Robinzono Kruzo pamąstymai apie religijos laisvę

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail

Tenka gan toli vežioti vaikus į mokyklą ir darželį, tad kartą užtikau štai šitą laisvai atsisiunčiamų knygų svetainę ir labai apsidžiaugiau ten radęs knygų ir audio formatu. Nors knygos skirtos 5-8 metų moksleiviams, mano septynmetis ir penkiametė labai įdėmiai jų klauso važiuodami į mokyklą/darželį ar pas diedukus į Kauną.

Perklausėme Tomo Sojerio nuotykius, o dabar klausome „Robinzoną Kruzą“. Nuostabi knyga, kurios pats vaikystėje nebuvau skaitęs, tad mielai klausausi. Knyga pilna Robinzono Kruzo pamąstymų apie Dievą, sąžinę, krikščionio požiūrį į kitas religijas ir kultūras (laukinius, katalikus), moralę, gyvenimo prasmę. Ypač buvo įdomu klausyti, kaip Kruzas mąsto apie laukinių padėtį prieš Dievą: viena vertus, jie nežino Dievo tiesos ir yra „palikti savo laukinėms aistroms“, įskaitant žmogėdrystę. Kita vertus, jų elgesį vertinant reikia atsižvelgti į tą tiesos apreiškimo mąstą, kurį jį turi, ir gal būt pagal jį jie gyvena geriau nei daugelis krikščionių… Tekstas, kurį mielai būčiau aptarinėjęs moralinės teologijos paskaitose LCC.

O įdomu, ar sovietmečiu ši knyga buvo leidžiama, ir ar jos turinys nebuvo kaip nors „patobulintas“? Sunku įsivaizduoti tiek teologijos prikimštą knygą kaip vieną iš pienieriams skirtų skaitinių 🙂

Vakar vakare, berods XVII skyriuje, Kruzas su penktadieniu skerdė laukinius (brrr, suabejojau, ar vaikams tai klausyti, bet čia gi visgi klasika…), o štai šiandien, XVIII skyriuje, Robinzonas, išgelbėjęs Penktadienio tėvą ir ispaną iš laukinių, ketinusių juos suvalgyti, filosofavo politikos temomis, koks jis karalius esąs savo valdose su trimis visiškai jam atsidavusiais pavaldiniais. Ir staiga išgirdau kažką, kas man labai artima pagal profesiją:

Mano sala dabar buvo gyvenama, maniau turįs labai daug valdinių ir man dažnai kildavo linksma mintis, kad esu tarsi koksai karalius. … Be to, įsidėmėtina, kad nors turėjau tik tris valdinius, visi jie buvo skirtingo tikėjimo. Mano Penktadienis buvo protestantas, jo tėvas – stabmeldys ir žmogėdra, o ispanas – katalikas. Vis dėlto aš suteikiau sąžinės laisvę visose savo valdomose srityse.

Visų pirma prajuokino, kad Penktadienį, tuose tyruose, kur nebuvo nei konfesijų, nei pamaldų, jis įvardijo protestantu. Antra, čia pamatome knygos autorių Danielių Defoe iškeliant „sąžinės laisvės“ idėją – ir šią laisvę Defoe herojus R. Kruzas suteikė net laukiniu – žmogėdrai.

Anuo metu sąžinės laisvė nebuvo madinga idėja. Kiek vėliau knygoje Defoe pasakoja, kad ispanai anais laikais sučiuptus kitatikius anglus (anglai, kaip žinia, buvo anglikonai, kas yra tam tikra protestantizmo atmaina) atiduodavo „kunigams“ ir inkvizicijai į rankas. Kiek teko skaityti, ir pats Danielis Defoe, būdamas škotas presbiterionas, susilaukė persekiojimų dėl savo sąžinės laisvės Anglijoje.

Būtent neprisitaikėliai protestantai ar į juos panašūs (pvz., anabaptistai, trečioji reformacijos atšaka) kažkada buvo tie, kurie pasiūlė ir pagrindė sąžinės laisvės idėją, kuri šiandien yra vienas iš kertinių demokratinių visuomenių akmenų. Jie, tiesa, ne visuomet buvo tie, kurie geriausiai sugebėjo ją įgyvendinti. Robinzono Kruzo teologiniai pamąstymai yra viena iš ankstyvųjų tų idėjų išraiškų. Gerai, kad mūsų vaikai gali apie tai skaityti ne tik istorijos vadovėliuose, bet ir grožinėje literatūroje.

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail