Pakartotinai apie gimdymą namuose ir „sektas“

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail

Delfi.lt mano straipsnį „Į kovą su gimdymais namuose paleista sunkioji artilerija – „sektos““ ketino paskelbti kovo 7 ar 8 dienomis, tačiau jį aiškiai nukonkuravo kovo 11-osios temos. Per ilgąjį savaitgalį šiek tiek pakeičiau tekstą, tačiau pavėlavau jį pateikti, ir publikacija išėjo su senuoju (irgi geru) tekstu. Visgi, kadangi vieną, mažiau vykusią, pastraipą buvau perrašęs iš esmės, bei padaręs keletą smulkesnių pataisymų ir papildymų, ir kadangi nemėgstu situacijų, kai mano pastangos nueina veltui, publikuoju čia pataisytąjį tekstą.

Kad būtų mažiau painiavos, publikuoju ją originaliu, banalesniu pavadinimu, kurį Delfi.lt visai vykusiai pakeitė.


 

Gimdymas namuose ir „sektos“

Gimdymo namuose reglamentavimo ir baudžiamojo persekiojimo už pagalbą gimdant klausimai jau ilgą laiką yra viešų diskusijų centre. Dėl kratų, atliekamų vargiai su byla susijusių asmenų namuose, vis naujos kritikos strėlės skrenda prokuratūros link. Tad nenuostabu, jog pastaroji bando apsiginti: keli straipsniai ne per seniausiai išviešino iš prokuratūros tarsi nutekintą informaciją apie jau pusantrų metų vykdomą ikiteisminį tyrimą dėl neva neteisėtos pagalbos gimdant namuose, o praėjusį antradienį, kovo 5 d., didelė dalis tos pačios informacijos buvo pasakyta ir pačių policijos bei prokuratūros atstovų lūpomis spaudos konferencijoje.

Iš šių šaltinių sužinome, kad apklausiamas baudžiamosioms byloms šiaip neįprastai didelis žmonių skaičius. Paviešinti ir įtarimai keturiems asmenims neteisėta veikla, įvardijama, be kita ko, kaip neteisėtas verslas, – neva gimdyvės privalėjusios susimokėti daugiau nei po tūkstantį litų už neteisėtą pagalbą. Minimos šešios tiriamos kūdikių mirtys, aštuonių moterų sužalojimai ir jų sąsajos su neteisėta pagalba gimdant namie. Visa tai, daugiau ar mažiau, randame ir prokuratūros pranešimuose spaudai.

Tačiau į informacinį karą buvo mesta ir „sunkioji artilerija“: moterims, padedančioms šeimoms gimdyti namuose, primetamas sektantizmo šešėlis. Anot pranešimų žiniasklaidoje, namuose gimdyti pasiryžusios moterys turėdavusios visiškai paklusti pribuvėjai, esą joms buvo skiepijamos mintys, kad gimdyti ligoninėse reiškia prisidėti prie visuomenės išsigimimo, o gimdyti namie tolygu „susiliejimui su visata, gamta, tuo, kas šventa, kas sutvirtina motinos ir vaiko, visos šeimos ryšius“. Namuose pasiryžusios gimdyti moterys esą slėpdavo tai nuo savo artimųjų, nepasakodavo jiems apie savo patirtį bei apie pribuvėją. Viename straipsnyje šiuos sektantizmo elementus vainikavo pasakojimas apie tai, jog tariamai pribuvėja vertusi moteris valgyti placentą, kitame – jog (anoniminiai) prokuratūrai talkinę ir paskaitose apsilankę psichologai prokurorams sakę, jog „tokių dogmų skleidimas yra labai panašus į anksčiau Ukrainoje veikusios sektos ,Baltoji brolija’ veiklą“.

Kokiu būdu gimė besilaukiančių šeimų susibūrimų palyginimas su „Baltąja brolija“ (apie pastarąją skaitykite toliau), prokuratūra kol kas neatskleidė. Kadangi, viena vertus, esu religijotyrininkas, kurį domina religiniai fenomenai, o kita vertus, prieš septynerius metus man kartu su žmona (kuri, beje, yra psichologė) teko lankytis vienos iš prokurorų nemalonėn pakliuvusių moterų – J. Š. – organizuotuose besilaukiančiųjų susibūrimuose, taip pat jai padedant susilaukti dviejų vaikų, jaučiu pareigą papasakoti, kas gi vykdavo tuose susibūrimuose. Ir pakomentuoti kvapą gniaužiančius šių susibūrimų palyginimus su sektų, ypač – „Baltosios brolijos“, veikla, kol tokie palyginimai netapo laisvai platinama „tiesa“.

Susibūrimai

Kartu su manimi ir žmona 2006 m. pavasarį į susibūrimus ateidavo nuo 15 iki 20 besilaukiančiųjų, dažniausiai su vyrais. Neklausinėjau, kas juos, kalbant policijos generalinio komisaro pavaduotojo R. Požėlos žodžiais, „užverbavo“ ateiti, bet galiu pasakyti apie savo šeimą. Mane buvo „užverbavusi“ žmona, o jai į šiuos susibūrimus rekomendavo ateiti, jei neklystu, anksčiau juos lankiusi pažįstama. Ką mes ten veikdavome? Susėsdavome ratu ir klausydavome žmogaus, kuris būdavo tos dienos prelegentas. Paskaitomis tai pavadinti sudėtinga, nes atmosfera visuomet būdavo neformali, kartą ar keletą per susitikimą pasimankštindavome, o didelę susitikimo dalį būsimos mamos ir tėčiai klausinėdavo pasakotojo apie jiems rūpimus dalykus, dalydavosi savo patirtimi.

Kokios gi buvo tos visiems ten susirinkusiems rūpimos temos, apie ką kalbėdavo J. Š. ar kiti žiniomis ar patirtimi pasidalinti pakviesti asmenys? Tiesą sakant, temų sąraše man ypatingų staigmenų nebuvo. Buvo kalbama apie tai, kas vyksta iki gimimo, apie patį kūdikio gimimą, bei apie tai, kaip gyvenama kūdikiui gimus.

Kalbėta apie pokyčius moters organizme nėštumo metu, apie tai, kaip šiuo periodu moteriai rūpintis savimi. Taip pat apie psichologinius pasiruošimo gimdymui ir gimdymo momentus. Gerai pamenu atskirus susitikimus vyrams ir moterims, kuriuos vedė psichologai, ir kuriuose – mūsų, vyrų, atveju – buvo galima aptarti tai, kas rūpi ir kas kelia nerimą laukiant šeimos pagausėjimo žmonoms negirdint. Žinoma, buvo detaliai analizuojamas pats gimdymas, jo stadijos, gimdymo pozos pasirinkimo galimybės. Taip pat daug dėmesio buvo skirta kūdikio priežiūros klausimams, vaikų ligoms, jų profilaktikai ir gydymui. Natūralus žindymas taip pat buvo viena iš daugelio labai aktyviai aptariamų temų. Kiek girdėjau, tokios pačios temos nagrinėjamos bet kuriuose nėščiųjų kursuose.

Vaikų jau turinčios šeimos pasakodavo savo gimdymo tiek ligoninėse, tiek namuose istorijas. Patyrimais dalydavosi ir ką tik pagimdžiusios šeimos. Visokių istorijų teko išgirsti. Viena šeima, kiek pamenu, pasakojo apie, jų manymu, dirbtinai medikų sukomplikuotą gimdymą. Gimdyvei buvo leidžiami tai skatinamieji, tai nuskausminamieji, įvarę gimdyvę į tokią būklę, kurią ji prisimenanti su siaubu. Kūdikį teko traukti mechaninėmis priemonėmis, o jau kitą dieną jis atsidūrė reanimacijoje. Antrasis moters gimdymas – namuose – praėjo gražiai ir be komplikacijų. Būta ir kitų, daug šviesesnių istorijų apie gimdymą ligoninėje, tačiau gražios istorijos, kaip žinia, ir atmintyje išsilaiko trumpiau.

Apibendrinant galiu pasakyti, kad susibūrimuose nebuvo propaguojamas gimdymas namuose. Priešingai, atsimenu, kaip J. Š. ne kartą sakė, kad neskatina gimdyti namuose, jog šeimos pačios apsisprendžia, kur joms saugiausia. Susibūrimų privalumas tas, jog po jų šeimos į ligonines gimdyti važiuoja geriau suprasdamos, kas vyksta gimdymo metu, kaip jos nori pasitikti naują gyvybę ir kaip naudotis savo kaip pacientų teisėmis, jei gydytojai pasirodytų nelinkę atsižvelgti į šeimų norus ir verstų jas paklusti ligoninėse įprastai (bet anaiptol ne vienintelei mediciniškai įmanomai) tvarkai.

Susibūrimai nuo įprastų ir, kiek teko girdėti, gana sausų ir trumpų, ligoninių organizuojamų kursų skyrėsi tuo, kad informacijos gavome žymiai daugiau ir įvairesnės, daug nuomonių tuo pačiu klausimu. Ir tai man atrodė svarbu, nes norėjosi susidaryti savo nuomonę ir priimti sprendimus turint kuo daugiau informacijos. Pvz., aptarinėdami nėščiųjų priežiūrą ir gimdymą peržiūrėjome Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijas „Praktinis normalaus gimdymo priežiūros gidas“, kurių vis dar nėra laikomasi Lietuvos gimdymo įstaigose. Kitame susitikime kalbėjo ir gydytojas ginekologas, jis aiškiai pasakė, kad namuose gimdyti nerekomenduoja. Apie vaikų ligas pasakojo dvi gydytojos, pediatrė ir homeopatė. Jos dalinosi patarimais, kurių taikymas mums iki šiol praktiškai pasiteisino: vaikui susirgus duoti jam daug skysčių, pasikliauti visų pirma natūraliomis gydymo priemonėmis, o ne cheminiais vaistais, vengti vartoti antibiotikus virusinių infekcijų metu ir pan.

Nepamenu nė vienos paskaitos religine tema. Žinoma, tai, kad susitikimų religine tematika nebuvo, nereiškia, kad pasakojimuose ar diskusijose neiškildavo religijos, juo labiau – dvasingumo temos. Pastarųjų būta nemažai. Tuose susibūrimuose pirmą kartą išgirdau apie masažą ir meditaciją vandenyje watsu, buvo pasakojama apie jogos pratimų naudą besilaukiančioms, viena moteriškė, kiek pamenu, entuziastingai kalbėjo apie rebirthing kvėpavimo praktiką (jos praktikuotojų manymu, padedančią gydyti užslėptas emocijas), kažkas pasakojo apie antroposofinę mediciną, ne kartą buvo geru žodžiu minima Valdorfo pedagogika. Esu skeptikas ir gan kritiškai žvelgiu į alternatyvias sveikatinimo bei švietimo sistemas, taip pat į šiuolaikines alternatyvaus dvasingumo paieškas, tačiau ten sėdėdamas nesijaučiau, kad man būtų peršama kokia nors pasaulėžiūra ar religija, o juo labiau – kad būčiau kur nors „verbuojamas“ ar kuo „įtikinėjamas“.

Susibūrimuose vis būdavo akcentuojamas laukimosi ir gimdymo kaip „virsmo“ motyvas. Virsmas šiuose susitikimuose būdavo aptariamas kaip antropologinė ir psichologinė samprata. Kūdikio gimdymas moteriai yra vienas iš svarbiausiųjų „pirminių potyrių“, daug ką keičiančių gyvenime, ir todėl jam reikia sąmoningai pasirengti. Pamenu, kad viename iš susitikimų buvo pasakojama apie gimimo kaip virsmo sampratą įvairiose kultūrose, įskaitant ir Lietuvos kaimo kultūrą, tačiau net ir šiam, labai religija „kvepiančiam“ „pirminiam potyriui“ (jei kalbėsime antropologijos mokslo kalba) nebuvo bandoma suteikti kokį nors specifinį religinį pavidalą. Turėčiau paminėti ir tai, kad mes nebuvome labai linkę, besilaukdami pirmagimio, jaudinti savo artimųjų pasakojimais apie savo ketinimą gimdyti namuose. Gal būt panašiai elgėsi ir dalis tų susibūrimų lankytojų, kurie buvo apsisprendę gimdyti namuose (statistika anuomet manęs nedomino, bet susidarė įspūdis, kad namuose gimdžiusių buvo mažuma). Seneliai ir taip ganėtinai jaudinosi laukdami pirmojo anūko, ir mes nenorėjome apsisunkinti sau ir taip įtemptų paskutinių dienų nekantriais skambučiais su klausimu „ar jau?“ bei bandymais perkalbėti, o tai turbūt būtų neišvengiama, jei seneliai būtų žinoję bent apytikslę gimdymo datą ar gimdymo vietą. Lankėmės pas gydytojus, žinojome, kaip, esant reikalui, greitai pasiekti netoliese esančius gimdymo namus, turėjome pagalbininkę, kuria pasitikėjome, ir jautėmės saugūs. Žinoma, mielai apie viską ir visiems norintiems sužinoti papasakojome gimus pirmagimiui. Prieš antrojo vaiko gimimą slapukauti jau nebuvo prasmės, o ir šiaip visi suinteresuoti asmenys jau buvo ramūs.

Turbūt daug kam įdomu ir tai, kiek mums kainavo gimdymas namuose, nes, pasak prokurorų, „namuose gimdyti ketinanti moteris esą turėdavo susimokėti apie 2 tūkst. litų“. Mums pagalba gimdant namuose nekainavo nieko. Jau gerokai vėliau po pirmojo vaiko gimimo padovanojome savo pagalbininkei lauktuvių iš Indijos, o gimus antrajam vaikui – mokslinę knygą. Beje, ir pažymėjimo ar diplomo jokio, nei rusiško nei lietuviško, nei tokio, kokį antradienį parodė komisaras R. Požėla, už susibūrimų lankymą mes negavom, tokio niekas ir nežadėjo duoti. Belieka tik spėlioti, iš kur teisėsauga ištraukė kažkokią net neužpildytą pažymėjimo formą rusų kalba, kuria taip rūsčiai mosavo spaudos konferencijoje.

„Sektos“ ir „Baltoji brolija“

Tad iš kur žiniasklaidoje tie gimdymo namuose iniciatyvos palyginimai su „sektomis“ ir konkrečiau – su „Baltąja brolija“? Į šį klausimą ne taip lengva atsakyti, ypač, prisiminus ne tokią seną istoriją – skandalingus įvykius Kijeve prieš 20 metų. „Baltosios brolijos“ judėjimo pradžia – maždaug 1991 m., jo vadovė – Marija Devi Kristus, kuri skelbėsi esanti įsikūnijęs dievas. Baltomis skraistėmis apsigaubę judėjimo misionieriai, skelbdami artėjančią pasaulio pabaigą, buvo pasiekę atokiausius buvusios sovietų imperijos kampelius, su keletų jų anuomet ir man yra tekę kalbėtis Vilniaus gatvėse. 1993 m. lapkritį judėjimo nariai pabandė užimti Kijevo Šv. Sofijos katedrą laukdami išpranašauto judėjimo įkūrėjos suėmimo, nužudymo, prisikėlimo ir po to neva būsiančios pasaulio pabaigos. Ukrainos valdžia griebėsi represijų – suimdavo į Kijevą plūstančius asketiškai gyvenančius, baltai apsirengusius judėjimo narius ir laikinai įkalindavo ar deportuodavo už sovietinius laikus menančių įstatymų dėl gyvenamosios vietos pažeidimus, kai kuriuos uždarė psichiatrinėse ligoninėse. Tėvai ieškodavo kalėjimuose ir ligoninėse mokyklas metusių ir iš namų pabėgusių, prie „Baltosios brolijos“ prisidėjusių nepilnamečių. Visuomenėje sklandė gandai apie esą planuotą masinę savižudybę.

Šiame straipsnyje neketinu analizuoti sektos sąvokos ir spręsti, kaip apibrėžti sektą, taip pat neketinu svarstyti, ar ši sąvoka apskritai vartotina. Tiek aš, tiek kiti tai jau yra padarę (pvz., žr. A. Peškaičio straipsnį „Terminas „sekta“ kaip represyvios socialinės sąmonės fenomenas“). Tačiau aukščiau aprašyta „Baltosios brolijos“ istorija gerai iliustruoja, kodėl visuomenėje taip bijoma naujesnių religinių grupių veiklos. Bijoma, kad tokios „sektos“ pavergs mūsų artimųjų laisvą valią taip, jog jie nebegalės priimti racionalių sprendimų. Kad vaikai mes mokslus, kad suaugusieji nebesieks karjeros, kurią žadėjo į išsilavinimą sukišti tėvų pinigai. Manoma, kad tokių „sektų“ vadovai „apdoroja“ savo narius ir manipuliuodami įteigia jiems savo pasaulėžiūrą. Sektų vadovai, esą, reikalauja narių nutraukti ryšius su tėvais ir draugais, nepritariančiais sektos veiklai, izoliuoja pasekėjus nuo visuomenės, padaro juos priklausomus nuo vadovų.

Turėdamas aukščiau aprašytą patirtį iš besilaukiančių šeimų susibūrimų galiu nedvejodamas teigti, kad šie susibūrimai neturi nieko bendra su kokios nors religinės bendruomenės veikla, o juo labiau su tuo fenomenu, kuris visuomenėje vadinamas „sektomis“. Tad kaip paaiškinti tai, kas vyksta?

Visų pirma galime pastebėti, kad visuomet įmanoma pagrįstai parodyti ir visiškai nesusijusių reiškinių neesminius panašumus. Tai dažnai ir daroma, pvz., viešai siekiant ką nors apjuodinti. Tereikia, kad auditorija, kuriai skirtas palyginimas, mažai žinotų apie bent vieną (o geriausiai – apie abu) iš tariamai panašių reiškinių. Religijos srityje galima išvardinti visą eilę tikrų katalikybės ir Jehovos liudytojų tikėjimo panašumų, nors ir vieni, ir kiti dėl tokio palyginimo galėtų labai įsižeisti, ir čia pat išvardinti, jų manymu, kur kas labiau esminius skirtumus. O štai kiekviena pirmagimio besilaukianti šeima yra panaši į „eschatologinę sektą“, nes yra linkusi „atsiriboti nuo pasaulio“ (t.y., labiau nei anksčiau saugoti savo privatumą), laukia savos „laikų pabaigos“ (gimdymo) bei ateinančio „naujojo gyvenimo“ (vaikui gimus). Tai – galingos metaforos, kurios religijoje, ypač – pasaulio pabaigos laukiančiose grupėse, – yra naudojamos; buvo jos naudojamos ir pirmųjų krikščionių (pvz., žr. 1 Tes 5, 3). Taigi, ir gimdymui besiruošiančių šeimų sambūris gali būti vienu ar kitu bruožu panašus į kokią nors religinę bendruomenę, ir tuo pačiu neturėti su juo jokių sąlyčio taškų ar bendrų tendencijų. Nieko, dėl ko žeminantis tariamo panašumo nurodymas būtų pateisinamas.

Antra, kaip jau minėta, prokuratūros paskleista informacija veikiausiai skirta sukurti teisiojo įvaizdžiui viešųjų ryšių kovoje, kurioje iki šiol prokuratūrai sekėsi prastai. Norima pasirodyti, kad tiriama ne šiaip sau – tiriant ryškėja „pavojingos sektos“ kontūrai. Paskleidžiant tokią informaciją, – leiskite paspėlioti, – buvo siekiama ir pagąsdinti visuomenę, atbaidyti potencialius gimdymo namuose įteisinimo iniciatyvos rėmėjus, priversti juos užsičiaupti… Juk spaudos konferencijoje praėjusį antradienį prokurorė A. Pupeikienė nedviprasmiškai teigė, jog gimdymo namuose reglamentavimo iniciatyva skirta atsakomybei išvengti. Nežinau kodėl, bet matyt bijoma, kad, įteisinus pagalbą namuose gimdančioms šeimoms praras legitimumą ir didelė dalis baudžiamosios bylos. Nors teisės aktai juk netaikomi atbuline tvarka?

Be gan akivaizdaus noro pagąsdinti visuomenę, galima spėti, jog teisėsaugos institucijose trūksta tam tikrų žinių ir suvokimo, kas trukdo adekvačiai įvertinti turimą informaciją. Antai kai praėjusią vasarą buvau apklausiamas dėl savo vaikų gimimo namuose Vilniaus rajono policijos komisariate, mane apklaususi tyrėja nuolat čiauškėjo apie tai, kaip yra susidomėjusi „sektų“ tema. Mielai su ja apie tai diskutavau, tačiau labai sunerimau, kai informacijos apie „sektas“ šedevru man buvo pristatyta A. Dvorkino knyga „Sektos“, kurią laikau ne objektyvios informacijos, o demagogijos šedevru. Mano pasiūlymas pasiieškoti objektyvesnės literatūros religinių judėjimų tema, net ir siūlant tokios padovanoti, atrodo nebuvo išgirstas.

Galima numanyti ir dar vieną priežastį, dėl kurios prieš gimdžiusias namuose šeimas metama „sektos“ korta. Tai gan akivaizdus nukentėjusiųjų trūkumas ikiteisminiame tyrime, kuriame ne kokia nors mama po nesėkmingo gimdymo namuose teisybės ieško, o prokuratūra teigia ginanti galimai apgautas šeimas. Kaltinimas sektantizmu labai patogus siekiant paaiškinti nepatogų faktą, kodėl šeimos, kurių interesus tariamai gina prokuratūra, neskuba pasijusti aukomis ir dar protestuoja dėl naujųjų jų „interesų gynėjų“ veiksmų. „Sektos“ korta sufleruoja, kad jos taip daro, nes jų „smegenys praplautos“, nes jomis manipuliuojama, kad jos yra aukos, tačiau to dar nesuvokė.

Labai norėtųsi tikėtis, kad prokuratūra ir policija sugebės suvaldyti ištrūkusią vaizduotę, liausis bauginusios visuomenę, ir pradėtą tyrimą užbaigs nenukrypdamos į moderniąją raganų medžioklės formą – sektų ieškojimą ten, kur jų nėra ir nebuvo.

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail