Bylos VI. Antroji V. Vasiliausko byla

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail

2014 m. birželio 13 d. Apeliacinis teismas paskelbė nuosprendį V. Vasiliauskui genocido byloje – jau antrojoje šiam buvusiam MGB pareigūnui iškeltoje byloje dėl genocido.

Įvykiai

Kaip ir didelė dalis pokario partizanų istorijų, ši prasideda pirmaisiais vokiečių okupacijos metais. Jonas Būdininkas, kuriam tuo metu buvo 27-neri, 1941 m. pabaigoje įsidarbina lietuvių policijoje ir atlieka tipiškas jos užduotis – saugo vokiečių sandėlius, suimtus už prosovietinę veiklą aktyvistus ir pan. Dokumentuose nėra duomenų apie tai, kad jis būtų sudalyvavęs Holokauste ar vykdęs tokius nors kitus nusikaltimus žmoniškumui – bent jau apie tai nerašoma teismo nuosprendyje.

Jonas Būdininkas 1944 m. pasitraukia į Vokietiją, dirba karinės pramonės įmonėje, o pasibaigus karui patenka į repatriantų stovyklą. Po kurio laiko jis grįžta namo – į Panovių kaimą Šakių rajone. 1948 m. užmezga ryšius su antisovietiniu pogrindžiu, greičiausiai per savo brolį Juozą.

1949 m. Juozas yra ištremiamas, nes matyt išaiškinami jo ryšiai su pasipriešinimo dalyviais. Jono dalyvavimas irgi išaiškinamas, tačiau jam pavyksta pasislėpti nuo tremties. Palydėjęs savo šeimą iki Lenkijos sienos jis grįžta ir prisijungia prie ginkluoto pogrindžio: „Tauro“ apygardos, „Žalgirio“ rinktinės, „Vasario 16-osios“ tėvūnijos.

1953 m. kovo mėn. Jonas Būdininkas buvo įsikūręs Šakių rajone, Gelgaudiškio valsčiuje, Jankūnų kaime esančioje P. Bindoko sodyboje. Apie tai sužinojo Šakių MGB. Naktį iš kovo 23 į 24 d. MGB leitenantas Vytautas Vasiliauskas dalyvavo operacijoje, kuria siekta sunaikinti šį pasipriešinimo židinį. P. Bindoko sodyba buvo apsupta ir apšaudyta, per apšaudymą J. Būdininkas buvo sužeistas ir pateko į MGB rankas. Kaip rašoma svetainėje llks.lt:

Partizanui Jonui Būdininkui pasiūlyta pasiduoti. Į riksmus „Pasiduok, sodyba apsupta karinės grupės!“, partizanas neatsiliepė. Tuomet į daržinę, kurioje buvo partizanas, sovietiniai kareiviai atidengė automatų ugnį. Ant daržinės aukšto rastas sunkiai sužeistas partizanas Jonas Būdininkas. Iš jo atimtas automatas PPŠ, revolveris Nagan, 73 šoviniai, 4 rašomąja mašinėle atspausdinti antisovietiniai atsišaukimai, partizanų rekvizitinių kvitų knygelė, viena partizanų nuotrauka. Ant daržinės aukšto šiene buvo įrengta speciali 2 metrų ilgio ir 60-70 cm diametro slėptuvė. Partizanui padarytos penkios šautinės žaizdos: kairėje pėdoje, dešinėje blauzdoje, dešinėje šlaunyje, dešiniajame dilbyje ir dešinėje galvos pusėje. Sunkiai sužeistas partizanas Jonas Būdininkas gydytas Zyplių ligoninėje, Kauno 1-ojoje tarybinėje klinikinėje ligoninėje, MVD kalėjimo Nr. 3 Kaune sanitarinėje dalyje.

Iškart buvo išduotas jo sulaikymo orderis:

1953 m. arešto potvarkis: LYA f. K-1, ap. 58, b. 26501/3, b.l. 3-4
1953 m. arešto potvarkis: LYA f. K-1, ap. 58, b. 26501/3, b.l. 3-4

J. Būdininkui, kaip ir bet kuriam kitam pogrindžio dalyviui, sučiuptam pasipriešinimui jau silpstant, užvedama baudžiamoji byla (jau nebebuvo turbūt poreikio verbuoti sučiuptus pogrindininkus į agentus smogikus). Tiesa, pirmiausiai jis nugabenamas į ligoninę ir išgydomos jo žaizdos. Po to jis tardomas. Byloje yra daugybė tardymo protokolų, pasirašytų ir paties J. Būdininko. Keliuose pirmuose tardymuose kaip vertėjas (J. Būdininkas atrodo nemoka rusų kalbos) dalyvauja ir V. Vasiliauskas.

1953 m. - keletas tardymo protokolų: LYA f. K-1, ap. 58, b. 26501/3, b.l. 20-25
1953 m. – keletas tardymo protokolų: LYA f. K-1, ap. 58, b. 26501/3, b.l. 20-25

Byloje taip pat yra ištraukų iš kitų baudžiamųjų bylų – MGB ieškojo, ką kitose bylose nuteisti pogrindžio dalyviai yra galimai paliudiję prieš J. Būdininką. Jo bylą sudaro per 500 puslapių tardymų, ištraukų iš kitų bylų ir pan. dokumentų.

1953 m. liepos 20 d. Lietuvos TSR MGB Vilniaus srities Karinio tribunolo J. Būdininkas buvo nuteistas 25 metams laisvės atėmimo ir bausmės vykdymui buvo išsiųstas į tuometinės TSRS VRM specialią stovyklą. V. Vasiliauskas šiame etape niekaip nebedalyvauja. Byloje esantis tribunolo nuosprendis, kopijuotas per kalkę, gan sunkiai įskaitomas, bet jis ganėtinai detalus kas link kaltinimų J. Būdininkui:

1953 m. nuosprendis: LYA f. K-1, ap. 58, b. 26501/3, b.l. 438-440
1953 m. nuosprendis: LYA f. K-1, ap. 58, b. 26501/3, b.l. 438-440

Jei iki šios vietos pateiktą informaciją nesunku rasti internetinėje Lietuvos žiniasklaidoje, tai nuosprendžio motyvų niekur nerasite. Kuo gi buvo kaltinamas J. Būdininkas? Lietuvos TSR MGB Vilniaus srities Karinio tribunolo nuosprendžiu nustatyta, kad J. Būdininkas dalyvavo trijų parduotuvių apiplėšimuose, bei du kartus dalyvavo egzekucijose, kuriose žuvo trys žmonės. J. Būdininkas tariamai pats nešaudė, jis stovėjo sargyboje. 1949 m. rugsėjį jis dalyvavo nužudant apylinkės pirmininką Praną Milių ir jo žmoną A. Miliuvienę. Kaip pats sakė teisme, jie buvo nužudyti už tai, kad neva dalyvavo tremiant jo būrio vado šeimą. Pogrindininkai taip pat ir nemažai turto iš P. Miliaus namų pasiėmė. 1949 m. spalį jis taip pat dalyvavo nužudant apylinkės sekretorių J. Paukštę (o gal Paukštį?); žinoma, ir čia neapsieita be turto pasisavinimo: pasiėmė kiaulę ir visus J. Paukštės rūbus.

Mirus Stalinui ir prasidėjus politiniam atšilimui daugelis politinių kalinių rašė skundus dėl bylų peržiūrėjimo. Nemaža jų dalis teigė, kad parodymai iš jų buvo išgauti jėga, ir kad jie iš tiesų nepadarė nusikaltimų, kurie buvo inkriminuoti. Bandant apsivalyti nuo Stalino represinės politikos, dalies politkalinių bylos buvo peržiūrimos, kai kada nuosprendžiai naikinami. Skundą SSSR generaliniam prokurorui parašė ir J. Būdininkas. Tiesa, jis neneigė padaręs jam inkriminuotas veikas, jis jas pilnai pripažino. Jis tik prašė atleisti jį nuo teismo išlaidų išieškojimo, kurios jį, sunkiomis sąlygomis kalintį ir dirbantį asmenį, matyt labai slėgė finansiškai. Ta proga, 1955 m., buvo peržiūrėta jo byla, dar detaliau nei tribunolo nuosprendyje apžvelgti liudininkų parodymai, aptarti kiti įrodymai. Tribunolo nuosprendis buvo pripažintas teisėtu 1955 m. rugpjūčio 20 d. išvada:

1955 m. patikrinimo išvada: LYA f. K-1, ap. 58, b. 26501/3, b.l. 473-478
1955 m. patikrinimo išvada: LYA f. K-1, ap. 58, b. 26501/3, b.l. 473-478

Galiausiai reikia paminėti, kad 1966 m. J. Būdininko byla buvo iš naujo peržiūrėta ir bausmė sumažinta nuo 25 iki 15 metų, atsižvelgiant į tai, kad jis, teisėjų ir lagerio vadovybės nuomone, buvo „tvirtai pasukęs pasitaisymo keliu“:

1966 m. bausmės sušvelninimas: LYA f. K-1, ap. 58, b. 26501/3, b.l. 486-487
1966 m. bausmės sušvelninimas: LYA f. K-1, ap. 58, b. 26501/3, b.l. 486-487

Deja, jam nelemta buvo grįžti į tėvynę. Kiek buvo galima suprasti iš žiniasklaidoje pateiktos gan šykščios informacijos, jis mirė taip ir neatgavęs teisės grįžti.

O jau nepriklausomybės laikais, kaip teigiama svetainėje llks.lt, Jonas Būdininkas buvo reabilituotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 5 d. 2011 m. jam pripažintas Kario savanorio teisinis statusas (po mirties).

Tačiau dar jo nereabilitavus, nesuteikus kario savanorio statuso, atrodo – 2007 m., Vytautui Vasiliauskui dėl tariamo dalyvavimo genocide – suimant, ištremiant ir įkalinant J. Būdininką – buvo iškelta baudžiamoji byla. 2011 m. birželio 9 d. Kauno apygardos teismas V.Vasiliauską pripažino kaltu genocido byloje ir skyrė bausmę – ketverius metus nelaisvės, tačiau dėl ligos 83 metų nuteistasis atleistas nuo bausmės. Prokuratūra apskundė nuosprendį ir reikalavo nuteistajam V. Vasiliauskui skirti aštuonerius metus. Kauno apygardos teismo nutartį apskundė ir V. Vasiliauskas, norėdamas pakeisti teismo nutarimą į sau palankesnę pusę. Jis neprisipažino kaltas, tačiau sakė kovojęs su „banditais“ o ne genocidą vykdęs. Apeliaciniame skunde buvo nurodyti ir J. Būdininko įvykdyti nusikaltimai, už kuriuos jis buvo nuteistas karinio tribunolo.

Lietuvos Apeliacinio Teismo nutartis

Paskelbtoje nutartyje Lietuvos Apeliacinis teismas paliko galioti Kauno apygardos teismo nuosprendį.

Ši byla yra, atrodo, pirmoji genocido byla, kurią Lietuvos teismai sprendė jau po Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. išaiškinimo dėl Lietuvos BK įtvirtintos genocido sampratos atitikimo Lietuvos Konstitucijai. Todėl toliau daugiausiai dėmesio ir skirsiu bylos aspektams, susijusiems su šiuo KT išaiškinimu.

Taip pat reikėtų dar kartą pasižiūrėti, kaip AT eilinį kartą argumentuoja, jog pirminis suimtojo požymis yra tai, jog jis priklausė politinei-nacionalinei-etninei grupei, ir kaip tai kertasi su baudžiamosios teisės principu „nullum crimen sine lege“ (nėra nusikaltimo be įstatymo), nes netenkina elementaraus baudžiamojo įstatymo prieinamumo ir aiškumo kriterijų.

Pastabos

Visų pirma – apie tai, ar V. Vasiliauskas, dalyvaudamas partizano suėmimo operacijoje, galėjo numatyti, jog bus persekiojamas už šį veiksmą kaip už genocidą. Ar bent jau – kaip už nusikaltimą žmoniškumui.

Sovietų valdžiai partizanai buvo ne tik politinė kliūtis įtvirtinant savo valdžią ir atliekant „socialistines“ pertvarkas (pvz., kolektyvizaciją). Jie taip pat buvo potencialiai pavojingi esamai tvarkai lojaliems civiliams gyventojams. Partizanų nužudyti civiliai, kad ir kaip juos vertintume (kažkas vadina civiliais, kažkas – kolaborantais, išdavikais ir pan.), buvo sovietų represinių institucijų ginami nuo ginkluoto pogrindžio. Todėl V. Vasiliauskas, dalyvaudamas partizano suėmimo operacijai, galėjo visiškai teisėtai manyti, jog vyksta suimti nusikaltėlio. Už ką jam negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

Apeliacinis Teismas gi gan silpnu argumentu tokią galimybę bando paneigti, į pirmąją vietą iškeldamas partizanų priklausymą politinei grupei, ir ignoruodamas duomenis apie suimtojo partizano veiksmus, kuriuos V. Vasiliauskas pagrįstai galėjo laikyti nusikalstamais:

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos partizanai buvo susiję bendromis politinėmis pažiūromis ir įsitikinimais, kadangi ginkluoto pasipriešinimo forma priešinosi okupaciniam rėžimui, tai yra priklausė politinei grupei, kuri vykdė Lietuvos išsilaisvinimą iš minėto režimo. Be to, šios grupės nariai kartu buvo ir lietuvių tautos, nacionalinės grupės atstovai. Sovietinis genocidas buvo vykdomas būtent pagal gyventojų nacionalinį kriterijų. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos partizanai – ginkluoto pasipriešinimo okupacinei valdžiai (rezistencijos) dalyviai – priskirtini atskirai nacionalinei – etninei – politinei grupei. Nuteistojo V. Vasiliausko gynėjas skunde teigia, kad J. Būdininkas karo metu dirbo nacių policijoje, pats dalyvavo veiksmuose, už kuriuos buvo baudžiama, 1953 m. liepos 20 d. jis buvo nuteistas Lietuvos TSR MGB Vilniaus srities Karinio tribunolo. Kolegijos nuomone, šie skundo argumentai nereiškia, kad J. Būdininkas nebuvo Lietuvos partizanas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad J. Būdininkas priklausė asmenų grupei, numatytai BK 99 straipsnio dispozicijoje.

Čia vėl pakartojamas pirmojoje Apeliacinio Teismo nagrinėtoje V. Vasiliausko byloje išsakytas argumentas, kad sovietinis genocidas vyko būtent pagal gyventojų nacionalinį kriterijų (kiek vėliau, aptariant KT nutarimą, jis bent jau paaiškinamas kiek išsamiau, nei ankstesniojoje byloje). Tačiau ir šioje byloje AT atsisako pažvelgti į V. Vasiliausko ir J. Būdininko veiksmus per „nullum crimen sine lege“ prizmę, tiksliau, visiškai nebando nagrinėti, ar V. Vasiliauskui tokia dabartinė teismo interpetacija galėjo būti suprantama ir prieinama faktinių aplinkybių metu.

Kalbant apie Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kuris panaikino galimybę teisti pokario represijų dalyvius už „politinės grupės“ genocidą, Apeliacinis Teismas irgi renkasi trumpiausią įmanomą (ir labai abejotiną) argumentacijos kelią. Reziumuodamas Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimo dalį dėl galimybės traktuoti sovietų kovą su partizanais kaip etninės grupės genocidą teigia:

Atsižvelgdamas į tarptautinį teisinį ir istorinį kontekstą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarime padarė išvadą, kad tam tikru laikotarpiu (1941 m. pradedant masinius lietuvių trėmimus į Sovietų Sąjungą ir vykdant sulaikytų asmenų neteismines egzekucijas, 1944-1953 metais vykdant masines represijas vykstant partizaniniam karui prieš Lietuvos Respublikos okupaciją) sovietinio okupacinio režimo nusikaltimai, įrodžius specialaus tikslo visiškai ar iš dalies sunaikinti bet kurią nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, buvimą, galėtų būti vertinami kaip genocidas, apibrėžiamas pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Kai siekiama sunaikinti dalį saugomos grupės, ši dalis turi būti pakankamai reikšminga, kad jos sunaikinimas turėtų įtakos visai grupei.

Taigi, KT konstatavo, kad, norint įrodyti genocidą tokioje byloje, kaip V. Vasiliausko, reikia įrodyti, kad jis turėjo „specialų tikslą“ sunaikinti lietuvių tautą. Jei buvo siekiama sunaikinti tik dalį lietuvių tautos, reikia įrodyti, kad partizanai buvo tokia reikšminga tautos dalis, kad jų sunaikinimas sukeltų grėsmę, kad lietuvių tauta gali neišlikti. Be to, ir iš KT formuluotės, ir peržvelgę ankstesnes bylas žinome, kad tokio įrodinėjimo praktikos Lietuvos teismuose dar nebuvo. Taigi, KT Lietuvos teismams pateikė naują užduotį.

Ar tai lengva padaryti? Anaiptol. Komentuodamas šį Konstitucinio Teismo sprendimą Mykolo Romerio universiteto tarptautinės teisės profesorius Justinas Žilinskas 2014 m. kovo 18 d. radijo laidoje „60 minučių“ sakė:

<…> Konstitucinis Teismas daro tokį, sakyčiau, ėjimą žirgu. <…> Kad politinės ar socialinės grupės naikinimą galėtume laikyti genocidu jeigu įrodytume, kad tai buvo būdas naikinti visą ar esminę tautinės grupės dalį. <…> Apie partizanus, mano supratimu, tai įrodyti yra pakankamai sunku <…> Genocido atveju mes galime laikyti genocido nusikaltimu net ir pavienį atvejį, jei yra įrodomas specialus tikslas, na pavyzdžiui, kaip su nacių „galutiniu sprendimu“, su sprendimu sunaikinti visus Europos žydus ar bent jau įmanomą maksimalią jų dalį; suformavus tokį kontekstinį įrodinėjimo mechanizmą, suradus, kaip tai pagrįsti, taip, genocidas gali būti įrodomas ir tose bylose, kurios vyksta dabar prieš asmenis, kaip sakiau, atgaline data.

Taigi, profesoriaus manymu, įrodyti, kad kova su partizanais buvo etninės grupės genocidas – labai sudėtinga užduotis. Galėtume manyti, kad susidūręs su tokia monumentalia užduotimi Apeliacinis Teismas skirs jai daug dėmesio, pasitelks į pagalbą istorikus, cituos dokumentus apie sovietų tikslą išnaikinti Lietuvos gyventojus… Kur tau 🙂 AT problemą išsprendė dviem sakiniais:

Jonas Būdininkas buvo Lietuvos partizanas, aktyvus organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai (rezistencijos) dalyvis, todėl jo įkalinimas ir deportavimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos pagrįstai kvalifikuotas kaip genocidas – Lietuvos gyventojų dalies, priklausančios nacionalinei – etninei – politinei grupei, fizinis sunaikinimas. Rezistencijos dalyviai, kaip atskira politinė grupė, buvo reikšminga visos nacionalinės grupės (lietuvių tautos), apibrėžtos etniniais požymiais, išlikimui, nes ginkluotas pasipriešinimas okupacijai trukdė sovietinėms okupacinėms struktūroms vykdyti deportacijas, trėmimus ir kitas represines priemones prieš Lietuvos civilius gyventojus.

Čia svarbūs keli momentai. Viena, tai apie „specialųjį tikslą“ naikinti lietuvių tautą naikinant partizanus visiškai nepasisakyta. Antra, argumentas kaip buvo, taip ir lieka paremtas pastebėjimu, kad buvo kovojama su partizanais, o jų sutapatinimas su nurodytomis Genocido Konvencijoje nurodytomis grupėmis – etnine ir nacionaline – išlieka „pritempiamasis“. Dar galėjo pridėti, kad partizanai buvo religinė grupė (mat daugelis jų buvo katalikai), arba – rasinė (juk baltieji?), ir būtų visa puokštė. Trečia, daroma visiškai istorijos faktams prieštaraujanti išvada, kad partizanai buvo ta grupė, kuri saugojo lietuvių tautą nuo represijų (taigi, nuo išnaikinimo). Faktai tokie, kad dalis represijų buvo būtent antipartizaninės pagal pobūdį (jomis siekta sunaikinti pasipriešinimą), ir pasibaigus pasipriešinimui baigėsi ir didžioji dalis represijų (iš dalies, bet tik iš dalies, represijų pabaigą lėmė ir kitos istorinės priežastys, pokyčiai SSRS valdžioje). Tad lygiai taip pat „pagrįstai“ būtų galima sakyti, kad partizanai buvo grėsmė tautos išlikimui. Jei tai būtų buvusi žinoma ir pagrįsta istorijos interpretacija, pats KT būtų šitokiu būdu pagrindęs genocido buvimą, bet jis to nepadarė. Galiausiai svarbu tai, kad AT nepateikia nuorodos į jokį tokios abejotinos interpretacijos šaltinį.

Taigi, AT anaiptol neįrodo ne tik specialaus tikslo sunaikinti lietuvių tautą, apibrėžtą etniniais požymiais, buvimo, bet ir to, kad partizanų sunaikinimas turėjo įtakos lietuvių tautos išlikimui. Šitaip paviršutiniškai argumentuodamas AT net nepabando spręsti KT jam iškelto uždavinio.

Kažin, kodėl? Spėju, kad tai – ne pernelyg didelio teisėjų užtikrintumo, o greičiau – rezignacijos išraiška. Genocido nuosprendžiai yra patvirtinti Aukščiausiojo Teismo. Taip pat – apskųsti EŽTT. Bandyti iš esmės kažką keisti šiame etape AT teisėjai, spėju, nesiryžo. Be to, nors paliekamas galioti apkaltinamasis nuosprendis, žmogus nuo bausmės yra atleidžiamas dėl sveikatos. Tad parašė belen ką, ir nusiuntė „aukščiau“.

Kiti šios serijos įrašai apie istorinio teisingumo bylas pažymėti žyma „bylos“.

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail