Žymų Archyvai: bylos

Bylos X. V. Vasiliausko byla: epilogas

EŽTT ir LAT pastatai
EŽTT ir LAT pastatai
Praėjusią savaitę, 2016 m. spalio 27 d., Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paskelbė nutartį, kuria greičiausiai baigėsi V. Vasiliausko bylos epopėja (su nutartimi galima susipažinti čia). Buvo paskelbta ir šešių teisėjų atskiroji nuomonė.

LAT 2016 m. spalio 27 d. nutartimi panaikino nuosprendį V. Vasiliauskui bei nuosprendį patvirtinusias apeliacinės ir kasacinės instancijų nutartis, tačiau tai buvo padaryta formaliais pagrindais – nesant galimybės keisti kaltinimo mirusiam asmeniui.

Šešių teisėjų atskirojoje nuomonėje išsakoma pozicija, kad kaltinimo keisti net ir nereikėtų, kad V. Vasiliauską galima palikti nuteistą, tereikia detaliau paaiškinti nuteisimo motyvus.

Kas būtų įvykę, jei V. Vasiliauskas tebebūtų buvęs gyvas, nėra lengva prognozuoti*, bet, sekant spalio 27 d. nutarties logika, V. Vasiliauskas greičiausiai būtų nuteistas iš naujo pagal modifikuotą kaltinimą – už lietuvių tautos (nacionalinės, etninės grupės) genocidą, nes dalyvavo sunaikinant šios grupės dalį, kurios sunaikinimas turėjo įtakos visos tautos išlikimui. LAT nutartyje nuduodama, kad šiuo klausimu – galimybės nuteisti V. Vasiliauską dėl partizanų kaip tautos dalies naikinimo klausimu – EŽTT visiškai nepasisakė. Todėl LAT nutartyje detaliai išdėstoma argumentacija, visiškai atitinkanti tą, kurią LRKT buvo išdėstęs 2014 m. kovo 18 d. sprendime dėl genocido sampratos ir LAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartyje S. Drėlingo byloje. Toliau skaityti Bylos X. V. Vasiliausko byla: epilogas

Bylos IX. EŽTT sprendimo Vasiliausko byloje ištraukų vertimas (su komentarais)

EŽTT interneto svetainės fragmentas

(Taip pat skaitykite mano straipsnį Bernardinuose: V. Vasiliausko byla ir jos reikšmė istorinio teisingumo paieškoms Lietuvoje.)

Tinklaraščio skaitytojų dėmesiui siūlau Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 20 d. sprendimo byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą atskirų dalių vertimą su komentarais. Žinoma, šios ištraukos savaime yra labai skurdus būdas susipažinti su tekstu, tačiau viso teksto lietuvių kalba teks, turbūt, ilgokai palaukti.  [Papildymas: 2016 m. sausio viduryje sprendimo vertimas į lietuvių kalbą buvo paskelbtas LRV atstovo EŽTT svetainėje].

Tekstas ilgas, o nauda iš skaitymo bus tik tuo atveju, jei tikrai domina šios bylos esmė. Taigi, apsiginkluokite kantrybe ir kavos puodeliu. Arba – verskite kitą puslapį.

Žiniasklaidoje buvo įvairiausių sprendimo interpretacijų, daugelis jų buvo pateiktos ne profesionalių teisininkų. Kas link teisininkų komentarų, Konstitucinio Teismo pirmininkas sakė, kad šis EŽTT sprendimas niekuo nesiskiria nuo Konstitucinio Teismo sprendimo. Jis, o taip pat – Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojas, teigė, kad sprendimas  visiškai neužkerta kelio ateityje kvalifikuoti MGB veiksmų prieš partizanus kaip genocido (žr. radijo laidos „60 minučių“ 2015 m. spalio 21 d. įrašą, nuo 5 iki 15 minutės). Atsižvelgdamas į šias, manau, vargu ar pagrįstas, interpretacijas bandysiu paaiškinti EŽTT sprendimo tekstą. Toliau skaityti Bylos IX. EŽTT sprendimo Vasiliausko byloje ištraukų vertimas (su komentarais)

Bylos VIII. Sovietų Lietuvos teismo nuosprendis A. Ramanauskui (Vanagui) – ir ką jis reiškia šiandien

Adolfas Ramanauskas „Vanagas“
Adolfas Ramanauskas „Vanagas“
Lietuvos Apeliacinis Teismas vieną po kito skelbia nutartis dėl Kauno apygardos teismo nuosprendžių plačioje A. Ramanausko (Vanago) sulaikymo, kankinimo ir egzekucijos byloje (ji išskaidyta į keletą bylų pagal teisiamuosius, iki šiol yra paskelbti nuosprendžiai Stanislovui Drėlingui (žr. Faktai.lt straipsnį apie Drėlingo bylą, nuosprendis įsiteisėjęs) ir dar neįsiteisėjęs nuosprendis Ilja Vorobjovui (žr. Faktai.lt straipsnį apie nuosprendį).

Abiejose bylose buvę KGB pareigūnai, dalyvavę A. Ramanausko (Vanago) sulaikymo operacijoje yra kaltinami genocidu – dalyvavimu sunaikinant A. Ramanauską ir represuojant jo žmoną B. Mažeikaitę kaip „nacionalinės-etninės-politinės“ grupės – partizanų – narius. Toliau skaityti Bylos VIII. Sovietų Lietuvos teismo nuosprendis A. Ramanauskui (Vanagui) – ir ką jis reiškia šiandien

Bylos VII. Naujos senos bylos: nereabilituotasis Aloyzas Juodis, reabilituotasis Stasys Skabeika

Nežinau kiek mano tinklaraščio skaitytojų yra matę skiltį „Reabilitacijos bylos“. Tai prieškario, karo ir pokario Lietuvoje veikusių ginkluotų antisovietinių (ir ne tik) būrių dalyvių bylos. Šie asmenys buvo nuteisti SSSR karinių tribunolų, LTSR teismų arba represuoti Ypatingojo pasitarimo sprendimais. Visų šių asmenų bylos, nepriklausomybės aušroj, buvo svarstytos iš naujo ir priimti vienokie ar kitokie sprendimai. Kai kurie asmenys buvo reabilituoti, kai kuriuos reabilituoti atsisakyta. Kai kurių jų bylos Nepriklausomybės laikais buvo svarstomos net kelis kartus.

Pradėjau jas rinkti ir viešinti, nes ir pats bandžiau nustatyti kokią nors bendrą tendenciją, suprasti, ar yra bendri principai, kuriais vadovaujantis tos bylos nagrinėjamos, ar tai daroma visiškai ad hoc. Kol kas atrodo būtent taip – atrodo, kad nėra vienos sprendimų motyvavimo sistemos.

Štai kad ir šios dvi bylos, kurias pridėjau ką tik. Tai Aloyzo Juodžio ir Stasio Skabeikos bylos. Toliau skaityti Bylos VII. Naujos senos bylos: nereabilituotasis Aloyzas Juodis, reabilituotasis Stasys Skabeika

Bylos VI. Antroji V. Vasiliausko byla

2014 m. birželio 13 d. Apeliacinis teismas paskelbė nuosprendį V. Vasiliauskui genocido byloje – jau antrojoje šiam buvusiam MGB pareigūnui iškeltoje byloje dėl genocido.

Įvykiai

Kaip ir didelė dalis pokario partizanų istorijų, ši prasideda pirmaisiais vokiečių okupacijos metais. Jonas Būdininkas, kuriam tuo metu buvo 27-neri, 1941 m. pabaigoje įsidarbina lietuvių policijoje ir atlieka tipiškas jos užduotis – saugo vokiečių sandėlius, suimtus už prosovietinę veiklą aktyvistus ir pan. Dokumentuose nėra duomenų apie tai, kad jis būtų sudalyvavęs Holokauste ar vykdęs tokius nors kitus nusikaltimus žmoniškumui – bent jau apie tai nerašoma teismo nuosprendyje.

Jonas Būdininkas 1944 m. pasitraukia į Vokietiją, dirba karinės pramonės įmonėje, o pasibaigus karui patenka į repatriantų stovyklą. Po kurio laiko jis grįžta namo – į Panovių kaimą Šakių rajone. 1948 m. užmezga ryšius su antisovietiniu pogrindžiu, greičiausiai per savo brolį Juozą. Toliau skaityti Bylos VI. Antroji V. Vasiliausko byla

Bylos IV (2). Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios Kolegijos klausymai byloje V. Vasiliauskas prieš Lietuvą

William A. Schabas kalba EŽTT posėdyje V. Vasiliausko bylos klausymuose
William A. Schabas kalba EŽTT posėdyje V. Vasiliausko bylos klausymuose
Kadangi jau kelintą įrašą tinklaraštyje darau V. Vasiliausko bylų tema, turbūt turėčiau paaiškinti, kodėl šios bylos man rūpi. Taip yra dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tai viena iš Lietuvos valstybės istorijos politikos įgyvendinimo bylų. O ši teisingumo istorijai politika, tiek buvusių represijų vykdytojų persekiojimo bylose, tiek ir partizanų reabilitacijos bylose, vis iš naujo pasirodo esanti labai šališka. Kokia ji neturėtų būti XXI a. laisvoje Lietuvoje. Mano subjektyviu požiūriu, teisinės priemonės vis dar naudojamos politiniams tikslams pasiekti.

Bet pasaulyje yra daug neteisybių, ir tik reta jų susilaukia kiekvieno mūsų dėmesio. Dažniausiai ta, kuri kažkaip užkliuvo mus asmeniškai. Tai, kas vyko mano šeimos istorijoje tuo metu, kai V. Vasiliauskas buvo MGB karininkas ir kovojo su ginkluotu pogrindžiu, netiesiogiai paliko pėdsakus ir mano gyvenime. 1946 m. lapkričio 15 d. miškiniai nužudė mano senelius bei 15-metę tetą. Tai buvo akivaizdus nusikaltimas (jei įsivaizduosime, kad tai įvyko karo kontekste, galėsime tai pavadinti ir nusikaltimu žmonijai). Tai įvyko naktį, o jau ryte MVD kareiviai buvo įvykio vietoje. Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniame fonde Nr. K-1 saugomoje vidaus reikalų ministerijos (MVD) Šiaulių aps. 1946-12-07 pranešime „Apie kovos prieš antisovietinį pogrindį ir banditizmą Šiaulių aps. teritorijoje rezultatus“ buvo rašoma:

Atvykus į įvykio vietą buvo nustatyta, kad Žolpio šeimą nužudžiusi banditų grupė buvo atėjusi iš Lygumų vls. miškų masyvo. 1946-11-22 Lygumų vls. teritorijos miškų masyve buvo ieškoma nužudymą įvykdžiusių asmenų. Operacijoje, kuriai vadovavo MVD Lygumų vls. poskyrio vadas – Poromonov‚ dalyvavo 354 šaulių pulko 14 kuopos 65 asmenys ir Lygumų vls. įgulos 25 asmenys iš 32 šaulių pulko, tačiau paieška buvo nerezultatyvi.

Deja, mano gimines nužudę asmenys nebuvo nustatyti, nebuvo surasti. Tačiau jei jie būtų buvę surasti, jei leitenantui Poromonovui ši operacija būtų pavykusi, šiandien jis (jei vis dar būtų gyvas ir gyventų Lietuvoje) ko gero būtų teisiamas už politinės grupės – Lietuvos partizanų – genocidą. Tačiau taip būti neturėtų.

Sovietų valdžia padarė daug tokių dalykų, kurių neturėjo teisės padaryti. Ji neturėjo teisės tremti gyventojų, vykdyti neteisminių egzekucijų ir t.t. Tačiau ji turėjo civilizuotų tautų pripažįstamą teisę kelti baudžiamąją bylą dėl mano senelių žūties ir persekioti nusikaltimą padariusius asmenis, kad ir kokiais vardais jie besivadintų, kad ir kokius kilnius laisvės siekius atstovautų. Juo labiau, ji turėjo teisę kovoti ginklu su tais asmenimis, paėmusiais į rankas ginklą. Tokią teisę, manau, turėjo ir nuteistasis šioje byloje, V. Vasiliauskas. Jo nuteisimas už dalyvavimą nužudant du partizanus – pasikartosiu, – ne už žmonių trėmimą, ne už civilių kankinimą, o už dalyvavimą operacijoje prieš du ginkluotus asmenis, – mano subjektyviu ir didžiai šališku vertinimu, – buvo neteisingas Lietuvos Respublikos veiksmas.

Žemiau aprašau ilgai lauktus Europos Žmogaus Teisių Teisme, prieš Didžiąją kolegiją, 2014 m. birželio 4 d. įvykusius klausymus byloje V. Vasiliauskas prieš Lietuvą. Sprendimas gali būti paskelbtas ir už pusmečio, ir už metų, tad kol kas tegalime žvilgtelėti į procesą. Toliau skaityti Bylos IV (2). Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios Kolegijos klausymai byloje V. Vasiliauskas prieš Lietuvą