„Drėlingas prieš Lietuvą“: ar EŽTT persigalvojo?

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail

Praėjusį antradienį, 2019 m. kovo 12 d., Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) paskelbė sprendimą byloje „Drėlingas prieš Lietuvą“, kuriuo nepripažino Lietuvą pažeidus Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (toliau – EŽTK) 7 straipsnio. Tuo EŽTT kolegija kartu pripažino, kad Lietuvos teismai, nagrinėdami bylą buvusio KGB pareigūno, kuris dalyvavo partizanų vado Adolfo Ramanausko (Vanago) ir jo žmonos Birutės Mažeikaitės suėmimo operacijoje, tinkamai jį nuteisė už partizanų genocidą. (Sprendimo tekstą anglų kalba rasite čia).

Tai žinoma sukėlė daug pozityvių emocijų Lietuvos žiniasklaidoje. Dėl bylos reikšmingumo pasisakė visa eilė politikos įžymybių, pabrėždami, kad štai pagaliau Europos Žmogaus Teisių Teismas patvirtino, kad Lietuvoje sovietai vykdė genocidą.

Gilesnių bylos analizių publikuota nebuvo, turbūt tiksliausią paties sprendimo apžvalgą galima rasti LRV atstovo prie EŽTT svetainėje (žr. čia). Kažkiek detalių galima rasti Justino Žilinsko Facebook įraše, taip pat – BNS pasitarus su neįvardintais teisininkais atlikta apžvalga. Įdomu tai, kad faktiškai niekur nebuvo publikuoti prieštaraujančiąsias nuomones išsakančių dviejų teisėjų argumentai, kodėl EŽTT sprendimas nėra pagrįstas.

Taigi, kas iš tiesų įvyko Strasbūre? Kad tai suprastume, visų pirma reikėtų pasižiūrėti, kas vyko pirmojo sprendimo šia tema priėmimo metu.

2015 m. spalio 20 d. EŽTT Didžioji Kolegija priėmė sprendimą byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą, kuriuo pripažino, kad MGB karininkas Vytautas Vasiliauskas, dalyvavęs operacijoje, kurios metu žuvo du partizanai, ir kuris buvo už tai nuteistas kaip už Lietuvos gyventojų dalies – partizanų – genocidą, buvo nuteistas pažeidžiant EŽTK 7 straipsnį. Teismas nustatė, kad 1953 m., kai Vasiliauskas dalyvavo minėtoje operacijoje, jis negalėjo net su teisininko pagalba numatyti, kad jo veiksmai vėliau gali būti vertinami kaip dalyvavimas naikinant Genocido konvencijos saugomą lietuvių nacionalinę/etninę grupę. Pasak EŽTT sprendimo Vasiliausko byloje, interpretacija, pagal kurią saugomos grupės naikinimas „iš dalies“ gali reikšti kažką kitą, nei „didelės dalies“ sunaikinimą, buvo gerokai vėlesnė tarptautinės teisės interpretacija, kurios V. Vasiliauskas negalėjo nuspėti. (Plačiau apie bylą „Vasiliauskas prieš Lietuvą“ skaitykite čia).

Vasiliausko byloje EŽTT taip pat kritikavo tai, kad Lietuvos teismai nesiteikė paaiškinti, kodėl partizanai buvo tokie svarbūs lietuvių tautos išlikimui, kad jų sunaikinimas galėtų kelti grėsmę tautos išlikimui. Vienoje iš prieštaraujančiųjų nuomonių dėl šio sprendimo EŽTT teisėjas ir žymus Lietuvos teisininkas Egidijus Kūris būtent į šį sprendimo aspektą nukreipė visas strėles: atseit, jei Lietuvos teismai būtų plačiau paaiškinę, kuo partizanai buvo svarbūs Lietuvai, EŽTT sprendimas galėjęs būti kitoks, – ir dramatizuodamas apgailestavo, kad Teismas šiuo atžvilgiu buvo toks nejautrus Lietuvos partizanų kančioms. Kūris atskirojoje nuomonėje visiškai nutylėjo nuteisimo už genocidą numatomumo aspektą. (Plačiau apie E. Kūrio prieštaraujančiąją nuomonę skaitykite čia).

Vos tik buvo paskelbtas EŽTT Didžiosios Kolegijos sprendimas Vasiliausko byloje, autoritetingi komentatoriai Lietuvoje, pvz., Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas, perėmė šią E. Kūrio pasiūlytą EŽTT sprendimo aiškinimo paradigmą. Jų manymu, Lietuvos teismams nereikės iš esmės pakeisti savo sprendimų: užteks tik aiškiau pagrįsti, kodėl Lietuvos partizanai buvo reikšmingi. Apie nuteisimo už genocidą numatomumo aspektą buvo visiškai nutylėta.

Šią interpretaciją perėmė ir Lietuvos teismai. Drėlingo byla buvo pirmoji, kurioje jie, – jau po EŽTT sprendimo dėl Vasiliausko, – pasisakė dėl partizanų genocido. Apie tai, kaip kreivai Drėlingo byloje Lietuvos teismai interpretavo EŽTT sprendimą dėl V. Vasiliausko, jau daug rašiau (plačiausiai – čia).

Lietuvai kaip aklai vištai grūdas nukrito ir laimė užbaigti vykdymo procesą Vasiliausko byloje. Taip nuskilo todėl, kad, pirma, V. Vasiliausko byla buvo atnaujinta ir jis buvo išteisintas (formaliai – vien todėl, kad jau buvo miręs, ir nebebuvo galimybės keisti kaltinimo jo atžvilgiu). Taigi, vykdymo proceso metu Lietuva galėjo pasigirti dėl visiškai įvykdytų „individualiųjų priemonių“. Kiek sudėtingiau buvo su „bendrosiomis priemonėmis“ – Lietuva turėjo pakeisti savo praktiką taip, kad tokie dalykai nebepasikartotų. Lietuvos pusė teigė, kad bendrosios priemonės buvo įvykdytos. Rusija, taip pat buvusi bylos šalimi, bandė prieštarauti, tačiau labai negrabiai ir neįsiskaičiusi į sprendimo esmę. Tačiau dėl bendrųjų priemonių įvykdymo iš tiesų prieštarauti galėjo tik žmogaus teises ginanti nevyriausybinė organizacija, o nei viena jų nesiėmė tokio nepopuliaraus vaidmens. (Plačiau skaitykite čia). Taigi, bylos vykdymo priežiūra buvo nutraukta, ir tai vėliau buvo panaudota kaip Lietuvos visiško atsižvelgimo į Vasiliausko sprendimą įrodymas Drėlingo byloje.

Ir štai pagaliau ateiname prie EŽTT sprendimo byloje Drėlingas prieš Lietuvą. Visų pirma pastebėkime, kad teisėjas pranešėjas šioje byloje buvo neabejotinai tas pats E. Kūris. Ir kolegijos daugumos surašytas sprendimas atspindi ne Vasiliausko bylos sprendimo (tai yra, teisėjų daugumos) logiką ir išvadas, o paties E. Kūrio prieštaraujančiosios nuomones akcentus. Sprendime ignoruojamas Vasiliausko bylos kertinis akmuo – tvirtinimas, kad praėjusiojo amžiaus šeštajame dešimtmetyje SSRS represinių organų operatyvininkai negalėjo numatyti, kad jų veiksmai „naikinant ginkluotą pogrindį“ bus prilyginti lietuvių etninės grupės genocidui. Vietoje to, lygiai kaip ir Lietuvos teismų „povasiliauskiniuose“ sprendimuose pabrėžiama, kad vienintelė Vasiliausko byloje tariamai nustatyta Lietuvos teismų sprendimų yda yra ištaisyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendime dėl Drėlingo, o būtent, kad šį kartą Lietuvos teismai jau dorai išaiškino, kodėl Lietuvos partizanai buvo tokia esminė tautos dalis, kad jos sunaikinimas grėsė tautos išnykimui.

EŽTT sprendime taip pat iš esmės vengta pažvelgti į Lietuvos teismų sprendimų turinį – nors tą ir leidžia, ir net liepia EŽTT praktika bylose, susijusiose su principo „nėra nusikaltimo be įstatymo“ įgyvendinimu. Kaip pažymėta ir EŽTT sprendime dėl Vasiliausko, ir atskirojoje teisėjo Carlo Ranzoni nuomonėje:

„konkrečiu atveju Teismas privalo įsitikinti, kad Lietuvos teismų sprendimų rezultatai buvo suderinami su 7 straipsniu, kurio nuostatos, iš esmės, draudžia baudžiamojo įstatymo grįžtamąjį taikymą, jei tai daroma kaltinamojo nenaudai. Siauresnių priežiūros įgaliojimų suteikimas Teismui paverstų 7 straipsnį beprasmiu“.

Mano asmenine ir didžiai subjektyvia nuomone, ir Lietuvos teismai, ir EŽTT Drėlingo byloje neteisingai interpretavo Genocido konvencijos sampratą „iš dalies“ – tą jau esu aprašęs ne viename straipsnyje, – o kartu ir EŽTT Didžiosios Kolegijos sprendimą V. Vasiliausko byloje.

Be to, nors EŽTT Vasiliausko byloje sutiko, kad Lietuvos teismai gal būt vadovavosi vėliau tarptautinių tribunolų išvystyta „iš dalies“ samprata, kuri leido ir mažos, bet reikšmingos, dalies platesnės grupės sunaikinimą laikyti genocidu, hipotezei, kad pagal tą naujesnį supratimą V. Vasiliauskas (arba S. Drėlingas) galėtų būti nuteisti už genocidą dabar yra mažiau pagrindo, nei tuo metu, kai buvo rengiamas teismo sprendimo „Vasiliauskas prieš Lietuvą“ tarptautinių teismų praktikos apžvalgos tekstas. Apie tai trumpai esu parašęs čia, o labai išsamiai – čia.

Taigi, kaip galima būtų atsakyti į šio straipsnio pavadinime užduotą klausimą? Ar EŽTT iš tiesų persigalvojo dėl sovietų veiksmų traktavimo kaip genocido?

Ne, šiuo metu taip teigti negalime. Visų pirma, sprendimą priėmė eilinė kolegija, o ne Didžioji Kolegija, kurios sprendimas byloje „Vasiliauskas prieš Lietuvą“ tebėra gairė kitiems galimiems sprendimams. Be to, prisiminkime, kad EŽTT sprendimas byloje „Drėlingas prieš Lietuvą“ dar nėra įsiteisėjęs, ir iki birželio 12 d. S. Drėlingas gali pateikti prašymą dėl jo peržiūros EŽTT Didžiojoje Kolegijoje. Tokį prašymą surašyti šį kartą lengviau grybo, nes iš esmės visi byloje reikšmingi, tačiau Teismo kolegijos ignoruoti aspektai yra nurodyti teisėjo Carlo Ranzoni prieštaraujančioje nuomonėje, o kita prieštaraujamąją nuomonę išsakiusi teisėja iš Rumunijos Iulia Antoanella Motoc vienareikšmiškai parašė, kad tokie dideli praktikos pakeitimai, kurie nutiko tarp Vasiliausko ir Drėlingo, gali būti įvesti tik Didžiosios Kolegijos sprendimu.

Labai tikiuosi, kad S. Drėlingo advokatas surašys prašymą dėl sprendimo peržiūrėjimo. Net ir tie, kurie įsitikinę Drėlingo kaltumu ir jo veiksmų prilyginimo bendrininkavimo genocidui pagrįstumu turbūt norėtų, kad EŽTT tai pasakytų ne eiliniu, o Didžiosios Kolegijos sprendimu – tai yra, kad EŽTT iš tiesų persigalvotų 🙂

P.S. Žemiau pateikiu dalinį EŽTT teisėjo iš Lichtenšteino Carlo Ranzoni prieštaraujamosios nuomonės vertimą. Šioje nuomonėje atsispindi didelė dalis anksčiau mano išsakytų priekaištų Lietuvos teismų sprendimams Drėlingo byloje, ir vienas aspektas, į kurį aš neatkreipiau dėmesio (žr. 6 teisėjo pastabą EŽTT sprendimui).

==========================

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMAS
BYLA DRĖLINGAS PRIEŠ LIETUVĄ
(Peticijos Nr. 28859/16)
SPRENDIMAS
Strasbūras
2019 m. kovo 12 d.

<…>

PRIEŠTARAUJAMOJI TESĖJO RANZONI NUOMONĖ

I. Įvadas

1. Aš balsavau prieš poziciją, kad šioje byloje nenustatytinas [Europos Žmogaus Teisių] Konvencijos 7 straipsnio pažeidimas, nes aš negaliu sutikti su daugumos pateiktu kai kurių faktų vertinimu, su jos pateiktu Didžiosios Kolegijos sprendimu byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą ([DK], Nr. 35343/05, EŽTT 2015), ir su bendrųjų principų taikymu.

<…>

III. Šeši punktai, kuriais aš nesutinku su daugumos argumentais ir išvadomis

7. Visų pirma, mano manymu yra problematiškas argumentavimas sprendimo 99 punkte ir palyginimas su Vasiliausko byla. Pareiškėjas šioje byloje dalyvavo 1956 m. spalio 12 d. operacijoje, kurios pasėkoje A.R. ir B.M. buvo suimti, tačiau jis nedalyvavo nuteisime, nuosprendžio įvykdyme, arba deportacijoje, ir todėl argumentavo, kad jo veiksmai nesudarė genocido. Dauguma atmetė šį argumentą teigdama, kad Teismas „jau priėmė panašią išvadą Vasiliausko byloje“.

8. Tačiau ta byla buvo apie asmenį, kuris 1953 m. dalyvavo operacijoje, kurioje partizanai buvo tiesiogiai nužudyti. Būtent šiame kontekste Didžioji Kolegija pareiškė, kad net kareiviai negali rodyti visiško, aklo paklusnumo įsakymams, kurie, – ir tai yra svarbus patikslinimas, – grubiai pažeidė tarptautiniu mastu pripažintas žmogaus teises, ypač teisę į gyvybę“ (žr. Vasiliauskas, § 158).

9. Šiuo aspektu, kaltinimo įvykdžius genocidą kontekste, egzistuoja esminis skirtumas tarp, viena vertus, dalyvavimo tiesiogiai nužudant asmenis, ir, kita vertus – dalyvavime arešte asmenų, kurie vėliau buvo nuteisti LTSR Aukščiausiojo Teismo. Dauguma nepaaiškino, kodėl pareiškėjo dalyvavimas – beje, kartu su daugeliu kitų agentų – A.R. ir B.M. arešte „grubiai pažeidė tarptautiniu mastu pripažįstamas žmogaus teises“. Be to, nors A.R. buvo iš tiesų nuteistas mirti ir sušaudytas, B.M. nebuvo taip nuteista, ji buvo tik įkalinta. Šis faktas prieštarauja pastabai 99 punkte, kad pareiškėjas „turėjo aiškiai suprasti, kad po jų suėmimo abu partizanai bus eliminuoti“ (pabraukta mano).

10. Antrasis punktas: Vasiliausko sprendime (§§ 175 ir 178) Teismas, inter alia, teigė, kad paprotinė tarptautinė teisė, kokia ji buvo 1953 m., neįtraukė „politinių grupių“ į genocido apibrėžimą. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendime naudojamas „nacionalinės-etninės-politinės“ grupės terminas, kuris buvo pakartotas Apeliacinio teismo, o taip pat ir Aukščiausiojo Teismo (žr. šios sprendimo punktus 35-36, 41 ir 50). Pastarasis taip pat teigė, kad Lietuvos partizanai buvo atskira „politinė“ grupė (žr. šio sprendimo 53 punktą). Taigi, „politinis“ grupės aspektas atrodo išliko, nors teismai bandė labiau pabrėžti „nacionalinį“ ir „etninį“ grupės aspektus.

11. Tuo pačiu reikia pastebėti, kad nacionalinis ir etniškumo kriterijus jau buvo įvertinti Didžiosios Kolegijos Vasiliausko sprendime. Savo vertinime Didžioji Kolegija taip pat priėmė domėn Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą (žr. Vasiliauskas, §§ 56 ir toliau), kuriuo dauguma dabar remiasi siekdama paremti Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį (žr. šio sprendimo 104 punktą). Šiuo klausimu Didžioji Kolegija pastebėjo, kad „nėra savaime suprantama, kad įprastos terminų „nacionalinė“ ar „etninė“ reikšmės Genocido konvencijoje gali būti praplečiamos, kad apimtų partizanus“. Taigi, ji sprendė, kad šalies teismų išvada, kad aukos priklausė genocido konvencijos apibrėžtam ginamų grupių ratui buvo interpretacija pagal analogiją pareiškėjo nenaudai, ir tai jo nuteisimą padarė nenuspėjamu (žr. Vasiliauskas, § 183).

12. Taigi atrodo, kad šiuo specifiniu aspektu jau buvo pasisakyta, bent jau tam tikra apimtimi, Didžiosios Kolegijos Vasiliausko sprendime. Iš to galima daryti išvadą, kad šalies teismų nuosprendžiai šioje byloje buvo viso labo „nacionalinės-etninės-politinės“ grupės interpretacija, kuria buvo ignoruota paties Teismo interpretacija, kuri aprašyta aukščiau. Taip pat galima daryti išvadą, kad grupė, kurią Teismas turėjo įvertinti šioje byloje, buvo iš esmės ta pati grupė, kuri jau buvo įvertinta Vasiliausko byloje, nors dabar ji turi naują „nacionalinės-etninės-politinės“ grupės etiketę. Arba, naudojant šnekamosios kalbos išsireiškimą, senas vynas naujuose buteliuose?

13. Kaip ten bebūtų, yra rimtesnių argumentų paremti mano nesutikimui su daugumos argumentais ir jų galutine išvada, pavyzdžiui, trečiasis punktas: dauguma manė, kad aiškumo šalies teismų sprendimuose trūkumas, kuris buvo aprašytas Didžiosios Kolegijos Vasiliausko byloje, dabar jau yra išsklaidytas. Šiuo atžvilgiu jie pareiškė, kad Lietuvos teismai tuo tarpu tinkamai pagrindė savo išvadas, kad Lietuvos partizanai sudarė reikšmingą „nacionalinės“ ar „etninės“ grupės dalį, saugomą Genocido konvencijos. Aukščiausiasis Teismas argumentavo, kad partizanai „buvo labai svarbi siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę“ ir kad „šios grupės asmenų naikinimas vertintini kaip genocidas“ taip pat ir pagal Genocido konvenciją (žr. 103 šio sprendimo punktą).

14. Nors Teismo vaidmuo vertinant ir interpretuojant istorinius įvykius yra subsidiarus, visgi kyla klausimas, ar tokia interpretacija yra priimtina, ir ar, kas išplaukia iš pirmojo klausimo, – ar pareiškėjo nuteisimas už genocidą buvo iš tiesų jam numatomas byloje aktualiu metu. Be to, ar tikrai šalies teismų interpretacija atitinka tarptautinį supratimą apie genocido sampratą, kokia ji buvo tuo metu, kai pareiškėjas įvykdė veiksmus, už kuriuos buvo nuteistas?

15. Vasiliausko sprendime (žr. § 161) Didžioji Kolegija teigė, kad jos peržiūros galios turi būti didesnės tuo atveju, kai pati Konvencijos teisė reikalauja, kad nuosprendis ir bausmė turėtų teisinį pagrindą. Tai ypač taikytina 7 straipsnio atveju, kuris reikalauja Teismo patikrinti, ar buvo tuometinis teisinis pagrindas pareiškėjo nuteisimui. Konkrečiu atveju Teismas privalo įsitikinti, kad Lietuvos teismų sprendimų rezultatai buvo suderinami su 7 straipsniu, kurio nuostatos, iš esmės, draudžia baudžiamojo įstatymo grįžtamąjį taikymą, jei tai daroma kaltinamojo nenaudai. Siauresnių priežiūros įgaliojimų suteikimas Teismui paverstų 7 straipsnį beprasmiu (ten pat).

16. Taigi, Teismas negali apriboti peržiūros klausimu, ar šalies teismų interpretacija „neiškreipė“ Vasiliausko byloje Teismo priimtų išvadų bei apibendrinimu, kad nacionalinių teismų interpretacijoje, „bendrai imant nebuvo jokios akivaizdžios faktinės ar teisinės klaidos“ (žr. šio sprendimo 105 punktą). Šiuo atžvilgiu taip pat nėra tinkama, ypač be jokios nuorodos į Teismo praktiką, taikyti „teismų sprendimų vykdymo principus“ (žr. šio sprendimo 102 punktą). Ši byla yra ne apie Vasiliausko bylos vykdymą, ir todėl teismas nėra atleistas nuo išsamaus pareiškėjo nuteisimo baudžiamojoje byloje vertinimo iš Konvencijos 7 straipsnio perspektyvos, tokiu būdu Teismui pačiam įvertinant, ar buvo pakankamai aiškus pagrindas tarptautinėje teisėje tokiam nuteisimui tuo metu, kai vyko byloje aktualūs įvykiai, 1956 m.

17. Taip pat pažymėtina, kad Didžioji Kolegija Vasiliausko sprendime (žr. § 177) paaiškino, kad formuluotė „iš dalies“, kuri naudojama Genocido konvencijos 2 straipsnyje, buvo vėliau išvystyta tarptautinėje teisminėje praktikoje dėl genocido nusikaltimo. Teismas nurodė:

Konkrečiai, … tyčinis saugomos grupės „išskirtinės“ dalies naikinimas gali būti laikomas visos saugomos grupės genocidu, jei toji „išskirtinė“ dalis buvo esminga dėl labai didelio jos narių skaičiaus. Be to, greta kiekybinio grupės dalies, į kurią kėsinamasi, dydžio, teisminis išaiškinimas patvirtino, kad jos „reikšmingumas“ saugomoje grupėje taip pat gali būti naudingas požymis vertinimui.

Tačiau, ir į tai taip pat reikia atsižvelgti, Didžioji Kolegija čia pat pridūrė (ten pat):

Kad ir kaip būtų, šis formuluotės „iš dalies“ aiškinimas negalėjo būti pareiškėjo numatomas byloje reikšmingu metu.

Tai lygiai taip pat galioja ir pareiškėjo šioje byloje atveju.

18. Taigi, šalies teismams yra aiškios ribos, kuriose jie gali aiškinti genocido apibrėžimą bei siekį sunaikinti, visiškai ar iš dalies, nacionalinę etninę grupę. Iš to seka, kad tiek šalies teismams, tiek ir Strasbūro teismui yra ribos taikant šias sąvokas, kaip jos suprantamos tarptautinėje teisėje tuo metu, kai vyko byloje reikšmingi įvykiai. Tačiau Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartyje esantys argumentai rodo, kad vertinimas buvo daromas iš 2016 metų perspektyvos ir taikoma platesnė genocido samprata – atsižvelgiant visų pirma į tarptautinių teismų praktiką 1999-2007 metais, vietoje to, kad būtų remiamasi 20 amžiaus 6-ojo dešimtmečio interpretacija, kuri būtų apribojusi baudžiamąją atsakomybę už genocidą. Kaip Vasiliausko sprendime aiškiai pasako Didžioji Kolegija (žr. § 184 gale, su papildomomis nuorodomis): nors Genocido konvencija nedraudžia išplėsti genocido apibrėžimo, ji neleidžia taikyti platesnio genocido apibrėžimo retroaktyviai.

19. Ketvirtasis punktas: dar vienas atskiras klausimas yra, ar 1956 metais pareiškėjas išvis galėjo nuspėti tokį genocido apibrėžimą ir „dalies nacionalinės grupės“ sampratą, dėl ko vėliau buvo nuteistas. Šiuo atžvilgiu galima pateikti dar vieną nuorodą į Vasiliausko bylą, § 181 pabaigoje, kur Didžioji Kolegija sprendė taip:

„… Teismas nėra įsitikinęs, kad nagrinėjamoje byloje reikšmingu metu pareiškėjas, net ir su teisininko pagalba, galėjo numatyti, kad Lietuvos partizanų nužudymas buvo lietuvių nacionalinės arba etninės grupės genocidas.“

20. Šioje byloje, kaip pareiškėjas galėjo, net su teisininko pagalba, numatyti interpretaciją, kurią 2015-2016 m. taikys šalies teismai? Mano manymu, jis iš tiesų negalėjo numatyti nei Lietuvos partizanų klasifikavimo kaip grupės, kurią saugo Genocido konvencija, nei fakto, kad pareiškėjo dalyvavimas buvusio partizanų vado arešte kaip tokiame galėtų būti laikomas genocido nusikaltimu. Jei tai būtų buvę akivaizdu ir nuspėjama pareiškėjui 1956 m., Didžioji Kolegija būtų buvusi visiškai tikra ir dėl atitinkamo nuspėjamumo Vasiliausko byloje, kuris – prisiminkime – tiesiogiai ir sąmoningai dalyvavo nužudant Lietuvos partizanus. Numatomumo reikalavimai negali būti žemesni pareiškėjui šioje byloje, nei jie buvo p. Vasiliauskui.

21. Penktasis punktas: ankstesni pastebėjimai vedė prie kito aspekto, kurį norėčiau aptarti, ir kuris, mano galva, nebuvo spręstas daugumos sprendime, arba bent jau tai buvo padaryta neužtektinai. Tariamas genocidas buvo pareiškėjo įvykdytas 1956 m. spalio 12 d. Taigi, kas link pareiškėjo galimo nuteisimo už genocidą numatomumo, situaciją reikia vertinti 1956 m. spalio kontekste. Taigi, aktyvus Lietuvos partizanų pasipriešinimas baigėsi 1953 m. (žr. šio sprendimo 42 punktą). Dešimties metų ilgumo pasipriešinimas, taip pat žinomas kaip „Lietuvos karas, arba pasipriešinimas, arba partizanų karas“ (žr. šio sprendimo 52 punktą) tuo metu, kai pareiškėjas dalyvavo suimant A.R. ir B.M., jau buvo pasibaigęs prieš trejus metus.

22. Taigi, kyla tokie papildomi klausimai (a) koks buvo pasipriešinimo judėjimo ir Lietuvos partizanų reikšmingumas 1956 m. spalį? (b) Ar Lietuvos partizanai 1956 m. spalį vis dar sudarė reikšmingą nacionalinės grupės, saugomos Genocido konvencijos, dalį? (c) Ar Lietuvos partizanai 1965 m. spalį buvo vis dar reikšmingi visos nacionalinės grupės, tai yra lietuvių tautos, išlikimui (žr., be kita ko, sprendimo punktus 53 ir 105)?

23. Į šiuos klausimus nebuvo atsakę šalies teismai; neatsakė į juos ir dauguma šiame sprendime. Jie sprendimus priėmė 1953 m. kontekste net teisine prasme nepasvarstydami, ar situacija 1956 m. negalėjo būti kitokia, nei 1953 m. Atsižvelgiant į tai, kad pozityvių atsakymų į klausimus (b) ir (c) nebuvo pateikta aš negaliu sutikti, kad pareiškėjo nuteisimas už genocidą galėjo būti jam numatomas 1956 m. spalį.

24. Šį punktą galima papildomai išryškinti hipotetiniu pavyzdžiu. Sakykime, asmuo 1985 m. nužudomas už tai, kad jis buvo vienas svarbiausių Lietuvos partizanų vadų 20 amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Ar toks nusikaltimas irgi būtų laikomas genocidu?

25. Šeštasis punktas: ši byla turi dar vieną specifinį bruožą, kuris nebuvo nagrinėtas daugumos sprendime. Genocido konvencijos III straipsnis nurodo, kad turi būti baudžiama už šias veikas: a) genocidas; b) susitarimas vykdyti genocidą; c) tiesioginis ir viešas kurstymas vykdyti genocidą; d) pasikėsinimas vykdyti genocidą; e) bendrininkavimas vykdant genocidą (žr. Vasiliauskas, § 79).

26. Pareiškėjas, atrodytų, buvo nuteistas už „padėjimą vykdyti genocidą“ pagal Lietuvos baudžiamojo kodekso 99 straipsnį skaitant kartu su 24 straipsnio 6 dalimi (žr. šio sprendimo 58 punktą) už tai, kad savo veiksmais padėjo suimti A.R. ir B.M. 1956 m. spalio 12 d. (žr. punktą 38). Pagal Lietuvos baudžiamojo kodekso 24 straipsnį „padėjimas“ yra vienas iš „bendrininkavimo“ tipų, tačiau turintis mažiau reikšmingą dalyvavimo nusikaltime ir kaltės forma.

27. Aktualus klausimas yra, ar buvimo „padėjėju vykdant genocidą“ nusikaltimas pagal Lietuvos baudžiamojo kodekso, galiojančio nuo 2003 m. gegužės 1 d., 99 straipsnį skaitant kartu su 24 straipsnio 6 dalimi, buvo numatytas kaip baustinas pagal Genocido konvencijos 3 straipsnio (e) dalį „bendrininkavimas vykdant genocidą“, kaip ji buvo interpretuojama tarptautinėje teisėje 1956 m. Tai vėlgi iškelia pareiškėjo nuteisimo numatomumo klausimą 2015/2016 m. Tai svarstant reikėtų atsiminti, kad teisinės nuostatos, kuriomis remiasi jo nuteisimas, buvo pritaikytos retroaktyviai, ir kad 7 straipsnis turi būti suvokiamas ir taikomas tokiu būdu, kad užkirstų kelią kaprizingam baudžiamajam persekiojimui, nuteisimui ir bausmei (žr. Vasiliauskas, §153).

28. Taigi, šalies teismai nesvarstė klausimo, ar buvimas „pagalbininku vykdant genocidą“, kaip nustatyta Lietuvos baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje ir 24 straipsnio 6 dalyje patenka į Genocido konvencijos, kaip ji buvo interpretuojama 1956 m., aprėptį, ir ar tai galėjo būti numatoma pareiškėjui (šiuo atžvilgiu žr. Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį ir šio sprendimo 45-56 punktus. Dauguma šiame sprendime taip pat susilaikė nuo šio aspekto aptarimo.

29. Atsižvelgiant į tai, kas parašyta, aš vėlgi negaliu sutikti, kad pareiškėjo nuteisimas už „padėjimą vykdyti genocidą“ buvo numatomas jam 1956 m.

IV. Apibendrinimas

30. Grįžtant prie klausimo, į kurį Teismas turėjo šioje byloje atsakyti pagal Konvencijos 7 straipsnį, dėl aukščiau nurodytų priežasčių mano išvada yra tokia: tuo metu, kai pareiškėjas dalyvavo A.R. ir B.M. arešte, 1956 m. spalio 12 d., jis nenumatė, ir negalėjo numatyti, – net su teisininko pagalba, – kad jo veiksmai pagal tarptautinę teisę, konkrečiai – Genocido konvenciją, kaip ji buvo tuo metu interpretuojama, galėjo būti įvertinti kaip „padėjimas vykdyti genocidą“, ir kad vėliau jis už tai galėjo būti nuteistas.

31. Mano nuomone – ir tai sakau su visa tinkama pagarba – kolegijos dauguma neteisingai interpretavo sprendimą Vasiliausko byloje ir išsižadėjo Didžiosios Kolegijos. Ištikimas Vasiliausko sprendimo, ypač jame išdėstytų numatomumo įvertinimo principų, taikymas ir šioje byloje būtų vedęs link tokių pačių rezultatų, kokių buvo pasiekta Didžiosios Kolegijos spręstoje byloje, o būtent, sprendimui, kad pareiškėjo nuteisimas negalėjo būti pateisinamas nei pagal Konvencijos 7 straipsnio pirmąją, nei pagal antrąją dalį.

32. Taigi, mano manymu, Konvencijos 7 straipsnis buvo pažeistas.

==========================

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail