Valstybės ir bažnyčios atskirumas: Graikija ir Lietuva

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail

Šiandien beskaitydamas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Serif prieš Graikiją (tekstas anglų kalba — čia) radau įdomią pastraipą, iliustruojančią situaciją, kurioje valstybė ir bažnyčia nėra atskiros, labai praktiniu pavyzdžiu.

Cituojamas tekstas buvo iš tarptautinės sutarties, pasirašytos tarp Otomanų imperijos ir Graikijos bei kitų šalių 1913-05-17 (rytoj – lyg 100 metų šiai sutarčiai!). Sutartimi Otomanų imperijai, užleidusiai dalį savo žemių kitoms šalims, įsipareigojama gerbti vietos gyventojus, gerbti taip pat ir jų religinius įsitikinimus bei religines organizacijas. 20-ajame teismo sprendimo punkte be kita ko cituojama ta sutartis taip:

Be valdžios išskirtinai religiniais klausimais ir be vacouf priežiūros teisių muftijai turės jurisdikciją tarp musulmonų santuokos, šeimos, skyrybų, išlaikymo (nefaca), globos, administravimo, nepilnamečių teisių, Islamiškų testamentų ir mutevelli (Tevliet) tarnystės paveldėjimo klausimais.

O po šios pastraipos, iš kurios gal dar ne viskas aišku, seka toks priedas, gražiai atskleidžiantis valstybės ir religijos sričių persipynimą:

Muftijų paskelbti sprendimai bus įgyvendinami kompetentingų Graikijos organų.

Valstybės ir bažnyčios atskirumas – tai jų teisinių sistemų atskirumas

Šią mintį pirmą kartą išgirdau iš profesoriaus Vytauto Mizaro, ir ji man pasirodė be galo taikli.

Graikijoje (ši sutartis tebegalioja Graikijoje ir šiuo metu) valstybės ir bažnyčios atskirumo nėra. Kodėl? Ogi dėl dviejų susijusių tarpusavyje aspektų, kurie abu turi egzistuoti, kad galėtume konstatuoti valstybės ir bažnyčios susipynimą.

  1. Valstybė yra delegavusi religinėms bendruomenėms dalį funkcijų, kurių arba pati išvis neatlieka (tuo labai apsunkindama gyvenimą religinėms bendruomenėms nepriklausantiems arba nepripažintoms religinėms bendruomenėms priklausantiems piliečiams), arba atlieka tik tuo atveju, jei žmogus nepriklauso pripažintai religinei bendruomenei. Pvz., santuokos atveju, valstybė gali pripažinti ir bažnytinę, ir civilinę santuoką, arba – tik bažnytinę. Graikijoje šiandien galima susituokti ir bažnytine, ir civiline tvarka. Bet tarpukario Lietuvoje civilinės santuokos nebuvo, dėl ko kentėjo bedieviai ir religiniai marginalai. Galima būtų sakyti, kad pagal šitą kriterijų Lietuva šiandien yra valstybė be valstybės ir bažnyčios atskirumo/atskyrimo. Tačiau taip nėra. Valstybė neverčia katalikų sudaryti būtinai bažnytinę santuoką. Taigi, Valstybės suteikta privilegija bažnyčioms (jų sudarytų santuokų pripažinimas) nevirsta prievole tų bažnyčių nariams. Kas mus veda prie antrojo punkto:

  2. Valstybė prižiūri, ar tu teisingai laikaisi religinių nuostatų ir įpareigojimų. Čia jau rimta. Sudarius bažnytinę santuoką Lietuvoje valstybė netrukdys tau išsiskirti civiline tvarka. Taip, Lietuvos teismai yra pripaistę nutartyse, kad jie išskirti bažnyčioje susituokusių negali, taigi, tik išbraukia santuoką iš registro, bet tai – tik žodžių žaismas. Išbraukus santuoką iš registro esi laisvas tuoktis iš naujo (žinoma, ne pagal katalikiškas apeigas). Tačiau, kaip matyti iš aukščiau nurodytų Graikijoje galiojančios sutarties nuostatų, visų pirma, musulmonas privalėtų tuoktis pagal islamo teisę, o skyrybų klausimas irgi būtų muftijaus rankose. Nepaklusus muftijaus sprendimui, jo vykdymą užtikrintų ne kas kitas, o Graikijos pasaulietinė valdžia.

Taigi, jei tokioje valstybėje, kaip Graikija, susituokei kaip musulmonas, nori skirtis, ir nenori visų musulmoniškų skyrybų pasekmių, kurios gal būt mažiau patogios, nei civilinės santuokos nutraukimo pasekmės? Daug kas priklauso nuo teisinio reguliavimo, bet gal būt ką nors pakeistų tikėjimo pakeitimas (ypač, jei tikėjimo pakeitimą deklaruotų abu sutuoktiniai).

Turbūt daug kam teko girdėti, kaip Vokietijoje žmonės deklaruoja nepriklausą bažnyčiai, kad nereikėtų mokėti jai mokesčių. Tai – irgi nepilno valstybės ir bažnyčios atskirumo pasekmė. Esu girdėjęs, kad analogiška situacija yra ir su bažnytinėmis santuokomis, nors tvirtinti to negaliu.

Tuo tarpu valstybėje, kurioje valstybė ir religija yra atskiros, visi su religija susiję įsipareigojimai prisiimami savanoriškai; religinius įsipareigojimus galima paversti teisiškai rišančiais, tačiau tik civilinėje teisėje numatytais būdais, kurie taikomi visiems piliečiams vienodai (pvz., sudarant santuoką galima sudaryti ir vedybinę sutartį, kurioje sutuoktiniai gali prisiimti vienas kitam įsipareigojimus, kuriuos privalo prisiimti pagal savo tikėjimą). Tačiau net ir tokiais atvejais pasaulietinė teisė turės pirmenybę, ir susitarimo aspektai, kurie prieštarauja bendriesiems civilinės teisės principams, nebus pripažįstami teismo kaip galiojantys. Pvz., vargu ar sutartyje įsipareigojus neišsiskirti tam tikromis aplinkybėmis teismas verstų laikytis tokios sutarties.

Reziumuojant: valstybėje, kurioje valstybė ir bažnyčia yra atskiros, valstybė nesiekia užtikrinti, kad tikintieji laikytųsi savo religinių įsipareigojimų, jų laikomasi visiškai savanoriškai. Taip yra Lietuvoje. Man tai patinka 🙂

Žinoma, tai nereiškia, kad valstybinės teisinė sistema bus pasaulietinė savo turiniu. Juk nėra sunku religines vertybes perkelti į įstatymus (darant prielaidą, kad yra tokia skirtis, kaip religinės / pasaulietinės vertybės, kad jas galima aiškiai atskirti, nors tokia prielaida abejotina). Pasaulietinė valstybė gali turėti labai religinėmis normomis motyvuotus įstatymus. Bet tai – jau atskira tema.

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail