Šiandien, 2019 m. kovo 20 d., Hagos tribunolo* apeliacinė kolegija skyrė buvusiam Bosnijos serbų lyderiui Radovanui Karadžičiui įkalinimo iki gyvos galvos bausmę. Tai padaryta išnagrinėjus jo ir prokurorų skundus. Bausmė jam skirta už karo nusikaltimus ir genocidą Srebrenicoje (Apie tai vakar pranešė ir Lietuvos žiniasklaida.)

Ko Lietuvos žiniasklaida nepranešė (ne, jokio sąmokslo tame nėra), – tai kad tribunolas, atmesdamas R. Karadžičiaus apeliaciją (beveik visus jos punktus), kartu atmetė ir prokurorų apeliaciją dėl teisiamosios kolegijos sprendimo, kuriuo R. Karadžičius buvo išteisintas dėl genocido kitose nei Srebrenica Bosnijos savivaldybėse. Su tribunolo sprendimu galima susipažinti čia, apie genocidą savivaldybėse kalbama 292-304 psl.

Kodėl tai reikšminga? Tai nėra kažkokia naujiena Hagos tribunolo sprendimuose. Ir iki šiol niekur, išskyrus Srebrenicą, genocidas nebuvo pripažintas. Apie šitai rašau, kadangi Hagos tribunolo jurisprudencija tariamai seka ir Lietuvos teismai „partizanų genocido“ bylose, kurie, tačiau, priima tokius sprendimus, kurie būtų visiškai nesuprasti Hagos tribunoluose. Turiu omeny visų pirma Drėlingo bylą, kurią neseniai pateisino ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas (žr. mano neseną straipsnį apie EŽTT sprendimą Drėlingo byloje).

Hagos tribunolų argumentacija pasižymi genocido sampratos išgryninimu ir bandymu nubrėžti aiškias ribas tarp skirtingų nusikaltimų rūšių, ir tuo ji labai skiriasi nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimų, kuriais genocido samprata suveliama neatpažįstamai, kad tiktų ir sovietų nusikaltimams.

Taigi, pažiūrėkime, kokiais argumentais Hagos tribunolo apeliacinė kolegija atmetė prokurorų argumentus, kad genocidas vyko ne tik Srebrenicoje, bet ir kitur Bosnijoje.

Tribunolas pripažino, kad, iš savivaldybių buvo išvaryti visi kroatų ir bosniakų tautybių asmenys, kad dalis bosniakų ir kroatų taip pat buvo nužudyta, su kitais buvo žiauriai elgiamasi belaisvių stovyklose, o daugeliui teko patirti sukrečiantį ir pažeminantį išvarymą iš gimtųjų vietų. Tai yra, tribunolas pripažino, kad buvo vykdomos veikos, kurios gali vykti ir vykdant genocidą. Tačiau tribunolas pažymėjo, kad nebuvo įtikintas, kad tariamai Karadžičiaus ir kitų serbų lyderių turėtas genocido siekis, – siekis sunaikinti musulmonus ir kroatus kaip grupes, pilnai ar iš dalies, – yra vienintelis protingas paaiškinimas tiems nusikalstamiems veiksmams (jų deriniui) paaiškinti. Labiau tuos nusikaltimus atitinkančiu nusikalstamu siekiu tribunolas laikė siekį priverstinai pašalinti musulmonus ir kroatus iš Serbų Respublikos teritorijos.

Atmesdamas prokurorų apeliacinį skundą dėl genocido savivaldybėse tribunolo apeliacinė kolegija be kita ko pažymėjo, kad genocidinio siekio hipotezė nepaaiškina, kodėl savivaldybėse, kurias kontroliavo bosnių serbų pajėgos, buvo nužudytas santykinai nedidelis skaičius kroatų ir musulmonų. Kolegija prisiminė ankstesnę tribunolo praktiką tuo klausimu. Pagal tą praktiką genocido siekiui nustatyti tais atvejais, kai nėra tiesioginių tokio siekio įrodymų, gali būti naudojami duomenys apie plačiu mastu vykdytus nužudymus ir kitus nusikaltimus. Tačiau tuos nusikaltimus reikia vertinti atsižvelgiant į bosnių serbų pajėgų kontroliuotą teritoriją ir turėtas galimybes. Tribunolas atmetė prokurorų priekaištus, kad teisiamoji kolegija pernelyg susikoncentravo į skaitinį palyginimą tarp išvarytųjų ir nužudytųjų proporcijų ir neatkreipė užtektinai dėmesio į kitus veiksmus, galinčius turėti įtakos kroatų ir musulmonų kaip grupių išlikimui per ilgesnį laiką, tokius, kaip smurtines ir traumuojančias sulaikymo ir perkėlimo sąlygas bei kultūrinio ir religinio turto naikinimą. Genocidu laikomas būtent fizinis ar biologinis grupės sunaikinimas, o prokurorų paminėti faktoriai gali būti vertinami tik kaip papildantys fizinio naikinimo įrodymus. Kolegija pabrėžė, kad mažas palyginti su turėtomis galimybėmis sunaikintų asmenų skaičius greičiausiai rodo būtent tai, kad specialiojo tikslo sunaikinti bosniakus ir kroatus nebūta. Apibendrinant turimus duomenis apeliacinė kolegija konstatavo, kad, turint omeny itin aukštą genocidui konstatuoti reikalingą tikrumo laipsnį, nemato, kad genocido siekis (siekis sunaikinti musulmonų ar kroatų grupes kaip tokias, bent iš dalies) būtų vienintelis įtikinamas įrodytų veikų paaiškinimas.

Tribunolo apeliacinė kolegija taip pat iš naujo įvertino Karadžičiaus ir kitų bosnių serbų lyderių pasisakymus, kuriuose kalbėta apie musulmonų ir kroatų bendruomenių „išnykimą“, „sunaikinimą“, „eliminavimą“. Įvertinusi Karadžičiaus pasisakymus bendrame kontekste, o ne kaip atskiras frazes, kolegija konstatavo, kad jie buvo pasakyti daugiau kaip perspėjimai bosnių musulmonams nesiekti nepriklausomybės, nes nepriklausomybės siekis vestų į karą, kuris baigtųsi dideliu kraujo praliejimu. Nors šie pasisakymai buvo kurstytojiški, apeliacinė kolegija teigė negalinti konstatuoti, kad jie įrodo turėtą tikslą sunaikinti musulmonus ir kroatus kaip grupes, pilnai ar iš dalies. Kolegija pažymėjo, kad įrodymai, patvirtinantys nusistatymą prieš kitas etnines grupes, nors ir pasibjaurėtini, savaime nereiškia genocidinio siekio. Pasisakymai, kuriais neprieinama iki raginimo fiziškai sunaikinti kitas etnines grupes, gali būti genocidinio siekio išraiška, tačiau tokius pasisakymus reikia intrepretuoti kontekste, kuriame jie buvo išsakyti.

Tai tokia 2019 m. kovo 20 d. tribunolo sprendimo santrauka. O detaliau apie Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai praktiką nustatant genocido nusikaltimą esu rašęs straipsnyje „Ar Tribunolas buvusiai Jugoslavijai pripažintų S. Drėlingą vykdžius genocidą?“

Ir R. Karadžičiaus bosnių serbai, ir sovietų okupacinė valdžia Lietuvoje darė plataus masto nusikaltimus žmoniškumui. Tačiau demokratinių valstybių teisminė valdžia nėra laisva vertinti tuos nusikaltimus taip, kaip jų, tegul ir su advokato pagalba, nebūtų galėję suvokti kaltinamieji tų nusikaltimų padarymo metu. Hagos tribunolo teisėjai tai gerai suvokia.

* Apeliacinius skundus nagrinėjo apeliacinė Tarptautinių baudžiamųjų tribunolų liekamojo mechanizmo (TBTLM; angl.: International Residual Mechanism for Criminal Tribunals) kolegija. TBTLM perėmė nebaigtas nagrinėti Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai (TBTBJ) bylas, nes TBTBJ prieš keletą metų baigė savo darbą. Paprastumo dėlei šių ilgų pavadinimų tekste neminiu.