Ne, ne dėl to, kad velionis A.M. Brazauskas nebus pagerbtas, ir taip tariamai katalikų bažnyčios nubaustas už praeities ar dabarties nuodėmes. Mane visai įtikina argumentai, kuriuos išsakė P. Subačius, vysk. S. Tamkevičius ir kt., kad velionis bus tinkamai pagerbtas kaip katalikas, priėmęs sakramentus prieš mirtį ir atgailavęs už savo nuodėmes.
Taip pat ne dėl to, kad manyčiau, kad bažnyčia nėra tinkama vieta šarvojimui. Nesu katalikas, tad šiam bažnyčios vidaus tvarkos aspektui esu abejingas, nors girdėjau ir vieno gerai pažįstamo kunigo, kad Vilniaus arkivyskupijoje galioja tvarka, neleidžianti šarvoti bažnyčioje, išskyrus atvejus, kai mirusysis yra bažnyčios tarnas (vienuolis, kunigas, vyskupas.
Man gal net ne pats faktas priimtinas ar ne. Tiesiog šio veiksmo pasėkoje išryškėjo kaip niekada anksčiau aiški takoskyra tarp bažnyčios ir valstybės. Ir ją išryškino ne valstybė (kuri yra Konstitucijos įpareigota kartas nuo karto šią ribą įtvirtinti ir apginti), o pati Lietuvoje dominuojanti religinė bendruomenė – katalikų Bažnyčia.
Katalikų bažnyčios vyskupai pasielgė visiškai ne pagal valstybinės bažnyčios stereotipą. Kaip reta. Prisiminkime prezidentų inauguracijas, kuriose bažnyčia visuomet vaidina labai reikšmingą vaidmenį. Paskutinioji buvo prezidentės Dalios Grybauskaitės inauguracija:
„2009–ųjų metų liepos 12–oji. Vilnius, Seimo rūmai. Išrinktosios Prezidentės Dalios Grybauskaitės inauguracijos ceremonija. Iškilmingam Seimo posėdžiui vadovaujantis parlamento pirmininkas Arūnas Valinskas taria įžanginį žodį, posėdžių salėje pasirodo kadenciją baigiantis Prezidentas Valdas Adamkus, po akimirkos – jį šalies vadovo poste pakeisianti D.Grybauskaitė. Dar po akimirkos į Seimo tribūną pakyla… Ne ne, ne koks nors naujosios Prezidentės priesaiką priimti turintis teisėjas ar kitas valstybės pareigūnas, o Lietuvos Katalikų Bažnyčios (LKB) kardinolas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis. Jis kviečiamas vadinamajai invokacijai – kreipimuisi į Dievą prašant jo globos ir vadovavimo. Po invokacijos A.Bačkis grįžta į savo vietą, o tolesnėje inauguracijos ceremonijoje dalyvauja jau pasaulietiškosios valdžios atstovai.“ Andrius Raskazovas, Valstybė ir Bažnyčia: atskirtos, bet neišskiriamos .
Prisiminkime ir valstybines bažnyčias turinčių valstybių vadovų ar valstybės įžymybių laidotuves. Princesė Diana? Vargu ar važiuodama su meilužiu (būtent tokiomis aplinkybėmis ji žuvo) ji buvo geras anglikoniškos moralės pavyzdys, bet anglikonų bažnyčia nė necyptelėjo apie „liaudies princesės“ asmeninio gyvenimo santykį su bažnyčios vertybėmis ir maksimaliai sudalyvavo visame princesės laidojimo procese: princesė buvo pašarvota Westminsterio abatijoje, liturgijoje dalyvavo Kenterberio arkivyskupas ir t.t..
Šis skandalas nurims, tačiau tikiuosi išliks viena blaivinanti jo detalė. Kad katalikų bažnyčia, nepaisant dažnų atvejų, tvirtinančių priešingai, nėra valstybės apeigų biuras. Gal ir valstybės vadovams pagaliau „cinktelės“, kad tam tikras atstumas tarp valstybės ir bažnyčios yra būtinas. Antraip kartais imi ir lieki labai labai nusivylusiojo vietoje. Nepriklausomoje Lietuvoje Bažnyčia visuomet turėjo didelę įtaką, o dešiniųjų valdymo metu, atrodo, itin linkstama jai pataikauti. Tad šiek tiek šalto dušo tikrai nekenkia.
Man šis kilęs skandalas kažkuo asocijuojasi su vienu nereikšmingu epizodu. Dainininkė Madonna, suvaidinusi pagrindinį vaidmenį filme Evita, paprašė popiežiaus Jono Pauliaus II pakrikštyti jos dukrą (kadaise tuometinis popiežius pakrikštijo Evos Peron dukrą). Tačiau buvo „pasiųsta“ į savo namų parapiją, kur ir atliekamos krikšto apeigos. Madonna, kiek pamenu, giliai įsižeidė. Gal ji ir nebuvo prastesnė katalikė už Evą Peron. Tačiau laikai pasikeitė. Bažnyčia nebenorėjo pataikauti bet kam, kas tik stiprina jos galią ir kelia įvaizdį…
Leave a Reply