Visas haipas dėl neseniai praėjusio „Baltic Pride“ parado man priminė neseniai Anglijoje pakeistą santuokos įstatymą, pagal kurį ir tos pačios lyties asmenys dabar gali sudaryti santuokas. Palyginus su Anglija, Lietuvoje netradicinių seksualinių orientacijų asmenų teisės nėra tiek labai pastūmėtos, ką jau ten apie santuoką, įvaikinimą kalbėti; net partnerystė kol kas tėra mission impossible mūsų konservatyvioj šaly.

Reakcijos į gėjų paradą galėjo išvis nebūti. Na, pasivaikščios žmonės su vėliavom, ir išsiskirstys. Vietoje to, turėjome didžiausią ažiotažą, nusišnekančią savivaldybę, „po traukiniu“ šokančius Seimo narius ir isteriškus moralės sergėtojų (tegul ir marginalų, bet garsiai rėkiančių) pasisakymus.

Kai probėgom stebėjau debatus dėl gėjų santuokų Anglijoje, man labai įstrigo be galo civilizuota, pagarbi naujojo įstatymo priešininkų laikysena. Pvz., Kanterburio arkivyskupo, kuris, kalbėdamas Lordų rūmuose apgailestavo dėl siūlomo priimti įstatymo, svarstymo skubos, tačiau pripažino, kad jį jau patvirtino Bendruomenių rūmai, ir išreiškė pagarbą žmonių atstovų sprendimui.

Nereikia ir minėti, kad tokie dalykai, kaip gėjų teisės ar tos pačios lyties asmenų civilinės sąjungos Britanijoje jau seniai įteisintos ir nebėra matomų, viešų susipriešinimų objektas. Arkivyskupas Anglijos bažnyčios sinode nedviprasmiškai pasisakė dėl homofobijos išgyvendinimo iš bažnyčių ir dėl visuomenės kultūrinių pokyčių seksualinės moralės srityje pripažinimo.

Jau po to, kai Anglijos karalienė pasirašė naująjį santuokos įstatymą, teko paskaityti Anglijos evangelikų aljanso poziciją dėl naujojo įstatymo. Ji užvadinta „Krikščionys turi rodyti, kokia yra tikroji santuoka visuomenei“. Visas pasisakymo tonas, nors ir apgailestaujant dėl priimto įstatymo, kalba apie naujas galimybes ir pozityvų veikimą. Mūsiškiams gėjų teisių priešininkams būtų ko pasimokyti, tad pateikiu keletą ištraukų:

Parlamentas nusprendė, kad santuoka turi būti kitokia nei ji buvo istorijos bėgyje, kitokia nei nustato jos natūrali ir biblijinė prasmė.

Dabar tai yra Bažnyčios užduotis – būti santuokos modeliu visuomenei, kuri pamiršo, kas ji yra. Šis prieštaringas socialinis posūkis gal būt skaudina Dievo širdį, tačiau jis tikrai Dievo nesutrikdė; neturėtų sutrikdyti ir mūsų. Visuose iššūkiuose slypi ir galimybės, ir, atsižvelgiant į spaudimą, kurį krikščionys ir kiti be abejo patirs artimiausių metų bėgyje, ši teisinė fikcija suteikia mums galimybę parodyti ir mokyti, kas iš tiesų yra santuoka.

Valstybės naujoji santuokos samprata yra jau ne apie visą gyvenimą trunkantį ryšį tarp vyro ir moters, kuris sukuria terpę vaikų ugdymui ir šeimos gyvenimui. Dabar ši prasmė pakeista, ir privatizuota taip, kad teiktų pirmenybę suaugusiųjų pasirinkimui. … Santuoka dabar yra taki, lyties požiūriu neutrali institucija, kurią apibrėžia vartotojų reikalavimai ir politinė nauda, tad galima tikėtis ir tolimesnių jos sampratos pokyčių. Kaip pažymėjo Kanterberio arkivyskupas: „santuoka yra panaikinama, jos prasmė pakeičiama, ir ji perkuriama iš naujo, ir ji yra kitokia ir nelygi skirtingose kategorijose esantiems žmonėms“.

<…>

Evangelikų aliansas aktyviai dalyvavo, kartu su daugeliu kitų, siekdamas išsaugoti tradicinį santuokos apibrėžimą; ir toliau esame pasišventę advokatauti religijos laisvės užtikrinimui ir sieksime tinkamai informuoti Bažnyčią. Aliansas ir toliau dirbs siekdamas užtikrinti, kad tinkamos apsaugos priemonės būtų sukurtos tokiems žmonėms, kaip mokytojai, pastoriai ir gydytojai viešojoje sferoje, o taip pat ir paprastiems žmonėms kasdieniniame gyvenime, žmonėms, kurie turi įsitikinimą, kad santuoka galima tik tarp vyro ir moters. Tai reikš darbą su Lygybės ir žmogaus teisių komisija, kuriai patikėta nustatyti tinkamus naujosios tvarkos įgyvendinimo matmenis. <…>

Evangelikų alianso iniciatyvų direktoriaus Dr Dave Landrum žodžiais, <…> „Krikščionims svarbu atskirti faktą nuo fikcijos: nors įstatymas ir pasikeitė, tikra santuoka yra ir visada bus tik sąjunga tarp vyro ir moters, sudaroma visam gyvenimui. Mes galime pripažinti faktą, kad teisinis apibrėžimas pasikeitė, bet mes taip pat turime suprasti, kad neprivalome pritarti sukurtai teisinei fikcijai. Tikiuosi, kad [nuo šiol] mes gausime naudingų galimybių liudyti gerąją Jėzaus Kristaus naujieną.“

Kaip matote, pasisakymas nė per nago juodymą neparodo pritarimo naujajam santuokų įstatymui (dalį jį kritikuojančių vietų aš praleidau versdamas). Tačiau pasisakyme visiškai nėra dejonių dėl esamos padėties. Tikėjimu besiremiančios religinės grupės ko gero iš tiesų turi ką parodyti, kai kalba eina apie santykius ir šeimą. O pirmasis santuokos priešas nėra kitaip apie ją galvojantys, vien ką reiškia skyrybų (tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje) skaičius. Ir tikintieji (bei tikėjimą praktikuojantieji) šiame kontekste išsiskiria (žr., pvz., čia).

Evangelikų aljanso pasisakymo tono skirtumas nuo mūsiškės moralinės panikos greičiausiai kažką pasako ne tik apie bendrą šalies politinę ir socialinę kultūrą, bet ir apie krikščionių padėtį visuomenėje ir jos įsisąmoninimą. Britų evangelikai gerai suvokia, jog neturi galimybių diktuoti sąlygų savo šalyje, suvokia, kad jie yra palyginti nereikšminga mažuma, o ne visuomenės establishmentas. Jų sąmonėje jau nebėra suvokimo, kad visuomenė ir bažnyčia yra viena, kad pokyčiai visuomenėje reiškia pokyčius bažnyčioje.

Aš asmeniškai galvojau apie dalyvavimą „Baltic Pride“ eisenoje, nes manau, kad diskriminacija dėl seksualinės orientacijos turi būti išgyvendinta, tačiau tam sutrukdė du dalykai. Pirma – tai naktinė žvejyba, iš kurios grįžau per patį parado vidurį 🙂 Antra – tingėjimas išsiaiškinti iki galo, ar jausiuosi savo vietoje toje eisenoje, pvz., ką reiškia žodis „Pride“ šio renginio pavadinime (konotacijos viešojoje erdvėje pristatomos labai jau skirtingai). Kitaip sakant, sutrukdė tebeslypintis viduje evangelikas 🙂 Jei renginys būtų pavadintas „Baltic Rights“, dėl šito aspekto būčiau ko gero ramus.