Algirdo Žyprės byla (reabilituotas)

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail

Byla Nr. 4R-1PAsk/2011

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. kovo 16 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei‚
dalyvaujant prokurorui Rimvydui Valentukevičiui,
suinteresuotiems asmenims A. D. ir A. E.,
teismo posėdyje, vadovaudamasi 1990 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymu, išnagrinėjo atnaujintą bylą dėl A. Ž. pilietinių teisių atkūrimo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro ir suinteresuotų asmenų paaiškinimus,

n u s t a t ė:

A. Ž., gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų teismines kolegijos 1958 m. balandžio 22-23 d. nuosprendžiu nuteistas pagal RTFSR BK 58-1a, 58-8, 58-11 straipsnius ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė dvidešimt penkeriems metams, konfiskuojant turtą. A. Ž. buvo nuteistas už tai, kad nuo 1944 m. įstojo į pogrindinę antitarybinę organizaciją Lietuvos Laisvės Armiją (toliau – LLA), kurios tikslas buvo ginkluota kova prieš tarybų valdžią. 1946 m. A. Ž. įstojo į ginkluoto pasipriešinimo dalyvių partizanų būrį, kuris veikė Skuodo, Sedos rajonuose, Latvijos teritorijoje, buvo ginkluotas automatu, šautuvu ir pistoletu, turėjo slapyvardžius „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“, pasipriešinimo kovoje dalyvavo iki 1952 m. Nuosprendžiu konstatuota, kad A. Ž. dalyvavo ginkluoto partizanų būrio (nuosprendyje partizanų būrys įvardytas kaip ginkluota nacionalistinė gauja) veikloje užpuldinėjant liaudies gynėjų karines-operatyvines grupes, atskiras valstybines bei visuomenines įstaigas ir įmones, apiplėšinėjant ir žudant tarybinį-partinį aktyvą bei atskirus valstiečius, lojalius tarybinei valdžiai. Pagal minėtą nuosprendį partizanų būrys, kurio aktyvus narys buvo A. Ž., nužudė tarybinius aktyvistus, liaudies gynėjus, kai kuriuos jų šeimos narius: P. K.‚ B. Z., E. V., A. K., K. D., A. R., P. B., I. G., B. G., J. P., P. L., A. L., V. G., M. G., kareivį V. Nuosprendžiu konstatuota ir tai, kad, A. Ž. dalyvaujant, 1946 m. gruodžio 20 d. kiti partizanai apiplėšė ir atėmė gyvybę (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojui – naujakuriui P. D.. o 1947 m. liepos 5 d. nužudė (duomenys neskelbtini) kaimo civilius gyventojus L. G., jo Žmoną J. G. ir jų įvaikį S. S.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vadovaudamasis 1990 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams. teisių atkūrimo įstatymu, 1994 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 8-26733 atsisakė išduoti A. Ž. pilietinių teisių atkūrimo pažymėjimą, motyvuodamas tuo, kad A. Ž. nuteistas ir už dalyvavimą beginklių civilių žmonių žudynėse.

2

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi 2008 m. lapkričio 11 d. gautą A. Ž. prašymą (pareiškimą) dėl pilietinių teisių atkūrimo bylos atnaujinimo, 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartimi pareiškimą atmetė. Toks sprendimas buvo motyvuojamas tuo, kad A. Ž. greta veikų, padarytų prieš okupacinį režimą, padarė veikas, dėl kurių buvo civilių beginklių žmonių aukų – nužudyti (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojas P. D., L. G. trijų asmenų šeima, ir kad, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai atlikus tyrimą. naujų duomenų apie šių asmenų priklausymą sovietinio okupacinio režimo represinėms institucijoms negauta, taigi teisinio pagrindo atnaujinti bylos procesą nėra.

2010 m. kovo 3 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas gavo Lietuvos Respublikos Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos kreipimąsi dėl partizano A. Ž. bylos atnaujinimo. Kreipimesi pabrėžiama, kad 1946–l947 metais asmenų, kurie priklausė SSRS represinėms institucijoms ar jų agentūriniam tinklui, sąrašai nebuvo sudaromi arba jie buvo neprieinami, todėl duomenų, kad minėti asmenys buvo įtraukti į tokius sąrašus, negavimas savaime nereiškia, jog jie nepriklausė minėtoms organizacinėms struktūroms, pažymima, kad neapklaustas ir pats A. Ž.. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas 2010 m. birželio 4 d. teikimu Nr. 2R-76 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijai pavedė spręsti klausimą dėl A. Ž. pilietinių teisių atkūrimo proceso atnaujinimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. birželio 21 d. nutartimi, vadovaudamasis 1990 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams teisių atkūrimo įstatymo (2008 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. X-1814 redakcija) 6 straipsnio 1 dalimi, A. Ž.byloje pilietinių teisių atkūrimo procesą atnaujino ir pavedė Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai atlikti papildomą tyrimą. Nutartyje teismas konstatavo, kad teikime pagrįstai nurodyta, jog tyrimas dėl to, ar A. Ž., būdamas ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) sovietų okupaciniam režimui dalyvis, l946–l947 metais padarė veikas, sukėlusias beginklių civilių žmonių aukas, nėra išsamus. Kolegija pažymėjo, kad pilietinių teisių atkūrimo procese privaloma vadovautis bendraisiais teisės ir pagrindiniais baudžiamojo proceso principais, kad, esant galimybei, būtina Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) tvarka apklausti asmenį, kuriam prašoma atkurti jo pilietines teises. Nutartyje konstatuota, kad iš teisino posėdžio protokolo, surašyto 1958 m. vykusio teisino posėdžio metu, matyti, jog A. Ž. išsamiai neapklaustas, tardyme duoti parodymai apie dalyvavimą partizanų būrio veikloje partizanams atimant gyvybę P. D. ir L. G. šeimai nebuvo visapusiškai patikrinti. Kolegija nurodė, kad pilietinių teisių atkūrimo procese būtina nustatyti A. Ž. žinomas 1946 m. gruodžio 20 d. ir 1947 m. liepos 5 d. įvykių aplinkybes, legalizacijos proceso, tardymo ir teisminio nagrinėjimo aplinkybes, gretinant ir šalinant prieštaravimus su archyvinės bylos, vėlesnių apklausų duomenimis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išvadomis. Nurodyta, kad privalu patikrinti ir tyrimo išvadoje nustatyti, kokiomis aplinkybėmis ir dėl kokių priežasčių nuspręsta atimti gyvybę L. G. šeimai, P. D., išsiaiškinti konkrečius duomenis apie šiuos žmones, jų ginklų turėjimą, kolaboravimą su sovietų valdžia, priklausymą sovietiniam ir partiniam aktyvui, slaptiems saugumo bendradarbiams, skundikams ir informatoriams, iš kokio šaltinio tai buvo žinoma pačiam A. Ž., ar prieš atimant gyvybę buvo surengtas karių savanorių teismas ir priimtas nuosprendis dėl gyvybės atėmimo minėtiems asmenims, kokie konkretūs nurodymai buvo duoti A. Ž. kiekvieno iš jų gyvybės atėmimo atveju, kur jis buvo tuo metu, patikslinti, ar asmenims gyvybe atimta partizano B. H. apklausose nurodytomis aplinkybėmis.

Iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2010 m. gruodžio 15 d. išvados matyti, kad buvo atliktas archyvinės baudžiamosios bylos Nr. 44501/3 medžiagos tyrimas, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atliko papildomų archyvinių duomenų paiešką dėl A. Ž.byloje nurodytų aplinkybių, atimant gyvybę ankščiau minėtiems asmenims. Lietuvos Respublikos generalines prokuratūros 2010 m. gruodžio 15 d. išvadoje nurodyta, kad tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas A. Ž. paaiškino, jog 1946 m. jis įstojo į L. M.vadovaujamą partizanų būrį, veikusį Skuodo rajone. nurodė, kad iš matymo pažinojo P. D., gyvenusį (duomenys neskelbtini) kaime, su juo konfliktų neturėjo. Apie tai, kad P. D. sovietų saugumui teikė

3

žinias apie partizanus ir jų ryšininkus, žinojo būrio vadas L. M. ir būrio partizanas L. P.; šiems žinias apie P. D. šnipinėjimą teikė (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojai. Būrio vadas L. M. nusprendė likviduoti P. D. ir tai buvo padaryta, tačiau atimant gyvybę P. D., jis pats nedalyvavęs ir apie nužudymo aplinkybes daugiau nieko paaiškinti negalįs. Jis buvęs tik eilinis partizanas, jokio rašytinio nurodymo atimti gyvybę P. D. nematęs, nežino, ar turėjo būti jam surengtas partizanų teismas. Apie L. G. šeimos nužudymo aplinkybes jis taip pat nieko negalįs pasakyti, nes nepamena. Šios šeimos jis nepažinojęs, atimant jiems gyvybes nedalyvavęs, kurie partizanai tai įvykdė, nežinąs, tačiau teigia, kad jeigu būrio vadas L. M. juos nusprendė likviduoti, reiškia buvo surinkęs tam tikrų žinių apie juos kaip apie KGB informatorius, išdavikus. Dėl legalizavimosi aplinkybių A. Ž. paaiškino, kad 1954 m. susirgo skrandžio liga, be to, nusilpo partizaninis judėjimas, nebuvo prasmės priešintis, todėl jis Skuodo rajone (duomenys neskelbtini) bažnytkaimyje atėjęs pas pažįstamą kunigą A. S.; savanoriškai atidavęs ten atvykusiems saugumo darbuotojams rusišką automatą ir pistoletą buvo atvežtas į Skuodą, kur saugumo patalpose buvo laikomas porą savaičių, apklausinėjamas apie partizaninę veiklą, ryšininkus; neatsimena, ką pasakojęs, ar buvęs smurtas prieš jį; 1958 m. vėl buvo suimtas ir atvežtas į Vilniaus tardymo izoliatorių tardomas apie L. M. būrio veiklą, minėtų žmonių nužudymo aplinkybes; kokius parodymus davė neprisimena, be to, jo parodymus kūrė tardytojai, iš jo buvo reikalaujama tik pasirašyti, jis jų net neskaitęs pasirašydavo, nes buvo naudojamas psichologinis smurtas; protokolai buvo rašomi rusų kalba, kurios jis nemokėjęs, buvo paskirtas vertėjas, bet tardymo metu jo niekad nebūdavo. Tardydavo ir lietuviškai, ir rusiškai; į parodymų patikrinimo vietas žiemos metu apsirengtas kailiniais vežamas nebuvo; išvedant jį į tardymo izoliatoriaus pasivaikščiojimo kiemelį buvo apvilktas kailiniais, saugumiečiai ant sienos buvo pakabinę baltą paklodę ir galėjo jį nufotografuoti; mano, kad patikrinimas, kaip ir visa byla, sufabrikuoti. Atlikus tardymą, jis su bylos medžiaga nebuvo supažindintas, neprisimena, kokius parodymus davė 1958 m. bylą nagrinėjant Aukščiausiajame Teisme.

Tyrimo metu kaip liudytojas buvo apklaustas ir tuo metu bylą vedęs saugumo tardytojas I. M., kuris parodė, kad dalyvaudavo apklausiant A. Ž. ir todėl gali patvirtinti, jog visi procesiniai dokumentai surašyti pagal tuo metu galiojusius įstatymus, pripažįsta, kad silpnai kalbėjęs lietuviškai, rašyti lietuviškai nemokėjęs, todėl visada dalyvaudavo vertėjas. Jokio smurto naudota nebuvo, tardomasis buvo drausmingas, byla nebuvo sufabrikuota. Su bylos medžiaga A. Ž. buvo supažindintas. Žiemos metu A. Ž. buvo vežamas į mišką parodyti, kur slapstėsi, taip pat buvo vežamas į inkriminuotų nusikaltimų vietas. Siekiant pašalinti liudytojų A. Ž.ir I. M. parodymuose esančius prieštaravimus, objektyviai ir nešališkai ištirti ir įvertinti archyvinėje baudžiamojoje byloje esančius duomenis, 2010 m. rugpjūčio 4 d. buvo kreiptasi į Lietuvos teismo ekspertizės centrą prašant specialisto išvados dėl nuotraukose galimų montažo ar kitokių manipuliacinių elementų buvimo. Remiantis gauta 2010 m. spalio 1 d. specialisto išvada Nr. 11-2122 (10) nustatyta, kad nuotraukose, kuriose užfiksuotas A. Ž. parodymų patikrinimo vietoje metu, montažo požymių nėra. Nėra ir akivaizdaus pagrindo tvirtinti, kad tardymo protokolai sufabrikuoti ar surašyti pažeidžiant tuo metu galiojusias teisės normas, nes dokumentai patvirtinti vertėjo, kviestinių, tardymo veiksmus atlikusių pareigūnų parašais. Išvadoje nurodoma, kad pagrįstų abejonių kelia tik duomenys apie tai, jog tardymo metu kaltinamasis, nemokėdamas rusų kalbos, galėjo teisingai suprasti savo parodymų protokolų turinį ir jį įvertinti.

Tikrinant aplinkybes, ar dėl P. D. ir L. G. šeimos nužudymo buvo surengtas partizanų karo lauko teismas ir ar jame buvo priimtas šio teismo nuosprendis dėl mirties bausmės minėtiems asmenims, kreiptasi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (toliau – LGGRTC). Iš LGGRTC gauta informacija, kad jie tokios informacijos neturi. Tačiau LGGRTC pranešime paaiškinta, kad lojalūs sovietų valdžiai asmenys galėjo būti baudžiami ir be partizanų karo lauko teismų nuosprendžių, tai patvirtina LLA Žemaičių apygardos vadų 1946 m. ir 1948 m. įsakymai įvykdyti „valymo akciją sovietinių asmenų ir jų šeimų, jeigu jie aktyvūs“‚ taip pat nurodymas, kad sovietų pareigūnai ir asmenys, aktyviai palaikantys sovietų valdžią ir neatsisakantys savo veiklos, bus baudžiami mirties bausme, o jų turtas konfiskuojamas; asmenys, užsiimantys šnipinėjimu, bus atiduodami karo lauko teismui. LGGRTC pranešime nurodyta, kad

4

partizanų būrio vadai dažniausiai duodavo konkrečius įsakymus nužudyti asmenį ar šeimą įtarus bendradarbiavimu su sovietų represinėmis struktūromis. Šiuo atveju LGGRTC pateiktais archyviniais duomenimis P. D. ir kiti naujakuriai 1940-1941 m. buvo gavę partizano L. M.šeimai priklausančios žemės. L. M. savo būrio partizanams pasakęs, kad P. D. yra saugumo informatorius. L. G. kaimynas, partizanų rėmėjas J. Ž.‚ partizanams pasakęs, kad šis bendradarbiauja su tarybine valdžia, skundžia „buožes“, neduoda ramiai gyventi. Dalis J. Ž. šeimos žemių buvo atiduota L. G. ir kitiems naujakuriams. LGGRTC pateiktame pranešime „Dėl sovietų valdžios vykdytos žemės reformos Lietuvoje“ nurodyta, kad vykdytą reformą galima vertinti kaip Žemės nusavinimą, perduodant ją režimui lojaliems asmenims arba siekiant iš gavusiųjų žemės asmenų suformuoti palankų sau valstiečių sluoksnį. Remiantis partizanų kovų laikotarpio analize padaryta išvada, kad partizanai naujakurius vertino kaip sovietų valdžios rėmėjus. Pranešime nurodyta, kad yra archyvinių duomenų, jog L. G. šeimos narius pasiūlyta nužudyti kaip sovietų aktyvistus, įtarus juos bendradarbiavimu su MGB struktūromis‚ kurioms šie pranešdavo apie partizanų buvimo vietas.

Apklausta kaip liudytoja A. M. parodė, kad P. D. buvo lojalus sovietų valdžiai, priešiškas vietiniams ūkininkams.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2010 m. gruodžio 15 d. išvadoje nurodyta, kad, atlikus tyrimą ir įvertinus archyvinės baudžiamosios bylos medžiagą bei LGGRTC atlikto tyrimo medžiagą, darytina išvada, jog 1946 m. gruodžio 20 d. (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojui, naujakuriui P. D., o 1947 m. liepos 5 d. (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojams, L. G. šeimos nariams, gyvybė atimta partizanų būrio vado L. M. (šiam suteiktas Kario savanorio statusas) įsakymu. Pats A. Ž. tiesiogiai šiems atimant gyvybes nedalyvavo, ėjo sargybą. Partizanai atėmė gyvybę minėtiems asmenims, kaip gavusiems žemės, nusavintos ar konfiskuotos iš kitų asmenų, kaip sovietų valdžios rėmėjams, talkininkams, įtarę juos bendradarbiaujant su MGB represinėmis struktūromis, pranešant apie partizanų vietas, taip sukeliant šiems realų fizinio jų sunaikinimo pavojų ir galimybes. Išvadoje nurodoma, kad L. G. šeimos nariams galėjo būti atimta gyvybė B. H. 1947 m. spalio 23 d. tardymo protokoluose nurodytomis aplinkybėmis.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2010 m. gruodžio 15 d. išvadoje konstatuota, kad, sprendžiant represuoto asmens pilietinių teisių atkūrimo klausimą, asmens dalyvavimas darant genocido nusikaltimus, taip pat beginklių žmonių žudynėse ir kankinimuose, turi nekelti abejonių ne tik pagal okupacinių represinių struktūrų surinktą archyvinėje baudžiamojoje byloje medžiagą bet ir pagal galiojančio BPK nuostatas atlikto papildomo tyrimo surinktus duomenis. Konstatuota ir tai, kad, apibendrinant archyvinę ir tyrimo metu surinktą papildomą medžiagą, neabejotinas yra tik civilių gyventojų nužudymo faktas, tačiau pakankamų, objektyvių ir abejonių nekeliančių duomenų, kad sovietų okupacijos laikotarpiu kovodamas su okupaciniu režimu Lietuvos partizanas A. Ž. turėjo tikslą žudyti nekaltus civilius gyventojus, tyčia dalyvavo beginklių civilių asmenų žudynėse ar juos pats žudė, nesurinkta.

A. Ž.prašymas (pareiškimas) dėl pilietinių teisių atkūrimo tenkintinas.

Naginėjamoje byloje faktas, kad A. Ž. 1944 – 1952 m. buvo aktyvus ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvis, Lietuvos partizanas, ir už tai represuotas bei Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų teisminės kolegijos 1958 m. balandžio 22- 23 d. nuosprendžiu nuteistas dvidešimt penkerių metų laisvės atėmimo bausme konfiskuojant turtą, nekelia abejonių. Taigi A. Ž. priklauso asmenų kategorijai, kurie pagal 1990 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos asmenų. represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymą laikomi nekaltais Lietuvos Respublikai ir kurių visos pilietinės teisės atkuriamos. Tačiau pirmiau minėtame nuosprendyje A. Ž. inkriminuoti ir tokie faktai, dėl kurių būtina tikrinti, ar A. Ž. nedalyvavo žudant beginklius civilius žmones (buvo nužudyti ne tik liaudies gynėjai, bet ir tariami informatoriai, jų šeimos nariai, pvz., atimant gyvybę tarybinių aktyvistų I. ir B. G. šeimai, nužudytas ir 14 metų amžiaus J. P.; gyvybė atimta ne tik bendradarbiavimu su saugumu įtartam L. G., bet ir jo žmonai bei įvaikiui).

5

1990 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymas (2 straipsnio 1 dalis) draudžia išduoti pilietinių teisių atkūrimo pažymėjimą asmenims, dalyvavusiems beginklių civilių žmonių žudynėse ir kankinimuose. Kartu šis įstatymas taip pat draudžia remtis okupacinių režimų represinių struktūrų bylose esančiais duomenimis be papildomo jų tyrimo (2 straipsnio 2 dalis). Taigi tokių taktų konstatavimas leistinas tik juos patikrinus BPK numatytais procesiniais veiksmais ir įsitikinus jų tikrumu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pažymi, kad civilių beginklių žmonių žudymas negali būti pateisinamas jokiais politiniais, kariniais ar kitokio pobūdžio tikslais. Vertinant nagrinėjamai bylai aktualius įvykius, kurių metu buvo atimtos gyvybės Lietuvos gyventojams, pažymėtina, kad, Lietuvos partizaninio karo prieš Sovietų Sąjungos okupacinę kariuomenę ir okupacinio režimo struktūras (1944-1953 m.) metu partizanų vadovybė buvo aukščiausioji teisėta Lietuvos politinė ir karinė valdžia (Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940–l990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymas). Būdami vienintelės teisėtos Lietuvos valdžios atstovai, partizanai turėjo atitinkamų teisių ir pareigų Lietuvos gyventojams, o kaip kombatantai turėjo ne tik teisę karo ar ginkluoto konflikto metu naudoti jėgą, bet ir pareigą laikytis karo taisyklių ir papročių. Tiek Lietuvos partizaninio karo metu (1944-1953 m.) Lietuvos teritorijoje galiojusi, tiek šiuolaikinė tarptautinė teisė besąlygiškai draudžia žudyti ar be teisino sprendimo atimti gyvybę civiliams gyventojams, taip pat iš ginkluotos kovos pasitraukusiems arba joje nedalyvaujantiems (hors de combat), nors ir priešo pusę palaikantiems asmenims. Pripažintina, kad partizanai, kaip Lietuvos teisėtos valdžios atstovai, vykdydami teisingumą okupacijos sąlygomis, galėjo atimti civilio beginklio asmens gyvybę, tačiau tik pagal kompetentingo (karo lauko) teismo teisėtą nuosprendį, kuriuo nusikaltusiam asmeniui paskirta mirties bausmė. Reikšmingos nuostatos šiai baudžiamajai bylai aktualiu laikotarpiu buvo įtvirtintos 1907 m. spalio 18 d. Hagos konvencijos dėl karo sausumoje įstatymų ir papročių reglamente (šio Reglamento 46, 23, 30, 50 straipsniai ir kt.), taip pat Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statute, pridėtame prie 1945 m. Londono sutarties (Statuto 6 straipsnis), 1946 m. spalio 1 d. Niurnbergo tribunolo nuosprendyje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad analogiškos pozicijos dėl baudžiamajai bylai aktualiu laikotarpiu Lietuvoje galiojusios tarptautinės teisės aiškinimo laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (mutatis mutandis Kononov prieš Latviją, pareiškimo Nr. 36376/04, 2010 m. gegužės 17 d. sprendimas (Kononov v. Latvia, no. 36376/04, judgement of 17 May 2010). Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Pasipriešinimo vadovybė pripažino demokratines vertybes bei visuotinai pripažintus tarptautines teisės principus (1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija).

Vertinant A. Ž. inkriminuotų faktų teisinę reikšmę, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal pirmiau minėtą nuosprendį A. Ž. daugiausia pripažintas kaltu dėl L. M. vadovaujamo ginkluoto partizanų būrio įvykdytų veiksmų prieš tarybinį-partinį aktyvą, atskirus tarybinei valdžiai lojalius valstiečius, jų šeimos narius, tačiau nenurodant, kokius konkrečiai veiksmus atliko A. Ž. Taigi baudžiamoji atsakomybė pirmiausia buvo grindžiama A. Ž.priklausymu partizanų būriui kaip tam tikrai nusikalstamai bendrininkų grupei (gaujai). Toks faktų konstatavimo būdas nėra leistinas vien todėl, kad ginkluotas partizanų būrys nelaikytinas nusikalstama struktūra, o jo nariai – bendrininkais baudžiamųjų įstatymų prasme. Atvirkščiai, remiantis 1990 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, pasipriešinimo dalyvių kova vertintina kaip tautos teisės į savigyną pasireiškimas, o pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai skelbiami Lietuvos kariais savanoriais, pripažįstami jų kariniai laipsniai ir apdovanojimai. Dėl to, sprendžiant, ar nebuvo partizanų būrio kovoje kokių nors ekscesų, leidžiančių kalbėti apie beginklių civilių žmonių žudymą, vertintini tik konkrečių asmenų konkretūs veiksmai, griežtai laikantis asmeninės atsakomybės principo. Pagal archyvine baudžiamosios bylos Nr. 44501/3 medžiagų bei Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų teisminės kolegijos 1958 m. balandžio 22–23 d. nuosprendį A. Ž.asmeniniai veiksmai prieš civilinius beginklius asmenis nustatyti tik dviejuose epizoduose – atimant gyvybes P. D. ir L. G. bei jo šeimos nariams J. G.

6

ir S. S. Todėl būtent šie faktai tapo papildomo prokuratūros tyrimo objektu. Iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pateiktos tyrimo medžiagos ir 2010 m. gruodžio 15 d. išvados matyti, kad A. Ž.galimo dalyvavimo atimant gyvybes P. D. ir L. G. šeimos nariams aplinkybės buvo tikrinamos visais šiuo atveju įmanomais būdais. Buvo atliktas archyvinės baudžiamosios bylos Nr.44501/3 medžiagos tyrimas: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atliko papildomų archyvinių duomenų paiešką apie A. Ž.byloje nurodytas aplinkybes; kaip liudytojai apklausti pats A. Ž., tuo metu bylą vedęs saugumo tardytojas I. M., partizanų būrio vado L. M. žmona A. M. ir kiti asmenys, kurie galėjo ką nors papasakoti apie aplinkybes, susijusias su šia byla. Siekiant pašalinti liudytojų A. Ž. ir I. M. parodymuose esančius prieštaravimus, objektyviai ir nešališkai ištirti ir įvertinti archyvinėje baudžiamojoje byloje esančius duomenis, 2010 m. rugpjūčio 4 d. buvo kreiptasi į Lietuvos teismo ekspertizės centrą, prašant specialisto išvados dėl nuotraukose galimų montažo ar kitokių manipuliacijos elementų buvimo; kreiptasi į LGGRTC dėl aplinkybių, susijusių su A. Ž. byla, kai kuriuos procesinius veiksmus buvo pavesta atlikti Lietuvos Respublikos saugumo departamentui.

Remiantis atlikto tyrimo rezultatais konstatuota, kad 1946 m. gruodžio 20 d. (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojui, naujakuriui P. D. o 1947 m. liepos 5 d. (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojams. L. G. ir jo šeimos nariams, gyvybė atimta partizanų būrio vado L. M. įsakymu. Nors duomenų apie tai, ar buvo surengtas minėtiems asmenims karo lauko teismas, negauta, tačiau nustatyta, kad partizanai atėmė šiems gyvybes kaip sovietų valdžios rėmėjams. talkininkams, įtarę juos bendradarbiaujant su MGB represinėmis struktūromis, pranešant apie partizanų buvimo vietas, taip sukeliant realų fizinio jų sunaikinimo pavojų ir galimybes. Be to, nustatyta, kad A. Ž., būdamas eilinis būrio narys, jokių reikšmingų sprendimų atimti gyvybę kaimo gyventojams P. D., L. G. ir jo šeimos nariams, nepriėminėjo, operacijoje dalyvavo vykdydamas būrio vado įsakymą, pats tiesiogiai nedalyvavo atimant gyvybes šiems asmenims, į namus, kuriuose buvo įvykdytos nubaudimo akcijos, nebuvo įėjęs, tuo metu ėjo sargybą. Pakankamų duomenų neabejotinai išvadai, kad A. Ž. turėtų su kitais būrio nariais bendrą tyčią atimti gyvybes beginkliams kaimo gyventojams, byloje nėra. Tokiomis aplinkybėmis, laikantis asmeninės atsakomybės principo, kitų partizanų būrio narių veiksmai prieš P. D. L. G. ir jo šeimos narius, negali būti inkriminuojami A. Ž. Atsižvelgiant į tai, pritartina Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros padarytai išvadai, kad pakankamų, objektyvių ir abejonių nekeliančių duomenų apie A. Ž. tyčinį dalyvavimą beginklių civilių asmenų žudynėse nesurinkta.

Konstatuotina‚ kad faktinių aplinkybių, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti A. Ž. jo pilietinių teisių atkūrimo pažymėjimą, nenustatyta. Pripažintina, kad A. Ž. yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir visos jo pilietinės teisės atkurtinos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi 1990 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo l straipsnio l ir 2 dalimis, 2 straipsnio 2 dalimi, 6 straipsnio 6 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Pripažinti netekusiu galios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1994 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 8-26733 atsisakyti išduoti A. Ž. pilietinių teisių atkūrimo pažymėjimą.

Įpareigoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką išduoti A. Ž. pilietinių teisių atkūrimo pažymėjimą.

Teisėjai

Antanas Klimavičius
Dalia Bajerčiūtė
Olegas Fedosiukas

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail