Šį antradienį, 2017 m. gegužės 2 d., Vilniaus apygardos teismas pranešė, kad Rusijos Federacija atsisako perduoti Michailui Gorbačiovui kvietimą liudyti teisme. Jau anksčiau Gorbačiovui tas šaukimas buvo įteiktas asmeniškai, ir jo atstovas iškart informavo, kad Gorbačiovas dalyvauti teismo procese neketina. Taigi, šioje Sausio 13-osios bylos istorijos dalyje turbūt teks dėti tašką.
Robertas Povilaitis, kurio tėvas Apolinaras Povilaitis žuvo Sausio 13-osios naktį, ir kuris dėjo dideles pastangas, kad Gorbačiovo atžvilgiu būtų atliekamas ikiteisminis tyrimas, o vėliau, kad jis bent būtų kviečiamas liudyti, Facebook paskyroje parašė apgailestaująs, kad
Generalinė prokuratūra nedrįso kelti jo atsakomybės klausimo ir nusprendė, kad jis nežinojo apie vykusią karinę agresiją, o viską slapčia organizavo jam pavaldūs asmenys, įskaitant kelis ministrus. Kažkaip prokurorai sugebėjo taip sukonstruoti kaltinimus, kad atrodytų, kad daug SSRS aukšto rango veikėjų buvo susimetę į nusikalstamą grupuotę, kuri sugebėjo pajungti šimtus sau pavaldžių asmenų ir keletą parų miegant SSRS prezidentui įvykdyti tuos karinius veiksmus panaudojant karrines pajėgas ir vidaus kariuomenę. Po kelių parų miego atsibudo tuometinis SSRS Prezidentas ir suprato, kad jis nieko nežinojo kas vyksta. O po mėnesio dar vieną iš organizatorių apdovanojo. Nežinau kas tokia keista istorija gali patikėti, kad valstybės prezidentas nieko nežinojo apie vykdomą karinę agresiją Lietuvoje, bet prokurorai nusprendė tokią liniją laikyti. Tai dėl to labai apgailestauju.
Tačiau man atrodo, kad prokuratūros sprendimas, nepaisant gan aiškios M. Gorbačiovo atsakomybės už Sausio 13-osios įvykius, buvo gana lengvai nuspėjamas ir paaiškinamas.
Kažkaip įtariu, kad ir kaltinimai tariamiems sąmokslininkams Dmitrij Jazov (gynybos ministrui), Vladimir Kriučkov (KGB pirmininkui), Boris Pugo (VR ministrui) bei Oleg Šenin (TSKP CK politbiuro nariui) yra sukonstruoti ne kokių nors prokuratūros turimų faktinių duomenų pagrindu, o žiniomis apie vadovavimo grandinę – maždaug, be jų įsakymų ir tarpusavio koordinacijos tai negalėjo vykti. Bet kita vertus, kaip teisingai pastebi Robertas Povilaitis, tai yra ta pati vadovavimo grandinė, kuri, vienu žingsneliu aukščiau, veda pas M. Gorbačiovą.
Visgi, prokuratūrai reikia įrodyti, kad ne šiaip sau buvo agresija planuojama, – nes agresijos vykdymu niekas nėra kaltinamas (ir nebegali būti kaltinamas dėl senaties). Jiems reikia įrodyti, kad buvo:
- įvykdyti nusikaltimai žmoniškumui / karo nusikaltimai;
ir, kiek tai liečia operacijas įsakiusius įvykdyti asmenis, kad
- tie nusikaltimai buvo iš anksto, ar tiesioginės operacijų kontrolės jų vykdymo metu bėgyje, suplanuoti*. Tai prokuratūra kaltinamajame akte ir bando daryti.
Nežinau pakankamai apie to meto situaciją TSRS, tad nesiimsiu spėlioti, kuri agresijos planavimo versija (su Gorbačiovu viršuje, ar be jo) labiau tikėtina. Tačiau kalbant ne apie agresiją, o apie konkrečius karo nusikaltimus/nusikaltimus žmoniškumui, kuo aukščiau aukščiau operacijos grandinėje yra asmuo, tuo sudėtingiau pagrįsti jo kaltę.
Pvz., aš galiu nesunkiai įsivaizduoti, kad Gorbačiovas, paskvietęs Jazovą, Kriučkovą, Pugo ir Šeniną, jiems nurodė „bendradarbiaujant su vietos komunistais perimti valdžią Vilniuje“. Tai yra vyriausiajam kariuomenės vadui derantis labai bendro pobūdžio strateginius tikslus nurodantis įsakymas – nesigilinant į taktiką ar naudotinas priemones.
Tačiau kažkaip visiškai neatrodo tikėtina, kad jis būtų liepęs konkrečiai važiuoti tankais ant žmonių, šaudyti į beginklius žmones, ar pan. Tiek todėl, kad priemonės yra visiškai ne vyriausiojo vado reikalas, tiek ir todėl, kad tos priemonės yra moraliai atgrasios, ir tokių imamasi tik nematant švelnesnių galimybių (o tokių galimybių ieškojimas, vėlgi, nėra vyriausiojo vado reikalas).
Todėl man atrodo visiškai natūralu, jog prokuratūra ieškojo konkrečių nusikaltimų kaltininkų žemiau, ir „surado“ juos Dmitrij Jazov (gynybos ministro), Vladimir Kriučkov (KGB pirmininko), Boris Pugo (VR ministro) bei Oleg Šenin (TSKP CK politbiuro nario) asmenyse.
Ir visgi, labai norėčiau žinoti, kuo konkrečiai ketinama pagrįsti kaltinimus šiems keturiems. Gal prokuratūra iš tiesų turi kažkokių kietų duomenų apie sąmokslą įvykdyti nusikaltimus žmoniškumui. Tačiau, tokių duomenų nežinant (o jų, atrodo, neviešino nei prokuratūra, nei žiniasklaida) pirmoji reakcija perskaičius kaltinime, kad šis ketvertas, „turėdami tikslą neteisėtu būdu pakeisti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę ir pažeisti teritorijos vientisumą, nutarė tai įgyvendinti darant nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus“ – yra „baikit, nemanau…“
Kur kas lengviau įsivaizduoti, kad nusikaltimai nebuvo iš anksto suplanuoti, kad jie įvyko jau operacijos taktinio planavimo ir vykdymo lygmeny. Tai yra, kad už juos, greta konkrečiai šovusių, užvažiavusių, buožėmis trankiusių kareivių, atsakingi konkrečią situaciją žinoję ir leidę jai eskaluotis, Vilniuje buvę, karo vadai.
Vėlgi, aš nesu užtikrintas, kad prokuratūra iš tiesų neturi jokių nusikaltimų planavimo aukščiausiame lygmenyje duomenų. Gal turi. Jei taip, būtų gerai žinoti, kokie tai duomenys.
* Dar prokuratūra galėtų bandyti įrodyti, kad, net ir nesuplanavus nusikaltimų iš anksto, aukščiausioji vadovybė piktybiškai netyrė tų faktiškai įvykdytų nusikaltimų ir nusikaltėlius dangstė – kas, manding, pagal tarptautinę teisę reikštų lengvą bendrininkavimą (angl. „complicity“) nusikaltimuose – bet prokuratūra to daryti nebando.
Parašykite komentarą