Bronislovo Vengraičio bylą, su kuria galite susipažinti čia, aprašysiu labai trumpai, nes, na, nelabai yra čia ką ir rašyti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai kalba patys už save 🙂 Ruošiausi rašyti apie V. Vasiliauską ir bylą, kurioje šis buvęs SSRS saugumo darbuotojas buvo apkaltintas dėl genocido vykdymo ir už jį nuteistas, bet tai – sudėtingas atvejis, kuriam vis nerandu laiko ir jėgų. Taigi, Vengraitis…

B. Vengraitis buvo 1941 m. sukilėlis, kurį sugrįžusi 1944 m. sovietų valdžia suėmė ir nuteisė sušaudyti. Jam buvo kelti kaltinimai dėl sukilimo prieš sovietų valdžią, bei dėl konkrečių veiksmų:

1941 m. birželio ir liepos mėnesiais asmeniškai areštavo 16 žmonių – komunistų, komjaunuolių ir kitų sovietinės Lietuvos aktyvistų bei žydų tautybės piliečių, kuriuos tardant, bandydamas išgauti pripažinimus apie jų veiklą sovietinės valdžios naudai, mušė ir tyčiojosi, versdamas kasti sau duobes, o po tardymo visus suimtuosius perdavė vokiečių valdžiai. Be to, jo nurodymu kiti komiteto nariai suėmė ir perdavė vokiečių valdžiai 7 raudonarmiečius bei 31 civilį asmenį.

Už tai Vengraitis, kaip teigiama LAT nutartyje,

Trečiojo Baltarusijos Fronto karinio tribunolo 1944 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padarąs nusikaltimą, numatytą RTFSR 58la str., ir nuteistas mirties bausme.

Vėliau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir raštu, ir vėliau – Teismo nutartimi atsisakė atkurti B. Vengraičio teises ir jį reabilituoti „motyvuojant tuo, kad B. Vengraitis nuteistas už veiką, kuri nebuvo susijusi su pasipriešinimu okupaciniams režimams bei buvo susijusi su dalyvavimu darant genocido nusikaltimus“. motyvuojant tuo, kad B. Vengraitis nuteistas už veiką, kuri nebuvo susijusi su pasipriešinimu okupaciniams režimams bei buvo susijusi su dalyvavimu darant genocido nusikaltimus

„Genocido nusikaltimai“, kaip žinia, Lietuvos prokuratūros ir teismų žodyne reiškia tai, kas tarptautinėje teisėje įvardijama ne tik kaip genocidas, bet ir kaip „nusikaltimai žmonijai“ bei „karo nusikaltimai“. Kas konkrečiai teisėjams buvo užkliuvę matyti iš argumentų, kuriuos apsvarsto ir iš naujo įvertina teisėjų kolegija aukščiau nurodytoje 2000 m. birželio mėn. 22 d. Vilnius nutartyje:

Bylos duomenys patvirtina, kad B. Vengraitis 1941 m. birželio – liepos mėnesiais areštavo 16 asmenų-komjaunuolių, komunistų, kitų sovietinės valdžios aktyvistų, kurių tarpe buvo vienas ar du (iš bylos duomenų tai nėra aišku) žydų tautybės asmenys. Tardydamas juos reikalavo prisipažinti talkininkavus sovietinei valdžiai, nurodyti kitų jiems žinomų komunistų gyvenamąsias vietas. Prieš neprisipažįstančius dirbus ar kitaip aktyviai talkininkavus sovietų valdžiai, vartojo smurtą – mušė kumščiu, diržu, grasino pistoletu, vienam iš jų liepė išsikasti duobę. Po to areštuotieji buvo perduoti Kazlų Rūdos policijai.

Bet į teismą kreipusis moteriškė buvo atkakli, surado liudytojų, galinčių papasakoti apie B. Vengraičio darbus, ir byla buvo atnaujinta bei išspręsta B. Vengraičio labui.

Teisėjų kolegija naujojoje nutartyje nurodė, kad B. Vengraičio veiklos nevertina kaip kolaboravimo su vokiečiais, taip pat nelaiko jo atsakingais už areštuotų asmenų perdavimą vokiečių valdžiai. Dėl visada jautrios temos – kad tarp suimtųjų buvo ir žydų kilmės asmenų – teisėjų kolegija nurodė, jog jie buvo suimti ne už tai, kad buvo žydai, o už bendradarbiavimą su sovietų valdžia, taigi, jų perdavimas vokiečiams irgi nebuvo genocido dalis. Fair enough. Bet ką daryti su nustatytu faktu, jog

Prieš neprisipažįstančius dirbus ar kitaip aktyviai talkininkavus sovietų valdžiai, vartojo smurtą – mušė kumščiu, diržu, grasino pistoletu, vienam iš jų liepė išsikasti duobę.

? Tai neabejotinai yra suimtųjų – civilių asmenų – kurie tik įtariami kažkokiu nusikaltimu, kankinimas, netoleruojamas net ir pagal to meto teisę.

Teisėjų kolegijos atsakymas:

Areštuotų žmonių tardymo būdas yra pasipriešinimo sovietinės okupacijos režimui išdava ir todėl negali būti traktuojamas kaip beginklių civilių žmonių kankinimas.

Kyla įvairių minčių tai perskaičius. Visų pirma, tenka suabejoti čia vėl pasirodančia „būtinosios ginties“ metafora (esant būtinosios ginties situacijai leidžiama daugiau smurto nei tokios situacijos nesant, plačiau skaitykite kad ir čia). Sovietų pajėgos jau buvo pabėgusios, administracija išvaikyta ir išsislapsčiusi, miestelis buvo sukilėlių rankose. Priešintis, iš tiesų, jau nebebuvo kam. Gal būt sukilėliams buvo nepatogūs piktybiškai neprisipažįstantys bendradarbiavimu su sovietais asmenys, bet jokios būtinybės žiauriai su jais elgtis nebuvo. Jie negalėjo pasiteisinti, kaip vėliau kai kurie partizanai, kad „miške kalėjimų neturi“.

Antra, kyla klausimas, kokius dar veiksmus, teisėjų kolegijos nuomone, pateisina „pasipriešinimas sovietinės okupacijos režimui“? Kodėl ne šaudymą vietoje, arba, kad ir užkasimą toje, suimtojo išsikastoje, duobėje?

Bet kuriuo atveju, štai ką nusprendė teisėjų kolegija:

Kolegija konstatuoja, kad B. Vengraitis tėvynės Lietuvos neišdavė, jo veikla nebuvo susijusi nei su dalyvavimu darant genocido nusikaltimus, nei su beginklių civilių žmonių žudymu ar kankinimu. Todėl 1999 m. gruodžio 23 d. priimtas sprendimas atsisakyti, remiantis Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. „Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams teisių atkūrimo“ įstatymo 2 straipsniu, pripažinti jį nekaltu Lietuvos Respublikai ir atkurti jo teises yra nepagrįstas ir naikintinas. Dėl tų pačių motyvų naikintina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. nutartis.

Deja, nedaug tesužinome apie B. Vengraitį iš šioje LAT nutartyje esančios medžiagos. Karas – žiaurus dalykas. Greičiausiai jis buvo žmogus kaip kiti, kuris tiesiog atskirame epizode elgėsi netinkamai. Gal jo suimti asmenys iš tiesų buvo paleisti (tas deja negaliojo žydams). Nemanau, kad sovietų teismas B. Vengraičiui skyrė jo nusikaltimus atitinkančią bausmę.

Bet taip pat labai norėčiau viltis, kad LAT teisėjų kolegijos svarstymai apie B. Vengraičio veiksmus yra išimtis, o ne taisyklė. Nors tokių išimčių, deja, galima pastebėti vis daugiau.

Nuotrauka iš spiegel.de

Kiti šios serijos įrašai apie istorinio teisingumo bylas pažymėti žyma „bylos“.