvo nušauti, t. y. fiziškai sunaikinti kaip atskirai politinei grupei priklausę pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviai.

2. Pareiškime nuteistojo V. V. teisių perėmėjos L. V. ir I. C. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendį, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 rugsėjo 21 d. nutartį bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 22 d. nutartį ir bylą V. V. nutraukti.

2.1. Pareiškėjai nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2015 m. spalio 20 d. sprendimu pripažino, kad Lietuvos valstybė pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnį visa apimtimi, nuteisdama V. V. pagal BK 99 straipsnį už Lietuvos gyventojų politinės grupės genocidą – dalyvavimą 1953 m. žudant du Lietuvos partizanus. EŽTT nusprendė, jog V. V. nuteisimas už genocidą negalėjo būti numatytas partizanų žudymo metu, nes 1953 m. tarptautinė teisė į genocido apibrėžimą neįtraukė politinių grupių, taip pat pakankamai aiškiai nebuvo galima nustatyti, kad tarptautinėje paprotinėje teisėje būtų numatytas platesnis genocido apibrėžimas už tą, kuris įtvirtintas 1948 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį (toliau – ir Konvencija prieš genocidą, Genocido konvencija) 2 straipsnyje. Nors EŽTT nurodė, kad valstybės turi diskrecijos teisę aiškinti genocido sampratą plačiau už numatytąją 1948 m. Genocido konvencijoje, tačiau tai neleidžia vidaus teismams nuteisti asmenų pagal tokį platesnį apibrėžimą retrospektyviai. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad 1953 m. politinės grupės nebuvo įtrauktos į genocido apibrėžimą pagal tarptautinę teisę, EŽTT sprendime konstatuota, jog vidaus teismai negalėjo retrospektyviai nuteisti V. V. už Lietuvos partizanų, kaip politinės grupės narių, genocidą.

2.2. Kartu pareiškime nurodoma, kad A. ir J. A., būdami partizanai, negalėjo būti tapatinami su kitų gyventojų grupėmis, nes partizanai, kovoję su ginklu prieš sovietų okupaciją ir už Lietuvos valstybės nepriklausomybę, buvo atskira ir aiškiai identifikuojama grupė, kuriai būdingas ginkluotas pasipriešinimas sovietų valdžiai. Be to, žodžiai turėtų būti aiškinami įprasta jų reikšme, todėl terminų „nacionalinė“ ir „etninė“ reikšmės neturėtų būti praplečiamos tiek, kad apimtų ir partizanus. Genocido norma Lietuvos nacionalinėje teisėje buvo plečiama Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu, dėl to buvo pasunkinta V. V. teisinė padėtis.

2.3. Atsižvelgus į šiuos argumentus, pasak pareiškėjų, V. V. negalėjo būti nuteistas už genocidą pagal BK 99 straipsnį, todėl baudžiamoji byla jam turi būti nutraukta.

3. Nuteistojo V. V. teisių perėmėjų L. V. ir I. C. prašymas tenkintinas iš dalies.

Dėl įpareigojimų, kylančių iš Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo, kuriuo konstatuotas padarytas Konvencijos pažeidimas

4. Pagal BPK 456 straipsnį Lietuvos Respublikos teismų išnagrinėtos baudžiamosios bylos gali būti atnaujintos, kai Jungtinių Tautų žmogaus teisių komitetas pripažįsta, kad sprendimas nuteisti asmenį yra priimtas pažeidžiant Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą ar jo papildomus protokolus, arba Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad sprendimas nuteisti asmenį yra priimtas pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ar jos papildomus protokolus, jeigu pažeidimai pagal pobūdį ir sunkumą kelia pagrįstų abejonių dėl asmens nuteisimo ir besitęsiantys pažeidimai gali būti ištaisyti tik atnaujinus nuteistojo bylą.

5. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta: „Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“, ne kartą yra konstatavęs, kad ši nuostata reiškia, jog Seimo ratifikuotos sutartys įgyja įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d., 2006 m. kovo 14 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai). Konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžiama, kad pirmiau minėta nuostata negali būti aiškinama kaip reiškianti esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu tarptautinėmis sutartimis. Priešingai, Konstitucijoje įtvirtintas principas, kad Lietuvos Respublika laikosi sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų, gerbia visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus, suponuoja tai, kad tais atvejais, kai nacionaliniuose teisės aktuose nustatomas toks teisinis reguliavimas, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis (Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai).

6. Lietuvos Respublikoje galioja 1995 m. balandžio 27 d. priimtas įstatymas „Dėl Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“, kuriuo Lietuvos Respublikos Seimas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsniu, ratifikavo su išlygomis ir pareiškimais 1993 m. gegužės 14 d. pasirašytą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir šios Konvencijos ketvirtąjį, septintąjį bei vienuoliktąjį protokolus (1 straipsnis). Taip Lietuvos Respublika pripažino ir EŽTT jurisdikcijos privalomumą visose bylose, susijusiose su šios Konvencijos aiškinimu ir taikymu. EŽTT įsteigtas siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, prisiimtų pagal Konvenciją ir jos protokolus. EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).

7. Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 46 straipsnį, reglamentuojantį EŽTT sprendimų privalomumą ir vykdymą, Aukštosios Susitariančiosios šalys įsipareigoja vykdyti galutinį Teismo sprendimą kiekvienoje byloje, kurios šalys jos yra. Galutinis Teismo sprendimas perduodamas Ministrų Komitetui, kuris prižiūri jo vykdymą.

8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija pažymi, kad nagrinėjant už genocidą nuteisto V. V. atnaujintą baudžiamąją bylą būtina vertinti EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 20 d. sprendime byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 35343/05) padarytas išvadas. Šiuo EŽTT sprendimu nustatyta, jog nagrinėjamojoje byloje buvo pažeistas Konvencijos 7 straipsnio reikalavimas, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie, remiantis jų padarymo metu galiojusia nacionaline ar tarptautine teise, nebuvo laikomi nusikaltimais. Plenarinė sesija neturi įgaliojimų ginčyti šios išvados, nesutikti su ja ar ja nesiremti. Vadovaudamasi BPK 456 straipsniu, plenarinė sesija turi nuspręsti, ar nurodytas Konvencijos pažeidimas kelia abejonių dėl V. V. nuteisimo šioje byloje už genocidą pagal BK 99 straipsnį, o jeigu taip – kaip šis pažeidimas galėtų būti ištaisytas.

Dėl EŽTT sprendime nustatyto Konvencijos pažeidimo esmės

9. Konvencijos 7 straipsnio 1 dalis nustato, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie, remiantis jų padarymo metu galiojusia nacionaline ar tarptautine teise, nebuvo laikomi nusikaltimais. Taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė negu ta, kuri buvo taikoma nusikaltimo padarymo metu. Konvencijos 7 straipsnio 2 dalis nustato, kad šis straipsnis nekliudo teisti ir nubausti kiekvieną asmenį už kokius nors veiksmus ar neveikimą, kurie jų padarymo metu pagal civilizuotų tautų pripažintus bendruosius teisės principus buvo laikomi nusikaltimais.

10. V. V. nagrinėjamoje byloje pagal BK 99 straipsnį nuteistas už tai, kad 1953 m. sausio 2 d., būdamas sovietų okupacinės struktūros, t. y. Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriaus, darbuotojas, dalyvavo vykdant Lietuvos gyventojų dalies, priklausiusios atskirai politinei grupei, t. y. Lietuvos partizanų, genocidą.

11. EŽTT Didžioji kolegija 2015 m. spalio 20 d. sprendime nurodė, kad 1953 m. tarptautinė sutartinė teisė į genocido apibrėžimą neįtraukė politinių grupių, taip pat pakankamai aiškiai nebuvo galima nustatyti, kad tarptautinėje paprotinėje teisėje būtų numatytas platesnis genocido apibrėžimas už tą, kuris įtvirtintas 1948 m. Genocido konvencijos II straipsnyje (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 178).

12. Motyvuodama savo sprendimą dėl Lietuvos teismų pateikto V. V. veiksmų aiškinimo atitikties genocido sampratai, kokia ji buvo 1953 m., EŽTT Didžioji kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino V. V. kaltu pagal prokuroro pareikštą kaltinimą Lietuvos partizanų, kaip atskiros politinės grupės narių, genocidu. Lietuvos apeliacinis teismas savo ruožtu performulavo nuosprendį, teigdamas, kad Lietuvos partizanų, kaip ginkluoto pasipriešinimo okupacinei valdžiai dalyvių, priskyrimas konkrečiai politinei grupei buvo sąlyginis ir nevisiškai tikslus ir kad Lietuvos partizanai taip pat buvo lietuvių tautos, t. y. nacionalinės grupės, atstovai. Kita vertus, Lietuvos apeliacinis teismas nepaaiškino, ką apėmė atstovų sąvoka, nepateikė jis ir platesnio istorinio ar faktinio pagrindimo, kaip Lietuvos partizanai atstovavo lietuvių tautai. Partizanų ypatingos reikšmės nacionalinės grupės atžvilgiu nepaaiškino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pripažinęs, kad V. V. buvo nuteistas už dalyvavimą fiziškai sunaikinant dalį Lietuvos gyventojų, priklausiusių atskirai politinei grupei (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 179).

13. EŽTT Didžioji kolegija nurodė, kad valstybės valdžios institucijų diskrecija aiškinti genocido apibrėžimą plačiau už numatytąjį 1948 m. Genocido konvencijoje neleidžia vidaus teismams nuteisti asmenis pagal tokį platesnį apibrėžimą retrospektyviai ir kad prokurorai neturėjo teisės retrospektyviai kaltinti, o vidaus teismai – retrospektyviai nuteisti pareiškėjo už Lietuvos partizanų kaip politinės grupės narių genocidą. EŽTT sprendime taip pat pažymėta, kad nacionalinių baudžiamųjų teismų konstatuotuose faktuose nebuvo įtikinamų išvadų, pagal kurias EŽTT galėtų įvertinti, kokiu pagrindu nacionaliniai teismai nusprendė, kad 1953 m. Lietuvos partizanai sudarė reikšmingą nacionalinės grupės, saugomos pagal Genocido konvencijos II straipsnį, dalį. Didžioji kolegija konstatavo, kad nėra įsitikinusi, jog nagrinėjamoje byloje reikšmingu metu pareiškėjas, net ir su teisininko pagalba, galėjo numatyti, kad Lietuvos partizanų nužudymas buvo lietuvių nacionalinės arba etninės grupės genocidas. Svariu pareiškėjo argumentu EŽTT pripažino ir tai, kad jo ir MGB veiksmai buvo nukreipti naikinti partizanus kaip atskirą ir aiškiai identifikuojamą grupę, kuriai būdingas ginkluotas pasipriešinimas sovietų valdžiai (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 181, 182).

14. EŽTT sprendime pažymėta, kad pagal Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 31 straipsnio 1 dalį, sutarties sąvokoms turi būti suteikiama įprasta reikšmė. Šiuo požiūriu vadovaujantis nėra savaime suprantama, kad įprastos terminų „nacionalinė“ ar „etninė“ reikšmės Genocido konvencijoje gali būti praplečiamos, kad apimtų partizanus. Taigi, EŽTT manymu, vidaus teismų išvada, kad aukos pateko į genocido nusikaltimo apibrėžimą kaip dalis saugomos grupės, buvo išaiškinimas pagal analogiją pareiškėjo nenaudai, dėl to jo nuteisimas nebuvo numatomas (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 183).

Dėl atnaujintos bylos nagrinėjimo ribų

15. Plenarinė sesija, nagrinėdama atnaujintą V. V. baudžiamąją bylą, remiasi teismų nustatytais faktais, ir bylos atnaujinimo pagrindą sudaro teisinio vertinimo, o ne faktų kvestionavimas. Konstatuotina, kad V. V. dalyvavimas sovietų okupacinės struktūros – saugumo ministerijos (MGB) – operacijoje, kurios metu buvo nužudyti du Lietuvos partizanai (J. A. ir A. A.), nustatytas ir nekelia jokių abejonių. Šie V. V. padaryti veiksmai buvo sovietinio okupacinio režimo vykdytų represijų prieš Lietuvos gyventojus dalis ir vertintini kaip nukreipti ne tik prieš konkrečius asmenis, bet ir prieš Lietuvos valstybę plačiąja prasme.

16. EŽTT konstatavus, kad byloje pažeistas Konvencijos 7 straipsnis, plenarinė sesija nagrinėja klausimą dėl V. V. pareikštų kaltinimų ir jo padarytų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 99 straipsnį pagrįstumo ir atitikties Konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, baudžiamųjų ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimams.

Dėl genocido normos Lietuvos nacionalinėje teisėje ir jos grįžtamosios galios

17. Genocido nusikaltimas Lietuvos nacionalinėje teisėje įtvirtintas po Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublika 1992 m. balandžio 9 d. prisijungė prie 1948 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį ir 1968 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui. Tą pačią dieną Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas – priėmė įstatymą „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“, kurio 2 straipsnis nustatė, jog Lietuvos žmonių žudymas ar kankinimas, jos gyventojų deportavimas, padaryti nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais, atitinka tarptautinės teisės normose numatyto genocido nusikaltimo požymius, o 3 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas turi grįžtamąją galią asmenims, padariusiems šiame įstatyme numatytus veiksmus iki jo įsigaliojimo, ir patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis netaikoma. Nuo 1998 metų genocido nusikaltimas buvo inkorporuotas į 1961 m. BK (71 straipsnis), vėliau ir į naująjį 2000 m. BK (99 straipsnis). Pagal BK 3 straipsnio 3 dalį genocidas priskiriamas nusikaltimų kategorijai, kuriems netaikoma įprasta baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu taisyklė, pagal kurią baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Pagal BK 95 straipsnio 9 dalies 1 punktą genocido nusikaltimui nėra senaties.

18. BK 99 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms.

Pažymėtina, kad BK 99 straipsnio galiojanti redakcija yra platesnė nei genocido apibrėžimas, įtvirtintas visuotinai pripažintose tarptautinės teisės normose, pirmiausia 1948 m. Jungtinių Tautų Konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį. Antai socialinės ir politinės grupių požymiai įtraukti į genocido normą Lietuvos nacionalinėje teisėje tik 1998 m. balandžio 21 d. įstatymu, kuris įsigaliojo 1998 m. gegužės 6 d.

19. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso kai kurių nuostatų, susijusių su baudžiamąja atsakomybe už genocidą, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatuota, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo pagal BK 99 straipsnį gali būti teisiamas už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus tol, kol Baudžiamajame kodekse nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Toks konstatavimas reiškia, kad BK 99 straipsnyje apibrėžto nusikaltimo grįžtamoji galia neapima veikų, kuriomis siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei. Tokios veikos pagal BK 99 straipsnį gali būti pripažintos genocidu tik tuo atveju, jei jos padarytos po 1998 m. gegužės 6 d. Kartu šis Konstitucinio Teismo išaiškinimas reiškia, kad genocido normos (BK 99 straipsnis) dalis, atitinkanti tarptautinėje teisėje pripažintą ir Konvencijoje prieš genocidą pateiktą apibrėžimą, t. y. neapimanti socialinės ir politinės grupių požymių, turi grįžtamąją galią veikoms, padarytoms ir šiai bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. 1953 metais.

Dėl sovietinio okupacinio režimo represijų, nukreiptų prieš Lietuvos partizanus, kaip pasipriešinimo okupacijai (rezistencijos) dalyvius, aktualiu laikotarpiu teisinio vertinimo

20. Sovietinio okupacinio režimo represijų, nukreiptų prieš Lietuvos partizanus, kaip pasipriešinimo okupacijai (rezistencijos) dalyvius, aktualiu laikotarpiu teisinio vertinimo pagrindai išdėstyti jau minėtame Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarime ir detalizuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2016 m. balandžio 12 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-18-648/2016.

21. Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarime konstatuota, kad pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas genocidu laikomi tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę; taigi saugomų grupių sąrašas yra išsamus ir į jį nėra įtrauktos politinės ir socialinės grupės; specifinis genocido nusikaltimo požymis, skiriantis jį inter alia nuo nusikaltimų žmoniškumui, yra specialus tikslas (dolus specialis) visiškai ar iš dalies sunaikinti saugomą grupę; kai siekiama sunaikinti dalį saugomos grupės, ši dalis turi būti pakankamai reikšminga, kad jos sunaikinimas turėtų įtakos visai grupei (I, 3.7). Būtent tokią sampratą atitinkanti genocido norma turi grįžtamąją galią įvykiams aktualiu laikotarpiu, kai sovietinio okupacinio režimo represinės struktūros kovojo prieš Lietuvos partizanus ir juos persekiojo.

22. Konstitucinis Teismas pirmiau minėtame nutarime pažymėjo, kad, atsižvelgiant į visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, genocidu galėtų būti laikomi tokie tam tikru laikotarpiu įvykdyti veiksmai prieš tam tikras Lietuvos Respublikos gyventojų politines ir socialines grupes, kuriais – jeigu būtų įrodyta – siekta sunaikinti šias grupes kaip tokią reikšmingą lietuvių tautos dalį, kurios sunaikinimas turėjo įtakos visos lietuvių tautos išlikimui (III, 6.3). Ištyręs tarptautinį teisinį ir istorinį kontekstą, Konstitucinis Teismas nurodė, kad, kvalifikuojant veiksmus, atliktus prieš pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvius kaip politinę grupę, turi būti atsižvelgiama į šios grupės reikšmingumą visai atitinkamai nacionalinei grupei (lietuvių tautai), kuri patenka į genocido apibrėžimą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Svarbu įvertinti tai, kad Sovietų Sąjunga, nepaisydama visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, nepripažino jiems kombatanto ir karo belaisvio statuso, nesuteikė atitinkamų pagal tokį statusą priklausančių tarptautinių teisinių garantijų; iš represinių SSRS vidaus reikalų ir saugumo struktūrų dokumentus tyrusių istorikų išvadų matyti, kad šios struktūros vykdė tikslingą „banditų“, „teroristų“, „buržuazinių nacionalistų“, kuriems priskyrė ir Lietuvos partizanus, naikinimo politiką, inter alia buvo įsteigti ir veikė specialūs „naikintojų“ būriai kovai su Lietuvos partizanais ir jų rėmėjais (III, 7.3). Nutarime pabrėžta, kad represijos prieš Lietuvos gyventojus nebuvo atsitiktinės ir chaotiškos, jomis siekta sunaikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą, inter alia buvusią Lietuvos valstybės socialinę ir politinę struktūrą. Šios represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausias politines ir socialines Lietuvos Respublikos gyventojų grupes: pasipriešinimo okupacijai dalyvius ir jų rėmėjus, Lietuvos valstybės tarnautojus ir pareigūnus, visuomenės veikėjus, inteligentus ir akademinę bendruomenę, ūkininkus, dvasininkus, šių grupių narių šeimas. Okupacinio režimo represijomis siekta šiuos žmones sunaikinti, žaloti ir palaužti: jie buvo neteisminių egzekucijų aukos, buvo įkalinami ir siunčiami į specialius lagerius prievartiniams darbams, tremiami į atšiauraus klimato ir menkai gyvenamas tolimas Sovietų Sąjungos vietoves specialiai sudarant nepakenčiamas, nuolatinę grėsmę gyvybei ir sveikatai keliančias gyvenimo sąlygas (III, 6.2).

23. Minėti Konstitucinio Teismo išsakyti veiksmų prieš Lietuvos partizanus aktualiu laikotarpiu vertinimo kriterijai detalizuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2016 m. balandžio 12 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-18-648/2016. Kasacinės instancijos teismas, vertindamas klausimą, ar pagrįstai genocido norma (BK 99 straipsnis) pritaikyta asmeniui, dalyvavusiam slaptoje LSSR VSK (KGB) operacijoje sulaikant Lietuvos partizanus (1956 m.), konstatavo, kad pasipriešinimo okupacijai (rezistencijos) dalyviai – Lietuvos partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai – buvo reikšminga lietuvių tautos kaip nacionalinės, etninės grupės, dalis. Ši nacionalinės, etninės grupės dalis turėjo esminę įtaką lietuvių tautos išlikimui, buvo labai svarbi siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę. Tai atitinka pirmiau nurodytus saugomos grupės dalies pagal Konvencijos prieš genocidą II straipsnį požymius ir šios grupės asmenų naikinimas tiek pagal tarptautinę teisę, tiek pagal BK 99 straipsnį, nustačius visus būtinus šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, vertintinas kaip genocidas. Minėtoje kasacinėje nutartyje pateikti išsamūs argumentai, pagrindžiantys tokią išvadą.

24. Nors EŽTT Didžiosios kolegijos sprendime išsakytos abejonės dėl galimybių traktuoti partizanus kaip genocido normos saugomos nacionalinės, etninės grupės dalį (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 182-185), tačiau iš sprendime pateiktų argumentų matyti, kad šias abejones pirmiausia lėmė faktas, jog Lietuvos Respublikos teismai nagrinėjamojoje byloje nepateikė platesnio istorinio ar faktinio pagrindimo, kaip Lietuvos partizanai atstovavo lietuvių tautai, ir nepaaiškino partizanų ypatingos reikšmės „nacionalinės“ grupės atžvilgiu (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 179, 181). Tačiau EŽTT Didžiosios kolegijos teiginiai dėl ryšio tarp sąvokų „nacionalinė grupė“ ir „Lietuvos partizanai“ pateikta nuomonės forma ir nėra pakankamas pagrindas nukrypti nuo Konstitucinio Teismo pateiktų išaiškinimų ir keisti Lietuvos teismų praktiką šiuo klausimu. Plenarinė sesija patvirtina, kad Lietuvos teismų praktikoje susiformavusi teisinio vertinimo nuostata, pagal kurią Lietuvos partizanai buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip nacionalinės, etninės grupės, dalis, nepaisant EŽTT sprendime išsakytų abejonių, išlieka aktuali ir ja toliau vadovaujamasi teisiškai vertinant sovietinio okupacinio režimo represinių struktūrų veiklą, nukreiptą prieš pasipriešinimo okupacijai (rezistencijos) dalyvius vertinamu laikotarpiu.

Dėl EŽTT konstatuoto Konvencijos pažeidimo ir jo teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai

25. Kaip jau pirmiau minėta, EŽTT Didžioji kolegija 2015 m. spalio 20 d. sprendime konstatavo, kad V. V. baudžiamojoje byloje buvo pažeistas Konvencijos 7 straipsnio reikalavimas, jog niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie, remiantis jų padarymo metu galiojusia nacionaline ar tarptautine teise, nebuvo laikomi nusikaltimais. EŽTT sprendime paaiškinta, kad garantija, įtvirtinta 7 straipsnyje, kuris yra esminis teisinės valstybės elementas, užima svarbią vietą Konvencijos apsaugos sistemoje. Pagal šio Konvencijos straipsnio objektą ir tikslą jis turėtų būti aiškinamas ir taikomas taip, kad suteiktų veiksmingą apsaugą nuo savavališko baudžiamojo persekiojimo, nuteisimo ir bausmės. Sprendime pažymėta, kad Konvencijos 7 straipsnis neapsiriboja draudimu retrospektyviai taikyti baudžiamąjį įstatymą kaltinamojo nenaudai: bendresne prasme jis taip pat apima principą, kad tik įstatymas gali apibrėžti nusikaltimą ir nustatyti bausmę (nullum crimen, nulla poena sine lege), ir principą, kad baudžiamojo įstatymo negalima aiškinti per daug plačiai kaltinamojo nenaudai, pavyzdžiui, pagal analogiją. Iš šių principų išplaukia, kad nusikalstama veika turi būti tiksliai apibrėžta teisėje, ar tai būtų nacionalinė teisė ar tarptautinė. Ši sąlyga įvykdoma, jei asmuo iš atitinkamos nuostatos teksto ir, jeigu reikia, pasitelkęs teismų aiškinimą ar kompetentingą teisinę konsultaciją, gali žinoti, už kokius veiksmus ar neveikimą jam kils baudžiamoji atsakomybė (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 154).

26. Pažymėtina, kad tiek Konvencijos 7 straipsnio turinys, tiek EŽTT sprendime pateikti šio straipsnio išaiškinimai visiškai atitinka ir Lietuvos nacionalinės teisės nuostatas. Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu“. Taigi šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtintas principas nulla poena sine lege, kuris reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas už veiką, už kurią jos atlikimo metu pagal įstatymą nebuvo baudžiama. Kaip Konstitucinis Teismas pažymėjo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimuose, taikant teisę inter alia būtina laikytis tokių iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų: atsakomybė (sankcija, bausmė) už teisės pažeidimus turi būti nustatyta iš anksto (nulla poena sine lege); veika nėra nusikalstama, jeigu tai nėra numatyta įstatyme (nullum crimen sine lege). Šiuos reikalavimus atitinkanti nuostata taip pat įtvirtinta BK 2 straipsnio 1 dalyje: „Asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu“.

27. Plenarinė sesija daro išvadą, kad EŽTT sprendime konstatuotas pamatinio Konvencijos 7 straipsnyje nustatyto reikalavimo pažeidimas, kuris kartu reiškia ir Lietuvos nacionalinės teisės atitinkamų nuostatų pažeidimą, privalo būti ištaisytas.

28. Pažymėtina, kad V. V. šioje byloje buvo kaltinamas ir nuteistas pagal BK 99 straipsnį už tai, kad, būdamas sovietų okupacinės struktūros – saugumo ministerijos (MGB) darbuotojas, žinodamas šios ministerijos tikslą – fizišką Lietuvos gyventojų dalies, priklausiusios atskirai politinei grupei, t. y. Lietuvos partizanų, sunaikinimą, dalyvavo operacijoje, kurios metu buvo nužudyti du Lietuvos partizanai – J. A. ir A. A.. Iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinimas ir priimti teismų sprendimai buvo grindžiami klaidinga nuostata, kad Lietuvos nacionalinėje teisėje įtvirtinta ir politinių bei socialinių grupių požymiais papildyta genocido norma (atitinkami įstatymo pakeitimai įsiteisėjo 1998 m. gegužės 6 d.) visa apimtimi turi grįžtamąją galią ir gali būti taikoma be išimčių įvykiams bylai aktualiu laikotarpiu (1953 m.). Kaip jau minėta, teisinį reguliavimą, įtvirtinusį galimybę reikšti tokį kaltinimą, Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. EŽTT Didžioji kolegija konstatavo, kad 1953 m. politinės grupės nebuvo įtrauktos į genocido apibrėžimą pagal tarptautinę teisę, todėl prokurorai neturėjo teisės retrospektyviai kaltinti, o vidaus teismai retrospektyviai nuteisti V. V. už Lietuvos partizanų, kaip politinės grupės narių, genocidą (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 178, 181).

29. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje buvo išsakyta teismo pozicija, kad Lietuvos partizanų priskyrimas politinei grupei „iš esmės yra tik sąlyginis ir nevisiškai tikslus“, kad „šios grupės nariai kartu buvo ir lietuvių tautos, nacionalinės grupės, atstovai“, todėl gali būti priskirti „toms grupėms, kurios nurodytos ir pačioje Genocido konvencijoje“ (t. 8, b. l. 131-132). Kita vertus, šios vos kelių sakinių apimties argumentacijos teismo nutartyje akivaizdžiai nepakanka išvadai, kad V. V. buvo kaltinamas ir nuteistas būtent pagal tokį kaltinimą ir kad proceso metu jam buvo sudarytos sąlygos žinoti tokio kaltinimo pobūdį ir veiksmingai nuo jo gintis.

30. Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime (IV, 1) nagrinėdamas kaltinimo keitimo teisme teisinio reguliavimo konstitucingumo klausimą, pabrėžė EŽTT praktikos aiškinant Konvencijos 6 straipsnį svarbą: „EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, jog Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto, pagal kurį kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi teisę būti skubiai ir išsamiai jam suprantama kalba informuotas apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą, nuostatose nurodoma, kad ypatingą dėmesį reikia atkreipti į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą; išsami informacija apie nusikaltimą baudžiamajame procese yra itin svarbi, kadangi nuo jos pateikimo momento įtariamajam yra formaliai raštu pranešta apie faktinį ir teisinį jam pareikštų kaltinimų pagrindą; pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktą kaltinamajam suteikiama teisė būti informuotam ne tik apie kaltinimo pagrindą, t. y. veiksmus, kuriuos, kaip teigiama, jis padarė ir kuriais grindžiamas kaltinimas, bet ir teisinį šių veiksmų kvalifikavimą; ši informacija turi būti išsami (1999 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Pélissier ir Sassi prieš Prancūziją (peticijos Nr. 25444/94); 2001 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Dallos pieš Vengriją (peticijos Nr. 29082/95); 2007 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje Juha Nuutinen prieš Suomiją (peticijos Nr. 45830/99)“.

31. Lietuvos teismų praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų. Jei kaltinimas keičiamas ir kaltinimo apimtis nėra vien tik siaurinama, jam turi būti iš anksto pranešama apie kaltinimo keitimo galimybes ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos išsakyti argumentus tiek dėl veikos teisinio vertinimo, tiek dėl sprendimo priėmimui reikšmingų faktinių aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-228/2008, 2K-P-36/2010, 2K-7-330/2011, 2K-551/2011, 2K-614/2011, 2K-651/2012 ir kt).

32. Nagrinėjamojoje byloje teismai nesiėmė jokių procesinių žingsnių pakeisti kaltinimą V. V. įstatymo nustatyta tvarka (BPK 256 straipsnis), kad būtų užtikrinta galimybė tiksliai suvokti performuluoto kaltinimo pobūdį ir nuo jo gintis (BPK 44 straipsnio 7 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nors ir glaustai pasisakė dėl Lietuvos partizanų priskyrimo Genocido konvencijos saugomų grupių kategorijai, tačiau pateikė ir tokius argumentus, kuriais pateisino retrospektyvinį politinės grupės požymio inkriminavimą V. V., nurodydamas, kad genocido sąvokos plečiamasis traktavimas nėra draudžiamas (t. 8, b. l. 131). Kasacinės instancijos teismas, atmesdamas kasacinio skundo argumentus dėl negalimumo remtis politinės grupės požymiu formuluojant kaltinimą, taip pat vadovavosi ta pačia klaidinga nuostata, jog BK 99 straipsnis visa apimtimi turi grįžtamąją galią. Klausimas dėl Lietuvos partizanų priskyrimo lietuvių tautos kaip nacionalinės, etninės grupės daliai ir kaltinimo atitikties Konvencijoje prieš genocidą pateiktai šio nusikaltimo sampratai kasacinėje nutartyje visiškai nutylėtas, jokių argumentų dėl to nepateikta. Taigi teismų priimtų procesinių sprendimų turinys rodo, kad V. V. buvo retrospektyviai kaltinamas ir nuteistas už Lietuvos gyventojų dalies, priklausiusios būtent atskirai politinei grupei, genocidą.

33. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, plenarinė sesija daro išvadą, kad teismų sprendimai, kurių pagrindu V. V. nuteistas pagal BK 99 straipsnį, o jo apeliacinis ir kasacinis skundai atmesti, neatitinka reikalavimų, kylančių iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies, BK 2 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 3 dalies, todėl negali būti palikti galioti.

34. Nustatyti pažeidimai tęsiant procesą nagrinėjamojoje byloje galėtų būti ištaisyti tik atitinkamai pakeitus V. V. kaltinimą, tačiau BPK normos nenumato jokios galimybės modifikuoti ar keisti kaltinimų mirusiam asmeniui.

35. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teismų priimti sprendimai V. V. byloje naikintini, o procesas nutrauktinas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu – mirus kaltinamajam.

36. Pagal bendrąją taisyklę, nurodytą BPK 376 straipsnio 2 dalyje, tais atvejais, kai netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai proceso pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kitiems nuteistiesiems, teismas patikrina, ar teisėtas nuosprendis ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundų. Kadangi nagrinėjamoje byloje kartu su V. V. buvo nuteista ir M. Ž., kuri yra mirusi, baudžiamoji byla jai taip pat nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 461 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 4 d. nuosprendį, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 21 d. nutartį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 22 d. nutartį, bylą V. V. ir M. Ž. nutraukti kaltinamiesiems mirus.

Teisėjai
Jonas Prapiestis
Armanas Abramavičius
Viktoras Aidukas
Rima Ažubalytė
Dalia Bajerčiūtė
Eligijus Gladutis
Gintaras Goda
Aurelijus Gutauskas
Audronė Kartanienė
Vytautas Masiokas
Artūras Pažarskis
Alvydas Pikelis
Aldona Rakauskienė
Vladislovas Ranonis
Olegas Fedosiukas

V. Vasiliausko byla: atskiroji nuomonė dėl kasacinės instancijos nutarties po proceso atnaujinimo

Baudžiamoji byla Nr. 2A-P-8-788/2016
(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO
BAUDŽIAMŲJŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJAI
DALIA BAJERČIŪTĖ
ELIGIJUS GLADUTIS
VYTAUTAS MASIOKAS
ALVYDAS PIKELIS
JONAS PRAPIESTIS
ALDONA RAKAUSKIENĖ

ATSKIROJI NUOMONĖ
DĖL LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO BAUDŽIAMŲJŲ BYLŲ SKYRIAUS PLENARINĖS SESIJOS 2016 M. SPALIO 27 D. NUTARTIES

2016 m. lapkričio 2 d.
Vilnius

Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 384 straipsnio 10 dalimi, pateikiame atskirąją nuomonę dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos (toliau – ir Plenarinė sesija) 2016 m. spalio 27 d. nutarties šioje byloje. Su šia nutartimi nesutinkame remdamiesi toliau nurodytais argumentais.

1. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 99 straipsnį laisvės atėmimu šešeriems metams. Vadovaujantis BK 76 straipsniu nuteistasis atleistas nuo bausmės dėl ligos.

V. V. šiuo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad, nuo 1951 m. tarnaudamas sovietų okupacinės struktūros – Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriaus – operatyviniu įgaliotiniu, 1953 m. dalyvavo vykdant Lietuvos gyventojų dalies, priklausiusios atskirai politinei grupei, t. y. Lietuvos partizanams, genocidą.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 21 d. nutartimi nuteistojo V. V. apeliacinis skundas atmestas.

Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 22 d. nutartimi nuteistojo V. V. kasacinis skundas atmestas.

Lietuvos Respublikos teismų sprendimais šioje byloje dėl bendrininkavimo vykdant genocidą kartu su V. V. buvo nuteista ir M. Ž.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) Didžioji kolegija 2015 m. spalio 20 d. sprendime byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 35343/05) vieno balso persvara nustatė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 7 straipsnio pažeidimą, taip pat pripažino, kad vien tokio sprendimo priėmimo pakanka pareiškėjo (nuteistojo V. V.) patirtai neturtinei žalai teisingai atlyginti.

Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 5 d. nutartimi nuteistojo V. V. teisių perėmėjų L. V. ir I. C. prašymas V. V. baudžiamąją bylą atnaujinti patenkintas ir byla dėl V. V. nuteisimo perduota nagrinėti Plenarinei sesijai.

Plenarinė sesija 2016 m. spalio 27 d. nutartimi nuteistojo V. V. teisių perėmėjų L. V. ir I. C. prašymą patenkino iš dalies: panaikino pirmiau nurodytus iki bylos atnaujinimo priimtus Lietuvos Respublikos teismų sprendimus ir bylą V. V. ir M. Ž. nutraukė kaltinamiesiems mirus.

2. BK 99 straipsnyje („Genocidas“) numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms.

Konvencijos 7 straipsnio („Nėra bausmės be įstatymo“) 1 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie remiantis jų padarymo metu galiojusia nacionaline ar tarptautine teise nebuvo laikomi nusikaltimais. Taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė negu ta, kuri buvo taikoma nusikaltimo padarymo metu. Konvencijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis straipsnis nekliudo teisti ir nubausti kiekvieną asmenį už kokius nors veiksmus ar neveikimą, kurie jų padarymo metu pagal civilizuotų tautų pripažintus bendruosius teisės principus buvo laikomi nusikaltimais.

3. Pirmiau nurodytu sprendimu EŽTT pripažino Konvencijos 7 straipsnio pažeidimą šioje byloje dėl to, kad veikos padarymo metu politinės grupės nebuvo įtrauktos į genocido apibrėžimą nei pagal veikos padarymo vietos, nei pagal tarptautinę teisę (1948 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už j, toliau – Genocido konvencija, II straipsnį). EŽTT pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino V. V. kaltu pagal prokuroro pareikštą kaltinimą Lietuvos partizanų, kaip atskiros politinės grupės narių, genocidu. Apeliacinės instancijos teismas performulavo nuteisimą, konstatuodamas, kad Lietuvos partizanų, kaip ginkluoto pasipriešinimo okupacinei valdžiai dalyvių, priskyrimas konkrečiai „politinei“ grupei buvo sąlyginis ir nevisiškai tikslus; pagal apeliacinį teismą Lietuvos partizanai taip pat buvo „lietuvių tautos, t. y. nacionalinės grupės, atstovai“. Kita vertus, šis teismas nepaaiškino, ką apėmė „atstovų“ sąvoka, nepateikė ir platesnio istorinio ar faktinio pagrindimo, kaip Lietuvos partizanai atstovavo lietuvių tautai. Partizanų ypatingos reikšmės „nacionalinei“ grupei išsamiau nepaaiškino ir kasacinis teismas, pripažinęs, kad V. V. buvo nuteistas už dalyvavimą fiziškai sunaikinant dalį Lietuvos gyventojų, priklausiusių politinei grupei, tik pažymėjo, kad 1944 – 1953 metais Lietuvoje vyko tautos ginkluotas pasipriešinimas – partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupacinę kariuomenę ir okupacinio režimo struktūras. Anot EŽTT, nacionaliniai teismai, nustatydami faktus baudžiamojoje byloje, nepadarė tvirtų išvadų, pagal kurias EŽTT galėtų įvertinti, kokiu pagrindu šie teismai nusprendė, kad 1953 m. Lietuvos partizanai sudarė reikšmingą nacionalinės grupės, t. y. grupės, saugomos pagal Genocido konvencijos II straipsnį, dalį. Todėl EŽTT konstatavo, kad nėra įsitikinęs, jog nagrinėjamoje byloje nustatytu reikšmingu metu V. V., net ir su teisininko pagalba, galėjo numatyti, kad Lietuvos partizanų nužudymas buvo lietuvių genocidas nacionaline ar etnine prasme (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 179, 181).

4. Plenarinės sesijos 2016 m. spalio 27 d. nutartis priimta vadovaujantis BPK XXXV skyriaus nuostatomis, reglamentuojančiomis baudžiamosios bylos atnaujinimą ir dėl EŽTT sprendimų. Pagal BPK 456 straipsnį Lietuvos Respublikos teismų išnagrinėtos baudžiamosios bylos gali būti atnaujintos, kai EŽTT pripažįsta, kad sprendimas nuteisti asmenį yra priimtas pažeidžiant Konvenciją ar jos papildomus protokolus, jeigu pažeidimai pagal pobūdį ir sunkumą kelia pagrįstų abejonių dėl asmens nuteisimo ir besitęsiantys pažeidimai gali būti ištaisyti tik atnaujinus nuteistojo bylą. BPK 461 straipsnis numato skirtingas galimas teismo, išnagrinėjusio tokiais atvejais atnaujintą baudžiamąją bylą, nutartis. Viena iš tokių nutarčių yra atmesti prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą ir palikti galioti teismų nuosprendžius ir paskesnes teismų nutartis (BPK 461 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Plenarinė sesija yra konstatavusi, kad ne kiekvienas EŽTT nustatytas pažeidimas yra pagrindas naikinti ar keisti nacionalinių teismų priimtus sprendimus. Aukščiausiojo Teismo praktika rodo, kad yra galimi įvairūs reagavimo į EŽTT sprendimus variantai (Plenarinės sesijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-P-6/2008). Antai 2003 m. rugsėjo 18 d. Plenarinės sesijos nutartimi Nr. 2A-2/2003 buvo palikti galioti teismų priimti sprendimai, nors byloje Butkevičius prieš Lietuvą (peticijos Nr. 48297/99, 2002 m. kovo 26 d. sprendimas) EŽTT buvo nustatęs, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į asmens laisvę (Konvencijos 5 straipsnio 1 ir 4 dalys), taikant kardomąją priemonę – suėmimą, bei teisė į nekaltumo prezumpciją dėl Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko pasisakymų, kurie dar iki bylos išnagrinėjimo teismuose skatino visuomenę manyti, kad A. B. yra kaltas, (Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis). Tokį sprendimą Plenarinė sesija priėmė nustačiusi, kad konstatuoti Konvencijos pažeidimai, kuriuos padarė ne bylą nagrinėję teismai, nėra pagrindas abejoti teismų sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (Plenarinės sesijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis). Kitais atvejais, esant tokių abejonių, teismų sprendimai naikinti ir, nesant galimybių ištaisyti padarytus pažeidimus, bylos nutrauktos (pvz., Plenarinės sesijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis) arba, esant tokioms galimybėms, perduotos iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (pvz., Plenarinės sesijos 2009 m. kovo 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-P-2/2009, 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-P-1/2011)

Atsižvelgiant į BPK 456 straipsnio nuostatas, taikant BPK 461 straipsnį teismų sprendimai turi būti naikinami ar keičiami tik tada, kai Konvencijos pažeidimai pagal pobūdį ir sunkumą kelia pagrįstų abejonių dėl asmens nuteisimo ir besitęsiantys pažeidimai gali būti ištaisyti tik atnaujinus nuteistojo bylą. Be to, tai galima padaryti tik remiantis EŽTT, bet ne paties Aukščiausiojo Teismo nustatytais Konvencijos pažeidimais.

5. Plenarinės sesijos 2016 m. spalio 27 d. nutartis grindžiama išvada, kad V. V. (tuo pačiu M. Ž.) nebuvo inkriminuojamas ir minėtas alternatyvus genocido sudėties požymis – genocido vykdymas nacionalinės grupės (jos reikšmingos dalies) atžvilgiu, proceso metu V. V. nebuvo sudarytos sąlygos žinoti tokio kaltinimo pobūdį ir veiksmingai nuo jo gintis. Todėl Konvencijos 7 straipsnio pažeidimas, pasireiškęs nuteisimu dėl genocido, vykdyto politinės grupės atžvilgiu, siekiant užtikrinti gynybos teises, galėtų būti ištaisytas tik keičiant kaltinimą, tačiau to padaryti nėra galimybės nuteistiesiems mirus ir baudžiamasis procesas dėl šios priežasties turi būti nutrauktas panaikinant byloje priimtus teismų sprendimus. Plenarinė sesijos 2016 m. spalio 27 d. nutartis priimta vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, pagal kurį baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Tačiau Plenarinės sesijos išvada, lėmusi bylos nutraukimą, nėra pagrįsta.

5.1. Nors pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, nuosprendžiu pripažino V. V. kaltu pagal prokuroro pareikštą kaltinimą Lietuvos partizanų, kaip atskiros politinės grupės narių, genocidu, apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad „Lietuvos partizanų, t. y. ginkluoto pasipriešinimo okupacinei valdžiai (rezistencijos) dalyvių, priskyrimas konkrečiai „politinei“ grupei, kaip tai buvo padaryta nuosprendyje, iš esmės yra tik sąlyginis ir nevisiškai tikslus. Juk šios grupės nariai buvo ir lietuvių tautos, nacionalinės grupės atstovai.“ EŽTT konstatavo, kad taip apeliacinės instancijos teismas performulavo nuteisimą. Tai reiškia, jog pats EŽTT pripažino, kad apeliacinės instancijos teismo nutartimi buvo inkriminuojamas ir minėtas alternatyvus genocido sudėties požymis – genocido vykdymas nacionalinės grupės (jos reikšmingos dalies) atžvilgiu, kuris nebuvo nurodytas pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje. Kad šis požymis taip pat buvo inkriminuojamas patvirtina ir tai, jog apeliacinės instancijos teismas po minėtų formuluočių nutartyje pažymėjo, kad „sovietinis genocidas buvo vykdomas būtent pagal gyventojų nacionalumo – etniškumo kriterijus“, ir padarė išvadą, kad „Lietuvos partizanai gali būti priskirti ne tik politinei, bet ir nacionalinei, ir etninei grupei, t. y. toms grupėms, kurios nurodytos ir pačioje Genocido konvencijoje“.

5.2. Plenarinės sesijos 2016 m. spalio 27 d. nutarties išvada, kad nuteistiesiems nebuvo inkriminuojamas genocido vykdymas nacionalinės grupės (jos dalies) atžvilgiu, motyvuojama tuo, kad nagrinėjamoje byloje teismai nesiėmė jokių procesinių žingsnių pakeisti kaltinimą įstatymo nustatyta tvarka, t. y. taikant BPK 256 straipsnį, kad būtų užtikrinta galimybė tiksliai suvokti performuluoto kaltinimo pobūdį ir nuo jo gintis (BPK 44 straipsnio 7 dalis). Tačiau V. V. buvo kaltinamas ir nuteistas pagal tą patį baudžiamąjį įstatymą (BK 99 straipsnį). Apeliacinės instancijos teismas inkriminavo minėtą papildomą alternatyvų genocido sudėties teisinį požymį nekeisdamas esminių inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių. BPK 256 straipsnio redakcija, galiojusi bylos nagrinėjimo metu, numatė teismo pareigą iš anksto pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams apie galimą kaltinimo keitimą tik tais atvejais, kai taip keičiamos esminės nusikalstamos veikos aplinkybės arba pritaikomas griežtesnis baudžiamasis įstatymas, tačiau nereglamentavo atvejų, kai nekeičiant esminių faktinių veikos aplinkybių pritaikomas kitas alternatyvus nusikalstamos veikos požymis, taigi tai daroma nekeičiant taikomo baudžiamojo įstatymo. Nors kaltinamojo teisė žinoti kaltinimo pobūdį ir nuo jo gintis turi būti užtikrinama ir tokiais atvejais, specialių kaltinimo keitimo procedūrų taikymas reikalingas tik tada, kai tai šiuo tikslu būtina. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkte įtvirtinta kaltinamojo teisė būti skubiai ir išsamiai informuotam apie pateikiamo kaltinimo pobūdį ir pagrindą, tačiau EŽTT ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija nenustato jokių formalių reikalavimų būdui, kuriuo tai turi būti daroma (pvz., 1999 m. kovo 25 d. Didžiosios kolegijos sprendimas Pellisier ir Sassi prieš Prancūziją, peticijos Nr. 25444/94). Be to, kai teisė žinoti kaltinimą ir pasirengti gynybai nėra užtikrinama viename proceso etape, tačiau gynyba turi galimybę ginčyti naują kvalifikavimą fakto ir teisės aspektu vėlesniame etape, EŽTT jurisprudencijoje laikoma, kad minėtos teisės yra užtikrinamos (pvz., 2002 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Sipavičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 43659/99; 2006 m. vasario 7 d. sprendimas byloje Virolainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 29172/02).

Minėta, kad V. V. buvo kaltinamas ir nuteistas dėl genocido pagal BK 99 straipsnį, kurio alternatyvūs požymiai yra genocido vykdymas nacionalinės, etninės, rasinės, religinės, socialinės ar politinės grupės (jos dalies) atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu pripažino V. V. kaltu pagal prokuroro pareikštą kaltinimą Lietuvos partizanų, kaip atskiros politinės grupės narių, genocidu. Tačiau apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, kad teismas negalėjo jo nuteisti nei pagal BK 99 straipsnį, nei pagal jokį kitą straipsnį. Vadinasi, taip nuteistasis ginčijo bet kurio alternatyvaus genocido požymio buvimą jo padarytoje veikoje, taigi ir genocido vykdymą prieš nacionalinę grupę ar jos dalį. Nukentėjusioji M. B. apeliaciniame skunde skundėsi, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog abu nuteistieji neprisipažino padarę nusikalstamą veiką ir teismo posėdžio metu abu reiškė pasitenkinimą tokia nusikalstama veika, pabrėždami, kad Lietuvos partizanai buvo tautos dalis, kurią reikėjo sunaikinti. Atsikirtime į nuteistosios gynėjos apeliacinį skundą nukentėjusioji nurodė, jog nepagrįstas gynėjos teiginys, kad Genocido konvencija nenumato politinių grupių, partizanų, klasių ir kitokių darinių. Lietuvoje buvo tam tikros represuotinos ir naikintinos nacionalinės grupės, komunistinės doktrinos įvardintos, pavyzdžiui, kaip „nacionalistai“, „nacionalistinio pogrindžio dalyviai“, „nacionalistinio ginkluoto pogrindžio gaujos“, „antitarybininkai“, kurios ir yra konvencijoje numatytos „nacionalinės grupės“ (t. 8, b. l. 66-67). Visa tai sudaro pagrindą manyti, kad klausimas dėl genocido vykdymo nacionalinės grupės (jos dalies) atžvilgiu buvo iškeltas apeliacinio proceso metu ir tai netiesiogiai patvirtina ta aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismas pateikė išvadas šiuo klausimu. Kartu visa tai rodo, kad nuteistasis V. V. jau proceso apeliacinės instancijos teisme metu turėjo galimybę suvokti ir suvokė, kad gali būti nuteistas ir remiantis šiuo alternatyviu genocido požymiu. Todėl tokių kaltinimo keitimo procedūrų, kurios numatytos BPK 256 straipsnyje, taikymas nebuvo būtinas. Be to, nuteistasis turėjo tokią galimybę ir kasaciniame skunde ginčijo BK 99 straipsnio taikymą padarytai veikai, tvirtindamas, kad nužudytieji nepriklausė jokiai grupei pagal šį straipsnį, jie buvo tik ginkluoti pavojingi asmenys. Nuteistasis kasaciniam teismu taip pat pateikė paaiškinimus raštu. Šie paaiškinimai teismo posėdžio metu teisėjų kolegijos prijungti prie bylos ir pagarsinti nuteistojo gynėjo. Nuteistasis aiškino, jog „Siekis tvirtinti, kad ginkluoti rezistentai tarybų valdžios metais Lietuvoje buvo persekiojami vien už tai, kad šie buvo lietuviai, arba pagal kitus duotus tarptautinio genocido sampratos požymius neturi jokio pagrindo. Nei vienas Lietuvos gyventojas nebuvo represuotas vien už tai, kad jis buvo lietuvis, kad jis buvo baltaodis ar katalikas.“ (t. 8, b. l. 191). Visa tai rodo, kad nuteistasis gynėsi ir nuo genocido vykdymo nacionalinės grupės (jos dalies) atžvilgiu inkriminavimo. Jei nuteistasis būtų manęs, kad jo teisė žinoti kaltinimo pobūdį ir nuo jo veiksmingai gintis dėl papildomo alternatyvaus genocido teisinio požymio inkriminavimo apeliacinio teismo nutartimi buvo pažeista, turėjo teisę prašyti kasacinio teismo grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Tačiau tokia teise nepasinaudojo. Tai, kad nuteistasis suvokė, jog šis požymis jam taip pat buvo inkriminuotas, netiesiogiai patvirtina ir pareiškėjo paaiškinimai pateikti EŽTT, kuriais ginčijama, kad nužudytieji buvo nacionalinės grupės, saugomos pagal Genocido konvencijos II straipsnį, atstovai (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 127).

5.3. Plenarinė sesija 2016 m. spalio 27 d. nutartyje išvadą, kad nuteistiesiems nebuvo inkriminuojamas genocido vykdymas nacionalinės grupės (jos dalies) atžvilgiu, netiesiogiai motyvuoja ir tuo, kad V. V. buvo nuteistas inkriminuojant politinės grupės požymį. Tačiau šie požymiai yra alternatyvūs. Tai, kad, EŽTT vertinimu, buvo neteisėtai inkriminuotas politinės grupės požymis, savaime nereiškia, kad kartu negalėjo teisėtai būti inkriminuotas ir alternatyvus nacionalinės grupės (jos dalies) požymis, kurio pakanka nuteisimą pripažinti teisėtu. Šie požymiai nėra vienas kitą paneigiantys. Pagal įstatymą bent vieno naikinamos nacionalinės ar etninės, ar politinės grupės (jos dalies) požymio konstatavimas yra pakankamas pagrindas (esant ir kitiems privalomiems genocido sudėties požymiams) taikyti BK 99 straipsnį. Minėti genocidu naikinamos grupės (jos dalies) požymiai turi savarankišką alternatyvią nusikaltimo sudėties požymio reikšmę. Nepaisant to, kad politinė grupė nėra įtraukta į Genocido konvencijos saugomų grupių sąrašą, taikant BK 99 straipsnį, gali būti konstatuojama, kad pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyviai, priklausę politinei grupei, kartu buvo saugomų pagal Genocido konvenciją žmonių grupių – nacionalinės ir etninės – nariai. Nustačius genocidą prieš bet kurią iš šių grupių, yra pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę. Priklausymas politinei grupei – Lietuvos partizanams – yra svarbus atskleidžiant nusikalstamos veikos esmę ir istoriškai neatsiejamas nuo nacionalinės, etninės grupės požymio vertinimo (Plenarinės sesijos 2016 m. balandžio 12 d. nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-P-18-648/2016).

5.4. Plenarinė sesija 2016 m. spalio 27 d. nutartyje išvadą, išvadą, kad nuteistiesiems nebuvo inkriminuojamas genocido vykdymas nacionalinės grupės (jos dalies) atžvilgiu, netiesiogiai motyvuoja ir tuo, kad kasacinės instancijos teismo 2005 m. vasario 22 d. nutartyje, kuria atmesti nuteistųjų ir nukentėjusiosios skundai, nenagrinėtas klausimas dėl Lietuvos partizanų priskyrimo lietuvių tautos, kaip nacionalinės, etninės grupės, daliai ir kaltinimo atitikties šiuo požiūriu Genocido konvencijai. Tačiau kasacinio teismo išvados, jog nužudytieji priklausė politinei grupei, nepaneigia apeliacinio teismo padarytų išvadų, kad nužudytieji buvo ir lietuvių tautos, t. y. nacionalinės grupės, atstovai. EŽTT pripažinus, kad politinės grupės požymis negalėjo būti inkriminuotas, Aukščiausiajam Teismui baudžiamosios bylos atnaujinimo procese buvo galimybė ir kilo pareiga plačiau atsakyti į nuteistojo kasacinio skundo argumentą, kad nužudytieji nepriklausė jokiai grupei pagal BK 99 straipsnį, t. y. ir nacionalinei grupei.

6. Iš EŽTT sprendimo visumos, taip pat ir šio teismo teisėjo, paskirto nuo Lietuvos, Egidijaus Kūrio, bei kitų teisėjų atskirųjų nuomonių, matyti, kad Konvencijos 7 straipsnio pažeidimo nustatymą lėmė ne kokių nors kitokių esminių bylos faktinių aplinkybių nustatymas, o būtent tai, kad Lietuvos Respublikos teismai šioje byloje nepateikė išsamesnių motyvų klausimu, dėl kurio EŽTT liko abejonės, t. y. dėl galimybių traktuoti Lietuvos partizanus – lietuvių tautos atstovus – kaip Genocido konvencijos saugomą nacionalinės grupės reikšmingą dalį. Tai sudaro pagrindą manyti, kad šis pažeidimas galėjo būti ištaisytas šioje byloje Plenarinės sesijos nutartyje pateikiant išsamius teisinius motyvus, kodėl Lietuvos partizanai, sudarė Genocido konvencijos saugomą reikšmingą nacionalinės grupės dalį, taip plačiau atsakant ir į nuteistojo kasacinio skundo argumentą, kad nužudytieji nepriklausė jokiai grupei pagal BK 99 straipsnį.

Šioje byloje EŽTT nėra nustatytas koks nors Konvencijos 6 straipsnio, įtvirtinančio kaltinamojo teisę žinoti kaltinimo pagrindą ir pobūdį ir teisę pasirengti gynybai, pažeidimas. Taigi nacionalinės grupės (jos dalies) požymio inkriminavimas šioje byloje savaime nepažeidė procesinių gynybos teisių. Kadangi toks pažeidimas EŽTT nebuvo nustatytas, tai neturi sudaryti pagrindo atnaujinti šią bylą ir naikinti priimtus teismų sprendimus.

7. Plenarinė sesija, išnagrinėjusi kitą baudžiamąją bylą po aptariamo EŽTT sprendimo, 2016 m. balandžio 12 d. priimtoje nutartyje, pateikdama išsamius motyvus, remdamasi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarime pateiktais išaiškinimais šiuo klausimu, konstatavo, kad pasipriešinimo okupacijai (rezistencijos) dalyviai – Lietuvos partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai – buvo reikšminga lietuvių tautos kaip nacionalinės, etninės grupės dalis. Ši nacionalinės, etninės grupės dalis turėjo esminę įtaką lietuvių tautos išlikimui, buvo labai svarbi siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę. Tai atitinka saugomos grupės dalies pagal Genocido konvenciją požymius ir šios grupės asmenų naikinimas tiek pagal tarptautinę teisę, tiek pagal BK vertintini kaip genocidas.

Šios išvados padarytos atsižvelgiant ir į tai, kad okupacinės valdžios ir jos represinių organų vykdytas ginkluoto nacionalinio pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių – Lietuvos partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų – naikinimas buvo sisteminis, nuoseklus, pagrįstas aiškia metodika ir instrukcijomis. Represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausią ir pažangiausią Lietuvos tautos – nacionalinės, etninės grupės – dalį. Toks naikinimas turėjo aiškų tikslą daryti įtaką lietuvių tautos demografiniams pokyčiams, jos išlikimui, taip pat palengvinti okupuotos Lietuvos sovietizaciją. Pasipriešinimo dalyvių naikinimas reiškė ne tik kliūčių įgyvendinti okupacinio režimo tikslus pašalinimą, tai turėjo ir kitą paskirtį – įbauginti Lietuvos gyventojus, parodant, koks likimas laukia atsisakančių paklusti okupacinei valdžiai. Nacionaliniame ginkluotame pasipriešinime dalyvavo įvairaus statuso žmonės, pagal tautybę daugiausia lietuviai, juos vienijo bendras tikslas – atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Pasipriešinimą rėmė ir kitais būdais okupacijai priešinosi didelė lietuvių tautos dalis. Dešimt metų vykusiame ginkluotame pasipriešinime aktyviai dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų; pasipriešinimo metu iš viso buvo nužudyta apie 20 000 Lietuvos partizanų ir jų rėmėjų. 1945 metais Lietuva turėjo 2,5 mln. gyventojų, o 1951 metais – maždaug 2,3 mln. gyventojų. Nors nuo represijų nukentėjusių pasipriešinimo dalyvių skaičiai yra neabejotinai dideli, jie turėtų būti vertinami ne tik pagal „kiekybinį“ kriterijų, bet ir bendro represijų, įskaitant masinius civilių trėmimus, masto kontekste. Sovietų valdžios represijos buvo nukreiptos ir prieš partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų šeimų narius, kurie taip pat buvo kalinami, tremiami ar žudomi, taip buvo siekiama sunaikinti didelę lietuvių tautos – nacionalinės, etninės grupės – dalį. Taigi bendras nukentėjusių pasipriešinimo dalyvių – Lietuvos partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų, nužudytų ar patyrusių kitokio pobūdžio represijas skaičius yra reikšmingas tiek absoliučiai, tiek atsižvelgiant į to meto Lietuvos bendrą gyventojų skaičių (Plenarinės sesijos nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-P-18-648/2016).

8. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, taip pat ir Aukščiausiąjį Teismą. Nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Nei naujų teismo precedentų kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti tokie valiniai aktai, kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Iš Konstitucijos išplaukia, kad būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti ir Aukščiausiasis Teismas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu, taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis) ir kt. (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Vadinasi, Plenarinės sesijos sukurti precedentai yra labai reikšmingi ir jų turi būti itin tvirtai laikomasi, juo labiau, kai dėl jų nebuvo pareikšta atskirųjų nuomonių, kaip Plenarinės sesijos 2016 m. balandžio 12 d. nutarties atveju.

9. Todėl visiškai pritartina, kad Plenarinė sesija 2016 m. spalio 27 d. nutartyje laikėsi pirmiau nurodytos 2016 m. balandžio 12 d. nutarties nuostatos, jog pasipriešinimo okupacijai (rezistencijos) dalyviai – Lietuvos partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai – buvo reikšminga lietuvių tautos kaip nacionalinės, etninės grupės dalis, atitinka saugomos grupės dalies pagal Genocido konvenciją požymius ir šios grupės asmenų naikinimas tiek pagal tarptautinę teisę, tiek pagal BK vertintini kaip genocidas. Minėto precedento įgyvendinimas ir šioje byloje reikštų, kad BK 99 straipsnis V. V. ir M. Ž. veiksmams pritaikytas tinkamai, jų padarytoje veikoje yra genocido sudėtis ir dėl to naikinti priimtus teismų sprendimus nėra baudžiamajame įstatyme ir tuo pačiu Konvencijos 7 straipsnyje įtvirtinto pagrindo. Todėl EŽTT nustatytas šio straipsnio pažeidimas, esant suformuotai Aukščiausiojo Teismo praktikai, išsamiai pagrindžiančiai genocido inkriminavimą Lietuvos partizanų žudymo atveju, neturi būti laikomas tokio pobūdžio ir sunkumo, kad šiuo metu keltų pagrįstų abejonių dėl minėtų asmenų nuteisimo.

10. Šis pažeidimas galėjo ir turėjo būti laikomas pašalintu nutartyje atmesti prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir paskesnes teismų nutartis, išdėsčius išsamius motyvus, kodėl Lietuvos partizanai buvo reikšminga lietuvių tautos kaip nacionalinės grupės dalis, atitinka saugomos grupės dalies pagal Genocido konvenciją požymius ir šios grupės asmenų žudymas tiek pagal tarptautinę teisę, tiek pagal BK vertintinas kaip genocidas. Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 22 d. nutartyje šioje byloje padaryta išvada, kad kasaciniuose skunduose nurodyti argumentai, nėra pagrindas nuosprendžiui ir apeliacinės instancijos teismo nutarčiai panaikinti ar jiems pakeisti ir dėl to kasaciniai skundai atmestini. Tokiu būdu atmestas ir minėtas nuteistojo argumentas, kad nužudytieji partizanai nepriklausė jokiai grupei pagal BK 99 straipsnį, t. y. ir nacionalinei grupei. Taigi minėtu būdu motyvuotas Aukščiausiojo Teismo sprendimas atmesti prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą galėtų prilygti šio teismo 2005 m. vasario 22 d. nutarties, kuria buvo baigta baudžiamoji byla, papildomam išaiškinimui.

Pagal BPK 461 straipsnio 1 dalie 1 punktą Plenarinės sesijos nutartis atmesti prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą gali būti priimta nepaisant to, kad pagal BPK 459 straipsnį Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos nutartimi prašymas atnaujinti baudžiamąją bylą dėl EŽTT sprendimo buvo priimtas ir baudžiamoji byla buvo atnaujinta, o minėta Plenarinės sesijos nutartis priimama išnagrinėjus atnaujintą baudžiamąją bylą. Vadinasi, šios kolegijos vertinimas, kad yra pagrindas atnaujinti baudžiamąją bylą, vadovaujantis BPK 456 straipsnyje nustatytais kriterijai, yra tik preliminarus. Galutinis sprendimas šiuo klausimu byloje susiklosčiusioje teisinėje situacijoje priimamas Plenarinės sesijos. Tokio Plenarinės sesijos sprendimo atmesti prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą priėmimas reikštų, kad baudžiamojo proceso tęsimas byloje vis dėl to nėra būtinas ir, neatnaujinus baudžiamojo proceso, nėra pagrindo taikyti BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, pagal kurį baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas dėl kaltinamojo mirties.

BPK 457 straipsnis numato, kad prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą BPK 456 straipsnyje nurodytu pagrindu paduoti ir dalyvauti tokiame procese turi ne tik asmuo, kurio atžvilgiu byloje buvo padarytas Konvencijos pažeidimas, bet ir jo teisių perėmėjas. Vadinasi, bylos atnaujinimo dėl EŽTT sprendimo procesas gali vykti mirus minėtam asmeniui, todėl toks procesas savaime neturi būti prilyginamas pačiam baudžiamajam procesui, kuriam taikomos BPK 3 straipsnio nuostatos dėl baudžiamojo proceso nutraukimo kaltinamajam mirus.

Nuteistojo gynybos nuo nacionalinės grupės (jos dalies) genocido požymio inkriminavimo teisės galėjo būti ir buvo nuteistojo pasirinktu būdu įgyvendintos apeliaciniame procese ir nuteistajam pateikiant kasacinį skundą šioje byloje. Dėl minėtų priežasčių nėra pagrindo baudžiamąjį procesą atnaujinti ir tęsti taip, kad šis požymis dar kartą būtų inkriminuotas keičiant kaltinimą ir dar kartą būtų užtikrinta nuteistojo teisė žinoti kaltinimo pobūdį bei teisė į gynybą. Šis požymis jau buvo inkriminuotas ir šios nuteistojo teisės buvo užtikrintos. Be to, nuteistojo interesai papildomai buvo ginami nuteistojo teisių perėmėjų prašyme pateikiant argumentus šiuo teisės klausimu ir nuteistojo teisių perėmėjos atstovui advokatui dalyvaujant atnaujintos bylos nagrinėjime.

11. Taigi Plenarinės sesijos 2016 m. spalio 27 d. nutartį nutraukti bylą nuteistiesiems mirus lėmė padaryta išvada, kad V. V. (tuo pačiu M. Ž.) vis dėl to nebuvo inkriminuojamas ir alternatyvus genocido sudėties požymis – genocido vykdymas nacionalinės grupės (jos reikšmingos dalies) atžvilgiu, proceso metu V. V. nebuvo sudarytos sąlygos žinoti tokio kaltinimo pobūdį ir veiksmingai nuo jo gintis. Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, yra pagrindas manyti, kad Plenarinė sesija šioje nutartyje iškeldama aukštesnius procesinius reikalavimus šio genocido sudėties požymiui inkriminuoti ir gynybos teisėms užtikrinti, nei šioje byloje reikalavo pats EŽTT, pirmenybę teikė proceso formai, bet ne turiniui.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai).

Vienas Lietuvos partizanų vadų L. Baliukevičius-Dzūkas rašė:

„Aš dažnai pagalvoju, kas gi Tu esi, mano Tėvyne? Kodėl tavo vaikai tokie keisti, tokie savotiškai užsispyrę? Iš kur toji didelė pasipriešinimo jėga teka?

Aš jaučiu, jog savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę žiūrėti visiems tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį.“ (Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis. 1948 m. birželio 23 d. – 1949 m. birželio 6 d. Sud. Algis Kašėta. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2002).

Lietuvos partizanų pasiaukojama kova su nelygiu priešu taip pat įkvėpė Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymą 1990 m. kovo 11 d., kuris laidavo šios Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimą 1992 m. spalio 25 d. Taip partizanai taip pat ir šiuo atžvilgiu, L. Baliukevičiaus-Dzūko žodžiais tariant, nugalėjo mirtį. Nors Plenarinės sesijos 2016 m. spalio 27 d. nutartyje patvirtinama šios kovos reikšmė lietuvių tautai, šioje byloje žuvusių partizanų ir jų artimųjų teisės, deja, liko neapgintos, teisingumas pasirodė silpnesnis už mirtį.

Remdamiesi tuo, kas pirmiau išdėstyta, laikomės nuomonės, kad turėjo būti priimtas kitoks Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos sprendimas: vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 461 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nuteistojo V. V. teisių perėmėjų L. V. ir I. C. prašymas atnaujinti šią baudžiamąją bylą turėjo būti atmestas, paliekant galioti byloje priimtus teismų sprendimus.

Teisėjai
Dalia Bajerčiūtė
Eligijus Gladutis
Vytautas Masiokas
Alvydas Pikelis
Jonas Prapiestis
Aldona Rakauskienė

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail