Bylos II. A. Žyprės reabilitacijos byla

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail

Ankstesniame šios serijos įraše apžvelgiau vieną pirmųjų bylų dėl genocido Lietuvoje, o šiandien rašau apie vieno partizano, Algirdo Žyprės, išteisinimą. Bylą, iš kurios, ypač lyginant su ankstesniąja, mano galva, matyti labai šališkas požiūris į istorinį teisingumą. Bet taip pat bylą, kurioje pagaliau prasiveržia nors šiokie tokie tarptautinės teisės taikymo Lietuvos istorinio teisingumo bylose daigai. Sakykime, kad tai – tik subjektyvus mano, ne profesionalo šioje srityje, požiūris. Ir gal skaitytojui susidarys kitoks įspūdis. Pažiūrėkime. Su A. Žyprės byla (konkrečiau – antrąja LAT nutartimi) galima susipažinti čia.

Įvykiai

Algirdas Žyprė LTSR aukščiausiojo teismo 1958 m. buvo nuteistas už tai, kad nuo 1944 m. įstojo į pogrindinę antitarybinę organizaciją bei dalyvavo ginkluoto partizanų būrio veikloje užpuldinėjant stribus, valstybines bei visuomenines įstaigas ir įmones, apiplėšinėjant ir žudant tarybinį partinį aktyvą bei atskirus valstiečius, lojalius tarybinei valdžiai, iš viso – 14 asmenų. LTSR aukščiausiojo teismo nuosprendyje A. Žyprei buvo įvardyti ir du nužudymų atvejai, kuriuose esą dalyvavo pats A. Žyprė: 1946 m. gruodžio 20 d. jis ir kiti partizanai apiplėšė ir nužudė Pakalniškių kaimo gyventoją naujakurį P. Driaukšą, o 1947 m. liepos 5 d. nužudė Užlobės kaimo civilius gyventojus L. Gūžę, jo žmoną J. Gūžienę ir jų įvaikį S. Stanišauską.

A. Žyprė siekė būti reabilituotas, tačiau Aukščiausiasis Teismas atsisakė jį reabilituoti, mat teigė jį dalyvavus civilių gyventojų žudyme. A. Žyprė skundėsi, kad teismas veikia kaip sovietinių teismų įpėdinis, nereabilituodamas jo, nusipelniusio Lietuvos laisvei asmens. Tačiau po to, kai įstatymas 2007 m. buvo pakeistas, ir atsirado galimybė atnaujinti baudžiamosios bylos nagrinėjimą, A. Žyprė kreipėsi dar kartą.

Aukščiausiasis Teismas bylą atnaujino ir ėmėsi nagrinėti iš naujo. Pats Algirdas Žyprė apklausiamas Lietuvos Aukščiausiojo teismo posėdyje teigė nematęs, kaip buvo nužudyti Driaukša ir Gūžių šeima, tačiau pareiškė manąs, kad taip jiems ir reikėję. Jei jau būrio vadas Leonas Mockus įsakęs juos likviduoti, „reiškia buvo surinkęs tam tikrų žinių apie juos kaip apie KGB informatorius, išdavikus“. Žemiau pateikiu ištraukas iš Žyprės bylos – 1958 m. teismo posėdžio, paties A. Žyprės parodymų, kitų asmenų liudijimų ir tardymo protokolų (K-1, Ap. 58, B. Nr. 44501/3, visos citatos yra iš t. 3), iš kurių detaliau matyti, kaip buvo likviduoti minėti asmenys:

„1946 m. gruodžio mėn 20 d. mūsų grupė dalyvavo Pakalniškio kaimo gyventojo apiplėšime. Apiplėšime dalyvavo Mockus, Žemelis, Žalisauskas, Pilipaitis ir t.p. aš ten buvau. Tai buvo Driaukšos ūkis. Mes paėmėme iš kaimyno arklį, pakinkytą į vežimą ir apiplėšytus daiktus sudėję į vežimą nuvažiavome. Du gaujos dalyviai liko ir kaip atrodo jie nušovė Driaukšą. Kiek man teko girdėti, Driaukšą nušovė gaujos dalyvis Pilypaitis.“ (b.l. 259).
„1947 m. liepos mėn 5 d. Gūžės šeimos užmušime aš dalyvavau. Aš buvau su gaujos dalyviais pas Žadauską ūkyje, kai jis pradėjo agituoti, kad reikia nužudyti Gūžę. Pas Gūžę nuvedė mus Žadauskas, nes niekas iš mūsų dalyvių nežinojo, kur jis gyvena. Ėjome paupiu, tai aš palikau stovėti paupy, o kiti grupės dalyviai nuėjo ir nužudė Gūžės šeimą.“ (b.l. 259).

Svarbu pastebėti, kad Žyprė akivaizdžiai taip liudijo. Visą eilę kitų jam inkriminuojamų nusikaltimų jis neigia, netgi tų, dėl kurių prisipažino legalizacijos ar tardymo metu. Tačiau šiuos du dalyvavimus jis pripažįsta. B.l. 251 yra A. Žyprės dalinis kaltės pripažinimas: „kuo kaltinamas suprantu, kaltę pripažįstu dalinai“.

252 puslapyje taip pat pateikiami Driaukšos žmonos parodymai teisme:

„Teisiamojo Žyprės nepažįstu. Mano vyras buvo nužudytas 194 m. gruodžio mėn. Vakare aš išgirdau žingsnius už lango ir šūvį. Po to pradėjo šaukti, kad keltų rankas aukštyn – trenkus į duris įsilaužė du ginkluoti vyrai. Banditai surišo rankas vyrui. Vienas iš jų sėdėjo prie manęs, o kitas darė kratą. Vyro pavardė buvo Driaukšas. Vyrą įvedė į kitą kambarį nurengus nuogai, mušė. Paėmė drabužius, miltus ir kitus daiktus.“ (Liudytojos Macevičienės Agnės, Juozo, gim. 1899, parodymai teisme).

Byloje yra ir Vinco Šilėno apklausos protokolas. Jame, bylos 151-153 puslapiuose nupasakojama detaliai Gūžės šeimos nužudymo istorija. Partizanai, atrodo, viešėjo pas J. Žadauską, partizanų rėmėją, kuris buvo Gūžės kaimynas, ir iš kurio apkarpyto ūkio Gūžė buvo gavęs žemės. Žadauskas įkalbėjo partizanus eiti ir nužudyti Gūžę. Jis netgi palydėjo grupę iki Gūžės sodybos, bet į vidų nėjo. Gal liko su A. Žypre prie upės budėti? Partizanai nuėjo pas Gūžę, rado jį, jo žmoną ir įsūnį namie, ir Gūžę nušovė. Prisiplėšę Gūžės turto pasuko atgal. Grįžusius Žadauskas pradėjo klausinėti, ką jie tiksliai padarę, ir išgirdęs, kad jie nužudė tik patį Gūžę, pradėjo įkalbinėti eiti nužudyti ir jo žmoną bei įsūnį, nes šie neduosią jam, partizanų rėmėjui, gyventi, jei liksią gyvi. Šis sumanymas ir buvo įgyvendintas.

Apie Gūžės šeimos nužudymą visgi plačiausiai papasakojo Bronius Gureckas 1947 m. spalio 23 d. tardymo protokoluose. Štai jo pasakojimas:

„Mockus – „Hitleris“ paskelbė, kad šiandien eisime į Skuodo valsčiaus Užluobės kaimą sušaudyti vieno komunisto. Į šią operaciją jis paskyrė mane, Žyprę, Gembutą – „Joakimą“, Pukinską – „Liepsną“, „Vilką“, „Olmanį“; „Hitleris“ buvo septintas. Naktį mes nuėjome pas Žyprės giminaitį < ...>

Pas Žyprės giminaitį vyrai neužėjo, pasiprašė valgyti per Žyprę, o patys laukė netoliese buvusiuose krūmuose. Be duonos ir kitų maisto produktų šeimininkų sūnus jiems atnešė ir du butelius samagono po pusantro litro, tad vyrai neabejotinai gerai laiką leido iki vakaro. Vakare, 19-20 val., jie pajudėjo link Gūžės namų, kurie buvę už 2 kilometrų.

„Priėjus prie namo „Hitleris“, Žyprė ir „Vilkas“ liko prie namo, nes jie buvo pažįstami Gūžės šeimai, o mes keturi – aš, Gembutas, „Olmanis“ ir Pukinskas – įėjome į namą. Gembutas prie krosnies paėmė lazdą ir paklausė, kas šiame name gyvena, ir kai Gūžė pasakė savo pavardę, Gembutas ėmė jį lazda mušti sakydamas, „Tu vagis, va tau už tai.“ Po to nustojo mušti Gūžę, išėjo į kiemą, pasikalbėjo su „Hitleriu“ ir sugrįžo atgal į namą, liepė [Gūžei] gultis ant grindų ir iš pistoleto „parabellum“ keliais šūviais užmušė Gūžę; po to mes išėjome link Truikinų kaimo.“
„Nuėjus nuo namo pusę kilometro, krūmuose susitikome su man nepažįstamu žmogumi, kuris, kreipdamasis į „Hitlerį“, pasakė, [„]kodėl jūs jų visų nesušaudėte, Gūžės žmona ir sūnus taip pat yra šnipai[“]. Po to „Hitleris“ man, Gembutui, „Olmaniui“ ir Pukinskui liepė grįžti ir sušaudyti Gūžės sūnų ir žmoną, o jis – „Hitleris“, Žyprė ir „Vilkas“ susitiks su Šličiumi, kuris turėjo ateiti į sutartą vietą. Mes grįžome į Gūžės namus ir pamatėme Gūžės žmoną, kuri sėdėjo ant kėdės kitame kambaryje nei vyras, ji neverkė, greičiausiai ji buvo persigandusi ir praradusi nuovoką. „Olmanis“ liepė Gūžės žmonai ir jo sūnui gultis greta Gūžės ir nejudėti. Kai tik jie atsigulė ant grindų veidais žemyn, aš ir „Olmanis“ juos sušaudėme pistoletais į galvas. Aš šoviau į Gūžės žmoną, o „Olmanis“ sušaudė sūnų.“

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Aukščiausiasis Teismas antrą kartą ištyręs įrodymus byloje konstatavo, kad A. Žyprė nepriėmė sprendimų dėl civilių gyventojų nužudymo, juos nužudant į namus, kur vyko egzekucijos, nebuvo užėjęs (lauke ėjo sargybą). Konstatavęs, kad byloje nėra pakankamų duomenų neabejotinai išvadai, kad A. Žyprė būtų turėjęs su kitais būrio nariais bendrą tyčią nužudyti beginklius kaimo gyventojus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas reabilitavo Algirdą Žyprę. Prie reabilitavimo motyvų dar grįšiu vėliau, lygindamas A. Žyprės ir pirmąją genocido bylą Lietuvoje, kurią esu aprašęs pirmajame įraše. Jais, lyginant LAT praktiką kitose bylose, galima labai suabejoti.

Tačiau įdomiau tai, kad šioje byloje turbūt pirmą kartą teismų praktikoje buvo įvertinta partizanų praktika bausti kolaboravimu ar šnipinėjimu įtariamus, ar tiesiog komunistinių pažiūrų asmenis mirtimi be teismo. LGGRTC direktorė Teresė Birutė Burauskaitė 2010-09-24 rašte prokuratūrai, rinkusiai medžiagą šiai bylai, nurodė, kad duomenų apie įvykusius teismus neturi, tačiau atvirai, cituodama mokslinius tyrimus, aprašė partizaninio karo realybę (cituoju teismo nutartyje pateiktą rašto santrauką):

<…> lojalūs sovietų valdžiai asmenys galėjo būti baudžiami ir be partizanų karo lauko teismų nuosprendžių, tai patvirtina LLA Žemaičių apygardos vadų 1946 m. ir 1948 m. įsakymai įvykdyti „valymo akciją sovietinių asmenų ir jų šeimų, jeigu jie aktyvūs“‚ taip pat nurodymas, kad sovietų pareigūnai ir asmenys, aktyviai palaikantys sovietų valdžią ir neatsisakantys savo veiklos, bus baudžiami mirties bausme, o jų turtas konfiskuojamas; asmenys, užsiimantys šnipinėjimu, bus atiduodami karo lauko teismui. LGGRTC pranešime nurodyta, kad partizanų būrio vadai dažniausiai duodavo konkrečius įsakymus nužudyti asmenį ar šeimą įtarus bendradarbiavimu su sovietų represinėmis struktūromis. Šiuo atveju LGGRTC pateiktais archyviniais duomenimis P. Driaukša ir kiti naujakuriai 1940-1941 m. buvo gavę partizano L. Mockaus šeimai priklausančios žemės. L. Mockus savo būrio partizanams pasakęs, kad P. Driaukša yra saugumo informatorius. L. Gūžės kaimynas, partizanų rėmėjas J. Žadauskas‚ partizanams pasakęs, kad šis bendradarbiauja su tarybine valdžia, skundžia „buožes“, neduoda ramiai gyventi.

Kaip matome, LGGRTC tvirtino, kad asmenų, tiesiogiai nedalyvaujančių kovos veiksmuose užpuldinėjimas ir žudymas be teismo buvo partizaninio pasipriešinimo būrių veikimo būdo dalis.

Ir tada, aptarus faktines aplinkybes, apžvelgus LGGRTC pateiktą medžiagą apie partizanų veikimo būdus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija padarė netikėtą posūkį iš esmės įvardindama tuos LGGRTC aprašytus įprastus partizanų būdus bausti civilius asmenis kaip nusikaltimus žmoniškumui:

<…> kolegija pažymi, kad civilių beginklių žmonių žudymas negali būti pateisinamas jokiais politiniais, kariniais ar kitokio pobūdžio tikslais. Vertinant nagrinėjamai bylai aktualius įvykius, kurių metu buvo atimtos gyvybės Lietuvos gyventojams, pažymėtina, kad Lietuvos partizaninio karo prieš Sovietų Sąjungos okupacinę kariuomenę ir okupacinio režimo struktūras (1944-1953 m.) metu partizanų vadovybė buvo aukščiausioji teisėta Lietuvos politinė ir karinė valdžia (Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940–l990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymas). Būdami vienintelės teisėtos Lietuvos valdžios atstovai, partizanai turėjo atitinkamų teisių ir pareigų Lietuvos gyventojams, o kaip kombatantai turėjo ne tik teisę karo ar ginkluoto konflikto metu naudoti jėgą, bet ir pareigą laikytis karo taisyklių ir papročių. Tiek Lietuvos partizaninio karo metu (1944-1953 m.) Lietuvos teritorijoje galiojusi, tiek šiuolaikinė tarptautinė teisė besąlygiškai draudžia žudyti ar be teismo sprendimo atimti gyvybę civiliams gyventojams, taip pat iš ginkluotos kovos pasitraukusiems arba joje nedalyvaujantiems (hors de combat), nors ir priešo pusę palaikantiems asmenims. Pripažintina, kad partizanai, kaip Lietuvos teisėtos valdžios atstovai, vykdydami teisingumą okupacijos sąlygomis, galėjo atimti civilio beginklio asmens gyvybę, tačiau tik pagal kompetentingo (karo lauko) teismo teisėtą nuosprendį, kuriuo nusikaltusiam asmeniui paskirta mirties bausmė.

Taigi, LAT teisėjų kolegija turbūt pirmą kartą aiškiai įvardijo ribas, kurių partizanai turėjo laikytis veikdami net ir labai sudėtingomis kovos sąlygomis. Pagrįsdamas šią nuomonę Teismas nurodo tarptautinės humanitarinės teisės šaltinius – 1907 m. Hagos konvenciją, Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statutą bei šių šaltinių interpretaciją, pateiktą EŽTT byloje „Kononovas prieš Latviją“.

Pastabos

Šią bylą įdomiausia skaityti kartu su K. Kurakino ir jo būrio stribų byla, kurią anksčiau aprašiau. Nes kontrastas yra didelis, jo neįmanoma nepastebėti. Skaityti ir kaip literatūrinį tekstą (net ir teismo sprendimas yra tam tikro žanro literatūra :), ir kaip teisinius motyvus pateikiantį dokumentą.

1. Tai kaip ten buvo: „Saugojo nusikaltimo vietą“ ar „ėjo sargybą“?

Visų pirma skaitant krinta į akis tai, kaip skirtingai konstruojamas kontekstas, vedęs į žmonių nužudymus. Jei K. Kurakino ir jo būrio narių akcija vienareikšmiškai įvardijama kaip „genocidas“, tai L. Mockaus būrio atveju net vengiama „nužudymo“ termino, naudojamas eufemizmas „atimti gyvybę“.

Žinoma, ir LSSR aukščiausiojo teismo, ir prokuratūros tyrimo medžiagoje žodis „nužudymas“ buvo naudojamas, tad jis yra aptariamoje byloje. Tačiau, A. Žyprės byloje konstatavus, kad prašymas atkurti jo pilietines teises yra tenkintinas ir dar kartą apžvelgus A. Žyprei keliamus kaltinimus, motyvuojant šį Teismo sprendimą žodis „nužudė“ paslaptingai dingsta, užtat net 10 kartų pavartota frazė „atėmė gyvybę“.

Yra net tokia keista ištrauka su puikiai Teismo nuostatą iliustruojančiu kontrastu:

„<…> konstatuota, kad naujakuriui P. Driaukšai <…> [bei] L. Gūžei ir jo šeimos nariams, gyvybė atimta partizanų būrio vado L. Mockaus įsakymu. <…> nustatyta, kad partizanai atėmė šiems gyvybes kaip sovietų valdžios rėmėjams, talkininkams, įtarę juos bendradarbiaujant su MGB represinėmis struktūromis, pranešant apie partizanų buvimo vietas, taip sukeliant realų fizinio jų sunaikinimo pavojų ir galimybes.“

Taigi, partizanams grėsė „realus fizinis sunaikinimas“, ir todėl jie, tarsi kokius cigarečių pakelius, „atėmė gyvybes“ iš minėtų keturių asmenų. Kiek metų buvo įvaikiui S. Stanišauskui? Tiek prokuratūra, tiek Teismas apie tai nutyli. Tačiau sovietinėje A. Žyprės byloje šis duomuo yra, tiesa, apytikris. Jam tebuvo 17-18 m.

Kokia terminija naudojama K. Kurakino būrio įvykdyto Gaidžių šeimos nužudymo atveju? Frazės „atėmė gyvybę“ tekste, kaip ir reikia tikėtis, išvis nėra. Tačiau vienoje vietoje sumirga frazė „Gaidžių šeimos genocidas“. Daugiausiai, žinoma, kalbama apie Gaidžių šeimos išžudymą, kartais, kai Gaidžių šeimos nariai vardinami po vieną – nužudymą. Tačiau vartojami ir tokios stiprios frazės, kaip =„Gaidžių šeimos sunaikinimas“*, ar atskirų tos šeimos narių sunaikinimas. Kalbant apie nužudymų motyvus be užuolankų pabrėžiama, kad tai buvęs „nusikalstamas sumanymas“ „išžudyti Gaidžių šeimą“ arba net „sunaikinti dalį Lietuvos gyventojų“. Tuo tarpu L. Mockaus būrio, gavusio konkretų įsakymą žudyti, motyvacija neįvardijama, nors toks įsakymas buvo akivaizdžiai nusikalstamo pobūdžio, ir bet kuriam tarptautinės humanitarinės teisės bent kiek apmokytam kareiviui tai turėjo būti suprantama. Retorikos skirtumai, manau, akivaizdūs, ir skirti sukurti „nuotaiką“ galutiniam sprendimui: pasmerkimui arba išteisinimui. O net ir paviršutinis susipažinimas su baudžiamosiomis bylomis parodo, kad baudžiamojoje teisėje sąvoka „atėmė gyvybę“ vartojama tada, kai norima pabrėžti nužudymo teisėtumą arba netyčinį nužudymo pobūdį, pvz., būtinosios ginties atveju.

Dar vienas akivaizdus skirtumas – kaip konkrečiai įvardinamas šių nusikaltimų tikrų ar tariamų bendrininkų vaidmuo. Štai A. Žyprė į namus, kuriuose buvo „atimta gyvybė“, „nebuvo užėjęs“, jis lauke „ėjo sargybą“. Tuo tarpu K. Kurakino sėbrai J. Šakalys ir P. Bartaševičius, gavę stribų grupės vado įsakymą budėti prie maždaug už kilometro esančio miško ir saugoti kitus nuo galimo partizanų užpuolimo, kol stribai ėjo įgyvendinti savo tariamo „išankstinio sumanymo išžudyti Gaidžių šeimą“, „saugojo nusikaltimo vietą“. Apie Kurakino būrio ketinimus jokių tiesioginių įrodymų, skirtingai nei apie Mockaus būrio ketinimus, nėra. Manau, komentarai tokiam skirtumui nereikalingi.

Kažkada, aptardamas A. Žyprės kaltę, esu kažkiek suabejojęs teismo nutarties motyvais:

Ar galima manyti, kad asmuo, atėjęs su grupe, turinčia bendrą tikslą, ir stovėjęs lauke saugodamas kitus, kol jo draugai tikslą vykdė, prie tikslo vykdymo tiesiogiai neprisidėjo? Bet nesu nei teisininkas, nei, juo labiau, baudžiamosios teisės specialistas. Galbūt tokių duomenų, kokie šioje byloje buvo surinkti, tikrai neužtenka žmogui nuteisti. Tada neužtektų ir atsisakymui reabilituoti.

Tačiau šiandien, susipažinus su K. Kurakino byla, turiu daugiau nei vien abejonę. K. Kurakino bendražygiai P. Bartaševičius ir J. Šakalys buvo nuteisti už tą patį, už ką A. Žyprė buvo išteisintas. Ir net dar daugiau: jie buvo nuteisti turint kur kas mažiau įrodymų dėl išankstinio nusikaltimo suplanavimo (taigi, ir žinių apie tai, kas vyksta), nei jų buvo A. Žyprės byloje.

O dabar sudėkime vieno asmens išteisinimo ir kitų asmenų pasmerkimo motyvavimo paragrafus greta. Išteisinant Žyprę motyvuojama sekančiai:

„Be to, nustatyta, kad A. Žyprė, būdamas eilinis būrio narys, jokių reikšmingų sprendimų atimti gyvybę kaimo gyventojams P. Driaukšai, L. Gūžei ir jo šeimos nariams, nepriėminėjo, operacijoje dalyvavo vykdydamas būrio vado įsakymą, pats tiesiogiai nedalyvavo atimant gyvybes šiems asmenims, į namus, kuriuose buvo įvykdytos nubaudimo akcijos, nebuvo įėjęs, tuo metu ėjo sargybą. Pakankamų duomenų neabejotinai išvadai, kad A. Žyprė turėtų su kitais būrio nariais bendrą tyčią atimti gyvybes beginkliams kaimo gyventojams, byloje nėra. Tokiomis aplinkybėmis, laikantis asmeninės atsakomybės principo, kitų partizanų būrio narių veiksmai prieš P. Driaukšą. L. Gūžę ir jo šeimos narius, negali būti inkriminuojami A. Žyprei. Atsižvelgiant į tai, pritartina Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros padarytai išvadai, kad pakankamų, objektyvių ir abejonių nekeliančių duomenų apie A. Žyprės tyčinį dalyvavimą beginklių civilių asmenų žudynėse nesurinkta.“

Tuo tarpu štai kaip motyvuojamas Bartaševičiaus ir Šakalio pasmerkimas:

 „Teisiamųjų <…> P. Bartaševičiaus ir Juozo Šakalio veiksmai įrodo, kad minėtam nusikalstamam tikslui įgyvendinti jie veikė tiesiogine tyčia – suprato savo veiksmus ir sąmoningai siekė tokių pasekmių. Teisiamųjų P. Bartaševičiaus ir Juozo Šakalio paaiškinimas, kad jie nieko nežinojo apie kitų „liaudies gynėjų“ kėslus, niekuo nepagrįstas, nes būdami naikinamojo „liaudies gynėjų“ būrio nariais ir veikdami organizuotoje grupėje, žinojo ir suprato tiesioginių vykdytojų teisiamojo K. Kurakino ir kitų „liaudies gynėjų“ sumanymą išžudyti Gaidžių šeimą. Be to, teisiamasis P. Bartaševičius teisme pripažino, jog šios operacijos metu jis su Juozu ir Jonu Šakaliais buvo palikti prie Kūdrų miško saugoti „liaudies gynėjų“ būrį nuo Lietuvos partizanų galimo užpuolimo. Teisiamojo Juozo Šakalio paaiškinimas, kad juos paliekant prie Kūdrų miško jis nesuprato rusų kalba P. Bartaševičiui pasakytos užduoties [saugoti būrį dėl galimo partizanų puolimo – aut.past.] yra niekuo nepagrįstas. Teisme įrodyta, kad P. Bartaševičius ir Juozas Šakalys tiesiogiai Gaidžių šeimos nužudyme nedalyvavo. Minėta aplinkybė tik įrodo, kad jų vaidmuo buvo antraeilis, tačiau nepanaikina jų veiksmų nusikalstamo pobūdžio.“

Argumentacijos panašumo sunku nepastebėti, tačiau išvadų skirtumas verčia gūžtelėti pečiais. Kaip jau minėjau ankstesniame straipsnyje, veltui ieškosime teismų nutartyse bet kokio įrodymo (dokumento, liudininkų parodymo, prisipažinimo ar pan.), kad stribai buvo iš anksto suplanavę Gaidžių šeimos nužudymą, tuo tarpu tai, kokiu tikslu partizanai ėjo pas Gūžės šeimą ir pas P. Driaukšą, nekelia jokių abejonių. Visi būrio nariai apie tai žinojo ir vienaip ar kitaip sudalyvavo tikslo įgyvendinime.

2. Ar gali „pasipriešinimo dalyvių“ būrys virsti „nusikalstama struktūra“?

A. Žyprės byloje vienu iš argumentų, kodėl A. Žyprei negali būti priskiriama kaltė už jo būrio atliktus veiksmus, teigiama, kad partizanų būrys, būdamas pasipriešinimo sovietų okupacijai struktūra, negali būti laikomas „nusikalstama struktūra“. Argumentuojama šitaip:

Vertinant A. Žyprei inkriminuotų faktų teisinę reikšmę, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal pirmiau minėtą nuosprendį A. Žypre daugiausia pripažintas kaltu dėl L. Mockaus vadovaujamo ginkluoto partizanų būrio įvykdytų veiksmų prieš tarybinį-partinį aktyvą, atskirus tarybinei valdžiai lojalius valstiečius, jų šeimos narius, tačiau nenurodant, kokius konkrečiai veiksmus atliko A. Žyprė. Taigi baudžiamoji atsakomybė pirmiausia buvo grindžiama A. Žyprės priklausymu partizanų būriui kaip tam tikrai nusikalstamai bendrininkų grupei (gaujai). Toks faktų konstatavimo būdas nėra leistinas vien todėl, kad ginkluotas partizanų būrys nelaikytinas nusikalstama struktūra, o jo nariai – bendrininkais baudžiamųjų įstatymų prasme. Atvirkščiai, remiantis 1990 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, pasipriešinimo dalyvių kova vertintina kaip tautos teisės į savigyną pasireiškimas, o pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai skelbiami Lietuvos kariais savanoriais, pripažįstami jų kariniai laipsniai ir apdovanojimai. Dėl to, sprendžiant, ar nebuvo partizanų būrio kovoje kokių nors ekscesų, leidžiančių kalbėti apie beginklių civilių žmonių žudymą, vertintini tik konkrečių asmenų konkretūs veiksmai, griežtai laikantis asmeninės atsakomybės principo.

Argumento dėlei nelieskime tos dalies, kurioje šių dienų teisės aktais grindžiamas anomis dienomis buvęs pasipriešinimo dalyvių statusas (apie tai – kitame skyrelyje), kalbėkime vien apie teismo argumentaciją. Teismas brėžia schemą, kurioje tėra dvi alternatyvos: arba viena, arba kita. Jei partizanai buvo kariai savanoriai, teisėtos Lietuvos valdžios ginkluotosios pajėgos (apie tai kada kitą kartą parašysiu), tai partizanų būrys negali būti laikomas „nusikalstama struktūra, o jo nariai – bendrininkais baudžiamųjų įstatymų prasme.“

O kodėl gi negali? Jei partizanų grupė su vadu priešakyje tam tikru momentu vietoje teisėto tikslo – atkurti Lietuvos suverenumą, kovoti su okupacine kariuomene – susigalvoja sau neteisėtą tikslą – išžudyti įtariamų kolaboravimu asmenų šeimą, ji tikrai gali būti laikoma „nusikalstama struktūra“. Ne dėl to, kad buvo partizanai, o dėl to, kad turėjo ir vykdė nusikalstamą tikslą.

Labai nustebčiau, jei koks nors teismas tokią argumentaciją, kokią cituoju aukščiau, pritaikytų, pvz., spręsdamas kontrabandą praleidinėjusių muitinės pareigūnų bylą. Pusę muitininkų išteisintų ir nuosprendyje parašytų, kad muitinės poskyrio, kurio visi nariai buvo susitarę praleisti kontrabandą, negalima laikyti nusikalstama struktūra, nes jie yra teisėtai paskirti Lietuvos Respublikos pareigūnai, o tų, kurie „operacijos“ metu stovėjo sargyboje ir saugojo, kad nelegalus krovinys saugiai pravažiuotų postą nepamatytas nereikalingų akių, negalima laikyti „bendrininkais baudžiamųjų įstatymų prasme“, nes jie neatliko tiesioginių veiksmų, tik „stovėjo sargyboje“ ir pan.

Manau, tokia logika neatlaiko elementarios kritikos.

3. L. Mockaus ir tiesiogiai dalyvavusiųjų akcijoje veiksmų įvertinimas

Reikėtų paminėti ir vieną pozityvų A. Žyprės bylos aspektą, apie kurį anksčiau jau buvau rašęs. Nors A. Žyprė teismo nutartimi reabilituotas, LAT teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kas atsakingas už keturių civilių asmenų nužudymą, kurį taipogi vadina nepateisinamu nusikaltimu. Tai – partizanų būrio vadas L. Mockus. Ir, teikdama, kad „laikantis asmeninės atsakomybės principo, kitų partizanų būrio narių veiksmai prieš P. Driaukšą, L. Gūžę ir jo šeimos narius, negali būti inkriminuojami A. Žyprei“ tuo pačiu leido suprasti, kad tie nusikaltimai gali būti inkriminuojami tiek įsakymą davusiam asmeniui, tiek ir įsakymą vykdžiusiems, tai yra, vadui Leonui Mockui bei aktyviai jo įsakymą vykdžiusiems asmenims Gembutui, „Olmaniui“ ir Broniui Gureckui. Ir šią išvadą, kaip jau matėme, pagrindė tarptautinės humanitarinės teisės, galiojusios anuo metu, interpretacija.

Kol kas sunku pasakyti, kiek ši aiškiai išsakyta Teismo nuomonė paveiks partizanų veiksmų vertinimus kitose bylose bei tokių įstaigų, kaip Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos, teikiančios kario savanorio statusus buvusiems pasipriešinimo dalyviams, darbą. Nes štai 2012-07-02 priimtoje nutartyje dėl partizano Šakiro Sadygovo reabilitavimo LAT radikaliai pakeitė interpretaciją, partizanų vadų sprendimus dėl kolaborantų ar įtariamų šnipų likvidavimo prilygindamas teisėtiems teismo sprendimams… Belieka pasidžiaugti tuo, kad LAT senatas iš bylų, kuriose nagrinėjama ši problematika, kol kas aprobavo tik Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo byloje „Kononov prieš Latviją“ (žr. čia), kuria buvo pasiremta A. Žyprės, bet ne Š. Sadygovo byloje (apie kurią, ir apie novatorišką LAT pateiktą „partizanų vado kaip teismo funkcijas vykdančio asmens“ sampratą, dar būtinai parašysiu). Labai norisi tikėtis, kad LAT praktika derės su Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, o „kario savanorio“ vardu Lietuvoje nebus pagerbti asmenys, kurie priimdavo beveik atsitiktinius sprendimus žudyti civilius asmenis, bei tie, kurie tokius sprendimus vykdydavo.

Kiti šios serijos įrašai apie istorinio teisingumo bylas pažymėti žyma „bylos“.

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail