Vytauto Vasiliausko II-oji byla (nuteistas)

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail

Eiti į: apeliacinės instancijos nutartis; kasacinės instancijos nutartis

V. Vasiliausko byla II: apeliacinės instancijos nutartis

Baudžiamoji byla Nr. 1A–38/2014
Proceso Nr. 1-64-2-00502-2009-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.1.7.2.7.; 1.1.8.1.2.; 1.2.1.1.; 1.1.10.2.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 13 d.
Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Aloyzo Kruopio ir Elenos Vainienės,
sekretoriaujant Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,
gynėjui advokatui Šarūnui Vilčinskui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. ir Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 99 straipsnyje. Pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį jam paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Pritaikius BK 76 straipsnio 1 dalį V. V. atleistas nuo bausmės dėl ligos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė :

V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad vykdė genocidą, būtent: jis nuo 1952 m. rugsėjo 15 d. tarnaudamas sovietų okupacinėje struktūroje – Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriuje operatyviniu įgaliotiniu ir žinodamas pagrindinį MGB tikslą – fizišką Lietuvos gyventojų dalies, priklausančios atskirai nacionalinei – etninei – politinei grupei, tai yra, Lietuvos partizanų, sunaikinimą, gavus informacijos, kad Šakių rajone, Gelgaudiškio valsčiuje, Jankūnų kaime esančioje P. B. sodyboje slapstosi partizanai, 1953 m. kovo 23 d. – 24 d., nakties metu, veikdamas kartu su Lietuvos TSR MGB Kauno srities Šakių rajono skyriaus vadais bei kadrais, siekiant nužudyti arba sulaikyti ir deportuoti sodyboje buvusius partizanus, dalyvavo sodybos apsupime ir apšaudyme, dėl to buvo sužeistas ir suimtas Lietuvos partizanas – „Tauro“ apygardos, „Žalgirio“ rinktinės, „Vasario 16-osios“ tėvūnijos partizanas J. B., slapyvardžiu „Nemiras“, kuris po suėmimo 1953 m. liepos 20 d. Lietuvos TSR MGB Vilniaus srities Karinio tribunolo buvo nuteistas 25 metams laisvės atėmimo ir 1953 m. rugpjūčio 20 d. bausmės vykdymui buvo išsiųstas į tuometinės TSRS VRM specialią stovyklą. Šiais veiksmais V. V. dalyvavo deportuojant J. B. iš Lietuvos į ją okupavusios TSRS valstybės teritoriją ir jį neteisėtai įkalinant toje teritorijoje esančiame lageryje.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 9 d. nuosprendį ir jį išteisinti.

Apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes. J. B. susižeidė pats, todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliantas jį sužeidė ar prisidėjo sužeidžiant. V. V. iniciatyva J. B. buvo nuvežtas gydytojams, kurie pastarąjį apžiūrėjo ir gydė, tai galimai padėjo išgelbėti jo gyvybę. Apeliantas teigia, jog neprisidėjo prie prievartinių veiksmų, kurie turėjo įtakos tolesniam J. B. likimui.

Be to, V. V. teigia, jog J. B. nebuvo genocido auka, jis buvo kovotojas už Lietuvos laisvę ir karinių organizuotų grupuočių dalyvis. Kovotojai už laisvę nelaikytini genocido aukomis, kadangi jie buvo kariškiai. Pastarieji, būdami ginkluoti ir prisiekę kovoti, žinojo, kad gali žūti kovoje. Apeliantas nurodo, kad TSRS taip pat pripažino J. B. kariu, 1953 m. liepos 20 d. jis buvo nuteistas Lietuvos TSR MGB Vilniaus srities Karinio tribunolo. V. V. pažymi, kad jis nepažeidė karo taisyklių ir elgesio su karo belaisviais nuostatų, todėl yra nekaltas.

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino J. B. veiksmų. Nurodo, jog byloje yra duomenų apie tai, kad J. B. buvo ne tik išsilaisvinimo judėjimo karys, bet ir dalyvavo veiksmuose, už kuriuos buvo baudžiama. Lietuvos TSR MGB Vilniaus srities Karinio tribunolo nuosprendžiu nustatyta, kad J. B. bent du kartus dalyvavo egzekucijose, kuriose žuvo keturi žmonės. Apelianto teigimu, dėl trijų vyrų galima J. B. pateisinti, kad jie buvo tarybų valdžios aktyvistai, tačiau dėl M. nužudymo jis, kaip bendrininkas, privalėjo atsakyti. Tarptautinė teisė draudžia žudyti civilius žmones karo veiksmų metu. Toks J. B. poelgis ­– dalyvavimas M. nužudyme yra nusikaltimas. Tribunolo nuosprendis įrodo, kad tuometinė okupacinė valdžia žinojo apie nužudymus, turėjo teisę persekioti bei bausti asmenis, kurie žudė, ir tai atitiko tarptautinei teisei. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino tribunolo nuosprendžio. Be to, apeliantas nurodo, kad J. B. karo metais dirbo nacių policijoje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliantas mano esąs nepagrįstai nuteistas pagal BK 99 straipsnį, nes nėra šiame straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties.

Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros prokuroras prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 9 d. nuosprendį pakeisti: pripažinti nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupe; panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje V. V. pritaikyta BK 54 str. 3 d.; už nusikaltimo, numatyto BK 99 str., padarymą skirti V. V. 8 metų laisvės atėmimo bausmę.

Prokuroras pažymi, kad švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 str. nuostatomis, o BK 54 str. 3 d. nuostatos taikomos išimtiniais atvejais, kai bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę remiantis BK 62 str. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neaptarė galimybės nuteistajam taikyti BK 62 str. nuostatas. Be to, taikydamas BK 54 str. 3 d. nuostatas, teismas privalo nurodyti, kokios išimtinės aplinkybė patvirtina, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Išskirtinėmis aplinkybėmis laikytinos aplinkybės, rodančios padaryto nusikaltimo mažesnį pavojingumą, nei rūšinis tokios veikos pavojingumas, mažesnį kaltininko asmenybės pavojingumą, jo veikos atsitiktinį pobūdį ir panašiai. Tačiau pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, kurios pagrįstų švelnesnės, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmės paskyrimą. Be to, teismas nenurodė, kuo straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas nagrinėjamu atveju prieštarautų teisingumo principui.

Prokuroras taip pat nurodo, kad bausmės dydžio parinkimą teismas nepagrįstai susiejo su kitoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir bausmės skyrimo motyvų vertinimu. Prokuroras nesutinka su teismo išvada, jog, atsižvelgiant į tai, kad ankstesniu nuosprendžiu už, teismo manymu, pavojingesnę veiką V. V. buvo paskirta straipsnio sankcijos minimumui artima laisvės atėmimo bausmė, ir nagrinėjamu atveju jam turi būti paskirta švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmė. Tokie teismo motyvai yra nepagrįsti ir prieštarauja baudžiamosios teisės teorijoje bei baudžiamajame įstatyme įtvirtintam principui, kad bausmė tiesiogiai išplaukia iš aplinkybių, susijusių su konkrečiu nusikaltimu, ir yra skiriama asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neaprašė BK 54 str. 2 d. 2 p., 3 p., 4 p. numatytų aplinkybių, nevertino kiekvienos iš jų reikšmės ir įtakos paskirtos bausmės dydžiui. Be to, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių aprašyme teismas nurodė, kad nusikalstamą veiką V. V. padarė veikdamas kartu su Lietuvos TSR MGB Kauno srities Šakių rajono skyriaus vadais bei kariais, tai patvirtina ir nuosprendyje aptarti bylos duomenys, tačiau, spręsdamas bausmės skyrimo klausimą, teismas šią aplinkybę ignoravo ir nepagrįstai nurodė, kad nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Prokuroro manymu, nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe turi būti pripažinta tai, kad nusikalstamą vieką jis padarė bendrininkų grupe.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas netinkamai taikė BK 54 str. nuostatas, todėl paskyrė V. V. neteisingą, aiškiai per švelnią bausmę. Prokuroras nurodo, kad V. V. padarė iš anksto suplanuotą baigtą labai sunkų nusikaltimą, kuris turėjo ilgalaikių pasekmių nukentėjusiajam asmeniui, jis veikė tiesiogine tyčia, yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jis ankščiau neteistas, yra senyvo amžiaus, silpnos sveikatos, todėl nuteistajam skirtina švelnesnė, nei baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, laisvės atėmimo bausmė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė Kauno apygardos prokuratūros prokuroro skundą tenkinti, o nuteistojo V. V. skundą atmesti, nuteistojo gynėjas prašė ginamojo skundą tenkinti, o prokuroro skundą atmesti.

Nuteistojo V. V. ir Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas, nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. V. V. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 99 straipsnyje, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.

Nuteistasis teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 99 straipsnį, nes nėra šiame straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties. Šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas.

Baudžiamajame įstatyme numatyta, kad pagal BK 99 straipsnį atsako tas, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausiusiu bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms.

Skundžiamu nuosprendžiu V. V. nuteistas už tai, kad žinodamas pagrindinį MGB tikslą – fizinį Lietuvos gyventojų dalies, priklausančios atskirai nacionalinei – etninei – politinei grupei ir veikdamas kartu su Lietuvos TSR MGB Kauno srities Šakių rajono skyriaus vadais bei kariais, siekiant nužudyti arba sulaikyti ir deportuoti sodyboje buvusius partizanus, tiesiogiai dalyvavo deportuojant Lietuvos partizaną J. B. iš Lietuvos į ją okupavusios TSRS valstybės teritoriją ir jį neteisėtai įkalinant toje teritorijoje esančiame lageryje. Nuteistasis V. V. apeliaciniame skunde tvirtina, kad J. B. nepriklausė nurodytai nacionalinei – etninei – politinei grupei, tai yra, Lietuvos partizanams, todėl veiksmai jo atžvilgiu negalėjo būti vertinami genocidu. Kolegijos nuomone, tokie apelianto argumentai iš esmės yra nepagrįsti, todėl turi būti atmesti.

1944 –1953 metais Lietuvoje vyko tautos ginkluotas pasipriešinimas – partizaninis karas prieš Sovietų sąjungos okupacinę kariuomenę ir okupacinio rėžimo struktūras. 1996 m. lapkričio 28 d. įstatymu Nr. VII-11 ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai paskelbti Lietuvos kariais savanoriais ir pripažinti jų kariniai laipsniai bei apdovanojimai. Karių savanorių statuso pripažinimo tvarką nustato 1997 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso pripažinimo ir karių savanorių laipsnių bei apdovanojimų prilyginimo įstatymas. Šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad karių savanorių statusą pripažįsta ir nustatytos formos pažymėjimus išduoda Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Vyriausybės nustatyta tvarka. Iš byloje esančio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus 2008-10-24 rašto (t. 2, b. l. 148) matyti, kad dėl J. B. kario savanorio statuso suteikimo į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisiją kreiptasi nebuvo. Tačiau tame pačiame rašte pažymima, kad pagal 1997 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso pripažinimo įstatymo 2 straipsnį, J. B. atitinka kario savanorio statusą, nes jis nuo 1994 m. priklausė partizanų būriui „Vasario 16-oji“, davė priesaiką ir gavo slapyvardį „Nemiras“, turėjo ginklus ir gyveno nelegaliai. Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso pripažinimo įstatyme numatymo 2 straipsnio 4 punkte nurodyta, kad kariais savanoriais pripažįstami partizanai, kurie priklausė ginkluoto pasipriešinimo struktūroms, davė priesaiką ir jos nesulaužė, turėjo atpažinimo ženklus ir ginklus, gyveno nelegaliai, taip pat rezervinių būrių, organizacinių skyrių bei kitų slaptųjų ginkluoto pasipriešinimo struktūrų nariai, kurie davė priesaiką ir jos nesulaužė, turėjo ginklus ir vadovybės įsakymu dalyvavo kautynėse ar kitose ginkluotose operacijose, taip pat partizanų ryšininkai ar rėmėjai, patekę į kautynių situaciją, su ginklu dalyvavę šiose kautynėse ir jų metu suimti, sužeisti, žuvę ar mirę įkalinimo metu. Be to, 2007-05-14 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus rašte Nr. 35R-345 pažymima, kad LSSR MGB Šakių aps. skyriuje 1947 m. balandžio 23 d. buvo užvesta agentūrinė byla „Povstancy“, kurioje minimas J. B.. LSSR MGB Šakių aps. skyriuje 1950 m. sausio 10 d. J. B. buvo užvesta byla-formuliaras, nurodoma, kad 1949 m. J. B. pasislėpė nuo trėmimo, perėjo į nelegalią padėtį, po to įstojo į partizanų būrį, turėjo slapyvardį „Nemiras“. Tą aplinkybę, kad J. B. buvo Lietuvos partizanas – pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyvis – patvirtina ne tik Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pateikta informacija, bet ir kiti teismo ištirti bei nuosprendyje įvertinti įrodymai. Nukentėjusioji A. T. W. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad iš motinos pasakojimų jai tapo žinoma, jog 1945 m. ją su motina tėvas J. B. palydėjo iki Lenkijos sienos, o tėvas pasiliko Lietuvoje ir tapo partizanu. Būtent teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma leido teismui padaryti išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymo metu J. B. buvo Lietuvos partizanas.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos partizanai buvo susiję bendromis politinėmis pažiūromis ir įsitikinimais, kadangi ginkluoto pasipriešinimo forma priešinosi okupaciniam rėžimui, tai yra priklausė politinei grupei, kuri vykdė Lietuvos išsilaisvinimą iš minėto režimo. Be to, šios grupės nariai kartu buvo ir lietuvių tautos, nacionalinės grupės atstovai. Sovietinis genocidas buvo vykdomas būtent pagal gyventojų nacionalinį kriterijų. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos partizanai – ginkluoto pasipriešinimo okupacinei valdžiai (rezistencijos) dalyviai – priskirtini atskirai nacionalinei – etninei – politinei grupei. Nuteistojo V. V. gynėjas skunde teigia, kad J. B. karo metu dirbo nacių policijoje, pats dalyvavo veiksmuose, už kuriuos buvo baudžiama, 1953 m. liepos 20 d. jis buvo nuteistas Lietuvos TSR MGB Vilniaus srities Karinio tribunolo. Kolegijos nuomone, šie skundo argumentai nereiškia, kad J. B. nebuvo Lietuvos partizanas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad J. B. priklausė asmenų grupei, numatytai BK 99 straipsnio dispozicijoje.

Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme buvo sustabdytas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 99 straipsnis, 3 straipsnio 3 dalis bei 95 straipsnio 8 dalies 1 punktas pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 4 daliai ir 138 straipsnio 3 daliai. Teismui kilo neaiškumų, ar genocidu gali būti laikomi veiksmai, nukreipti į ir socialinės bei politinės grupių sunaikinimą, kai pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas genocidu laikomi veiksmai, kuriais siekiama iš dalies ar visiškai sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, religinę ir rasinę grupę.

LR Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. nutarime Nr. KT11-N4/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso kai kurių nuostatų, susijusių su baudžiamąja atsakomybe už genocidą, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad BK 99 straipsnis tiek, kiek jame nustatyta, kad genocidu laikomi veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, religinei, socialinei ar politinei grupei, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio teismo nutarime akcentuojama ir tai, kad teisiškai privalomas ir visuotinai pripažintas genocido apibrėžimas įtvirtintas 1948 m. gruodžio 9 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos vienbalsiai priimtoje Konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį. Lietuvos teismams buvo kilę abejonių dėl išplėstos BK 99 straipsnio dispozicijoje asmenų grupių, kurių atžvilgiu taikomas genocidas, sąrašo, papildomai nacionalinėje teisėje įtraukus į jį politines ir nacionalines grupes. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime klausimas dėl tarptautinės ir nacionalinės teisės normų konkurencijos išsamiai nagrinėtas, atsižvelgiant į visuotinai pripažintas ir teisiškai privalomas tarptautinės teisės normas – 1948 m. JTO Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį, Niurnbergo tarptautinio karo tribunolo įstatus, kuriuose pirmą kartą buvo apibrėžta nusikaltimų žmoniškumui sąvoka, 1998 m. liepos 17 d. priimto Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto nuostatas, kitus tarptautinės teisės aktus, taip pat remtasi Tarptautinio baudžiamojo tribunolo praktika konkrečiose bylose. Nagrinėjamoje byloje būtina atsižvelgti į tai, kad sovietinis okupacinis režimas Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdė tarptautinius nusikaltimus, kurie gali būti kvalifikuojami kaip pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas (inter alia Niurnbergo tribunolo statutą) apibrėžiami nusikaltimai teisingumui [žmoniškumui? – DG] (civilių žudymas ir naikinimas, gyventojų deportavimas, įkalinimas, persekiojimas politiniais ir nacionaliniais motyvais ir kt. ) ir karo nusikaltimai (tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymas, deportavimas, okupuotos teritorijos gyventojų prievartinis ėmimas į okupuojančios valstybės ginkluotąsias pajėgas ir kt.)

Iš nagrinėjamoje byloje esančių rašytinių įrodymų – archyvinių dokumentų matyti, kad nusikaltimai Lietuvos gyventojų atžvilgiu buvo tikslingos sisteminės totalitarinės SSRS politikos dalis: represijos prieš Lietuvos gyventojus nebuvo atsitiktinės ir chaotiškos, jomis siekta sunaikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą. Atsižvelgdamas į tarptautinį teisinį ir istorinį kontekstą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarime padarė išvadą, kad tam tikru laikotarpiu (1941 m. pradedant masinius lietuvių trėmimus į Sovietų Sąjungą ir vykdant sulaikytų asmenų neteismines egzekucijas, 1944-1953 metais vykdant masines represijas vykstant partizaniniam karui prieš Lietuvos Respublikos okupaciją) sovietinio okupacinio režimo nusikaltimai, įrodžius specialaus tikslo visiškai ar iš dalies sunaikinti bet kurią nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, buvimą, galėtų būti vertinami kaip genocidas, apibrėžiamas pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Kai siekiama sunaikinti dalį saugomos grupės, ši dalis turi būti pakankamai reikšminga, kad jos sunaikinimas turėtų įtakos visai grupei. J. B. buvo Lietuvos partizanas, aktyvus organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai (rezistencijos) dalyvis, todėl jo įkalinimas ir deportavimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos pagrįstai kvalifikuotas kaip genocidas – Lietuvos gyventojų dalies, priklausančios nacionalinei – etninei – politinei grupei, fizinis sunaikinimas. Rezistencijos dalyviai, kaip atskira politinė grupė, buvo reikšminga visos nacionalinės grupės (lietuvių tautos), apibrėžtos etniniais požymiais, išlikimui, nes ginkluotas pasipriešinimas okupacijai trukdė sovietinėms okupacinėms struktūroms vykdyti deportacijas, trėmimus ir kitas represines priemones prieš Lietuvos civilius gyventojus.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nepagrįstai teigia, kad jo veiksmai nelaikytini nusikalstamais pagal BK 99 straipsnį, nes jis J. B. nesužeidė, neatliko jokių veiksmų, kurie turėjo įtakos tolesniam J. B. likimui. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, V. V., tarnaudamas sovietų okupacinėje struktūroje – Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriuje operatyviniu įgaliotiniu ir žinodamas pagrindinį MGB tikslą – fiziškai sunaikinti Lietuvos partizanus, gavus informacijos, kad Šakių rajone, Gelgaudiškio valsčiuje, Jankūnų kaime esančioje P. B. sodyboje slapstosi partizanai, 1953 m. kovo 23 d. – 24 d., nakties metu, kartu su Lietuvos TSR MGB Kauno srities Šakių rajono skyriaus vadais bei kadrais, siekiant nužudyti arba sulaikyti ir deportuoti sodyboje buvusius partizanus, dalyvavo sodybos apsupime ir apšaudyme, dėl to buvo sužeistas ir suimtas Lietuvos partizanas J. B., kuris po suėmimo 1953 m. liepos 20 d. Lietuvos TSR MGB Vilniaus srities Karinio tribunolo buvo nuteistas 25 metams laisvės atėmimo ir 1953 m. rugpjūčio 20 d. bausmės vykdymui buvo išsiųstas į tuometinės TSRS VRM specialią stovyklą, tokiu būdu dalyvavo deportuojant J. B. iš Lietuvos į ją okupavusios TSRS valstybės teritoriją ir jį neteisėtai įkalinant toje teritorijoje esančiame lageryje. Dalyvavimas padarant veikas, nukreiptas į visišką ar dalinį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, sunaikinimą, yra vienu iš genocido nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymių. Nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal BK 99 straipsnį pakanka nustatyti ir įrodyti, kad kaltininkas, siekdamas sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių minėtoms grupėms, dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lemtų visų jų ar dalies žūtį. Dalyvavimu laikytini tiek išankstiniai, tiek operacijos metu, tiek ir po jos atlikti veiksmai, kuriais kurstoma ar tiesiogiai realizuojama genocido objektyvioji pusė.

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. V., dalyvavo ruošiantis partizanų, vadinamų banditais, tarp kurių minimas ir partizanas slapyvardžiu „Nemiras“, likvidavimo operacijai (t. 1, b. l. 97-98), dirbdamas MGB Šakių rajono skyriaus 2-N poskyrio operatyviniu įgaliotiniu, dalyvavo sodybos apsupime ir daržinės, kurioje slėpėsi J. B. apšaudyme (t 3. b.l. 121-123, 124-126), dalyvavo suimant J. B. bei jį apklausiant, kartu su kitu Kauno srities Šakių rajono skyriaus darbuotoju atliko suimtojo kratą, bei kaip vertėjas dalyvavo J. B. apklausoje (t. 1, b. l. 138, 141-142). Įvertinęs bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad V. V. dalyvavo padarant genocido nusikaltimą. Ir nors V. V. neigia sužeidęs partizaną J. B., jo veiksmai atlikti ruošiantis operacijai ir jos metu, atitinka genocido nusikaltimo sudėties, numatytos BK 99 str., objektyviosios pusės požymį – dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką.

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. V., atlikdamas jam inkriminuotus veiksmus, žinojo, kad J. B. yra partizanas, suprato, kad operacijos metu jis bus sužeistas arba nužudytas, arba paimtas į nelaisvę, t.y. suvokė savo veikos pavojingumą ir to siekė. Susirinkimo, įvykusio 1953 m. kovo 2 d., metu V. V. pasisakė, kad jų uždavinys buvo kuo greičiau likviduoti banditų likučius rajone, jų padėjėjus ir ryšininkus savo apylinkėse. Susirinkimo protokole taip pat nurodyta, kad rajone liko du banditai „Plutonas“ ir „Nemiras“ (t. 1, b. l. 97-98).

Apibendrinant tai, kad išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. V. V., dirbęs okupacinės struktūros – Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriuje operatyviniu įgaliotiniu, žinojo, kad šios įstaigos tikslas yra Lietuvos partizanų, kaip Lietuvos gyventojų dalies, fiziškas sunaikinimas. Tai suprasdamas, jis sąmoningai, veikdamas kartu su Lietuvos TSR MGB Kauno srities Šakių rajono skyriaus vadais bei kadrais, pats dalyvavo deportuojant Lietuvos partizaną J. B. iš Lietuvos į ją okupavusios TSRS valstybės teritoriją ir jį neteisėtai įkalinant toje teritorijoje esančiame lageryje. Nuteistojo V. V. padarytą nusikalstamą veiką teismas pagrįstai vertino kaip genocidą ir teisingai kvalifikavo pagal BK 99 str.

Šioje byloje taip pat aktualus BK 3 straipsnio 3 dalies taikymas, kai numatyta baudžiamoji atsakomybė už genocidą turi grįžtamąją galią nes BK 99 straipsnyje nurodytos kitos, ne socialinės ir politinės, saugomos grupės (nacionalinės, etninės, rasinės ir religinės grupės) sutampa su saugomomis grupėmis, nustatytomis apibrėžiant genocidą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. nutarime konstatavo, kad BK 3 straipsnio 3 dalyje ( 2000-09-26 ir 2011-03-22 d. įstatymų redakcijos ) nustačius teisinį reguliavimą, pagal kurį asmuo pagal BK 99 straipsnį gali būti teisiamas už veiksmus, kuriais buvo siekiama sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus iki tol, kol Baudžiamajame kodekse nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą, nustatyta BK 99 straipsnio grįžtamoji galia tokiems veiksmams, kurie laikomi genocido nusikaltimu tik pagal nacionalinės teisės normas, prieštaravo LR Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai ir konstitucinės teisinės valstybės principui. Tačiau vertinant socialinės ar politinės žmonių grupės reikšmę nacionalinės, etninės, rasinės ir religinės grupių išlikimui, t.y. tai, kad genocidu pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas yra ir tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti visą ar dalį minėtų grupių atstovų, baudžiamojo įstatymo grįžtamojo galiojimo išimtis ( BK 3 straipsnio 3 dalis ) taikoma ir dėl tokio pobūdžio padarytų nusikalstamų veikų. Kadangi nuteistasis V. V. 1952 metais tarnavo sovietų okupacinėje struktūroje – Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos ( MGB ) padalinyje, kurios pagrindinis tikslas buvo Lietuvos gyventojų dalies – organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai (rezistencijos) dalyvių, priklausančių atskirai nacionalinei – etninei – politinei grupei, sunaikinimas, ir tai turėjo reikšmės nacionalinės – etninės grupės išlikimui, jo atžvilgiu netaikomas baudžiamojo įstatymo, nustatančio veikos nusikalstamumą, grįžtamasis galiojimas (BK 3 straipsnio 3 dalis).

Prokuroras apeliaciniu skundu prašo pripažinti nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė [su] bendrininkų grupe. Šis prašymas netenkinamas, kadangi byloje nesurinkta duomenų, kurie būtų pagrindas pripažinti V. V. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 1 p. Pažymėtina, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, t.y. jų indėlį į nusikalstamą veiką, gali nepripažinti bendrininkų grupės visų arba atskirų nusikaltimo vykdytojų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Nuteistasis tvirtina nešaudęs į J. B. ir jo nesužalojęs, priešingai, pasirūpinęs, kad pastarajam būtų suteikta medicininė pagalba, t. y. jis būtų nuvežtas į ligoninę. Byloje nenustatyta, kad jis asmeniškai sužeidė J. B. Į šią aplinkybę atsižvelgtina skiriant nuteistajam bausmę. Kolegija, atsižvelgusi į visas bylos aplinkybes ir įvertinusi nuteistojo V. V. dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti BK 60 str. 1 d. 1 p. numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Be to, kolegija atkreipia dėmesį, kad prokuroras, perduodamas baudžiamąją bylą Kauno apygardos teismui, kaltinamajame akte nurodė, kad V. V. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teisme prokuroras nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimo klausimo taip pat nekėlė.

Apeliaciniame skunde prokuroras taip pat teigia, kad teismas netinkamai taikė BK 54 str. 3 d. nuostatas. Bausmės skyrimas vadovaujantis BK 54 str. 3 d. reikalauja motyvuotos teismo išvados, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad taikydamas BK 54 str. 3 d. nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kartu akcentuojama, kad taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, bei paskirdamas nuteistajam vieneriais metais mažesnę laisvės atėmimo bausmę, nei numatyta BK 99 straipsnio sankcijos minimume, įvertino teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, bei atsižvelgė į tai, kad V. V. charakterizuojamas teigiamai, yra senyvo amžiaus, jo sveikatos būklė sunki – serga nepagydomomis ligomis, nusikaltimas padarytas daugiau kaip prieš 50 metų, po inkriminuoto nusikaltimo padarymo naujų nusikalstamų veikų nepadarė.

Pagal teismų praktiką, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kurios rodo, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas yra daug mažesnis, negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, mažesnį kaltininko asmenybės pavojingumą, jo veikos atsitiktinį pobūdį ar panašiai (2K-160/2011, 2K-515/2010, 2K-713/2007, 2K-440/2006).

Kolegijos nuomone, nuosprendyje nurodytos aplinkybes, turinčios įtakos skirtinos bausmės dydžiui, gali būti laikomos išimtinėmis ir sudarančiomis sąlygas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Privalo būti papildomai atsižvelgta ir į tai, kad baudžiamasis procesas šioje byloje trunka jau ketverius metus. EŽTT jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo neišvengiami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas ir nežymiai švelnesnės, nei numatyta BK 99 straipsnio sankcijos minimume, bausmės skyrimas nuteistajam V. V., neprieštaraus teisingumo principo įgyvendinimui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo V. V. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas
Linas Žukauskas

Teisėjai
Aloyzas Kruopys
Elena Vainienė

V. Vasiliausko byla II: kasacinės instancijos nutartis

Baudžiamoji byla Nr. 2K-48-222/2015 Teisminio proceso Nr. 1-64-2-00502-2009-1 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.1.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 24 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Artūro Pažarskio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,
nuteistojo V. V. gynėjui advokatui Šarūnui Vilčinskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 9 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 13 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 9 d. nuosprendžiu V. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 99 straipsnį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams. Pritaikius BK 76 straipsnio 1 dalį V. V. atleistas nuo bausmės dėl ligos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 13 d. nutartimi nuteistojo V. V. apeliacinis skundas atmestas. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. V. nuteistas už tai, kad vykdė genocidą, t. y. nuo 1952 m. rugsėjo 15 d. tarnaudamas sovietų okupacinėje struktūroje – Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (toliau – MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriuje – operatyviniu įgaliotiniu ir žinodamas pagrindinį MGB tikslą – fizišką Lietuvos gyventojų dalies, priklausančios atskirai nacionalinei–etninei–politinei grupei, t. y. Lietuvos partizanų, sunaikinimą, gavus informacijos, kad Šakių rajone, Gelgaudiškio valsčiuje, Jankūnų kaime esančioje P. B. sodyboje slapstosi partizanai, 1953 m. kovo mėn. iš 23 d. į 24–ąją naktį, veikdamas kartu su Lietuvos TSR MGB Kauno srities Šakių rajono skyriaus vadais bei kariais, siekdamas nužudyti arba sulaikyti ir deportuoti sodyboje buvusius partizanus, dalyvavo apsupant ir apšaudant sodybą, dėl to buvo sužeistas ir suimtas Lietuvos partizanas – „Tauro“ apygardos, „Žalgirio“ rinktinės, „Vasario 16-osios“ tėvūnijos partizanas J. B., slapyvardžiu Nemiras, kuris po suėmimo 1953 m. liepos 20 d. Lietuvos TSR MGB Vilniaus srities Karinio tribunolo buvo nuteistas laisvės atėmimu 25 metams ir 1953 m. rugpjūčio 20 d. išsiųstas vykdyti bausmę į tuometinės TSRS VRM specialią stovyklą. Šiais veiksmais V. V. dalyvavo deportuojant J. B. iš Lietuvos į ją okupavusios TSRS valstybės teritoriją ir jį neteisėtai įkalinant toje teritorijoje esančiame lageryje. Kasaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir bylą nutraukti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų.

Kasatorius teismų klaida laiko atsainų požiūrį į teisę ir bendražmogišką žmogaus gyvybės supratimą. Antai į jo nurodytą faktą (kuris nustatytas teismo nuosprendžiu), kad J. B. dalyvavo 1949 m. rugsėjo 2 d. egzekucijoje, kai moteris, pavarde Milienė, buvo nužudyta kartu su vyru dviejų mažamečių savo vaikų akivaizdoje, teismai tiesiog nekreipė dėmesio, o apeliacinės instancijos teismas netgi pažymėjo, kad tai nereiškia, jog J. B. nebuvo partizanas. Kasatoriaus įsitikinimu, ši nekaltos moters nužudymo aplinkybė turėjo būti teisiškai įvertinta nepaisant to, kad J. B. priklausė partizanams. Teismai šiuo atveju privalėjo vadovautis dar ir partizanų statutu bei partizanų judėjimo 1949 m. vasario 16 d. deklaracija, pagal kurią partizanai neturėjo jokios indulgencijos ir nebuvo atleisti nuo atsakomybės už nekaltos moters nužudymą. Kasatorius pažymi, kad pagal tarptautinę teisę net okupacinės valdžios veiksmai persekioti J. B. už dalyvavimą nužudant yra teisėti ir pagrįsti. Sulaikytas J. B., be kitų nusikaltimų, buvo pripažintas kaltu ir už nužudymą, t. y. už kriminalinį nusikaltimą. Pasak kasatoriaus, nuopelnai valstybei neatleidžia nuo atsakomybės už kriminalinius nusikaltimus. Šioje byloje esant minėtam juridinę reikšmę turinčiam faktui kasatorius, jo įsitikinimu, negali būti patrauktas jokion atsakomybėn už tai, kad dalyvavo sulaikant dabar jau žymų pasipriešinimo okupacinei valdžiai dalyvį, po mirties pripažintą partizanu, t. y. J. B., nes toks sulaikymas ar pareiga sulaikyti nekaltų žmonių žudikus, nepriklausomai nuo to, kokia jų socialinė, politinė ar kita padėtis, yra baudžiamosios teisės principas, bet ne genocidas. Kasaciniame skunde teigiama, kad nors J. B. buvo partizanas ir priklausė organizuotam judėjimui, kuris kovojo už Lietuvos laisvę, teismai privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriame teisingai pastebėta, kad tada, kai organizuotai kovojama už laisvę, taikoma karo teisė. Pagal karo teisės sampratą kiekviena pusė yra ginkluota ir kiekvienos pusės karys (kad ir būdamas lietuvis, baltosios rasės, katalikų tikėjimo ir kt.) pirmiausia yra žmogus, prisiekęs su ginklu kovoti už savo šalies ir jos žmonių laisvę, o ne civilis, laikomas specialiame, lietuvių naikinimui skirtame lageryje. Teisiškai tokie žmonės nėra genocido aukos BK 99 straipsnio prasme, o yra karo teisės subjektai (buvo organizuoti, turėjo savo vyresnybę ir t. t.), skirtingai nuo beginklių atstovų, kuriuos, pavyzdžiui, naikino naciai. Kasatorius teigia, kad J. B. Šakių apskrityje tarnavo policijoje naciams, o pagal karo teisę jis (kasatorius) prisidėjo prie šio sužeisto gyvybės išgelbėjimo, nes padėjo suteikti pagalbą ir nuvežė į ligoninę. Tai joks nusikaltimas ir juo labiau ne genocidas. Kasatorius pažymi, kad TSRS irgi pripažino J. B. kariu, jis 1953 m. liepos 20 d. buvo nuteistas Lietuvos TSR MGB Vilniaus srities Karinio tribunolo. Byloje esantys duomenys rodo, kad Pabaltijo karinės prokuratūros prokuroras tikrino bylą, ar ją nagrinėti priežiūros tvarka, ar ne. Taigi TSRS pripažino, kad karas buvo tarp TSRS ir Lietuvos.

Pasak kasatoriaus, iš teismų sprendimų turinio išeitų, kad jis buvo artimas A. Sniečkui arba turėjo būti Kremliuje lietuvių naikinimo planavimo žinyboje vyriausiuoju specialistu. Teismai privalėjo pastebėti, kad jo veiksmai nebuvo susiję su J. B. sužalojimu, nes šis susižeidė pats, be to, kasatoriaus iniciatyva buvo nuvežtas gydytojams, kurie jį gydė ligoninėje. Kasatorius teigia neprisidėjęs nė prie vieno prievartinio veiksmo, kuris būtų turėjęs įtakos tolesniam J. B. likimui, tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodė esą jis prisidėjo prie J. B. deportacijos. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo pastebėti, kad jis negalėjo būti nuteistas dėl socialinių ir politinių grupių, nes Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, kad tai buvo priešinga Lietuvos Konstitucijai ir tarptautinei teisei. Taigi byla turėjo būti nutraukta.

Kritikuodamas apeliacinės instancijos teismo argumentus, susijusius su Konstitucinio Teismo pateiktu išaiškinimu, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad joks teismas nepaisė ryšio tarp politinės, socialinės ir kitų grupių. Konvencijoje apie genocidą skirstymo į politines ir socialines grupes buvo atsisakyta dėl jų nepastovumo. Tą parodo ir J. B. pavyzdys: nacių laikais jis buvo jų policininku, po to – partizanu, o tai labai skirtingos socialinės ir politinės grupės. Atsižvelgiant į tai, kad partizanas buvo ginkluotas, genocido sampratos požiūriu tautybė, rasė, priklausymas religinei, etninei, socialinei bei politinei grupei yra skirtingi, vienas kito nepakeičiantys dalykai. Be to, kasatorius pažymi, kad Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad priklausymas kuriai nors iš šių grupių turi būti tyrinėtas pagal visus baudžiamojo persekiojimo kanonus. Remiantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a papunkčiu, kasatoriaus manymu, iš pat pradžių turėjo būti pateikti kaltinimai dėl sąmoningo ir tyčinio prisidėjimo prie lagerių, skirtų lietuvių tautybės, baltų etninės grupės ir baltųjų rasės, tikėtina, katalikų tikėjimo žmonių naikinimo ir kt. Kasatorius teigia, kad jo byloje to nepadaryta, teismai rėmėsi vien tik ta aplinkybe, kad J. B., tikėtina, buvo lietuvių tautybės. Atkreipdamas dėmesį į BK 99 straipsnio dispoziciją, kasatorius teigia, kad prisidengti partizanavimu, tautybe, etnine grupe, rase ir tikėjimu nepakanka, o J. B. dėl savo veiklos galėjo ir turėjo būti persekiojimas, kad būtų išsiaiškinta, kas pražudė apie 1500 žydų Šakių rajone, kur jis buvo nacių policininkas. Kasatoriaus teigimu, absoliuti dauguma Lietuvos žmonių neigiamai vertino nacių veiksmus prieš žydus ir kitus beginklius žmones, o policininkai, tarp jų ir J. B., buvo nacių pakalikai. Bet kokiu atveju, nesant įrodymų, kad jis sužeidė J. B., negalima daryti išvados, kad padėti sužeistam yra nusikaltimas.

Be to, teismai turėjo pasisakyti, ar TSRS santvarkoje buvo nekenčiami lietuviai, baltai (kaip etninės grupės), baltųjų rasės ir, tikėtina, katalikų tikėjimo žmonės, taip pat kasatorius kelia klausimą, kodėl ir kuriuo laiku buvo nustota vykdyti lietuvių genocidą, nors jie savo krašte gyveno egzistuojant ir MGB bei kitoms įstaigoms.

Kasatoriaus manymu, teismų sprendimai naikintini dėl neteisingo įstatymo aiškinimo ir taikymo, nesant kaltinimo, kad J. B. buvo sulaikytas be pagrindo, t. y. už tai, kad jis lietuvis, baltų etninės grupės, baltųjų rasės ir, tikėtina, katalikų tikėjimo. Kasatorius teigia negalėjęs būti pripažintas kaltu pagal BK 99 straipsnį, nes nepadarė šios nusikalstamos veikos.

Nuteistojo V. V. kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus – nuosprendį ir nutartį – teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai padarė esminių BPK pažeidimų, tačiau iš skundo turinio matyti, kad jame nėra nurodyta nei konkrečių BPK normų pažeidimų, nei argumentų, kurie kaip nors parodytų ar pagrįstų tokių pažeidimų buvimą, todėl teisėjų kolegija negali nagrinėti (ir nenagrinėja) to, apie ką iš esmės ir nenurodoma kasaciniame skunde. Šiuo atveju kasatoriaus teiginys, kad buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, yra visiškai deklaratyvus. Kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kad BK 99 straipsnis V. V. negalėjo būti taikytas, nes jis nepadarė nusikalstamos veikos, dėl kurios pripažintas kaltu. Tai nuteistasis grindžia argumentais, susijusiais su nurodytame BK straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių aiškinimu, atkreipdamas dėmesį į galimybę skirstyti žmones į nacionalines, etnines, rasines, religines, socialines ar politines grupes, į savo vaidmenį Lietuvos partizano J. B. likimui, į pastarojo veiklą, už kurią šis buvo nuteistas 1953 m. Lietuvos pasienio apygardos VRM kariuomenės karinio tribunolo. Be to, kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus, liečiančius genocido sampratą.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino V. V. priimto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą ir padarė motyvuotas išvadas, kad jo veikai BK 99 straipsnis taikytas tinkamai. Pagal šį straipsnį atsakomybė už genocidą kyla tam, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarime Nr. KT11-N4/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso kai kurių nuostatų, susijusių su baudžiamąja atsakomybe už genocidą, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kalbant apie šioje byloje aktualų laikotarpį, be kita ko, pažymėta, jog sovietinis okupacinis režimas Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdė tarptautinius nusikaltimus, kurie gali būti kvalifikuojami kaip pagal visuotinai pripažintas tarptautines teisės normas (inter alia Niurnbergo tribunolo statutą) apibrėžiami nusikaltimai žmoniškumui (civilių žudymas ir naikinimas, gyventojų deportavimas, įkalinimas, persekiojimas politiniais ir nacionaliniais motyvais ir kt.) ir karo nusikaltimai (tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymas, deportavimas, okupuotos teritorijos gyventojų prievartinis ėmimas į okupuojančios valstybės ginkluotąsias pajėgas ir kt.). Tame pačiame Konstitucinio Teismo nutarime padarytos išvados, kad Lietuvoje tam tikru laikotarpiu (1941 m., 1944–1953 m.) sovietinio okupacinio režimo nusikaltimai, įrodžius specialaus tikslo visiškai ar iš dalies sunaikinti bet kurią nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę buvimą, galėtų būti vertinami kaip genocidas, kuriuo pagal visuotinai pripažintas tarptautines teisės normas laikomi tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti pakankamai reikšmingą saugomos grupės dalį ar tam tikras socialines ar politines grupes ir t. t. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus 1944–1953 m. organizuota ginkluota Lietuvos Respublikos piliečių kova su sovietine okupacija laikoma kaip Lietuvos valstybės savigyna, o ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai (partizanai) patenka į genocido (atsižvelgiant ir į tarptautinį teisinį, ir į istorinį kontekstą) apibrėžime nurodytos politinės grupės sampratą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas, remdamasis teisine ir istoriografine medžiaga, pažymėjo, jog vertinant už ką baustini tam tikrus veiksmus įvykdę asmenys (kokių nusikaltimų sudėtys yra jų veiksmuose), kiek tai susiję su Lietuvos Respublikos ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviais (partizanais), taip pat turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad Sovietų sąjunga, nepaisydama visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, nepripažino jiems kombatanto ir karo belaisvio statuso, nesuteikė atitinkamų pagal tokį statusą priklausančių tarptautinių teisinių garantijų, o iš represinių SSRS vidaus reikalų ir saugumo struktūrų dokumentus tyrusių istorikų išvadų matyti, kad šios struktūros vykdė tikslingą „banditų“, „teroristų“ ir „buržuazinių nacionalistų“, kuriems priskyrė ir Lietuvos partizanus, naikinimo politiką. Minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta, kad BK 99 straipsnis tiek, kiek jame nustatyta, kad genocidu laikomi veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų (nuosprendžio ir nutarties) turinio matyti, kad J. B. nuo 1949 m. buvo Lietuvos partizanas, slapyvardžiu Nemiras („Tauro“ apygardos „Žalgirio“ rinktinės, „Vasario 16-osios“ tėvūnijos), t. y. asmuo, priklausęs sovietų okupuotos Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo dalyviams – politinei grupei, (o kartu ir buvęs lietuvių tautos nacionalinės grupės atstovu), kuri priešinosi okupaciniam režimui, siekdama Lietuvos išlaisvinimo ir kurią okupacinio režimo represijomis siekta sunaikinti, žaloti, palaužti ir pan. Sovietinių struktūrų – Lietuvos TSR MGB Vilniaus karinio tribunolo 1953 m. liepos 20 d. nuosprendžiu J. B. buvo nuteistas pagal Rusijos TFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnį 25 metų laisvės atėmimo bausme, po to išsiųstas į tuometinės TSRS VRM specialią stovyklą (lagerį). Šį nuteisimą ir išsiuntimą į TSRS teritoriją (kur J. B. ir mirė) lėmė tai, kad jis 1953 m. kovo 23–24 d., nakties metu buvo suimtas Lietuvos TSR MGB Kauno srities Šakių rajono skyriaus vadų ir tarnautojų (pareigūnų), gavus informacijos, jog J. B. kartu su kitais partizanais slapstosi Šakių rajone, Jankūnų kaime, P. B. sodyboje. Šioje operacijoje apsupant ir apšaudant sodybą bei suimant J. B. (apšaudymo metu jis buvo sužeistas) dalyvavo ir nuteistasis V. V., tuo metu tarnavęs oper. įgaliotiniu sovietų okupacinėje struktūroje – Lietuvos TSR MGB Kauno srities Šakių rajono skyriuje. Reikšminga ir tai, kad nagrinėjamu atveju V. V. ne tik dalyvavo minėtoje operacijoje, bet ir žinojo jos tikslus. Antai 1953 m. vasario 2 d. įvykusio TSKP narių susirinkimo metu V. V. pasisakė dėl to, kad „mūsų uždavinys kuo greičiau likviduoti banditų (tokiais buvo vadinami Lietuvos partizanai) likučius rajone, jų padėjėjus ir ryšininkus savo apylinkėse“, susirinkime vienu iš likusių „banditų“ buvo įvardytas „Nemiras“. Po šios „banditų“ (jais buvo vadinami Lietuvos partizanai) likvidavimo operacijos suėmus J. B., V. V. dalyvavo atliekant suimtojo asmens kratą bei apklausą. Be to, vėliau įvykus TSKP narių susirinkimui, V. V. paminėtas kaip sąžiningai atlikęs nemažą „nacionalistinio pogrindžio ir ginkluotų gaujų likučių likvidavimo darbą“.

Nurodytų faktinių aplinkybių, rodančių kasatoriaus tyčią ir vaidmenį padarant nusikaltimą, nustatymas teismų sprendimuose grindžiamas jas patvirtinančiais teisiamajame posėdyje ištirtais ir teismų įvertintais įrodymais, iš jų – sovietinės okupacinės valdžios įstaigų dokumentais. Taigi V. V. dalyvavo vykdant veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti Lietuvos partizanus – ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) sovietinei okupacijai dalyvius, priklausančius politinei grupei.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes V. V. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 99 straipsnį, jo veikoje yra šio nusikaltimo sudėtį atitinkantys objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju padarė teisingas išvadas, kad jam taikytina baudžiamoji atsakomybė už genocidą, o priimtoje nutartyje aiškindamas BK 99 straipsnyje apibūdintą nusikalstamą veiką teismas nenukrypo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarime Nr. KT11-N4/2014 pateiktų išaiškinimų.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. V. kasacinį skundą.

Teisėjai
Armanas Abramavičius
Artūras Pažarskis
Dalia Bajerčiūtė

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail