Poezija teismo sprendime: apie E. Kūrio atskirąją nuomonę V. Vasiliausko byloje

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail

EZTT-pastatasEuropos Žmogaus Teisių Teismo teisėjo Egidijaus Kūrio atskiroji nuomonė šio Teismo sprendime byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą atsidūrė pačioje sprendimo pabaigoje. Nežinau kas – sutapimas ar paskaičiavimas – lėmė, kad būtent eilėraščiu apie mirusius nekalbančius kareivius ir citata iš Hamleto „Toliau tyla“ baigiasi tas dokumentas, kurį atsisiunčiame kaip vientisą „EŽTT sprendimą“. Tačiau neatsitiktinai ši atskiroji nuomonė yra skaitomiausia EŽTT sprendimo dalis Lietuvoje.

Prof. E. Kūris yra neabejotinai vienas iškiliausių Lietuvos teisininkų. Tačiau šiame tekste aš noriu argumentuoti, kad ne teisiniai, o emociniai, poezijos ir dramos citatomis išreikšti atskirosios nuomonės aspektai yra stipriausia šio kūrinio dalis. Tuo tikslu apžvelgsiu E. Kūrio argumentus minėtoje atskirojoje nuomonėje. Tačiau pradėti norėčiau nuo konteksto – genocido nusikaltimo apibrėžimo Lietuvoje raidos apžvalgos.

Baudžiamasis persekiojimas už genocidą Lietuvoje

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atsirado galimybė tirti sovietų režimo Lietuvoje vykdytus nusikaltimus. Lietuvos teisėje tam iškart buvo sudarytos galimybės. 1992 m. balandžio 9 d. buvo priimtas įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“. Įstatymo 2 straipsnyje buvo konkrečiai nurodyta, kad „Lietuvos žmonių žudymas ar kankinimas, jos gyventojų deportavimas, padaryti nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais, atitinka tarptautinės teisės normose numatyto genocido nusikaltimo požymius.“ Įstatymo 3 straipsnis nurodė, kad įstatymas turi grįžtamąją galią, bei tai, kad asmenims, padariusiems šiame įstatyme numatytus veiksmus iki jo įsigaliojimo, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis netaikoma.

Taigi, iškart priimant šį įstatymą buvo padaryta reikšminga klaida. Tarptautinėje teisėje labai siaurą reikšmę turinti genocido sąvoka buvo išplėsta, prilyginant genocidui žmonių žudymą ar kankinimą, deportavimą. Tai irgi tarptautinės teisės pripažįstami nusikaltimai – nusikaltimai žmonijai – tačiau tai yra atskiri nusikaltimai. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi? Ne visai. Tačiau pradžioje daugeliui atrodė būtent taip.

Lietuvos teisinėje praktikoje taip pat neišsivystė pakankamai aiški skirtis tarp nusikaltimų taikai ir nusikaltimų žmonijai. Nusikaltimams taikai priskirtina sovietinė agresija ir okupacija. Nusikaltimai žmonijai (trėmimai, neteisminės egzekucijos, kiti sunkūs žmogaus teisių pažeidimai) tą agresiją ir okupaciją sekė. Nusikaltimus taikai pagal tarptautinę teisę gali vykdyti tik valstybės valdžia, asmenys – vykdytojai – už nusikaltimus taikai nėra atsakingi. Gi už nusikaltimus žmonijai yra atsakingi ir užsakovai (valstybės valdžia), ir vykdytojai. Tačiau sovietinė okupacija ir ją sekusios represijos Lietuvoje buvo suvokiamos kaip viena didelė nelaimė, ir tuo pačiu – kaip vieno ir to paties nusikaltimo skirtingi aspektai. Nebuvo aiškios skirties tarp nusikaltimų žmonijai – trėmimų, žudymų, žmonių kankinimo, už kuriuos yra atsakingi juos nurodę vykdyti ir vykdę asmenys, ir nusikaltimo taikai – okupacijos – už kurią yra atsakingi tik tie, kurie nurodė ją įvykdyti (ir už kurią negalima kaltinti eilinių okupacinio režimo kareivių).

Pirmieji baudžiamieji procesai dėl nusikaltimų žmonijai – Telšių kalinių kankinimo ir žudymo Rainiuose 1941 m., Gaidžių šeimos išžudymo Antazavės valsčiuje 1945 m. – vyko juos vertinant būtent kaip genocido nusikaltimą. Nusikaltimai žmonijai (žmoniškumui) baudžiamajame kodekse atsirado tik priėmus 1998 m. birželio 9 d. įstatymą Nr. VIII-776. Ir nors nuosprendžiai Petrui Raslanui ir Kirilui Kurakinui buvo priimti po šios datos, ikiteisminiai tyrimai buvo pradėti ir vykdomi tuo metu, kai kvalifikuoti jų nusikaltimų kaip nusikaltimų žmonijai nebuvo galimybės.

Tarptautinėje teisėje nusikaltimai žmonijai yra nusikaltimai prieš civilius. Žinoma, ir kariškiai gali būti nusikaltimo žmonijai aukos, bet – tik kaip civilių gyventojų, kurių atžvilgiu vykdoma nusikalstama politika, dalis. Kariškių kaip tokių atžvilgiu gali būti vykdomi karo nusikaltimai (pvz., atsisakant suteikti jiems karo belaisvio statusą, nužudant pasidavusius ar kitaip likusius be ginklo kariškius). Tačiau ginkluoto konflikto metu kariškiai yra teisėtas priešo taikinys, tad jų nužudymas kovos sąlygomis nelaikytinas nei nusikaltimu žmonijai, nei karo nusikaltimu (jei, žinoma, jų atžvilgiu nebuvo taikomos draudžiamos karybos priemonės). Ginkluoti ir karo veiksmuose dalyvaujantys civiliai yra dar viena kategorija asmenų, kurie, patekę į priešo nelaisvę, gali pastarojo būti laikomi nusikaltėliais, o ne karo belaisviais. Jų žūtis nuo ginklo (jei jie priešinosi) negali būti laikoma karo nusikaltimo pasekme.

Genocidas, kaip „nusikaltimų nusikaltimas“, yra didžiausias iš nusikaltimų žmonijai, ir jis taip pat yra nusikaltimas prieš civilius. Tačiau genocido nusikaltimo apibrėžime nurodomos konkrečios asmenų grupės (rasinės, etninės, nacionalinės ir religinės), taigi, tai yra nusikaltimas prieš grupes. Pamiršus, kad genocido nusikaltimas yra tik baisiausia „nusikaltimų žmonijai“ forma, ištisų žmonijos grupių sunaikinimas, galima sugalvoti ir tokių grupių, kurių įtraukimas į genocido apibrėžimą prieštarautų pačiai nusikaltimo žmonijai sampratai. Pvz., armija irgi yra tam tikra grupė, tad ar galima armiją įvardinti kaip dar vieną galimą genocido objektą?

Tokiu atveju sukurtume galimybę kaip genocidą vertinti veiksmus, kurie nėra nusikaltimas žmonijai. Kaip rašo William A. Schabas, įžvelgti skirtumą tarp nusikaltimų žmonijai ir genocido objektų (kai vienu atveju turimi omeny civiliai, o kitu – „grupės“) ir sakyti, kad genocidas gali būti nukreiptas ir prieš kariškius, yra „tarsi degtukų skaldymas“, nes „genocidas iš prigimties yra nukreiptas prieš „civilius gyventojus“, net jei atskiros aukos ir bus kombatantai“ * (William A. Schabas. Genocide in International Law: The Crimes of Crimes. Cambridge University Press, 2000, p. 10 (išnaša). Kitaip sakant, negali būti tokio genocido, kuris nebūtų tuo pačiu ir nusikaltimu žmonijai. Ir negali būti karinio konflikto veiksmų, nukreiptų prieš priešo armiją, kurie savaime būtų genocidas. Antraip kiekvienas karas būtų genocidas. Ir dar 2005 m. Bernardas Gailius, tuo metu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas, labai palaikęs idėją, kad sovietų represijos Lietuvoje turėjo genocido bruožų, rašė: „visgi, teiginiai apie pasipriešinimo judėjimo genocidą, kurį organizavo MGB, ir toliau skamba keistai ir yra verti sveikos ironijos“ (žr. čia).

Kadangi pradžioje asmenys, teisiami už genocidą, galėjo lygiai taip pat būti teisiami už nusikaltimus žmonijai, teismai nematė didelių problemų nuteisdami asmenis, nusikaltusius žmogiškumui, kaip genocido vykdytojus. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.

Kai pirminis netikslių nuosprendžių barjeras buvo peržengtas, nebuvo sudėtinga žengti toliau ta pačia linkme. Teismų buvo paprašyta pripažinti genocido nusikaltimą vykdžius asmenis, kurie kovojo su ginkluotu pogrindžiu. Ir teismai sutiko. Sutinka iki šiol, su labai nedidelėm išimtim (viena tokia išimtis – Petro Janukėno byla). Sutinka, nepaisant to, kad kaltinti asmenis genocidu už veikas, nukreiptas prieš pokario Lietuvos pogrindį, galima tik tokiu atveju, jei yra remiamasi genocido, kuris nėra nusikaltimas žmonijai, samprata. Nes dažniausiai kalbama apie mūšio situacijas, kuriose vieni ginkluoti asmenys, nešiojantys SSRS pareigūnų uniformas, šaudė į kitus ginkluotus bei taip pat šaudančius asmenis.

Viena iš tokių bylų, kur Lietuvos teismai sutiko, kad dviejų ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyvių nužudymas mūšio situacijoje yra prilygintinas genocidui, ir buvo Vytauto Vasiliausko byla. Kaip ir buvo galima tikėtis, Europos Žmogaus Teisių Teismas su tokia genocido sampratos traktuote nesutiko. Nepaisant didelių Lietuvos valstybės pusės pastangų. Nepaisant „Rusijai palankiam“ sprendimui labai nepalankios geopolitinės situacijos. Ir nepaisant Lietuvos teisėjo E. Kūrio indėlio.

Ir šis sprendimas, turint omeny mano jau paminėtą kontekstą, negalėjo nesukelti bent nedidelio žemės drebėjimo Lietuvoje. Šalyje, kur sovietų nusikaltimas taikai (okupacija) neskiriamas nuo nusikaltimų žmonijai, kur nusikaltimai žmonijai neskiriami nuo genocido, kur visa tai suvokiama kaip viena bendra skriauda, už kurią visi skriaudėjai, kiek tik jų yra likę gyvų, turi „atsiimti“. Šioje šalyje sprendimas negalėjo būti suprastas ir lengvai priimtas. Tačiau toną tam žemės drebėjimui davė būtent E. Kūrio atskiroji nuomonė. Ir toną ji davė anaiptol ne išryškindama esmines sprendimo problemas, o atvirkščiai – nukreipdama dėmesį į neesminius, ir užtat tariamai pataisomus, reikalo aspektus.

Teisinė dalis: pasiklydę akcentai

Didžiausia E. Kūrio klaida atskirojoje nuomonėje kyla iš to, kur jis įžvelgia pagrindinį Didžiosios Kolegijos daugumos nuomonės akcentą. Neteisingai apibūdinęs sprendimo esmę jis išsako jai daug kritikos. Kuri, taipogi prašauna pro šalį. Toliau pateiksiu E. Kūrio atskirosios nuomonės citatas su savo komentarais.

Vienas daugumos argumentas, kuriuo grindžiamas visas Konvencijos 7 straipsnio pažeidimo nustatymas, turi būti ypatingai išskirtas. Iš tikrųjų, tai yra šis argumentas. Be jo, argumentacija vestų prie priešingos išvados.

Tas argumentas paminėtas sprendimo 179 punkte, kuriame nustatyta (išskirta teisėjo):

„Toliau teismas nagrinės Lietuvos teismų genocido nusikaltimo aiškinimą pareiškėjo byloje. Teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pripažino pareiškėją kaltu pagal prokuroro pareikštą kaltinimą, tai yra, kaltę dėl Lietuvos partizanų kaip atskiros politinės grupės narių genocido (žr. 29 ir 31 punktus pirmiau). Apeliacinis teismas savo ruožtu performulavo pareiškėjo nuosprendį, teigdamas, kad Lietuvos partizanų, kaip ginkluoto pasipriešinimo okupacinei valdžiai dalyvių, priskyrimas konkrečiai „politinei“ grupei buvo „tik reliatyvus/sąlyginis ir nevisiškai tikslus“. Apeliacinio teismo teigimu, Lietuvos partizanai taip pat buvo „lietuvių tautos, tai yra nacionalinės grupės, atstovai“ (žr. 35 ir 36 punktus in fine pirmiau). Nepaisant to, Apeliacinis teismas nepaaiškino, ką apėmė „atstovų“ sąvoka. Nepateikė jis ir platesnio istorinio ar faktinio pagrindimo, kaip Lietuvos partizanai atstovavo lietuvių tautai. Partizanų ypatingos reikšmės „nacionalinės“ grupės atžvilgiu nepaaiškino ir Aukščiausiasis Teismas. Aukščiausiasis Teismas, pripažinęs, kad pareiškėjas buvo „nuteistas už dalyvavimą fiziškai sunaikinant dalį Lietuvos gyventojų, priklausiusių atskirai politinei grupei“, tiesiog pastebėjo, kad 1944-1953 m. Lietuvoje vyko tautos ginkluotas pasipriešinimas – partizaninis karas prieš sovietų okupacinį režimą (žr. 39 ir 40 punktus pirmiau).“

<…> Argumentacija sprendimo 179 punkte parodo, kad tam, kad atitiktų Teismo testą, nacionaliniai teismai turėtų atvirai ir detaliai išdėstyti Lietuvos partizanų kaip lietuvių tautos „atstovų“ vaidmenį („specifinę reikšmę“). Daugumos teigimu, siekiant atitikti tą testą, turėtų būti pateikta „daug istorinio ir faktinio pagrindimo“. Kitaip tariant, Konvencijos pažeidimas nebūtų nustatytas, jeigu dauguma būtų buvusi įtikinta, kad Lietuvos teismai aiškiai išaiškino, „ką reiškia sąvoka ‚atstovai‘“. [paryškinta straipsnio autoriaus].

Tarsi tai nebuvo savaime aišku. Kai (kaip pabrėžta, inter alia, sprendimo 62 punkte) partizanų judėjimas (kartu su jų rėmėjais) apėmė dešimtis tūkstančių jaunų žmonių, iš kurių 20 000 buvo nužudyti, ir kai iš viso ištremtų, įkalintų, nužudytų, nukankintų iki mirties skaičius sudaro šešiaženklį skaičių (kuris tik didėja aiškėjant naujiems įrodymams), ir visa tai trijų milijonų tautoje, koks aiškinimas būtų buvęs pakankamas, kad įtikintų daugumą, kad partizanai buvo „tautos atstovai“? Dauguma šį klausimą paliko atvirą. Klausiu savęs, ar ji pati galėtų pateikti atsakymą.

Taigi, E. Kūris kaip pagrindinį EŽTT Didžiosios Kolegijos argumentą įvardija argumentą, kad Lietuvos teismai tariamai nepakankamai aiškiai pagrindė partizanų reikšmę lietuvių tautai. Įdomu tai, kad išskirdamas šį argumentą E. Kūris nukrypsta nuo kitų teisėjų – Villiger, Power-Forde, Pinto de Albuquerque ir – savo(!) atskirosios nuomonės argumentų. Toje atskirojoje nuomonėje 179 punktas figūruoja, tačiau jam nesuteikiama centrinė reikšmė: jis figūruoja kaip vienas iš dviejų esminių argumentų. Taigi, E. Kūrio atskiroji nuomonė kartu yra ir atskiroji atskirosios nuomonės nuomonė, kuriai pritarimo jis nerado net tarp bendraminčių teisėjų.

Argumentas, kad 179 punktas EŽTT sprendimo punktas yra centrinis, be kurio visas teismo sprendimas vestų prie priešingos išvados, yra labai patogus. Jei, kaip daro E. Kūris, laikysime jį centriniu, turėsime pritarti išvadai, kad vienintelė Lietuvos teismų sprendimų problema buvo nepakankamas argumentavimas. Iš čia kilo ir vėlesni Lietuvos teisininkų paaiškinimai, kad „Lietuvos teismai turėtų kruopščiau pagrįsti pokario partizanų reikšmę lietuvių tautai, nagrinėdami bylas, kuriose prie „miško brolių“ naikinimo prisidėję asmenys teisiami dėl genocido“ (žr. Diena.lt straipsnį). Toks argumentavimas patogus būtent tuo, kad iš Lietuvos kaip ginčo šalies būtų galima nereikalauti jokių baudžiamosios politikos pokyčių. Užtektų tik teismų nuosprendžiuose aiškiau pasakyti, kuo Lietuvos partizanai buvo svarbūs. Paties E. Kūrio žodžiais, „Konvencijos pažeidimas nebūtų nustatytas, jeigu dauguma būtų buvusi įtikinta, kad Lietuvos teismai aiškiai išaiškino, „ką reiškia sąvoka ‚atstovai‘“. Tačiau kodėl tada E. Kūris, kartu su teisėjais Villiger, Power-Forde, Pinto de Albuquerque, kitoje atskirojoje nuomonėje plačiai argumentuoja ne tik tai, kodėl partizanai buvo svarbi lietuvių tautos dalis, bet ir tai, kodėl V. Vasiliauskas galėjo numatyti baudžiamąjį persekiojimą dėl genocido už savo veiksmus 1953 m.?

Kad atsakytume į šį klausimą, prisiminkime, kokio straipsnio pažeidimą nustatė EŽTT šioje byloje. Tai – EŽT Konvencijos 7 straipsnio pažeidimas. EŽTT nusprendė, kad Lietuva pažeidė principą, jog „niekas negali būti nuteistas už veiksmus …, kurie pagal jų padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais“. Suprasčiau aukščiau nurodytą E. Kūrio argumentą, jei Teismas būtų nustatęs, pvz., Konvencijos 6 straipsnio „Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą“ pažeidimą. Tačiau kuo Lietuvos teismų tariamai nepakankamai išaiškinta sąvoka susijusi su principu „nėra nusikaltimo be įstatymo“? Ogi niekuo. E. Kūris, deja, argumentuoja visiškai nekreipdamas dėmesio į bylos esmę. Prie kurios mes turime sugrįžti, kad suprastume, kokios gi buvo tikrosios pagrindinės Lietuvos teismų klaidos V. Vasiliausko byloje.

Taigi, grįžkime prie iš tiesų pagrindinių EŽTT Didžiosios Kolegijos argumentų, kurie savo esme puikiai dera prie EŽT Konvencijos 7 straipsnio.

Pirmasis esminis argumentas, išdėstytas sprendimo 175-181 punktuose, buvo toks: 1953 m. egzistavusi genocido įvykdymo sunaikinus grupę „iš dalies“ samprata galėjo būti pritaikoma tik skaitiniu požiūriu reikšmingos (didžiosios) konkrečios grupės dalies sunaikinimui. Kurios ginkluotasis pogrindis Lietuvoje neatitiko. Teismas pasakė, kad Lietuvos teismai per plačiai traktavo grupės sunaikinimo „iš dalies“ sampratą, nes partizanai nebuvo skaitiniu požiūriu reikšminga lietuvių tautos dalis. E. Kūrio į esminius „pakeltas“ argumentas EŽTT sprendimo 179 punkte tėra tik šio argumento iliustracija. Teismas pripažino, kad gerokai vėliau genocido kontekste grupės sunaikinimo „iš dalies“ samprata buvo pradėta interpretuoti plačiau. Komentatoriai ir teismai nusprendė, kad grupės sunaikinimą „iš dalies“ galima pripažinti ir tais atvejais, kai sunaikinama skaitiniu požiūriu nedidelė, tačiau simboline prasme reikšminga grupės dalis (pvz., jei sunaikinama visa grupės kaip tokios vadovybė). Bet, pripažinęs šį vėlesnį teisinės doktrinos pokytį, Teismas ir mostelėjo argumentu iš 179 punkto: „o Jūs net ir to partizanų reikšmingumo vėlesne jo prasme neįrodėte!“.

Aukščiau analizėje dar galima paminėti, kad Lietuvos teismai V. Vasiliauską buvo nuteisę net ne už partizanų kaip nacionalinės grupės dalies, o už partizanų kaip politinės grupės genocidą, nors tokios grupės išvis nenumato Konvencija dėl genocido. ir nors E. Kūris priekaištauja kolegoms, kad jie bylą cituoja selektyviai ar ieško esminių argumentų ne tos instancijos teismo sprendime, susipažinus su tais sprendimais (žr. čia) tampa ganėtinai akivaizdu, kad šie priekaištai yra iš piršto laužti. Kadangi tie priekaištai net nėra labai konkretūs, jiems daugiau dėmesio neskirsiu.

Antrasis esminis Teismo argumentas, išdėstytas punktuose 182-184, buvo, kad su partizanų prilyginimu tautinei grupei buvo perlenkta. Kad tokiu būdu baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas pagal analogiją, ir kad tokio pritaikymo pagal analogiją (partizanai ~ politinė grupė ~ tautinė grupė) nuteistasis niekaip negalėjo numatyti 1953 m.

Taigi, apibendrinant Teismo argumentus grįžtame prie Lietuvoje priimtų sprendimų V. Vasiliausko byloje atitikimo Konvencijos 7 straipsniui. Pasak Teismo, 1953 m. genocido sampratos kontekste grupių naikinimas „iš dalies“ buvo suprantamas kaip didelės, esminės grupės dalies naikinimas. Taigi, 1953 m. neesant jo vykdytas veikas draudusio įstatymo, V. Vasiliauskas niekaip negalėjo numatyti, kad gali būti persekiojamas už „politinės grupės“ ar „lietuvių tautos“ genocidą. Todėl ir buvo pripažintas Konvencijos 7 straipsnio pažeidimas (apie tai  detaliai esu rašęs čia).

Deja, E. Kūris šių argumentų savo atskirojoje nuomonėje net nepaliečia, visą iškalbingumą pritaikydamas siekiui parodyti, koks keistas, formalistinis ir nepagrįstas yra teismo reikalavimas Lietuvos teismams aiškiai išdėstyti, kodėl jie mano, kad partizanai atstovavo lietuvių tautą. Įrodinėjimas skamba įtikinamai, tačiau tik todėl, kad ginčijamasi su neegzistuojančiu oponentu.

Poetinė dalis: pasiklydę referentai

Kita E. Kūrio atskirosios nuomonės dalis yra poetinė, užbaigiama citata iš žinomos Šekspyro dramos. Ar su poetine dalimi E. Kūriui pasisekė nors kiek geriau, nei su teisine? Pažiūrėkime.

9. Apytiksliai tuo pačiu metu, kai pareiškėjas dalyvavo operacijose prieš partizanus, kai kas žiūrėjo į dalyko esmę. Archibald MacLeish, puikus poetas ir buvęs Kongreso bibliotekininkas, savo eilėraštyje „Jauni mirę kariai nekalba“ rašė:

„Jauni mirę kariai nekalba.
Tačiau juos girdi tyliuose namuose: kas jų negirdėjo?
Jie turi tylą, kuri kalba už juos naktį, laikrodžiui tiksint.
Jie sako: Mes buvome jauni. Mes mirėme. Prisiminkite mus.
Jie sako: Padarėme, ką galėjome, bet kol tai nėra užbaigta, tai nepadaryta.
Jie sako: Atidavėme savo gyvybes, bet kol tai neužbaigta, niekas negali žinoti, ką davė mūsų gyvybės.
Jie sako: Mūsų mirtys yra ne mūsų: jos yra Jūsų, jos reikš tai, ką Jūs joms suteiksite.
Jie sako: Negalime pasakyti, ar mūsų gyvybės ir mirtys buvo taikos ir naujos vilties labui ar dėl nieko, čia Jūs turite pasakyti.
Mes paliekame Jums savo mirtis. Suteikite joms reikšmę.
Buvome jauni, jie sako. Mirėme; prisiminkite mus.“

Tai skamba kaip įsakymas. Taip pat ir teismams. Šiam Teismui ypatingai, atsižvelgiant į jo reikšmingumą laikant jį „Europos sąžine“. Todėl šiam Teismui dabar patikėta pagaliau suteikti reikšmę jų mirtims. Ir visgi, kokią reikšmę mes suteikėme jų mirtims šiuo apgailėtinu sprendimu? „Toliau tyla.“

Taigi, E. Kūris cituoja Archibald MacLeish eilėraštį apie mirusius karius. Eilėraštis parašytas neužilgo po II pasaulinio karo. Gal būt – prasidėjus Korėjos karui. Eilėraščio autorius greičiausiai turėjo omeny konkrečiame kare ar visuose karuose žuvusius JAV kareivius. Kurių gyvybės buvo paaukotos gal Europai ir pasauliui nuo nacizmo apginti, gal komunizmui rytuose sulaikyti. Sunku pasakyti, ko autoriaus įgarsinami mirę kareiviai, sakydami, kad „Mūsų mirtys yra ne mūsų: jos yra Jūsų, jos reikš tai, ką Jūs joms suteiksite“, tikisi iš savo klausytojų. Galėčiau tik spėlioti, kad Europos išgelbėjimo nuo nacizmo atveju tai reikštų, kad tie, į kuriuos kareiviai kreipiasi, turi pasistengti, kad jų pasiekta pergalė virstų ilgalaike taika, kad Europoje nekiltų naujų diktatorių… Antraip tų kareivių auka būtų nuėjusi veltui. Ne, tai – daugiau nei spėjimas. Tai juodu ant balto parašyta tekste: „Negalime pasakyti, ar mūsų gyvybės ir mirtys buvo taikos ir naujos vilties labui ar dėl nieko, čia Jūs turite pasakyti.

Ar gali būti, kad eilėraščio autoriaus lyriniai herojai prašo kokio nors teismo, kad juos pripažintų genocido aukomis? Ar apskritai – nusikaltimo aukomis? Labai tuo abejoju. Eilėraštyje nėra nieko, kas duotų užuominą ta linkme.

Tuo tarpu E. Kūris eilėraštį interpretuoja būtent taip. Jo įsivaizduojami kareiviai – du ginkluoto pasipriešinimo dalyviai, žuvę kovoje su okupacinėmis pajėgomis – prašo Europos Žmogaus Teisių Teismo (ne prašo – liepia!) įprasminti jų mirtį. Pripažįstant asmenį, dalyvavusį juos nužudant, kaltu dėl genocido.

Trumpam pamirškime, kad vienas iš šių dviejų ginkluoto pogrindžio dalyvių vokiečių okupacijos pradžioje suiminėjo ir saugojo komunistus ir žydų tautybės asmenis, kitas vokiečių okupacijos laikais dirbo policijoje; kitaip sakant, jie tarnavo okupacinei valdžiai, ir jai tarnaudami veikė nežinia ką. Sakykime, kad jie buvo tikri, nusikaltimais žmonijai nesusitepę, mūsų šalies patriotai. Ir pamėginkime įsivaizduoti, ką prašymas „Mūsų mirtys yra ne mūsų: jos yra Jūsų, jos reikš tai, ką Jūs joms suteiksite“ reikštų, jei skambėtų iš jų lūpų.

Jų mirtys nebūtų beprasmės, jei Lietuvos nepriklausomybė galiausiai būtų atkurta. Jei Lietuvoje nebebūtų vykdomi politiniai persekiojimai. Jei kiekvienas Lietuvoje galėtų siekti laimės taip, kaip jis ją supranta, ir kad valdžia jam netrukdytų to daryti. Jei šalies valdžia rūpintųsi visos visuomenės, ypač pažeidžiamiausių jos narių, gerove. Norėčiau tikėti, kad už tai, kaip ir deklaravo, kovojo ginkluotasis pogrindis Lietuvoje. Taip pat esu tikras, kad bent iš dalies šių dalykų, kaip politinė bendruomenė, esame pasiekę, nors tobulėjimui ribų, žinoma, nėra.

Būtent tai įprasmina visų, kovojusių už Lietuvos laisvę, mirtį. Ir tikrai šis jų mirties įprasminimas – ne EŽTT darbas. Tai Jūsų ir mano darbas.

Suprantu, kad poezijos interpretaciją čia kritikuoju taip, tarsi ji būtų teisinis tekstas. Ir gal tai nėra geriausias būdas skaityti tokio žanro tekstus. Kaip literatūrinis intarpas, ši E. Kūrio teksto dalis savo tikslą, – sukelti skaitytojui jausmą dėl Teismo Daugumos sprendimo neteisingumo, – pasiekia. Tai tikrai stiprioji teksto dalis. Bet grįžkime vėl prie faktų kalbos.

„Šešiaženkliai“ ir „penkiaženkliai“ skaičiai

Atskirosios nuomonės 3 punkte E. Kūris taip aprašo partizaninio pasipriešinimo ir pokario represijų aukų skaičius: „partizanų judėjimas (kartu su jų rėmėjais) apėmė dešimtis tūkstančių jaunų žmonių, iš kurių 20 000 buvo nužudyti, [o] iš viso ištremtų, įkalintų, nužudytų, nukankintų iki mirties skaičius sudaro šešiaženklį skaičių (kuris tik didėja aiškėjant naujiems įrodymams)“.  Šitai E. Kūris rašo norėdamas parodyti, kad sovietai akivaizdžiai vykdė genocidą Lietuvoje, kad tai Lietuvoje yra savaime suprantama kiekvienam, ir kad todėl nacionaliniai teismai neprivalėjo įrodinėti savaime suprantamų dalykų. Nežinau, kokiais tiksliai skaičiais čia operuoja E. Kūris. Tačiau tikėtina, kad skaičiai paimti iš Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimo tuo pačiu klausimu:

„Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, iš viso sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 ir 1944–1990 m.) žuvo arba buvo nužudyta apie 85 tūkst. Lietuvos Respublikos gyventojų, į Sovietų Sąjungą deportuota apie 132 tūkst. (1945–1952 m. trėmimų metu 32 tūkst. jų buvo vaikai). Iš žuvusiųjų ir nužudytųjų daugiau kaip 20 tūkst. buvo ginkluoto pasipriešinimo okupacijai dalyviai (partizanai) ir jų rėmėjai (1944–1952 m. duomenys) <…>

Nežinau, kokiais metodologiniais principais vadovaujantis buvo nustatyti šie skaičiai, pvz., kiek ta statistika išsami, kiek ji paremta pirminiais šaltiniais. Neabejotinai į šiuos skaičius įeina ir sovietų nuteisti, sušaudyti ar įkalinti žydų genocide dalyvavę asmenys bei asmenys, kurie įvykdė karo nusikaltimus partizaninio pasipriešinimo metu. Net ir atėmus tuos tūkstančius asmenų, kurie nukentėjo labai pagrįstai, lieka kraupi represijų statistika.  Tegul žuvusiųjų skaičius ir ne šešiaženklis.

Tačiau deja, vieno skaičiaus šioje statistikoje trūksta visiškai. Trūksta skaičiaus asmenų, kuriuos nužudė antisovietinis pogrindis – Lietuvos partizanai. Nors Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras šio skaičiaus viešai nėra publikavęs, nors jis, esu tikras, nebuvo pateiktas nei Konstituciniam Teismui, nei Europos Žmogaus Teisių Teismui, apie šį skaičių galima spręsti iš LGGRTC 2012-05-14 rašte Nr. 11R-12 atskleistų duomenų. Rašte aptariama P. Masilionio „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“, paminimas joje nurodytas 25 tūkst. partizanų tariamai partizanų nužudytų žmonių skaičius, įvardijama, kad partizanų aukų klausimas tebėra skaudi Lietuvos visuomenės žaizda, ir pristatomi LGGRTC tyrimai šioje srityje:

Nuo 2005 m. LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyrius vykdo tyrimo programą „Bendri negrįžtamieji žmonių nuostoliai Lietuvoje 1944 — 1953 metais“ <…>. Vykdant šią programą sukauptas duomenų bankas (virš 30 000 įrašų). 

Taigi, LGGRTC turi net ne 25 tūkst., o virš 30 tūkst. partizanų galimai nužudytų žmonių duomenų bazę. LGGRTC rašte pabrėžiama, kad tyrimas nėra baigtas. Tačiau net jei baigus tyrimą bendrasis skaičius reikšmingai (sakykime, ketvirtadaliu) sumažėtų (o jis gali ir išaugti), partizanų nužudytų asmenų skaičius vis tiek liktų įspūdingas. Tad manau mažai suklysime, jei tuos 25 – 30 tūkst. pridėsime prie Konstitucinio Teismo pateiktų skaičių. Šis skaičius padeda pamatyti ir kitą, anaiptol ne „knygnešišką“, partizaninio pasipriešinimo pusę.

Tai ypač svarbu tokios bylos, kaip V. Vasiliausko, kontekste. Nes ši byla Lietuvoje buvo nagrinėjama taip, tarsi partizanai būtų buvę kokie beginkliai knygnešiai, platinę uždraustą literatūrą, o ne ginkluota ir, bent jau sovietų valdžiai lojaliems asmenims, jų šeimų nariams, mirtinai pavojinga „naktinė valdžia“. Ir sovietų valdžios veiksmai, nukreipti prieš šiuos asmenis, tarptautinės teisės kontekste anaiptol neatrodo savaime nusikalstami (teisėtumo ribas tie veiksmai žinoma galėjo peržengti ir dažnai peržengdavo, bet tai – jau visai atskira kalba).

Atspindžiai Lietuvos teisininkų komentaruose

E. Kūrio atskiroji nuomonė būtų viso labo emocinga ir nereikšminga vieno teisėjo nuomonė, jei, dėl politinių aplinkybių Lietuvoje ir E. Kūrio įtakos teisininkų tarpe, ji nebūtų virtusi Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo byloje „Vasiliauskas prieš Lietuvą“ aiškinimo paradigma.

Ši byla, iškart ją priėmus, buvo pristatoma dėstant esminius Teismo motyvus, išsakytus pranešime spaudai, teisingai sudėliojančiame bylos akcentus. Tačiau jau kitą dieną tuos motyvus pakeitė E. Kūrio pasiūlyta „nepakankamo Lietuvos teismų sprendimų argumentavimo“ priežastis. Lietuvos žiniasklaidos priemones jau kitą dieną po EŽTT sprendimo apskriejo BNS pranešimas, pavadintas „Teisininkai: reikės kruopščiau pagrįsti Lietuvos partizanų reikšmę Lietuvių tautai“. Tą pačią dieną Konstitucinio Teismo pirmininkas Lietuvos Radijui teigė:

Aš manau [sprendimas] reiškia tiktai viena – kad ateityje, nagrinėjant genocido bylas, reikėtų daugiau kreipti dėmesio įrodinėjimo to specifinio genocido požymio, kad genocidui prilygintas toks <…> tautinės grupės dalies, šiuo atveju, naikinimas, kuri yra pakankamai reikšmingas, kad turėtų reikšmę visos tautinės grupės egzistavimui, nes tiesiog Europos Žmogaus Teisių Teismas pasigedo aiškesnių įrodymų, istorinių duomenų, aplinkybių, kurios rodytų, kad partizanai, kaip politinė grupė, buvo tiek reikšminga, kad jų naikinimą būtų galima laikyti genocidu. <…> aš jau minėjau, [kad sprendžiant] pagal atskirąsias nuomones yra <…> aišku, kad papildžius tą įrodinėjimą gali būti tokių bylų baigtis įvairi, ir kitą kartą galime sulaukti ir tokio Lietuvos sprendimo pateisinimo. (žr. radijo laidos „60 minučių“ 2015 m. spalio 21 d. įrašą, nuo 5 iki 15 minutės).

Analogiškai, tačiau kiek mažiau užtikrintai, toje pačioje radijo laidoje pasisakė kitas žymus teisininkas ir politikas Stasys Šedbaras. Ir jis spėliojo, kad problemą galima išspręsti tiesiog detaliau argumentuojant teismų sprendimus. Tokiu būdu Lietuvos istorinio teisingumo baudžiamosios politikos triuškinantis pralaimėjimas Strasbūre yra trivializuojamas. Eilinį kartą sakoma, kad gal kažką šiek-tiek ne taip padarė prokuratūra, kažko nesužiūrėjo teismai, tačiau esminės problemos nėra. Nėra reikalo ką nors keisti. Tereikia tik „kruopščiau pagrįsti partizanų reikšmę lietuvių tautai“. Vieni niekai.

Kol kas dar nematėme, kaip EŽTT pralaimėtą bylą supranta Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jis, kiek pavyko išsiaiškinti, dar nesprendė V. Vasiliausko bylos atnaujinimo ir naujo sprendimo joje priėmimo klausimo. Būtų labai apmaudu, jei Lietuvos teismai, anksčiau neatsargiai taikę per platų genocido nusikaltimo apibrėžimą, taip pat neatsargiai ir neįsigilindami perskaitytų EŽTT sprendimą byloje „Vasiliauskas prieš Lietuvą“. Pasiremdami karštai išsakyta, tačiau klaidinančiai kolegų sprendimą aiškinančia vieno iškiliausių Lietuvos teisininkų nuomone.

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail