Stribų nusikaltimai Šiaulių krašte

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail

Benaršydamas Lietuvos ypatingojo archyvo partijos istorijos fondus (vis bandau rasti ką nors apie savo senelių žūtį) radau štai tokį įdomų dokumentą apie stribų siautėjimus Šiaulių krašte. Šiame dokumente Šiaulių MVD skundžiasi centriniam MGB aparatui dėl Šiaulių MGB žinioje esančių „liaudies gynėjų“ veiksmų, pažeidžiančių „revoliucinę tvarką“. Deja, kadangi šis dokumentas nebuvo vienas tų, kurių ieškojau, nepasižymėjau, kurioj byloj jį radau. Neleistina klaida. Bet vis tiek teikiu jį Jums susipažinti:

stribu-nusikaltimai
Šiaulių milicijos skundas dėl Šiaulių MGB žinioje esančių stribų nusikaltimų LSSR MGB

Dokumentas atskleidžia įdomų faktą, kad Sovietų tvarkos priežiūros institucijos ne visuomet vienodai suvokė, kas yra leistina. Iš vienos pusės, matyti, kokio lygio buvo kai kurie „liaudies gynėjų“ būriai. Iš kitos pusės – didelis pliusas Šiaulių MVD, siekusiai pažaboti tokį nesankcionuotą smurtą.

Štai kaip sovietų savanoriškų būrių ir saugumo pajėgų siautėjimo priežastis apibendrina Alexander Statiev knygoje „The Soviet Counterinsurgency in Western Borderlands“, pp. 307-309:

Raudonajai armijai pasiekus pasienio šalis jos kariai siekė atkeršyti priešams pasienio ruožuose. Žiaurios kovos metai suardė jų moralės standartus. Jiems buvo neįdomu, kodėl tiek daug civilių vakarų regionuose nemėgo rėžimo, kurį jie gynė; jie šiuos civilius matė kaip rėmėjus tų, kurie sugriovė jų tėvynę. Šūkis „kareivi, tu – teisėjas“, kurį sulipdė sovietų rašytojas Ila Eyrenburg, raudonojoje armijoje 1944 m. jau buvo įsigalėjęs. Komunistų propaganda skatino klasių konfrontaciją, tačiau nediferencijuoto smurto kultūra kilo iš apačios. Skirtingai nei ankstyvieji bolševikai, vykdydama sukilimų slopinimo kampanijas vakariniame pasienio ruože sovietų valdžia niekada nedavė carte blanche saugumo tarnyboms. Ji siekė, kad represijos būtų centralizuotos ir ribotos. Tačiau praktikoje teritorijų pacifikavimą vienodai lydėjo tiek atsitiktinis, tiek ir sankcionuotas smurtas. Valstybė, vykdydama sukilimo slopinimą, negali išvengti atsitiktinio smurto. Sovietų atveju, tokio pobūdžio smurtą eskalavo dar ir tokie faktoriai: sovietų režimo pobūdis; požiūris, kad vietiniai partizanai buvo vokiečių kolaborantai, kas skatino tiek sankcionuotas, tiek ir neįteisintas represijas; neadekvatus sovietų kareivių ir saugumo pajėgų aprūpinimas ir žemas pragyvenimo standartas palyginti su vietiniais gyventojais, dėl ko jie buvo linkę priešiškai nusiteikusius civilius apiplėšinėti; piktnaudžiavimas alkoholiu; bei socialinė revoliucija, nuleidžiama iš viršaus kaip priemonė įtvirtinti kontrolę pasienio žemėse. Esama stereotipo, esą totalitarinės valstybės saugumo aparatas yra paklusnus režimo įrankis. Tačiau ši prielaida teisinga tik tose vietovėse, kurias vyriausybė stipriai kontroliuoja; sukilimų apimtuose regionuose, kur tokia kontrolė nėra įmanoma, režimas deleguoja savo valdininkams ir kareiviams ypatingas galias ir leidžia jiems pažeidinėti įstatymus ir savo pačių direktyvas, jei tik yra tikima, kad daugelis šių pažeidimų pasitarnaus galutinio tikslo įtvirtinimui. Jei taip, valstybė gali užmerkti akis ir nekreipti dėmesio į jos šalininkų norus pasipelnyti ir atsitiktinius civilių užpuolimus. Totalitarinė valstybė nėra sukurta taip, kad gebėtų reaguoti į savo piliečių nusiskundimus, tad ji turi nuolat stebėti savo tarnautojus ir saugumo tarnybas siekdama užtikrinti, kad šie siekia įtvirtinti valstybės politiką labiau, nei siekia savų tikslų, tačiau tai nėra įmanoma sukilusiuose regionuose.

Taigi, policijos pajėgos laužė įstatymus įtemptuose pasienio regionuose kur kas dažniau, nei senosiose teritorijose. Iš visų nusikaltimų, kuriuos įvykdė MGB karininkai Ukrainoje 1945-aisiais, 70 proc. buvo įvykdyta pasienio zonose, nors gyventojų ten tebuvo viena penkiasdešimtoji visos respublikos gyventojų. Aukštas pareigas užimantys pareigūnai, įskaitant ir Staliną, skatino veiksmus, kurie prieštaravo įstatymui ir oficialioms direktyvoms, bet siekė, kad administratoriai ir policija taip elgsis tik įgyvendindamos vyriausybės tikslus. Buvo lengva atrišti rankas smurtui, kur kas sunkiau buvo suvaldyti jį taip, kad jis kristų tik ant „priešiškų klasių“. Vietiniai vadovai, kuriems valstybė pavedė vykdyti socialinę revoliuciją, bet kurių kontroliuoti ji negalėjo, tapo „dvigubais tvarkos ir betvarkės agentais“, kurie įtvirtindavo kai kuriuos vyriausybės politikos aspektus, tačiau, siekdami savų tikslų, kenkdavo kitų vyriausybės tikslų įgyvendinimui. Dėl jų nusikaltimų nemaža dalis tų, kuriuos režimas laikė sąjungininkais dėl jų klasinės padėties, ir net tuos, kuriems socialinės reformos buvo naudingos, prisijungdavo prie sukilėlių. Sovietų valdžia griežtai nubaudė nemažą dalį administratorių ir policininkų, kurie peržengdavo leistinam įstatymo peržengimui, kuris buvo laikomas naudingu režimo tikslų įgyvendinimui, nustatytas ribas, ir tiesą sakant, nubaudė daug labiau, nei tokiu atveju baustų demokratinėse valstybėse. Tačiau jie tuos „supuvusius obuolius“ nubaudė tik po labai ilgo jų siautėjimo, nes valdžiai trūko gerų kadrų, apie nusikaltimus sužinodavo pavėluotai nes partijos veikėjai saugodavo savo pavaldinius ir slopindavo negatyvią informaciją, o agentūros, kurios stebėdavo įstatymo įgyvendinimą, buvo įgasdintos, o be to, juk nebuvo jokio akivaizdaus teisingumo standarto. Taigi, sovietų kompanija prieš sukilimus tapo kur kas brutalesnė, nei buvo planuota, ir jos aukomis tapo daug atsitiktinių asmenų. Kaip pažymi Paul Vanderwook, „tvarka ir netvarka nėra priešingybės, tai – tik tų pačių supuoklių pusės“. Daugelis nelegalių veiksmų buvo įvykdyti 1944-1946 m., kuomet vakarinių regionų kaimų vietovės buvo „niekieno žemės“, kuriose šeimininkavo ir vyriausybė, ir partizanai. Režimui įgaunant daugiau kontrolės 1947 m. daugelis įstatymų pažeidimų buvo apriboti; tačiau dalis nesankcionuoto smurto, tokio, kuris, pvz., buvo susijęs su piktnaudžiavimu alkoholiu, ir toliau vyko iki pat pasipriešinimo pabaigos, kaip ir nusižengimai, kuriuos valstybė toleravo, tokie, kaip nelegalūs areštai ir kankinimai tardymo metu.

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail