V. Landsbergis apie ginkluotą pasipriešinimą okupacijos atveju

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail
Vienas populiariausių pasaulyje šaunamųjų ginklų: rusiškas „kalašnikov AK-47“ *

Šiandien Delfi.lt spausdina straipsnį apie prof. V. Landsbergio kalbą Mykolo Romerio universitete vasario 16-osios reikšmės klausimu.

Man pasirodė įdomios jo mintys ginkluoto pasipriešinimo okupacijos atveju tema. Atsakydamas į studento klausimą, ar imtųsi vadovauti ginkluotai rezistencijai, V. Landsbergis sakė:

„Aš nežinau, ar aš pats imčiausi vadovauti partizanų pasipriešinimui, gal atsirastų kitų žmonių. (…) Galbūt aš būčiau už tai kaip ir Sausio 13-osios naktį tokiomis aplinkybėmis, kai paskelbėme AT atsišaukimus, įrašus į vaizdo juostas, kad kai mūsų nebus, žmonės galėtų namuose klausytis, kaip reikia elgtis okupacijos sąlygomis“.

Ir toliau, jau žurnalistė, perfrazuoja:

Politikas pabrėžė, kad neginkluotas pasipriešinimas buvo viena svarbiausių Lietuvos sėkmių, nes esą užpuolikas visuomet siekia ginkluoto pasipriešinimo, kad paskui galėtų tvirtinti užpultojo kaltę. „Gruzinai neištvėrė ir dabar jiems nekas. Į juos šaudė, šaudė, šaudė, galų gale ir jie iššovė, dabar jie kalti“. (…) Pasak jo, yra įvairiausių pasipriešinimo formų: okupacinės valdžios nepripažinimas, įsakymų nevykdymas, atsisakymas bendradarbiauti, skųsti saviškius.

Taigi, V. Landsbergis mato daugiau prasmės neginkluotoje kovoje. Išties, kas būtų nutikę, jei 1991 m. sausio 13-osios naktį televizijos bokšto gynėjai būtų ėmę šaudyti į atvažiuojančius sovietų desantininkus ir tankus? Manau, aukų būtų buvę daug daugiau, greičiausiai ir Parlamento pastatas būtų buvęs puolamas ginklu. Man patiko V. Landsbergio žodžių sąskambis su istoriko Liudo Truskos žodžiais [neveikianti nuoroda pašalinta] diskusijoje apie 1944-1953 Lietuvos partizanų karą ir tai, ką vėliau Sąjūdis iš šio karo išmoko:

Motiejus Valančius sukūrė neginkluotos, taikios rezistencijos koncepciją. Lietuviai jos laikėsi visą XIX amžiaus antrąją pusę, prisiminkime knygnešystę, “daraktoriavimą” ir kt. Tai nestebina, nes Lietuva, turinti mažai gyventojų, negali mūšio lauke įveikti vokiečių ar rusų.

Iš taikios rezistencijos kelio išvedė Lietuvos aktyvistų frontas, 1940-ųjų sukilimas ir pokario partizanai. O geriausiai iš to pasimokė Sąjūdžio žmonės, kai vėl buvo sugrįžta prie neginkluotos rezistencijos.

Turbūt ideologiškai daug kur priešingose barikadų pusėse esantys L. Truska ir V. Landsbergis (beje, čia tik spėjimas 🙂 šiuo atveju sutaria: pasipriešinimas okupacijai Lietuvoje ko gero iš principo prasmingesnis ir naudingesnis be ginklo rankoje.

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail