Nuo šeštadienio, birželio 2 dienos, esu JAV, dalyvauju International Visitors Leadership Program mokymuose mažumų teisių plėtros tema, kuriuos vykdo Tarptautinis švietimo institutas. Tai puiki galimybė pamatyti dalį Jungtinių Valstijų įvairovės, susipažinti su JAV problemomis ir priemonėmis, kurių tiek JAV vyriausybė, tiek pilietinė visuomenė imasi, kad socialinės nelygybės problemos būtų sprendžiamos.

Bandysiu bent trumpai aprašyti šios kelionės įspūdžius, užkabinti ir kultūrinę, ir edukacinę programos dalis. Ir laisvalaikį, kurio turime ne tiek jau ir daug.

Daugiau nuotraukų apie šią kelionę rasite mano Facebook paskyroje.

Komanda

Į mokymus susirinko labai spalvinga grupė jaunų (vyriausiam berods 45, jis dar jaunas, tiesa?) žmonių iš 12-os Europos šalių. Visi asmenys kažkaip susiję su mažumų grupėmis, arba dirba tų žmonių grupių labui. Su religijos klausimais dirbu aš bei iš Vokietijos atvykęs Yilmaz’as, kuris atstovauja vokiečių musulmonų alevitų bendruomenę. Ši bendruomenė kilusi iš Turkijos, dėl patiriamų persekiojimų ir suvaržymų, ar kitų priežasčių, nemažai jų atsidūrė Vokietijoje. Dar vieną tautinę mažumą, kaip sakė, vienintelę Romų teisių srityje dirba Fanni iš Vengrijos ir Isak’as iš Kosovo. Mari atstovauja kitą etninę grupę – samius. Ji iš Suomijos, o Samių pasaulyje belikę apie tūkstantį. Net trys žmonės atstovauja LGBT teisių sritį: Mariella iš Austrijos, Austrijos žaliųjų partijos patarėja LGBT klausimais, kaimynas lenkas Piotr’as iš Lambda asociacijos ir Raham’as, Irane gimęs ir užaugęs, bet jau eilę metų Nyderlanduose gyvenantis JoopeA organizacijos įkūrėjas. Taip pat grupėje yra žmonių, kurie susiję daugiau nei su viena sritimi: teisininkai Alketas iš Albanijos (ombudsmeno padėjėjas), Alina Ioana iš Rumunijos, žurnalistė ir vietinės NVO projektų koordinatorė, bei Olena iš Ukrainos Helsinkio žmogaus teisių sąjungos. Ir žinoma, Goranas iš Bosnijos ir Hercegovinos nevyriausybinių organizacijų „Taikos kūrimo tinklo“ direktorius, gyvenęs ir studijavęs Sarajeve per šio miesto apsiaustį Bosnijos karo metu. Nereikia nei sakyti, kad su juo aš turiu apie ką pasikalbėti 🙂

Šiai spalvingai grupei vadovauja Bonnie ir Jean’as, kurie jau daugelį metų tampo po JAV tokias grupes, kaip mūsiškė.

O dabar pereikime prie skirtingų mūsų temų.

Federalizmas

Mokymus pradėjome nuo JAV istorijos ir federalistinės sandaros apžvalgos, be kurios, kaip greitai tapo labai aišku, labai sunku suvokti JAV vykstančius procesus.

Taigi, jei Lietuvoje turime iš esmės dviejų lygmenų valdžią – nacionalinę ir savivaldą, tai JAV lygmenų esama trijų. Kaip ir pas mus, ten egzistuoja savivaldos lygmuo. Skirtingai nei mūsuose, likęs valdžios lygmuo dalijamas į valstijos ir federalinį. Kiekviena valstija turi savo konstituciją, savo įstatymų leidžiamąją valdžią (dažniausiai dviejų rūmų parlamentą), vykdomąją valdžią (gubernatorių ir jo aparatą) bei teismų sistemą. GRETA valstijos valdžios egzistuoja federalinė valdžia, kurios galias nustato JAV konstitucija, kurią aiškina JAV aukščiausiasis teismas. Federacinė valdžia taip pat turi įstatymų leidžiamąją (kongresas, dveji rūmai), vykdomąją (prezidentas ir jam pavaldžios institucijos) bei teisminę (JAV AT) atšakas.

Daug dalykų, kuriuos girdime iš JAV, suprantame labai ribotai, nes nesuvokiame tos sudėtingos teisinės realybės. Santykinai daugiausiai valdžios JAV galių turi kongresas, o ne prezidentas, todėl D. Trumpo valdymas, nors ir yra tam tikras „stress test“ JAV teisinei sistemai, anaiptol nereiškia jo vienvaldystės. JAV valstijos gali tvarkytis ganėtinai savarankiškai nuo federalinės valdžios, – tiek, kiek jų nevaržo JAV konstitucija. Tose srityse, kuriose Konstitucija nesuteikia federalinei valdžiai galios, ji gali daryti spaudimą valstijoms tik netiesiogiai, per biudžeto paskirstymą ir pan.

Ar visais atvejais būna aišku, kaip reikėtų JAV konstituciją interpretuoti aktualiais šiandienos visuomenės klausimais? Klausimais dėl atsakomybės sričių tarp federalinės valdžios ir valstijų paskirstymo? Anaiptol. JAV aukščiausiasis teismas yra ta institucija, kuri gali nulemti kai kuriuos Konstitucijos taikymo ir interpretavimo aspektus. Kaip tai jis padarė 2015 m., paskelbdamas, kad valstijos privalo leisti tos pačios lyties asmenų santuokas, nepaisant to, kad eilė valstijų buvo referendumais priėmusios tai draudžiančius įstatymus. Šiuo sprendimu JAV aukščiausiasis teismas tos pačios lyties asmenų santuokas padarė federaliniu reikalu, kurio valstijos negali nepaisyti.

Lankydamasis Amerikos indėnų muziejuje ekspozicijose radau ir istorinių valstijos bei federalinės valdžios interesų susikirtimo pavyzdžių. Pvz., Džordžijos valstija XIXa. pradžioje siekė karo su krikų genčių indėnais norėdami iš jų atimti teritorijas, kai tuo tarpu federacinė valdžia siekė taikos su indėnais dėl tarptautinės politikos (santykių su Ispanija ir Prancūzija, jei gerai pamenu) sumetimų. Laimėjo, deja, tie, kurie buvo arčiau krikų žemės ir sugebėjo, kaip ten bebūtų, sukurstyti karą. Žinoma, vienas iš federacinės ir valstijos valdžios konfliktų pavyzdžių yra ir JAV pilietinis karas, įvykęs, kai federacinė valdžia panaikino vergiją, o pietinės valstijos su tokiu sprendimu nesutiko. Deja (ir turbūt tik retais atvejais – „laimei“), federalinė valdžia ne visada gali ir sugeba pakeisti atskirų valstijų vykdomą politiką.

Diskriminacija dėl rasės

Mes dažnai linkę įsivaizduoti JAV juodaodžių emancipacijos kelią kaip tiesę: buvo vergija, tuomet šiaurė nugalėjo pietus ir vergija buvo panaikinta, juodaodžiai įgijo pagrindines teises, tačiau baltųjų ir juodaodžių rasės liko atskirtos. Vėliau kilo pilietinių teisių judėjimas ir segregacija buvo panaikinta, juodaodžiai gavo lygias teises su baltaisiais, o dar vėliau juodaodis Barack’as Obama tapo JAV prezidentu, – ir štai nebėra JAV rasizmo ir diskriminacijos dėl rasės problemų.

Tai labai toli nuo tiesos.

Tiesa, kad juodaodžiai buvo išlaisvinti po pilietinio karo priimtu Kongreso sprendimu uždrausti vergiją. Tačiau į laisvę jie išėjo dažnai pliki basi, tai buvo laisvė skursti ir laisvė badauti. Jie dažnai ir toliau dirbdavo tiems patiems buvusiems vergvaldžiams už grašius. Tuo metu, kai JAV sparčiai plėtėsi į vakarus ir dalino žemes baltiesiems kolonistams iš Europos, juodaodžiams ji nedavė nieko. Nenuostabu, kad net ir šiandien vidutinės juodaodžių šeimos turtas sudaro ~7 tūkst. dolerių, kai tuo tarpu vidutinės baltųjų šeimos – 100 tūkst. (nesu absoliučiai tikras, ar gerai šiuos skaičius įsidėmėjau, bet kontrastas – didžiulis).

Nors teoriškai juodaodžiai tapo piliečiais po pilietinio karo, ir keletą pirmųjų metų po karo jie ir rinkdavo, ir buvo renkami į pietų valstijų įstatymų leidžiamosios valdžios organus, šitai ilgai netruko. Neužilgo daugelis pietų valstijų įsivedė įvairiausių apribojimų balsavimui (pvz., juodaodžiai turėjo praeiti raštingumo testus). Isigalėjo segregacija – juodaodžiams buvo kuriamos atskiros mokyklos, jie galėdavo važiuoti tik autobusų gale, jų galėjo neįleisti į restoranus ar kitas viešojo gyvenimo vietas. Viešo linčiavimo praktika, prieš kurią teisėta valstijų valdžia kartais būdavo bejėgė, o kartais tiesiog nenorėdavo kištis ir gadintis reputacijos, vertė juodaodžių bendruomenę gyventi baimėje.

Nors šiandien ne baltos odos spalvos žmonės nebėra teisiškai diskriminuojami, jie vis dar susiduria su dideliu rasizmu pietuose, jie vis dar neturi lygaus starto su baltaisiais galimybės daugelyje sričių. Žinoma, daug kas gali sakyti, kad juodaodžiai turi lygias teises su baltaisiais, ko gi jie dar nori? Kaip sakė Martin Luther King Jr., „gerai yra pasakyti žmogui, kad jis gali pats save pakelti už savo batų raištelių, tačiau tai pasakyti žmogui, kuris neturi batų, yra žiauru“ („It’s all right to tell a man to lift himself by his own bootstraps, but it is cruel jest to say to a bootless man that he ought to lift himself by his own bootstraps.“) Arba, kaip mums sakė vienas iš prelegentų, galima sakyti, kad įstatymas, draudžiantis miegoti po tiltu, mūsų šalyje taikomas visai vienodai: ir karaliui, ir benamiui. Tačiau visi žino, kurį iš jų, tikėtina, rasime po tiltu.

Kas dar svarbu: juodaodžiai tebėra per mažai reprezentuojami politine prasme. Politinis gyvenimas JAV vis dar yra daugiausiai baltųjų reikalas. Ir, kaip mums sakė Daniella Gibs Leger, Amerikos progreso centro viceprezidentė, „Jei nesi prie stalo, tai esi įtrauktas į meniu“ („if you are not at the table, you are in the menu“).

Balsavimo teisė

Prieš atvykdamas į JAV į balsavimo peripetijas buvau visai neįsigilinęs, ir negalėjau suprasti, kodėl mūsų programoje taip nemažai vietos skiriama balsavimo klausimams. Kas galėtų būti paprasčiau: žmonės balsuoja ir išsirenka tuos, kuriuos nori išsirinkti. Ar ne?

Pasirodo, ne visai. Įsivaizduokime, kad trečdalis miesto yra juodaodžiai. Balsavimas vyksta visame mieste už tuos pačius kandidatus. Žmonės gali rinktis iš trijų juodaodžių ir šešių baltųjų kandidatų. Išrenkami tik trys, surinkę daugiausiai balsų. Kokia tikimybė, kad vienas iš išrinktųjų bus juodaodis? Nelabai didelė, nes baltieji turi persvarą. Tokiu atveju, siekiant geresnio reprezentavimo, galima būtų dalinti miestą į tris rinkimines apygardas, kuriose renkama po vieną atstovą. Jei rinkiminių apygardų ribos bus nubraižytos taip, kad viena jų daugmaž apimtų juodaodžių gyvenamuosius rajonus, vieno juodaodžio atstovo išrinkimas tampa labiau tikėtinas.

Bet tai dar ne viskas. Juodaodžių dalyvavimą rinkimuose riboja dažnas jų skurdas, tad valstija gali apriboti jų dalyvavimą, pvz., reikalaudama balsuotojo registracijai asmens dokumento, kurio išdavimas kainuoja, dėl kurio gavimo reikia gaišti laiką, ir kurio JAV niekam daugiau praktiškai nereikia. Tam, kad žmonės ateitų balsuoti, reikia jiems sudaryti sąlygas. Kas, jei valdžia įkuria tik vieną balsavimo vietą tankiai juodaodžių apgyvendintoje teritorijoje, kad šie turėtų stovėti ilgose eilėse karštyje balsavimo dieną?

Labai nustebau sužinoję statistiką, kad berods tik 80% visų galinčių balsuoti piliečių yra registruoti rinkėjų sąrašuose, o tarp ispaniškai kalbančių piliečių registruotų yra tik 60%. Nelygios galimybės yra, žinoma, tik dalis paaiškinimo, kodėl taip yra, bet jo negalima atmesti.

LGBT

Birželio 7 d. apturėjome įdomų susitikimą su „Log Cabin Republicans“ – respublikonų partijos LGBT ir juos palaikančiųjų organizacijos vienu iš vadovų. Mūsų grupei, kuri turbūt visa be išimties prijaučia (švelnus žodis) demokratams, ir iš kurios bent trys yra LGBT teisių aktyvistai, tai – visiškai nauja patirtis.

Per diskusiją keletą dalykų.

1. Tarp respublikonų yra gėjų ir lesbiečių (ir BT taip pat)! O pati organizacija egzistuoja nuo 1977 m. (beje, jie norėjo pasivadinti Abraomo Linkolno, žymaus pilietinių teisių gynėjo respublikono, vardu, bet tas pavadinimas jau buvo užimtas, tad jie pasivadino Arbraomo Linkolno gimtinės (Log Cabin) vardu.

2. Log Cabin siekia, kad respublikonai priimtų kitos seksualinės orientacijos žmones. Jie palaikė santuokų lygybės iniciatyvas JAV, ir nuolat lobina savus, kad respublikonai priimtų LGBT asmenis, pritartų jų lygioms teisėms. Pagrindinės jų strategijos: a) parodyti, kad LGBT priėmimas nekelia grėsmės šeimos vertybėms (tiesą sakant, Log Cabin irgi yra konservatyvių pažiūrų, jie už santuoką, už ištikimybę šeimoje ir pan.), ir kad lygybės pripažinimas jiems bus naudingas visai visuomenei. b) pagrindinis būdas, kaip tai padaryti – betarpiški ryšiai ir, nenugriūkit, asmeninis liudijimas (skamba kaip evangelijos skelbimo sinonimas, tiesa?). Susidūrus akis į akį su kitos lytinės orientacijos žmogumi nebegali apie jį mąstyti kaip apie kažkokią abstrakčią filosofinę idėją, apie „elgesį“, apie „pasirinkimą“ ir panašiai.

3. Didžiausia tvirtovė, besipriešinanti lygioms LGBT asmenų teisėms, yra evangelikai. Jei maždaug pusė katalikų JAV palaiko tos pačios lyties asmenų santuokas, tai tarp evangelikų tokių – vos 20%. Cabin Log dirba su evangelikais siekdami užmegzti ir palaikyti dialogą. Nors neišeina sutarti dėl daugybės esminių klausimų, net ir su ideologiniais priešininkais galima rasti bendrų pagrindų. Pvz., ar galime sutarti, jog neturi būti prieš LGBT nukreipto smurto? Ar galime konstatuoti, kad LGBT žmonėms irgi reikia suteikti esmines teises? Sakote, Biblija yra prieš homoseksualumą? Pamėginkime tai apsvarstyti kontekste, ar homoseksualumas yra didesnė nuodėmė už neištikimybę šeimoje? Ar Dievas tikrai nori primesti visuotinai teisingą moralę įstatymų keliu?

Nors prelegentui mano kolegos iš „LGBT kairės“ negailėjo malkų, po susitikimo ne vienas žavėjosi šiais respublikonais ir svarstė, kaip jų taktiką panaudoti LGBT teisių plėtrai savose šalyse.

Po susitikimo keliavome į kasmetinį JAV kongreso Washington Pride priėmimą. Jame dalyvavo Kongrese dirbantys LGBT asmenys ir prijaučiantys. Išbandžiau tuos baisiuosius asmeninius įvardžius, kurie kai kam Lietuvoje primena George Orvelo romaną „1984“. Užsiklijavau ant vardo kortelės lipduką, nurodantį, kad į mane galima kreiptis naudojant įvardį „jis“ (he/him/his). Nieko tragiško nenutiko, blogai nepasijutau. 🙂 Niekas tais įvardžiais į mane taip ir nesikreipė.

Religijų laisvė

JAV yra žinoma kaip religijos laisvės ir valstybės nesikišimo į religinių bendruomenių gyvenimą tvirtovė. Tačiau ne visi turbūt žino, kodėl taip yra. Iš tiesų JAV ne nuo pat pradžių egzistavo religijų lygybė. JAV įkūrė kolonistai iš Europos, kurių nemaža dalis bėgo nuo persekiojimų Europoje, ir kurie siekė visų pirma religijos laisvės savo religijai. Daugelis JAV valstijų pradžioje turėjo vieną ar kitą įstatymu įtvirtintą religiją, kuriai buvo renkami mokesčiai iš visų gyventojų, ir už kurios nepaisymą buvo galima ir į kalėjimą pakliūti. Pirmoji valstija, kurioje valstybinės religijos nebuvo, buvo Rhode Island, kurią įkūrė Roger Williams, pabėgęs nuo persekiojimo Masačiusetso valstijoje.

Pirmąja JAV Konstitucijos pataisa buvo nustatyta, kad Kongresas nepriims įstatymų, kuriais būtų įtvirtinama religija, arba kuriais būtų apribojamas religijos praktikavimas. Tačiau ši pataisa galiojo tik Federalinei valdžiai – atskiros valstijos ir toliau galėjo turėti valstybines religijas. Tokių pamažu mažėjo, pirmoji, atsisakiusi valstybinės religijos, berods buvo Virginia dar 1786 m. (joje valstybine religija buvo anglikonybė, taigi, Anglijos, prieš kurią JAV ką tik laimėjo nepriklausomybės karą, valstybinė religija; kaip čia dabar ją paliksi valstybine?). Rhode Island ir Virginia tapo modeliais, kuriais buvo sekama. Paskutinė valstija, atsisakiusi valstybinės religijos, buvo Masačiusetsas 1833 m. Galiausiai Konstitucijos 14-oji pataisa įtvirtino 1-osios pataisos galiojimą ir visoms valstijoms. Didėjant religinei įvairovei didėjo ir supratimas, kad gali nutikti taip, kad ne tavo religija bus valstybinė…

Bendrai imant, amerikiečiai atrodo patenkinti savo valstybės ir bažnyčios atskirumo sistema, nors gal būt dalis jų norėtų atsikratyti ir tokių simbolinių valstybės ir bažnyčios sąsajų, kaip šūkio „mes pasitikime Dievu“, „Tautos po Dievo valdžia“ (a nation under God) sampratos ištikimybės šaliai priesaikoje, ir pan. Jie mano, kad religijos laisvė suteikė religinėms bendrijoms geresnes galimybes veikti ir dėl to religinės bendruomenės JAV yra geresnėje padėtyje šiandien, nei religinės bendruomenės Europoje, ir JAV yra mažiau sekuliari, nei Europa.

Kas, labai tikėtina, yra tiesa.

Rašiau, rašiau, ir deja nesugebėjau aprėpti visų tų gausių įspūdžių ir naujų žinių. Kaip ten bebūtų, ačiū, kad skaitėte 🙂