S. Drėlingo byla: kaip LAT apėjo EŽTT sprendimą Vasiliausko byloje ir dar kartą pažeidė Konvenciją

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail
EŽTT ir LAT pastatai
EŽTT ir LAT pastatai

[Platesnė LAT sprendimo S. Drėlingo byloje analizė buvo publikuota liberties.eu platformoje.]

2016 m. balandžio 12 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija priėmė sprendimą Stanislovo Drėlingo byloje. S Drėlingas buvo kaltinamas tuo, kad dalyvavo suimant vieną iš Lietuvos partizanų vadų Adolfą Ramanauską „Vanagą“ ir jo žmoną Birutę Mažeikaitę. Prokuratūra tai įvertino kaip prisidėjimą prie „nacionalinės-etninės-politinės“ grupės genocido. Kaip žinia, A. Ramanauskas vėliau buvo kankinamas ir nuteistas mirties bausme, o jo žmonai skirta 8 metų įkalinimo lageryje bausmė (tiesa, lageryje ji išbuvo tik dvejus metus).

Taigi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas – plenarinė sesija, susidedanti iš septyniolikos Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų – tarė paskutinį žodį S. Drėlingo byloje. Ir nusprendė, kad S. Drėlingas buvo pagrįstai nuteistas dėl bendrininkavimo vykdant genocidą.

Delfi.lt šią žinią iškart „nukišo“ į puslapio apačią. 15min.lt parašė, kad S. Drėlingas galės mėgautis laisve, nes LAT bausmę jam sumažino iki kalėjime faktiškai išbūto laiko – 5 mėn ir 6 dienų (beje, iš įkalinimo įstaigos S. Drėlingas buvo paleistas jau prieš kurį laiką).

Atrodo, nei viena žiniasklaidos priemonė kažkaip nesuvedė galų: šia nutartimi LAT ne šiaip sau pripažino eilinį KGBistą dalyvavus genocide, ir ne šiaip sau eilinį kartą už genocidą – nusikaltimų nusikaltimą – skyrė juokingai mažą bausmę. Šia nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė savo praktiką sinchronizuoti su Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, konkrečiau – su EŽTT sprendimu V. Vasiliausko byloje. Tai buvo padaryta visiškai vieningai: iš 17 teisėjų nei vienas nepareiškė atskirosios nuomonės. Ir tokiu būdu Lietuvos Respublika, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo asmenyje, vėl pažeidė Europos žmogaus teisių apsaugos konvencijos septintąjį straipsnį, įtvirtinantį principą, kad niekas negali būti nuteistas už veiką, kuri nebuvo laikoma nusikaltimu jos padarymo metu.

LAT nutartis S. Drėlingo byloje jau yra paskelbta viešai. Aš ją įsikėliau į tinklaraščio „Genocido bylų“ sekciją, galite pasiskaityti. EŽTT sprendimas Vasiliausko byloje taip pat yra paskelbtas viešai, išverstas į lietuvių kalbą. Esmines sprendimo ištraukas galite rasti mano tinklaraštyje štai čia, visą tekstą galite rasti Vyriausybės atstovės EŽTT svetainėje štai čia.

Šiame straipsnelyje tiesiog parodysiu, kaip LAT apėjo EŽTT sprendimą Vasiliausko byloje ir sukonstravo argumentą, kad S. Drėlingo veikla prilygintina dalyvavimui genocide, tokiu būdu, kuris iš anksto buvo atmestas EŽTT sprendime Vasiliausko byloje. Būdas, kuriuo LAT pasinaudojo EŽTT sprendimo tekstu, nedarytų garbės mokslinio darbo autoriui, o jau skaitytojas tegul sprendžia, kiek tai tinka teismui. Lietuvos Aukščiausiajam.

Kaip EŽTT sprendimą Vasiliausko byloje aprašė LAT

Taigi, pažiūrėkime į tas LAT nutarties vietas, kur Teismas referuoja EŽTT sprendimą Vasiliausko byloje.

„12. Nagrinėjamos kasacinės bylos kontekste reikšmingas ir po joje skundžiamų sprendimų priimtas Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 35343/05), kuriuo nustatytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio (nullum crimen sine lege) pažeidimas dėl pareiškėjo nuteisimo pagal BK 99 straipsnį už Lietuvos gyventojų politinės grupės genocidą – dalyvavimą 1953 m. nužudant du Lietuvos partizanus. EŽTT, be kita ko, konstatavo, kad 1953 m. tarptautinė sutartinė teisė į genocido apibrėžimą neįtraukė politinių grupių, taip pat pakankamai aiškiai nebuvo galima nustatyti, kad tarptautinėje paprotinėje teisėje būtų numatytas platesnis genocido apibrėžimas už tą, kuris įtvirtintas Konvencijos prieš genocidą II straipsnyje (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 178). Nagrinėdamas, ar Lietuvos teismų pareiškėjo V.Vasiliausko byloje pateiktas jo veiksmų aiškinimas atitiko genocido sąvokos sampratą, kokia ji buvo 1953 m., EŽTT, be kita ko, nurodė, kad valstybės institucijos turi diskreciją aiškinti genocido apibrėžimą plačiau už numatytąjį 1948 m. Konvencijoje prieš genocidą. Tačiau ši diskrecija neleidžia nacionaliniams teismams nuteisti asmenis pagal tokį platesnį apibrėžimą retrospektyviai. Atsižvelgdamas į tai, kad 1953 m. politinės grupės nebuvo įtrauktos į genocido apibrėžimą pagal tarptautinę teisę, EŽTT konstatavo, kad prokurorai neturėjo teisės retrospektyviai kaltinti, o nacionaliniai teismai – retrospektyviai nuteisti pareiškėjo V. Vasiliausko už Lietuvos partizanų kaip politinės grupės narių genocidą.“

„Iš EŽTT sprendimo byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą taip pat matyti, kad Didžiosios kolegijos vertinimu Lietuvos teismai sprendimuose, priimtuose pareiškėjo V. Vasiliausko baudžiamojoje byloje, nepakankamai pagrindė išvadas, kad Lietuvos partizanai sudarė reikšmingą nacionalinės grupės dalį, tai yra dalį grupės, saugomos pagal Konvencijos prieš genocidą II straipsnį.“

Ir tai viskas, ką LAT pasakė apie EŽTT sprendimą Vasiliausko byloje; tiesa, dar keletą kartų pateikė nuorodas į ją, kaip į pavyzdį, įtvirtinantį įvairius tarptautinės teisės aiškinimo aspektus. Tad pereikime prie analizės.

LAT teigia, kad EŽTT Konvencijos 7 straipsnio pažeidimą Vasiliausko byloje pripažino dėl dviejų priežasčių. Visų pirma todėl, kad V. Vasiliausko atveju buvo pritaikytas platesnis genocido apibrėžimas – į jo saugomų grupių sąrašą buvo įtrauktos ne tik nacionalinės, etninės, rasinės ir religinės, bet ir politinės grupės. Antra, ir tai neskamba kaip su pirmąja priežastimi kaip nors susijusi aplinkybė, – EŽTT tariamai pasigedo Lietuvos teismų sprendimuose aiškumo: Lietuvos teismai esą „nepakankamai pagrindė išvadas, kad Lietuvos partizanai sudarė reikšmingą nacionalinės grupės dalį, tai yra dalį grupės, saugomos pagal Konvencijos prieš genocidą II straipsnį“. Toliau nutartyje, nuo 13 punkto, LAT plenarinė sesija ir pateikia tokį partizanų reikšmingumo pagrindimą.

Ką EŽTT iš tiesų parašė

Nurodydama antrąją priežastį LAT užsiminė apie tai, ką sąmoningai nutylėjo pateikdama santrauką priežasčių, dėl kurių EŽTT pripažino Lietuvą pažeidus Konvencijos 7 straipsnį. Užsiminė apie tai, kas buvo parašyta nebaigtoje cituoti EŽTT sprendimo Vasiliauskas prieš Lietuvą dalyje. Pažiūrėkime visą šiuo atveju reikšmingą EŽTT sprendimo pastraipą (pažymėjau dalį, kurią LAT praleido):

„181. Teismas pripažįsta, kad valstybės valdžios institucijos turi diskreciją aiškinti genocido apibrėžimą plačiau už numatytąjį 1948 m. Genocido konvencijoje. Tačiau ši diskrecija neleidžia vidaus teismams nuteisti asmenis pagal tokį platesnį apibrėžimą retrospektyviai. Teismas taip pat jau nustatė, kad 1953 m. politinės grupės nebuvo įtrauktos į genocido apibrėžimą pagal tarptautinę teisę (žr. 178 punktą pirmiau). Iš to seka, kad prokurorai neturėjo teisės retroaktyviai kaltinti, o vidaus teismai – retroaktyviai nuteisti pareiškėjo už Lietuvos partizanų kaip politinės grupės narių genocidą (žr. taip pat Konstitucinio Teismo nutarimą, 60 punktas pirmiau). Be to, net jei vėlesnis tarptautinių teismų termino „iš dalies“ išaiškinimas būtų buvęs numatomas 1953 m., nacionalinių baudžiamųjų teismų konstatuotuose faktuose nebuvo įtikinamų išvadų, pagal kurias Teismas galėtų įvertinti, kokiu pagrindu nacionaliniai teismai nusprendė, kad 1953 m. Lietuvos partizanai sudarė reikšmingą nacionalinės grupės dalį, kitaip tariant, dalį grupės, saugomos pagal Genocido konvencijos II straipsnį. Todėl Teismas nėra įsitikinęs, kad nagrinėjamoje byloje reikšmingu metu pareiškėjas, net ir su teisininko pagalba, galėjo numatyti, kad Lietuvos partizanų nužudymas buvo lietuvių nacionalinės arba etninės grupės genocidas“.

Taigi, LAT tiesiog per vidurį nutraukia EŽTT sprendimo pastraipą, ir taip praleidžia esminį EŽTT argumentą. O argumentas buvo toks. Net ir tuo atveju, jei laikytume, kad Lietuvos teismai nuteisė V. Vasiliauską ne dėl politinės grupės – Lietuvos partizanų, – o dėl partizanų, kaip lietuvių tautos (pagal Genocido konvenciją – saugomos grupės) dalies, genocido, tai toks grupės naikinimo „iš dalies“ aiškinimas negalėjo būti prieinamas V. Vasiliauskui 1953 m. Tai yra, V. Vasiliauskas (lygiai kaip ir S. Drėlingas) negalėjo numatyti, kad jo kova su partizanais gali būti prilyginta lietuvių tautos genocidui.

Pažiūrėti, kokiu būdu EŽTT vystė argumentą, kad 1953 m. nebuvo prieinama išplėstinė sąvokos „iš dalies“ interpretacija, galima aukščiau EŽTT sprendime:

„176. Toliau Teismas vertina Vyriausybės atsakovės teiginius, kad dėl savo ypatingo reikšmingumo Lietuvos partizanai buvo „dalis“ nacionalinės grupės, tai yra grupės, saugomos pagal Genocido konvencijos II straipsnį. Šiuo požiūriu Teismas pastebi, kad 1953 m. nebuvo teisminį genocido apibrėžimo aiškinimą pateikiančios nė vieno tarptautinio tribunolo praktikos. Genocido konvencijos travaux préparatoires suteikia nedaug nuorodų, ką Konvencijos rengėjai turėjo omeny vartodami terminą „iš dalies“. Ankstyvieji Genocido konvencijos komentatoriai pabrėžė, kad terminas „iš dalies“ apima esmingumo reikalavimą (žr. 93 punktą pirmiau). Pati Genocido konvencija numato, kad šį nusikaltimą charakterizuoja „tikslas sunaikinti visiškai ar iš dalies grupę kaip tokią“, esmingumo reikalavimą taip pat palaiko Rezoliucija 96 (I), pagal kurią „genocidas yra teisės į egzistavimą paneigimas ištisoms žmonių grupėms“. Atsižvelgdamas į tai, kad Genocido konvencijos tikslas yra nukreiptas į masinius nusikaltimus, TBTBJ paminėjo platų pripažinimą, kad tikslas sunaikinti turi būti nukreiptas bent jau į esmingą grupės dalį (žr. 98 punktą pirmiau). Genocido nusikaltimo sunkumą taip pat rodo griežtos būtinosios sąlygos apkaltinamajam nuosprendžiui priimti – specialaus tikslo įrodymai ir įrodymai, kad buvo taikytasi sunaikinti visą grupę, ar esmingą jos dalį (žr. 106 punktą pirmiau). Taigi Teismas mano, kad galima pagrįstai teigti, jog 1953 m. buvo numatoma, kad terminas „iš dalies“ apėmė esmingumo reikalavimą.“

„177. Tai nurodęs, Teismas, žinoma, pripažįsta, kad genocido nusikaltimas buvo vėliau plėtojamas tarptautinėje teisminėje praktikoje. Pusei amžiaus prabėgus po įvykių, už kuriuos buvo nuteistas pareiškėjas, atsirado formuluotės „iš dalies“ teisminio aiškinimo gairės, kai bylos dėl genocido buvo nagrinėjamos TBTBJ, TBTR ir TTT. Konkrečiai, kaip matyti iš 97-108 punktuose nurodytos teisminės praktikos, tyčinis saugomos grupės „išskirtinės“ dalies naikinimas gali būti laikomas visos saugomos grupės genocidu, jei toji „išskirtinė“ dalis buvo esminga dėl labai didelio jos narių skaičiaus. Be to, greta kiekybinio grupės dalies, į kurią kėsinamasi, dydžio, teisminis išaiškinimas patvirtino, kad jos „reikšmingumas“ saugomoje grupėje taip pat gali būti naudingas požymis vertinimui. Kad ir kaip būtų, šis formuluotės „iš dalies“ aiškinimas negalėjo būti pareiškėjo numatomas byloje reikšmingu metu.“

Tai, kad platus, nuo 1985 m. pradėtas vystyti sąvokos „iš dalies“ aiškinimas (kurio pradžia yra maždaug 1985 m., ir kuris buvo išvystytas tribunolų Ruandai ir buvusiai Jugoslavijai) negalėjo būti prieinamas V. Vasiliauskui 1953 m., ir tai buvo vienas esminių pagrindų, leidusių Europos Žmogaus Teisių Teismui pripažinti Lietuvą pažeidus Europos žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnį.

EŽT Konvencijos 7 straipsnio pažeidimo pasekmės

Beje, EŽT Konvencijos 7 straipsnio pažeidimo konstatavimas, skirtingai nuo daugelio kitų pagrindų, dėl kurių EŽTT gali nustatyti buvus Konvencijos pažeidimą, reiškia, kad pats nuosprendis buvo neteisingas. Nustačius Konvencijos pažeidimą dėl, pvz., per ilgo bylos nagrinėjimo, blogų kalinimo sąlygų, ar pan., nieko nepasakoma apie patį nuosprendį asmeniui, ir daugeliu atvejų problemą galima išspręsti nekeičiant nuosprendžio. Tačiau nustačius Konvencijos 7 straipsnio pažeidimą, nustačius, kad asmuo buvo nuteistas pagal įstatymą, kuris negaliojo tariamo nusikaltimo padarymo metu, vienintelis būdas atsižvelgti į EŽTT sprendimą yra nuosprendžio atšaukimas.

Taigi, šiuo atveju, nuteisdama S. Drėlingą už dalyvavimą genocide, LAT pakartotinai pažeidė EŽT Konvencijos 7 straipsnį. O S. Drėlingui ir kitiems nepagrįstai nuteistiems dėl partizanų genocido atsiveria plačios durys skųsti Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teismui. Tokios bylos, kiek suprantu, turėtų būti nagrinėjamos jau supaprastinta tvarka, nes yra analogiškos V. Vasiliausko bylai.

Beje, LAT argumentacija, kuria „užtaisoma“ ankstesnių sprendimų genocido bylose spraga – bandymas pagrįsti, kodėl partizanai laikytini esmine lietuvių tautos dalimi, ir kodėl kova su jais laikytina tautos genocidu, – taip pat yra ir įdomi, ir skylėta kaip rėtis. Bus ūpo, parašysiu iš apie tai.

Kodėl?

Kodėl LAT taip pasielgė? Siekdama išvengti nepalankaus viešumo? Nenorėdama vėl įskaudinti buvusių partizanų, disidentų, politkalinių, kitų patriotiškai nusiteikusių Lietuvos gyventojų, kurie „paprastuoju būdu“ supranta, ką reiškia „kagėbisto išteisinimas“? Norėdama problemą atidėti, kol bus palankesnė politinė situacija (pvz., baigsis konfrontacija tarp vakarų ir Rusijos)? Iš tiesų tikėdama, kad EŽTT padarė klaidą „išteisindama“ Vasiliauską? Sunku pasakyti. Jei visgi būtų teisinga paskutinė teorija, reikėjo atrasti kitą būdą nei EŽTT sprendimo esmės „numuilinimas“. Toks metodas dažnai naudojamas bylos šalių, bet kad taip elgtųsi Teismas…

Kur kas paprasčiau matyti mechanizmą, kaip tai buvo padaryta. Lietuvos teisinė sistema dėjo dideles pastangas siekdama nepralaimėti Vasiliausko bylos. Sunku kitaip paaiškinti labai patogiu laiku, prieš pat EŽTT klausymus Vasiliausko byloje, priimtą 2014 m. kovo 18 d. Konstitucinio Teismo sprendimą. Taip pat buvo siekiama bylą EŽTT „užgesinti“ argumentuojant, kad po to Konstitucinio Teismo sprendimo problema išsispręs savaime, nes atsirado galimybė atnaujinti procesą, ir pan. (o dabar matome, kaip ji būtų „išsisprendusi“).

O visgi bylą pralaimėjus, „teisingai“ jos interpretacijai toną uždavė teisėjas iš Lietuvos Egidijus Kūris, savo atskirojoje nuomonėje parašęs apie EŽTT Didžiosios Kolegijos daugumos sprendimą taip, tarsi vienintelė EŽTT nustatyta problema nacionalinių teismų sprendimuose Vasiliausko byloje būtų buvęs argumentavimo trūkumas (žr. straipsnį „Poezija teismo sprendime“). Tokią interpretaciją čia pat pasigavo ir autoritetingai įtvirtino dabartinis Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas. O dabar tą pačią interpretaciją adaptavo ir LAT.

Tai tokia šios LAT nutarties priešistorė. Bepigu rašyti atskirąsias nuomones, nuo kurių niekas nepriklauso, ar komentuoti teismų sprendimus žiniasklaidoje.

Tačiau kai LAT teisėjų kolegija sąmoningai priima tokią nutartį, kokią priėmė, Lietuvos istorinio teisingumo politika ima atrodyti nykiai.

PS

Ne per seniausiai EŽTT savo sprendimo Vasiliausko byloje santrauką pateikė 2015 m. ataskaitoje, kurią verta pacituoti ištisai, nes ji atskleidžia, kaip pagrindiniai sprendimo bruožai suprantami teismo kanceliarijoje.

Tekstą angliškai rasite ECHR Annual Report 2015:

=====

Sprendime Vasiliauskas prieš Lietuvą buvo iškelta problema, ar pareiškėjo nuteisimas už genocidą dėl dalyvavimo dviejų lietuvių partizanų nužudyme karinės operacijos, įvykusios 1953 m., metu, galėjo būti numatomas.

Didžioji Kolegija nustatė, kad pareiškėjo nuteisimas, nepaisant to, ar pagrindu būtų tai, kad politinės grupės yra tariamai saugomos Genocido konvencijos, ar tai, kad partizanai laikytini saugomos nacionalinės grupės dalimi, neturėjo pagrindo 1953 m. teisėje, todėl buvo nustatytas [EŽT] Konvencijos 7 straipsnio pažeidimas.

Šis sprendimas yra reikšmingas, nes Didžiajai Kolegijai pirmą kartą teko spręsti ar Baltijos šalių partizanų persekiojimai, vykdyti sovietų valdžios po Antrojo pasaulinio karo yra laikytini genocidu. Konkrečiau, Didžiajai kolegijai reikėjo nuspręsti, ar Lietuvos partizanai buvo tarptautinės teisės (konvencinės ar paprotinės) nuo genocido nusikaltimo saugoma grupė ar grupės dalis 1953 m.

Visų pirma Teismas sprendė, kad nėra jokio pagrindo manyti, kad nuo genocido nusikaltimo, kaip jis apibrėžtas Genocido Konvencijos II straipsnyje, buvo saugomos politinės grupės. [ir antra, kad nėra vieningos nuomonės klausimu, ar] paprotinė tarptautinė teisė nuo šio nusikaltimo saugojo ir politines grupes 1953 m.

Trečia, [Teismas nustatė, kad] pareiškėjas negalėjo numatyti, kad dviejų partizanų nužudymas bus laikomas sudarančiu etninių lietuvių ar Lietuvos piliečių (saugomų grupių) genocido nusikaltimą. Net jei tarptautinė paprotinė teisė 1953 m. ir būtų saugojusi partizanus kaip reikšmingą „nacionalinės“ grupės dalį (o tokio tvirtinimo Teismas taip pat nepriėmė), šalies teismai savo sprendimuose nenurodė, kaip Lietuvos partizanai galėjo sudaryti tokią nacionalinės grupės dalį. Teismas taip pat priėmė, kaip „ne be svorio esantį“ pareiškėjo argumentą, kad Sovietų valdžios siekis buvo sunaikinti partizanų grupę kaip aiškiai identifikuojamą atskirą grupę, kurią charakterizavo ginkluotas pasipriešinimas sovietų valdžiai (taigi – ne kaip kitos saugomos grupės dalį). Ketvirta, teismas atsižvelgė į genocido nusikaltimo sunkumą, kurį atspindi reikalavimai, kurie turi būti išpildyti prieš priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

Apibendrindamas Teismas teigė, kad nėra įtikintas, kad pareiškėjo nuteisimas už genocidą gali būti laikomas suderinamu su to nusikaltimo samprata tarptautinėje teisėje veikos padarymo metu (1953 m.), ir todėl tuo metu negalėjo būti pareiškėjo numatytas.

========

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail