Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) Didžiajai kolegijai spalio 20 d. paskelbus sprendimą byloje „Vasiliauskas prieš Lietuvą“ žiniasklaidoje buvo įvairiausių reakcijų ir sprendimo reikšmės interpretacijų. Deja, norintieji suprasti to sprendimo motyvus diskusijos įkarštyje rado daugiau dūmų nei šviesos. Kaip ir reikėjo tikėtis, būta nemažai pasipiktinimo „Europos“ negebėjimu mūsų suprasti. Strasbūro Teismas buvo kaltinamas nekompetencija ar tautos įžeidimu, Lietuvos okupacijos įteisinimu, pasitaikė ir pašaipių pasiūlymų reabilituoti gestapą ar Holokausto vykdytojus. Plačiau nei pats sprendimas buvo apžvelgiamos atskirosios nuomonės.
Būta ir raminamų komentarų. Antai Konstitucinio Teismo pirmininkas teigė, kad šis EŽTT sprendimas niekuo nesiskiria nuo praėjusiais metais paskelbto Konstitucinio Teismo sprendimo, kuriuo paaiškintos sovietų represijų įvardijimo genocidu teisinės galimybės. Jis teigė, jog sovietų nusikaltimus galima, nustačius tam tikras aplinkybes, prilyginti genocidui ir kad EŽTT sprendimas neužkerta kelio ateityje kvalifikuoti sovietinių represinių struktūrų veiksmų prieš partizanus kaip genocido (žr. radijo laidos „60 minučių“ 2015 m. spalio 21 d. įrašą, nuo 5 iki 15 minutės).
Nors EŽTT dar nėra tekę nagrinėti visiškai analogiškų bylų, šis sprendimas remiasi gausia EŽTT ankstesnių sprendimų praktika. Mūšio situacijoje nušauto priešo EŽTT nelaikė nusikaltimo auka (byla Korbely prieš Vengriją), tačiau tokia auka laikė nušautą nesipriešinantį, beginklį asmenį (byla Penartas prieš Estiją). Nemažai užuominų apie V. Vasiliausko bylos galimą baigtį randame ir plačiai aptartoje byloje Kononovas prieš Latviją. Taigi, sprendimas V. Vasiliausko byloje anaiptol nėra netikėtas.
Šiame straipsnyje norėčiau apžvelgti EŽTT sprendimą ir pateikti keletą pastabų dėl jo reikšmės istorinio teisingumo byloms, kurios vis dar gan neretai pasiekia Lietuvos teismus.
Ko EŽTT sprendimas nereiškia
Viena dažniausių pastabų apie šį EŽTT sprendimą yra ta, kad jis priimtas „per plauką“. Iš 17-os EŽTT Didžiosios kolegijos teisėjų 9 balsavo už sprendimą o 8 pateikė atskirąsias nuomones. Tačiau tas nuomones paskaitę pamatysime, kad tikrasis nuomonių pasiskirstymas buvo kiek kitoks. Sprendimas priimtas 9 balsų dauguma, ir tik 5 teisėjai rašė atskirąsias nuomones prieštaraudami sprendimui iš esmės.
Likę 3 teisėjai pasirinko „saugų“ trečiąjį kelią. Dviejų pastraipų atskirojoje nuomonėje jie nurodė, kad mano, jog pareiškėjas V. Vasiliauskas ne iki galo išnaudojo gynybos Lietuvoje galimybes. Taigi, jų nuomonės dėl šio sprendimo esmės mes nežinome.
Atsižvelgiant į tai, kad geopolitinė situacija tokiam sprendimui yra labai nepalanki ir Teismas tikrai negalėjo tikėtis iš jo pasidaryti viešųjų ryšių įvykio, toks balsų pasiskirstymas visai nerodo sprendimo neužtikrintumo.
Šiuo sprendimu EŽTT anaiptol nestojo Lietuvai nepalankioje istorinio ginčo pusėje. EŽTT sprendime aiškiai įvardijo Lietuvos okupacijos faktą kaip nusikalstamą Ribentropo-Molotovo pakto pasekmę. EŽTT neteigė, kad sovietų nusikaltimų negalima bausti kaip nusikaltimų. Anksčiau įvairiose bylose EŽTT yra pripažinusi, kad, pvz., Latvija trėmimus buvo pagrįstai įvardinusi kaip nusikaltimą žmonijai, kad Estija, nuteisdama MGB pareigūną už nesipriešinusio partizano nužudymą, taip pat pasielgė teisėtai.
Tačiau ar galima pritarti nuomonei, kad V. Vasiliausko atveju EŽTT priėmė jam palankų sprendimą vien dėl formalių kaltinimo klaidų? Kad Lietuvos teismų sprendimai V. Vasiliausko atveju būtų pripažinti teisėtais, jei jie būtų aiškiau pagrindę, kodėl partizanai buvo svarbi tautos dalis? Prie šio klausimo norėčiau grįžti tik apžvelgęs patį EŽTT sprendimą. Besidomintiems giliau, sprendimas originalo kalba yra prieinamas EŽTT svetainėje, o savo tinklaraštyje pateikiu esminių dalių vertimą bei paaiškinimus.
Kaip EŽTT nagrinėja atitikimą EŽT Konvencijos 7 straipsniui
Kaip įprasta, sprendime Teismas pristato nustatytas faktines aplinkybes, nacionalinių teismų sprendimus, apžvelgia bylai reikšmingą teisinę bazę, abiejų šalių (pareiškėjo V. Vasiliausko bei Vyriausybės atstovų) argumentus ir tada pereina prie esminio bylos klausimo.
Esminis klausimas byloje buvo toks: ar nacionaliniai teismai, nuteisdami V. Vasiliauską už vadovavimą dviejų partizanų suėmimo operacijai, kurios metu jie pasipriešino ginklu ir buvo nušauti, pažeidė Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (EŽT Konvencijos) 7 straipsnį. Šis straipsnis numato, kad „niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais“.
Atrodytų, kad tai – elementari taisyklė, ir nuspręsti, ar ji buvo pažeista, yra labai paprasta. Pvz., nužudymas yra nusikaltimas, baudžiamas pagal Baudžiamojo kodekso (BK) 129 straipsnį „Nužudymas“. Taigi, yra straipsnis, jame nustatyta bausmė. Jei tuo metu, kai kodeksas galioja, kažkas nužudo žmogų, tas kažkas žino (ar bent jau turi visas galimybes žinoti), jog už tokį veiksmą jam gresia kalėjimas.
EŽTT sakytų, kad tam kažkam įstatymas turėjo būti žinomas, prieinamas (angl. „accessible“), ir kad tas kažkas galėjo numatyti, jog už savo veiksmus bus nuteistas pagal būtent BK 129 straipsnį, tai yra, kad teisės normos pritaikymas buvo nuspėjamas (angl. „foreseeable“).
Tačiau net jei įstatymas yra prieinamas, jo pritaikymas tam tikru būdu nebūtinai yra nuspėjamas. Įsivaizduokime sudėtingesnę situaciją: gydytojas 2015 m. padaro abortą vėliau nėštumo eigoj, nei įstatymas leidžia. Faktas paaiškėja, ir gydytojas susilaukia didelio visuomenės pasmerkimo. Sakykime, 2016 m. Konstitucinis Teismas nusprendžia, kad teisės aktai, leidę atlikti abortus, prieštarauja Konstitucijai, nes pažeidžia teisę į gyvybę. 2017 m. gydytojas nuteisiamas pagal jau minėtą BK 129 straipsnį „Nužudymas“. Teisme prokuroras argumentuoja, kad įstatymas saugo visų asmenų gyvybę, o negimusio kūdikio gyvybės nutraukimas, pasak naujai suprastos Konstitucijos, dėl ko gydytojo veiksmai atitinka BK 129 straipsnio „dispoziciją“. Ką šiuo atveju galime pasakyti apie teisės normos, pagal kurią nuteisiamas gydytojas, prieinamumą ir jos pritaikymo numatomumą? Teisės norma, draudžianti nužudymą (BK 129 straipsnis), buvo prieinama veikos padarymo metu. Tačiau taip pat, bent jau iš šiandienos perspektyvos, yra aišku, kad gydytojo baudžiamasis persekiojimas pagal šį straipsnį nebūtų buvęs numatomas 2015 m. Nes šiandien abortas baudžiamosios teisės prasme, nepaisant jo moralinių aspektų, nėra laikomas nužudymu. Taigi, norma, pagal kurią gydytojas nuteisiamas, yra prieinama, bet toks jos taikymas nėra numatomas. Tačiau jei gydytojas būtų nubaustas pagal BK 142 straipsnį „Neteisėtas abortas“, galiojusį 2015 m., teisės norma būtų prieinama („accessible“), o jos taikymas – visiškai numatomas („foreseeable“).
Nagrinėdama bylas dėl galimų EŽT Konvencijos 7 straipsnio pažeidimų EŽTT ir bando nustatyti, ar ta teisės norma, pagal kurią žmogus buvo nuteistas, buvo prieinama tariamo nusikaltimo padarymo metu, ir ar tos normos pritaikymas tuo būdu buvo numatomas.
Skaitydami EŽTT sprendimą V. Vasiliausko byloje, matome, kad Teismas sau išsikelia uždavinį nustatyti, ar 1953 m., kai V. Vasiliauskas dalyvavo antipartizaninėje operacijoje, genocidas buvo laikomas nusikaltimu, ir ar jis galėjo numatyti, kad dalyvavimas dviejų partizanų nužudyme (kaip žinoma, tai įvyko kovos lauko situacijoje) bus laikomas tokiu nusikaltimu.
EŽTT sprendime matome, kad pirmoji užduoties dalis nebuvo sunki. Teismas nustato, kad 1948 m. priimta Genocido Konvencija buvo prieinamas tarptautinės teisės šaltinis tuo metu, kai Vasiliauskas dalyvavo operacijoje, pasibaigusioje dviejų partizanų žūtimi. Tai yra Teismas nustatė buvus vieną iš dviejų esminių sąlygų, kurioms abiem esant įvykdytoms EŽT Konvencijos 7 straipsnio pažeidimas nebūtų nustatytas: buvo įvykdytas teisės normos prieinamumo reikalavimas. Taigi, V. Vasiliauskas buvo teisiamas už genocido nusikaltimą, ir 1953 m., kai V. Vasiliauskas, kaip sovietų valdžios karininkas, dalyvavo antipartizaninėje operacijoje, genocido nusikaltimas buvo apibrėžtas tarptautinėje sutartinėje teisėje (1948 m. Genocido Konvencijoje), kurią buvo pasirašiusi ir ratifikavusi TSRS.
Pagrindinis sprendimo motyvas: nuteisimas už genocidą nebuvo nuspėjamas 1953 m.
Kur kas sudėtingesnė buvo antroji EŽTT iškeltos užduoties dalis. EŽTT turėjo nustatyti, ar V. Vasiliauskas galėjo numatyti galimybę, jog už savo veiksmus gali būti apkaltintas vykdęs genocidą.
Kaip žinoma, V. Vasiliauskas buvo nuteistas už politinės grupės – Lietuvos partizanų – genocidą. Taip buvo nurodyta nuosprendyje, taip liko nurodyta ir neskundžiamoje Aukščiausiojo Teismo nutartyje. (Nuosprendžio pagrįstumą nagrinėjęs Apeliacinis Teismas nuosprendį patvirtino su vienu patikslinančiu niuansu, bet apie jį – vėliau.) Todėl EŽTT iškart atkreipė dėmesį į tai, kad 1953 m. genocido nusikaltimo apibrėžime, buvusiame sutartinės teisės šaltinyje, „politinių grupių“ nurodyta nebuvo, ir pagal Genocido Konvenciją niekas negali būti teisiamas už politinių grupių genocidą. Genocido konvencija nurodė, kad genocidu laikomos įvairios veikos, kurios vykdomos siekiant „visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę“.
Tuomet Teismas iškėlė klausimą, kad gal būt paprotinėje teisėje būta daugiau nei tik Genocido Konvencijoje nurodytų keturių grupių. Tačiau apžvelgęs šaltinius Teismas konstatavo, kad tokio dalyko negalima užtikrintai teigti. Taigi, Teismui teko pripažinti, kad 1953 m. nebuvo tokio dalyko kaip „politinės grupės genocidas“. Tai savaime reiškė, kad nuosprendžio V. Vasiliauskui, kaip jis buvo suformuluotas pirmosios instancijos teismo ir Aukščiausiojo Teismo, negalima pateisinti pagal EŽT Konvencijos 7 straipsnį.
Tačiau dabar Teismas atkreipė dėmesį į Apeliacinio Teismo nutartyje atsiradusį niuansą, o tiksliau – į tą genocido nusikaltimo interpretaciją, kuria buvo grindžiama Vyriausybės pozicija byloje. Apeliacinio Teismo nutartyje buvo tarsi bandyta patikslinti nuosprendį teigiant, kad V. Vasiliauskas buvo nuteistas iš tiesų ne už politinės grupės genocidą, o už tautinės grupės genocidą. Nutartyje buvo teigiama, kad „Sovietinis genocidas buvo vykdomas būtent pagal gyventojų nacionalumo – etniškumo kriterijus. Iš viso to darytina išvada, kad Lietuvos partizanai gali būti priskirti ne tik politinei, bet ir nacionalinei, ir etninei grupei, t. y. toms grupėms, kurios nurodytos ir pačioje Genocido konvencijoje“.
Šis „patikslinimas“ sukelia daugiau problemų, nei išsprendžia, nes tokia nekonkrečia logika vadovaujantis galima teigti, kad vyko religinės grupės (katalikų) genocidas. Tuomet bet kokio asmens nužudymą, jei tik tą asmenį galima susieti su konkrečia Genocido Konvencijos saugoma grupe (mes visi esame tam tikros tautybės, rasės, dauguma – ir tam tikros religijos), tampa įmanoma prilyginti genocidui. Matyt, dėl to vėliau šios logikos neparėmė Aukščiausiasis Teismas. Kad ir kaip ten būtų, svarstant bylą EŽTT šis Apeliacinio Teismo teiginys leido argumentuoti, jog iš tiesų V. Vasiliauskas buvo nuteistas už nacionalinės grupės genocidą, kuris buvo vykdomas naikinant tam tikrą, labai svarbią, nacionalinės grupės dalį, kurią sunaikinus kilo grėsmė visos nacionalinės grupės, lietuvių tautos, išlikimui.
Taigi, Teismas stabtelėjo prie klausimo, ar galima manyti, kad naikindamas partizanus V. Vasiliauskas iš tiesų vykdė ir siekė vykdyti lietuvių tautos naikinimą – genocidą. Teismas bandė suprasti, ar V. Vasiliauskas galėjo (jei ne savarankiškai, tai – su teisininko pagalba) numatyti, jog jo dalyvavimas antipartizaninėse priemonėse gali būti prilygintas nacionalinės ar etninės grupės genocidui, nes partizanai sudarė labai reikšmingą nacionalinės grupės – lietuvių tautos – dalį.
Ir čia, EŽTT sprendimo 176-177 paragrafuose, atskleidžiama visa sprendimo esmė. Pasak Teismo, visų pirma svarbu tai, kad Genocido Konvencijos samprata „iš dalies“ („sunaikinti nacionalinę … grupę“) 1953 m. buvo suprantama kaip nurodanti į žymią arba didžiąją (angl. „substantial“) grupės dalį. Tai Teismas nustatė apžvelgęs prieš 1953 m. paskelbtus Genocido Konvencijos aiškinimus. Teismas taip pat nurodo, jog supranta, kad, praėjus 50 metų po byloje nagrinėtų įvykių, samprata „iš dalies“ buvo pradėta aiškinti plačiau. Mokslininkų darbuose bei Tarptautinio Baudžiamojo Tribunolo buvusiai Jugoslavijai, Tribunolo Ruandai ir Tarptautinio Teisingumo Teismo nuosprendžiuose atsiranda aiškinimas, kad tikslingas išskirtinės (angl. „distinct“) saugomos grupės dalies naikinimas gali būti laikomas grupės kaip tokios genocidu, „jei toji „išskirtinė“ dalis buvo žymi (angl. „substantial“) dėl labai didelio jos narių skaičiaus“. Taip pat, greta skaitinio naikinamos grupės dalies dydžio, teisminis aiškinimas leido išskirti ir naikinamos grupės dalies reikšmingumą (angl. „prominence“) kaip naudingą sąvoką sprendžiant, ar buvo vykdomas grupės kaip tokios genocidas „iš dalies“.
Čia reikia pabrėžti, kad 177 paragrafe nurodytą genocido buvimo („naikinami partizanai = iš dalies naikinama tauta“) įrodinėjimo būdą per partizanų reikšmingumą tautos išlikimui, kaip išeitį iš keblios padėties, buvo pasiūlęs Konstitucinis Teismas praėjusiais metais paskelbtame išaiškinime. KT iš esmės pripažino, kad iki tol priimti nuosprendžiai dėl genocido (taigi, ir Vasiliausko atvejis) buvo prastai motyvuoti. Tačiau KT visgi nurodė, kad sovietų kova su partizanais galėtų būti laikoma genocidu, jei būtų įrodyta, kad tais veiksmais „siekta sunaikinti [juos] kaip tokią reikšmingą lietuvių tautos dalį, kurios sunaikinimas turėjo įtakos visos lietuvių tautos išlikimui“.
Ir štai artėjame prie lemiamo momento EŽTT sprendime. Ką gi 177 paragrafo pabaigoje sako Teismas apie šią, vėliau išvystytą precedentinės teisės, dalį? Ogi štai ką: „Kad ir kaip ten būtų, ši frazės „iš dalies“ interpretacija negalėjo būti pareiškėjo numatyta byloje nagrinėjamų įvykių metu.“
Tai, mano nuomone, ir yra sprendimo esmė. Šituo teiginiu nacionalinių teismų sprendimai dėl V. Vasiliausko įvertinami iš esmės atsižvelgiant į anksčiau Teismo išsikeltą tikslą įvertinti teisės normos, pagal kurią buvo nuteistas V. Vasiliauskas, numatomumą. Ir šis vertinimas nepriklauso nuo to, kaip gudriai (ar – kaip nevykusiai) Lietuvos teismai argumentavo savo sprendimus. Nes jų argumentai, EŽTT manymu, tegalėjo būti grindžiami teise, suformuluota 50 metų vėliau. Ši vėlesnė precedentinė teisė, pasak EŽTT, nėra tinkamas įrodinėjimui, kad „partizanų naikinimas = nacionalinės grupės naikinimas „iš dalies“, dėl paprasčiausios priežasties. To nebuvo galima numatyti 1953 metais.
Išvada, kad 1953 m. nebuvo galima numatyti, jog antipartizaninės operacijos gali būti prilygintos genocidui, ir yra Teismo atsakymas į klausimą, ar šiandien asmenys, dalyvavę antipartizaninėse akcijose, gali būti kaltinami genocidu. Negali, nes tokio kaltinimo anuo metu nebuvo galima numatyti, ir toks kaltinimas iš esmės pažeidžia EŽT Konvencijos 7 straipsnį.
Ši Teismo išvada taip pat yra Teismo įvertinimas tam genocido įrodinėjimo būdui, kurį pernai pasiūlė Konstitucinis Teismas.
Ar bent buvo bandyta įrodinėti buvus genocidą?
EŽTT nesustoja nustatęs, kad Lietuvos teismai pritaikė 1953 m. neprieinamą genocido nusikaltimo sudėties aiškinimą. Jis kelia klausimą ir dėl to, ar Lietuvos teismuose bent jau buvo bandyta įrodyti V. Vasiliauską vykdžius genocidą tuo būdu, kaip tas nusikaltimas buvo suprantamas vėliau – po Jugoslavijos ir Ruandos tribunolų. Ir EŽTT aptinka, kad to nei nebuvo bandyta daryti. Ir tuomet Teismas išsako šiandieniniuose komentaruose itin linksniuojamą mintį, kad Lietuvos teismai nepaaiškino partizanų reikšmės:
Apeliaciniam teismui Lietuvos partizanai taip pat buvo „lietuvių tautos, tai yra nacionalinės grupės, atstovai“ . Nepaisant to, Apeliacinis teismas nepaaiškino, ką samprata „atstovai“ apėmė. Nepateikė jis ir platesnio istorinio ar faktinio pasakojimo apie tai, kaip partizanai atstovavo lietuvių tautą. Partizanų specifinė reikšmė „nacionalinės“ grupės atžvilgiu nebuvo paaiškinta ir Aukščiausiojo Teismo.
Būtent už šį vertinimą Teismo daugumą jau atskirojoje nuomonėje aštriai kritikavo vienas iškiliausių Lietuvos teisininkų, EŽTT teisėjas E. Kūris, teigdamas, kad partizanų reikšmė ir taip savaime suprantama kiekvienam Lietuvos gyventojui. „Tarsi tai nebūtų savaime suprantama“, – rašė jis.
Tačiau aukščiau aš jau pateikiau beveik visą – dviejų sakinių – partizanų reikšmės lietuvių tautai įrodinėjimą, kokį randame Apeliacinio Teismo sprendime. Ar tikrai to užtenka?
Tai, ko EŽTT Didžioji kolegija tikėjosi, galime rasti aukščiau paminėtų tribunolų nuosprendžiuose ir apeliacinėse nutartyse. Ir, deja, mūsų teismų sprendimai toje šviesoje atrodo itin blankiai.
Jei pasižiūrėsime, kaip Tribunolas buvusiai Jugoslavijai nagrinėjo kaltinimus genocidu, pvz., Krstić ir Tolimir bylose, pamatysime, kad norint įrodyti, jog antipartizaninės priemonės laikytinos genocidu, reikėtų detaliai pagrįsti:
a) tautos ir partizanų sutapatinimą; kad partizanai buvo kaip ir tautos elitas, branduolys, lyderiai, kuriems žuvus tautos išlikimui iškilo pavojus;
b) bendrąjį specialų tikslą sunaikinti didesnę grupę (tautą) naikinant mažesniąją (partizanus); kad partizanus sovietai siekė sunaikinti siekdami suduoti mirtiną smūgį lietuvių tautai kaip nacionalinei grupei (o ne kokiai nors „politinei tautai“ ar „tautos branduoliui“);
c) išnaikinimą kaip pasekmes; kad sovietai lietuvių tautą ir sunaikino didele dalimi. Juk žinome, kad TSRS turėjo visiškai laisvas rankas, sunaikinus partizaninį pasipriešinimą, sunaikinti ir tautą. Skirtingai nei Srebrenicos genocido atveju, kur Bosnijos serbų pajėgos neturėjo nei laiko, nei absoliutaus dominavimo kovos lauke, kad genocidą „užbaigtų“, sovietų genocidiniam siekiui, jei toks buvo, negalėjo sutrukdyti visiškai niekas. Taigi, apie siekio buvimą galima spręsti iš rezultatų;
d) konkrečiai MGB ir konkrečiai V. Vasiliausko specialųjį tikslą; kad būtent MGB 1953 m., įskaitant ir patį V. Vasiliauską, būtent toje 1953 m. operacijoje siekė tokio lietuvių tautos kaip tokios sunaikinimo bent „iš dalies“; Tolimir byloje kelių Žepos miesto lyderių nužudymą apeliacinė instancija atsisakė įvardinti kaip genocidą, nes nebuvo įrodytos tų asmenų nužudymo sąsajos su platesniu genocidiniu tikslu;
e) genocido siekį kaip geriausią paaiškinimą; kad būtent „genocido“, – o ne, sakykime, mūšio situacijos, karo nusikaltimo, elementaraus nužudymo ar kt. – samprata geriausiai paaiškina tuos įvykius, už dalyvavimą kuriuose yra teisiama.
Taigi, tarptautiniai tribunolai labai rimtai žiūri į genocido nusikaltimo įrodinėjimą siekdami, kad dėl šio baisiausio iš nusikaltimų žmonės nebūtų nuteisiami lengva ranka. Taip pat akivaizdu, kad tarptautiniai tribunolai nebūtų šiame kontekste supratę teiginio: „tarsi tai nebūtų savaime suprantama“. Galiausiai bet kam, kas yra detaliau susipažinęs su pokario istorija, turėtų būti akivaizdu, kad sekant aukščiau nurodytų tribunolų pavyzdžiu įrodyti buvus lietuvių tautos genocidą nėra įmanoma.
Iš aukščiau išvardytų dalykų Lietuvos teismų sprendimuose V. Vasiliausko byloje ir kitose bylose iki pat 2011 m. tebuvo tik paminėtas tautos ir partizanų sutapatinimas, kaip ir nurodė EŽTT, bet ir to nebuvo bandyta įrodinėti. Ir net po to, kai praėjusiais metais Konstitucinis Teismas davė ganėtinai aiškias gaires, kaip partizanų reikšmingumą tautos išlikimui reikėtų pagrįsti, kad genocido buvimą būtų galima laikyti įrodytu, teismų sprendimai pasipildė viso labo viena mintimi. Esą partizanai buvo tautos išlikimui reikšminga grupė, „nes ginkluotas pasipriešinimas okupacijai trukdė sovietinėms okupacinėms struktūroms vykdyti deportacijas, trėmimus ir kitas represines priemones prieš Lietuvos civilius gyventojus“ (Apeliacinio Teismo 2014-06-13 nutartis antrojoje V. Vasiliausko byloje). Kodėl tokiu atveju trėmimai, vykstant partizaniniam pasipriešinimui, buvo vykdomi net viršijant pačios sovietų valdžios nustatytas kvotas, paaiškinti net nemėginta…
Taigi, nacionalinių teismų sprendimuose nerandame net elementariausių genocido buvimo įrodinėjimo bandymų. Ir, kad ir kaip ten būtų, klausimą, ar nacionaliniai teismai bent bandė normaliai įrodinėti genocidą, Teismas kėlė jau po to, kai nustatė, jog tokie įrodymai savaime nieko negali nulemti, nes jau buvo nustatyta, kad šis įrodinėjimas paremtas Genocido Konvencijos interpretacija, kuri nebuvo prieinama 1953 m.
Baudžiamosios teisės normų negalima taikyti pagal analogiją
Galiausiai Teismas atidėjo į šalį tą argumentaciją, kuri buvo pasitelkta sprendimų dėl V. Vasiliausko gynybai jau nagrinėjant bylą EŽTT. Teismas pažvelgė į sprendimus dėl V. Vasiliausko taip, kaip jie buvo surašyti prieš dešimtmetį. Ir Teismas nustatė, jog nacionaliniai teismai Genocido Konvenciją – baudžiamąjį įstatymą – aiškino plečiamai – pagal analogiją, – nes „nėra savaime suprantama, kad įprastos terminų „nacionalinė“ ar „etninė“ reikšmės Genocido Konvencijoje gali būti praplečiamos, kad apimtų partizanus“. Teismas priminė Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių 31 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad sutarties sąvokoms turi būti suteikiama įprasta reikšmė. Ir tuomet Teismas padarė išvadą, kad „šalies teismų išvada, jog aukos atitiko genocido nusikaltimo galimų aukų apibrėžimą kaip dalis saugomos grupės, buvo interpretacija pagal analogiją, panaudota pareiškėjo nenaudai, dėl ko jo nuteisimas buvo nenumatomas“. Vaizdingiau sakant, buvo pasielgta pagal principą „duokit žmogų, o straipsnį mes jam pritaikysim“. Iš sovietinių laikų gerai žinomą principą. Kuris neturi teisės egzistuoti teisinėje valstybėje.
Taigi, štai tokie buvo Europos Žmogaus Teisių Teismo motyvai priimant sprendimą, kad V. Vasiliauskas buvo nuteistas pažeidžiant EŽT Konvencijos 7 straipsnį. Mane jie įtikina.
Bet visgi, ar V. Vasiliauskas yra nusikaltėlis?
Prisiminkime pavyzdį apie gydytoją, kurį už abortą nuteisė kaip už žmogžudystę. Tai – irgi įstatymo taikymo pagal analogiją pavyzdys. Tai – irgi pavyzdys EŽT Konvencijos 7 straipsnio pažeidimo, nes tokio įstatymo taikymo ateityje šiandien negalime numatyti.
Bet gydytojas visgi padarė kažką nusikalstamo. Gydytoją 2017 m. būtų galima teisti už nelegalų abortą, nes nelegalų abortą draudžiantis straipsnis 2015 m., aborto padarymo metu, buvo. Ar V. Vasiliausko padėtis yra panaši? Ar jis, kalbant ne teisine kalba, EŽTT buvo „išteisintas“ tik dėl kažkokių kvailų teisinių formalumų?
Visų pirma reikia pripažinti, kad V. Vasiliauskas nestovėjo prie žvyrduobės nukreipęs šautuvo vamzdžio į beginklius vyrus, moteris ir vaikus. Būtent taip atrodė genocidas Lietuvoje dešimtį metų prieš tai, kai V. Vasiliauskas dalyvavo antipartizaninėje operacijoje. Prie žvyrduobės išnyksta visa teisumo saviapgaulė, ištirpsta bet koks suvokimas, kad ateities kartos tave pateisins. Panašiai moralus žmogus turėjo jaustis gavęs įsakymą sunaikinti Telšių kalėjimo kalinius Rainių miškelyje, arba – galbūt panašiai – gavęs įsakymą dalyvauti trėmimuose.
Ar taip turėjo jaustis saugumietis, sėlinantis prie partizanų bunkerio? Nemanau. Gal jis galvojo, kad štai suims ar nušaus tuos du ginkluotus asmenis, kurie galbūt kitą dieną su tais ginklais šaudys sovietinius aktyvistus, statančius šviesų komunistinį rytojų, ir jų šeimų narius. Aš tegalėčiau jam pasakyti, kad jis labai apsigaudinėja dėl šviesaus komunistinio rytojaus, bet patylėčiau dėl sovietinių aktyvistų ir jų šeimų narių gyvybių. Pernelyg daug jų nukentėjo nuo partizanų kulkų, ir, būkim biedni, bet teisingi, – sovietų valdžia turėjo moralinę pareigą juos saugoti.
Taigi, mano galva, nėra moralinio lygiavertiškumo tarp operacijos, kurios tikslas yra suimti ar nušauti du ginkluoto pogrindžio dalyvius, ir trėmimų, neteisminių egzekucijų, ar juo labiau – žmonių šaudymo prie žvyrduobės. Nėra ne tik moralinio lygiavertiškumo, bet ir teisinio. Ginkluotų kovos veiksmų dalyviams ir tada, ir šiandien teisė neduoda pagrindo manyti, kad, kol rankose jie laiko ginklą, į juos nebus nukreiptas priešo ginklas ir kad jis neiššaus.
Taigi, turint žmogų ir ieškant straipsnio (bet pernelyg nesistengiant jo „pritaikyti“) V. Vasiliausko kalčių reikėjo ieškoti kitur. Prokuratūrai reikėjo aiškintis, ar jis nepadarė karo nusikaltimų (gal kankino suimtus partizanus, o gal kokį pasidavusį partizaną nušovė), ar nevykdė nusikaltimų žmonijai (trėmimų ir pan.). O tokių neradus pripažinti, kad V. Vasiliausko teisti nėra už ką, kad ir kaip Lietuvos gyventojų dauguma jį smerktų už tarnavimą sovietinio saugumo struktūrose.
Lieka dar kiti galimi V. Vasiliausko nusikaltimai: išdavystė ar kolaboravimas. Jei rimtai paskaitysime šiandienos žiniasklaidoje skambantį pasipiktinimą dėl EŽTT sprendimo, sužinosime, kad yra manoma, jog būtent dėl išdavystės ir yra labiausiai kaltas V. Vasiliauskas. Tačiau tokiems nusikaltimams, skirtingai nei karo nusikaltimams ar nusikaltimams žmonijai, galioja senaties terminai, kurie, V. Vasiliausko atveju, seniai praėję. Be to, sugalvojus pritaikyti smetoninės Lietuvos baudžiamojo kodekso straipsnį už išdavystę, reikėtų įrodyti Lietuvos teismams, o vėliau – gal ir Strasbūrui, kad 1953 m., Lietuvoje veikiant okupacinei valdžiai, taikančiai savus įstatymus, smetoninės Lietuvos baudžiamasis kodeksas buvo prieinamas ir jo taikymas – numatomas, tai yra, kad nuosprendis už išdavystę, įvykdytą 1953 metais, atitinka EŽT Konvencijos 7 straipsnio reikalavimus. Toks procesas būtų iš tiesų žiūrėjimo vertas reginys.
Ar tikrai Lietuva pralaimėjo?
Lietuva turi labai paprastą būdą nepralaimėti bylų EŽTT. Tereikia pasitraukti iš Europos Tarybos. Tačiau nedaug kas prieštarautų, kad, nesant galimybės Lietuvos teismų sprendimų atitikimą EŽT Konvencijai tikrinti EŽTT, mes visi pralaimėtume. Jei pralaimėtume mes, pralaimėtų ir Lietuva.
Nes EŽTT ir yra tam, kad žmogaus teisės būtų apgintos. Net jei tas žmogus yra buvęs MGB pareigūnas. Kad jos būtų apgintos net ir tada, kai šalies įtakingiausieji ir tie, kuriems patikėtas teisingumo vykdymas, to daryti nenori. Visi mes turime aklųjų dėmių – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Turi tokių ir valstybės. Kai apginamos žmogaus teisės, apginama teisinė valstybė – Lietuva.
Taigi, Lietuva nepralaimėjo. Gal būt šioje byloje pralaimėjo tie, kurie nepailstamai „stūmė“ sovietinių pareigūnų, kovojusių prieš partizanus, baudžiamąjį persekiojimą (tarp jų ypač pasižymėjo signataras Algirdas Endriukaitis). Galbūt ją pralaimėjo prokuratūra. Bylą neabejotinai pralaimėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nes jam nepavyko savo sprendimuose nuosekliai vadovautis tarptautine teise. Turbūt šiam Teismui dabar teks nemaloni pareiga atnaujinti V. Vasiliausko ir analogiškų bylų procesus – juk ir pats V. Vasiliauskas nuteistas analogiškais pagrindais dviejose bylose už genocidą. Tas procesas niekam, išskyrus V. Vasiliauską, nebus malonus. Tačiau pati Lietuva laimėjo. Ji laimėjo galimybę pasitaisyti ir būti teisingesnė visiems savo piliečiams.
Straipsnis pirmą kartą publikuotas portale Bernardinai.lt 2015 m. lapkričio 16 d.
Parašykite komentarą