Šaulių patarimai: kokius Lietuvos teisės aktus, kokias tarptautinių sutarčių nuostatas jie siūlė pažeisti

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail
Straipsnio „Šaulių patarimai: kaip neutralizuoti kolaborantus“ ekrano vaizdas
Straipsnio „Šaulių patarimai: kaip neutralizuoti kolaborantus“ ekrano vaizdas

Prieš keletą savaičių buvo paskelbtas dviejų Šaulių sąjungos narių straipsnis „Šaulių patarimai: kaip neutralizuoti kolaborantus“. Straipsnį parengė Šaulių sąjungos mokymo centro instruktorius, atsargos majoras Albertas Daugirdas ir taikliųjų šaulių (snaiperių) skyriaus šaulys, „karo istorijos tyrinėtojas“ Šarūnas Jasiukevičius.

Dėl siūlomų ganėtinai brutalių priemonių straipsnis susilaukė aštrios reakcijos. Jį neigiamai įvertino Seimo narys Arvydas Anušauskas, „provokacija“ pavadino Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas, straipsniuose kritikavo žurnalistai Rimvydas Valatka, Vytautas Bruveris, Andrius Tapinas.

Galiausiai ir pati Šaulių sąjunga išplatino pareiškimą, kuriame atsiribojo nuo dviejų šaulių išsakytų nuomonių. Šaulių sąjungos vadas, duodamas interviu BNS ir vertindamas Š. Jasiukevičiaus ir A. Daugirdo straipsnį, nurodė, kad „įvyko nesusipratimas, ir čia sveikam protui truputį paprieštarauta“, „tačiau sakė, kad sąjunga jų atžvilgiu nesiims jokių veiksmų“.

Jei straipsnis susilaukė tokio tarsi visuotinio pasmerkimo, kodėl aš apie jį vėl rašau?

Visų pirma, nors sąjungos vadovybė atsiribojo nuo A. Daugirdo ir Š. Jasiukevičiaus pareiškimų, tačiau nesiima jokių veiksmų jų atžvilgiu. Jie abu lieka savo buvusiose pozicijose Šaulių sąjungoje. Šaulių oficialiose  priemonėse (interneto svetainėje, Facebook puslapyje) apie šį straipsnį tylima. Sąjungos pareiškimas, kuriuo atsiribojama nuo straipsnio, taip pat yra labai jau „slidus“. Jokie konkretūs siūlyti veiksmai nėra pasmerkiami.

Ar tikėtina, kad tai buvo „provokacija“, ir kad Šaulių sąjunga čia iš tiesų „ne prie ko“? Jei turima omeny užsienio valstybių įtakos agentų veikla, tai – labai abejoju. Yra labai lengva vidinę problemą „nurašyti“ kaip kažkieno darbą „iš išorės“. Šie du asmenys parašė būtent taip, kaip mąsto, tai nebuvo klaida.

Ar tikėtina, kad šie du asmenys pakeitė nuomonę? Vargu. Š. Jasiukevičius jau parašė straipsnį, kuriame gina savo išsakytus teiginius, ir dėl nieko neapgailestauja.

Taigi, Šaulių vadovybės reakcija ne visiškai adekvati. Nors pozicijoje apie mokymą ateityje sakoma, kad „šauliai agresijos atveju valstybę gins ginklu ginkluotų pajėgų sudėtyje, o [okupuotoje teritorijoje] likę šauliai ir piliečiai būtų raginami vykdyti nesmurtinį pasipriešinimą“, dabar šauliai akivaizdžiai mokomi kitaip. Visuomenei nėra pateikta jokia informacija apie pozicijoje minimą „šaulių rengimo programą“, tad galima tik spėlioti, kas, jei ne šaulių mokymo centro instruktoriaus patarimai, ją sudaro.

Keistas ir Šaulių sąjungos vado teiginys, kad „įvyko nesusipratimas“. „Nesusipratimas“ būna tada, kai kažkas lepteli ką nors ne vietoje, kai instrukcija, skirta tik organizacijos nariams, atsiduria viešumoje. Kai Šaulių sąjungos mokymo centro instruktorius – vienintelis visuomenei žinomas su šaulių mokymu susijęs viešasis asmuo – pateikia patarimą įtariamą kolaborantą „nuogą išmesti iš automobilio viešoje vietoje <…> su užrašu po kaklu“ arba kai patariama organizuoti teismus už akių ir skirti mirties nuosprendžius, tai ne šiaip sau nesusipratimas; tai patarimai pažeidinėti Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, vykdyti baustinas veikas.

Galiausiai, lieka neaiškus atsakymas į pagrindinį klausimą: ką mano ne pati Šaulių sąjungos vadovybė, o eiliniai šauliai. Sprendžiant iš komentarų po susijusiais straipsniais bei diskusijų Facebook, bent jau didelė šaulių dalis, deja, palaiko A. Daugirdą su Š. Jasiukevičiumi, o ne sąjungos vadovybės poziciją.

Pamatęs minėtą šaulių patarimų straipsnį aš taip pat kreipiausi į Šaulių sąjungos vadą raštu. Prašiau paaiškinti, ar minėtame straipsnyje išsakytos nuomonės atspindi Šaulių sąjungos nuomonę ir informuoti, ar šauliai yra mokomi tarptautinės humanitarinės teisės normų (kurių akivaizdų neišmanymą ir ignoravimą demonstravo minėtasis straipsnis). Kaip atsakymą į savo laišką gavau žurnalo „Trimitas“ redaktorės persiųstą jau minėtą atsiribojimą nuo Š. Jasiukevičiaus ir A. Daugirdo patarimų. Taip pat buvau informuotas, kad „Šaulių sąjungos nariai nėra mokomi tarptautinės humanitarinės teisės.“

Tiesą sakant, iškart nepatikėjau, kad ginklus laikyti moko, o jų naudojimo principų – ne. Parašiau redaktorei dar kartą:

„Dėkui, aišku, tačiau nesitiki… Gal kas nors man galėtų detaliau paaiškinti, ar, mokant naudoti ginklą (kaip suprantu, šauliai yra to mokomi, kad galėtų karinio konflikto metu tapti ginkluotųjų pajėgų dalimi), yra kartu mokoma, kokios to ginklo naudojimo taisyklės – į ką jį galima nukreipti ir kokiomis aplinkybėmis? Taikos metu tas taisykles nustato Lietuvos teisės aktai, bet karo metu tie patys LR teisės aktai duoda nuorodą į tarptautines sutartis / tarptautinę humanitarinę teisę kaip į taisyklių šaltinius. Ar jūs tikra, kad šauliai to nėra mokomi?“.

Gavau tokį atsakymą:

„Ginklo valdymo testų ir jo panaudojimo taikos metu, vadovaujantis LR teisės aktais, šauliai yra mokomi. LR yra ES ir NATO narė, todėl LR teisės aktai laikosi [sic] tarptautinės teisės principų. Karo/krizės metu rengiama atskira ginklo naudojimo tvarka, taip vadinama ROE, „rules of engagement“, kurioje nusakoma, kokiais atvejais naudojamas ginklas, šios taisyklės skiriasi nuo taikos meto, bet neprieštarauja tarptautinei karo teisei. ROE skirta konkrečiam atvejui, pvz Bosnijos karo ir Afganistane ROE buvo skirtingos. LK taip pat parengtų tinkamas ROE įvertinant realią situaciją/grėsmę.“

Ką gi, suprantu, kas yra ROE, ir kad ROE visuomet atitinka tarptautinės teisės principus, tačiau visgi liko aišku ir tai, kad šauliai nėra mokomi bendrųjų principų, kurie stovi už visų skirtingų ROE taisyklių. Kad elgesio su civiliais karinių konfliktų metu taisyklių jie nėra mokomi.

Ko, tokiu atveju, jie yra mokomi šioje srityje, neskaitant „šaulių patarimų“ išminties?

Visa šitai išsiaiškinus kilo daug liūdnų minčių. Karo teisės ir papročių karinių konfliktų atveju laikytis yra sunku. Net jei kariai su taisyklėmis yra supažindinti, jie jas pažeidinėja. Taip buvo visais laikais visose armijose, veikiančiose itin įtemptomis sąlygomis, jau nekalbant apie junginius, veikiančius partizaniniais metodais. Tačiau kas vyksta, jei jie tinkamo elgesio su civiliais gyventojais net nėra mokomi, jei jie iš anksto yra mokomi taisykles ignoruoti?

Kažkada, 1941 m. birželio sukilimo metu, buvę šauliai buvo pašaukti imtis ginklo, griebėsi jo ir puolė, padėdami „sąjungininkams“ vokiečiams, šaudyti ir suiminėti kolaborantus komunistus. Nemažai jų nesustojo, kai vokiečių buvo paprašyti suvaryti į saugomas stovyklas savo žydų tautybės bendrapiliečius. Dalis jų nesustojo ir tada, kai buvo pasiųsti stoti su šautuvais prie žvyrduobių.

Kodėl?

Žinoma, dalis jų galėjo nesuprasti geopolitinės situacijos, nesuvokti, kad jie dabar jau ne Lietuvos laisvę gina, o yra tapę nacių kolaborantais. Tačiau problema nebuvo vien politikos nesuvokimas. Manau, kad birželio sukilimo dalyviai, tapę policijos batalionų kareiviais, žinodami savo pareigas Tėvynei, buvo pamiršę savo pareigas Žmonijai. O gal tiesiog nebuvo jų išmokyti.

Kai esi nuolat maitinamas propaganda, geopolitinėje situacijoje susigaudyti yra sudėtinga. Žmonės ne iš blogos valios priima sprendimus, kurie, pasirodo, yra klaidingi. Tuomet vienintele atrama gali būti tvirtas ir iš anksto įsisąmonintas ar bent įsikaltas suvokimas apie tai, kokios yra žmogiško elgesio ribos, kas yra leistinas elgesys kare, o koks elgesys – jau savaime nusikaltimas. Palyginti tai, ką žinau, su tuo, ką manęs prašo daryti, jau nebėra taip sudėtinga.

Todėl labai linkiu šauliams, kurie aktyviai rengiasi šalies gynybai, iš anksto įsisąmoninti ir tai, kad minėtieji „šaulių patarimai“ nėra žmoniškas, Lietuvos Respublikos piliečio ir Tėvynės gynėjo elgesys su žmonėmis, net jei tie žmonės būtų tai Respublikai nusikaltę. Dar daugiau: tokį elgesį draudžia ir Lietuvos Respublikos įstatymai, ir Lietuvos Respublikos ratifikuotos tarptautinės sutartys. Lietuvos Respublika, be kita ko, yra ratifikavusi „Konvenciją dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui“, tad pasekus tokiais patarimais tik mirtis išlaisvins nuo grėsmės, kad galite būti baudžiamojo persekiojimo objektas.

Žemiau pateikiu ištraukas iš Daugirdo ir Jasiukevičiaus patarimų ir ištraukas iš tarptautinių sutarčių, kurias minėtieji šaulių patarimai siūlo pažeisti, ištraukas iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, nurodančio, kas už tokių patarimų įgyvendinimą gresia. Ne už visus, žinoma, bet labai lengva atsekti, kiek metų ir už ką.

KOKIUS „ŠAULIŲ PATARIMUS“ VIENAREIKŠMIŠKAI DRAUDŽIA ĮGYVENDINTI TARPTAUTINĖ HUMANITARINĖ TEISĖ, KOKIAS BAUSMES UŽ TAI NUMATO LIETUVOS BK

Teroras, turto naikinimas

A.D.: Gąsdinimas nuo pačios paprasčiausios formos – laiškų. Jei tai neefektyvu, tuomet galima imtis kitų veiksmų – padeginėjimo, langų daužymo, turto naikinimo. Š.J.: Efektyvi priemonė yra užrašai viešoje erdvėje. Ant kolaboranto turto, automobilio, namo. Išjuokiantys, niekinantys užrašai. A.D.: Dažniausiai tokius grasinimus bandoma nuslėpti, todėl pakartotinius geriau „įteikti“ viešai. Pavyzdžiui, kartu su plyta per darbovietės langą. Tuomet apie tai sužinos daugiau kolaboruojančių asmenų. Jie taip pat bus įbauginti.

Tokį elgesį draudžiančios tarptautinių sutarčių normos:

1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijų Papildomas protokolas dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos (I protokolas), 51 straipsnis „Civilių gyventojų apsauga“, 2 ir 3 dalys. „Civiliai gyventojai, taip pat pavieniai civiliai neturi būti puolimo objektu. Prievartos aktai ar grasinimai, prievarta siekiant įbauginti civilius gyventojus, draudžiami. Civiliai saugomi taip, kaip numatyta šiame skyriuje, išskyrus atvejus ir laiką, kai jie tiesiogiai dalyvauja karo veiksmuose.“

Ką už tai numato Baudžiamasis kodeksas:

103 straipsnis. „Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais ar jų turto apsaugos pažeidimas“, 1 dalis. „Tas, kas karo ar ginkluoto konflikto arba agresijos, okupacijos ar aneksijos metu įsakė, kurstė ar organizavo nežmoniškai elgtis ar nežmoniškai elgėsi su tarptautinės humanitarinės teisės saugomais asmenimis: <…> naudojo bauginimo ir teroro priemones; <…>, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dvylikos metų.“

Fizinis smurtas ir žeminantis elgesys

A.D.: Po pirmų mandagių perspėjimų, jei jis tokios kalbos nesupras, galima gerokai prikulti. Kitas veiksmingas būdas yra viešoje vietoje pririšti prie gėdos stulpo su užrašu ant kaklo. Š.J.: Efektyviau nuogą. A.D.: Arba nuogą išmesti iš automobilio viešoje vietoje. Irgi su užrašu po kaklu. Š.J.: Be abejo, reikia nepamiršti šių vaizdų nuotraukų išplatinti socialiniuose tinkluose. A.D.: Ypač skausminga moraliai.

Tokį elgesį draudžiančios tarptautinių sutarčių normos:

1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencija dėl civilių apsaugos karo metu

27 straipsnio 1 dalis: „Konvencijos saugomi asmenys turi teisę, kad visomis aplinkybėmis būtų gerbiamas jų asmuo, garbė, šeimos teisės, religiniai įsitikinimai ir apeigos bei įpročiai ir papročiai. Su jais visada elgiamasi humaniškai; jie ginami nuo smurtinių veiksmų ar grasinimų, įžeidimų ir minios smalsumo.“

31 straipsnis. „Negalima jokia Konvencijos saugomų asmenų fizinė ir moralinė prievarta, ypač siekiant gauti iš jų ar iš trečiųjų asmenų informacijos.“

32 straipsnis. „Aukštosios susitariančiosios šalys sudaro specialų susitarimą, pagal kurį joms draudžiama imtis bet kokių priemonių, galinčių sukelti jų rankose esančių Konvencijos saugomų asmenų fizines kančias arba sunaikinti juos. Šis draudimas aprėpia ne tik žmogžudystę, kankinimą, kūno bausmes, luošinimą ir medicinos bei mokslinius bandymus, nesusijusius su Konvencijos saugomo asmens gydymu, bet ir bet kokias kitas civilinės ar karinės valdžios atstovų taikytas brutalias priemones.“

Ką už tai numato Baudžiamasis kodeksas:

103 straipsnis. „Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais ar jų turto apsaugos pažeidimas“, 1 dalis. „Tas, kas karo ar ginkluoto konflikto arba agresijos, okupacijos ar aneksijos metu įsakė, kurstė ar organizavo nežmoniškai elgtis ar nežmoniškai elgėsi su tarptautinės humanitarinės teisės saugomais asmenimis: <…> kitaip nežmoniškai su jais elgėsi; <…> naudojo bauginimo ir teroro priemones; <…> užgauliai žemino jų orumą; <…>, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dvylikos metų.“

Neteisminės egzekucijos, įskaitant „mirties bausmę“

A.D.: Jei grasinimo veiksmai neduoda efekto, tuomet reikia pereiti prie griežtesnių argumentų – fizinių bausmių – laisvės atėmimo. Š.J.: Būtina parodyti, kad bus imtasi vis skaudesnių priemonių. A.D.: Įvykdomas karo lauko teismas ir, pagal Lietuvos respublikos įstatymus, už valstybės išdavystę paskiriamas nuosprendis. Nors LR įstatymuose nėra numatyta mirties bausmė, bet tarptautinė teisė už šnipinėjimą ir valstybės išdavystę karo sąlygomis tokį nuosprendį numato. Š.J.: Teismas sprendimą gali priimti ir už akių.

Tokį elgesį draudžiančios tarptautinių sutarčių normos:

1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencija dėl civilių apsaugos karo metu

32 straipsnis. „Aukštosios susitariančiosios šalys sudaro specialų susitarimą, pagal kurį joms draudžiama imtis bet kokių priemonių, galinčių sukelti jų rankose esančių Konvencijos saugomų asmenų fizines kančias arba sunaikinti juos. Šis draudimas aprėpia ne tik žmogžudystę, kankinimą, kūno bausmes, luošinimą ir medicinos bei mokslinius bandymus, nesusijusius su Konvencijos saugomo asmens gydymu, bet ir bet kokias kitas civilinės ar karinės valdžios atstovų taikytas brutalias priemones.“

Lietuvos Konstitucinis Teismas  1998 m. gruodžio 9 d. nutarimu yra pripažinęs, kad „mirties bausmė prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 19 straipsniams ir 21 straipsnio 3 daliai“. Šis prieštaravimas nepriklauso nuo to, karo metas, ar taikos.

Ką už tai numato Baudžiamasis kodeksas:

101 straipsnis. „Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymas“. „Tas, kas karo, ginkluoto konflikto, agresijos, okupacijos ar aneksijos metu įsakė, kurstė ar organizavo žudyti ar žudė tarptautinės humanitarinės teisės saugomus asmenis, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos.“

103 straipsnis. „Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais ar jų turto apsaugos pažeidimas“, 1 dalis. „Tas, kas karo ar ginkluoto konflikto arba agresijos, okupacijos ar aneksijos metu įsakė, kurstė ar organizavo nežmoniškai elgtis ar nežmoniškai elgėsi su tarptautinės humanitarinės teisės saugomais asmenimis: <…> baudė kriminalinėmis bausmėmis be nepriklausomo ir nešališko teismo sprendimo ar be gynybos garantijų teisme; <…>, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dvylikos metų.“

Įdomybė, parodanti, ką autoriai išmano apie tarptautinę teisę

Ištrauka iš kito tos pačios serijos straipsnio, parodanti A. Daugirdo tarptautinės teisės žinias:

Š.J.: Ženevos konvencija saugo civilius ir kariškius. Nelegalaus, partizaninio, pasipriešinimo dalyviai gali būti traktuojami kaip paprasčiausi chuliganai ar nusikaltėliai. A.D.: Yra niuansai. Jei jus sulaikys su skiriamaisiais ženklais, tuomet jus traktuos kaip kombatantą (kareivį). Jei būsite apsirengęs kaip civilis ir jus traktuos kaip šnipą, pagal tą pačią Ženevos konvenciją, turi teisę naikinti vietoje.

A. Daugirdas komentavo, kad „Ženevos konvencija“ leidžia sugavus šnipą jį naikinti vietoje. Tačiau tai yra uždrausta jau daugiau nei šimtą metų, dar nuo 1907 m. Hagos konvencijos laikų (buvo uždrausta dar Hagos 1899 konvencijoje, tiesą sakant, tik nežinau dabartinio jos statuso). 1949 m. Ženevos konvencija dėl civilių apsaugos tik dar kartą užtvirtino šnipų šaudymo vietoje negalimumą.

1907 m. IV Hagos konvencija dėl sausumos karo įstatymų ir papročių:

30 straipsnis. Šnipas, pagautas veiksme, nebus nubaustas prieš tai nesurengus teismo. (angl.: „A spy taken in the act shall not be punished without previous trial)“.

KAIP IŠ TIESŲ GALI BŪTI BAUDŽIAMI ASMENYS, NUSIKALTĘ LIETUVOS VALSTYBINGUMUI:

O žemiau yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso normos, kurios gali būti taikomos vertinant asmenų, veikusių prieš Lietuvos suverenitetą, veiklą. Tačiau nuosprendžiai turi būti priimami kompetentingo ir nešališko teismo sprendimu, laikantis baudžiamojo proceso kodekso normų. Tokie „teismai“, kuriuose užtenka už akių surašyti nuosprendį (bile tik būtų kažkas užfiksuota raštu), pagal Lietuvos teisę yra visiškai niekiniai ir nusikalstami.

Taip pat pažymėtina, kad teisingumą įgyvendinti partizaninio karo sąlygomis yra ganėtinai sudėtinga. Tokio pobūdžio baudžiamasis persekiojimas, koks numatytas Lietuvos Respublikos karo padėties įstatyme, yra suprantamas ir įmanomas tik iš okupanto atgautoje teritorijoje.

118 straipsnis „Padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką“. „Tas, kas padėjo kitai valstybei ar jos organizacijai veikti prieš Lietuvos Respubliką – jos konstitucinę santvarką, suverenitetą, teritorijos vientisumą, gynybos ar ekonomikos galią, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų.“

119 straipsnis „Šnipinėjimas“, 1 dalis „Tas, kas turėdamas tikslą perduoti užsienio valstybei, jos organizacijai pagrobė, pirko ar kitaip rinko informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, arba šią informaciją perdavė užsienio valstybei, jos organizacijai ar jų atstovui, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų.“ (panašias veikas numato ir 2 dalis, trumpumo dėlei necituoju).

120 straipsnis „Kolaboravimas“. „Lietuvos Respublikos pilietis, okupacijos ar aneksijos sąlygomis padėjęs neteisėtos valdžios struktūroms įtvirtinti okupaciją ar aneksiją, slopinti Lietuvos gyventojų pasipriešinimą arba kitaip talkinęs neteisėtai valdžiai veikti prieš Lietuvos Respubliką, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.“

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail