Besidomėdamas bylomis, kuriose pokario represijų dalyviai buvo nuteisiami už „genocidą“, pasidomėjau, ir tuo, kaip tokios bylos nagrinėjamos Europos Žmogaus Teisių Teisme (toliau – EŽTT). Pasirodo, skundų iš Lietuvos šia tema šis teismas dar nėra išnagrinėjęs. Tačiau vieną skundą yra gavęs – tai Vytauto Vasiliausko, MGB karininko, nuteisto už dalyvavimą nužudant du partizanus, 2009 m. skundas 2005 m. skundas, kuris 2009 m. buvo komunikuotas Lietuvos Vyriausybei, tačiau byla iki šiol neišspręsta (Apie V. Vasiliausko bylą dar rašysiu šiame tinklaraštyje).

Užtat radau keletą bylų iš Estijos ir Latvijos. Apie įdomiausią Latvijos atvejį – Kononovo bylą – jau esu rašęs (žr. straipsnį Bernardinai.lt portale). Bet labai įdomi buvo Vladimiro Penarto byla, kurią EŽTT 2006-01-24 atmetė kaip akivaizdžiai nepagrįstą (angl. manifestly ill-founded). Bet prieš atmesdamas gan detaliai išaiškino, kodėl – o tai, populiariai kalbant, prilygsta bylos išsprendimui ne pareiškėjo naudai.

Yra ir kita byla, kiek labiau nutolusi nuo Lietuvos – tai sovietinės Vengrijos karininko Jánosas Korbely, praėjusiame dešimtmetyje nuteisto už nusikaltimus žmonijai malšinant 1956 m. sukilimą Vengrijoje, byla.

J. Korbely skundą EŽTT priėmė, o išsprendusi 2008 m. pripažino, jog Vengrija jį nuteisdama pažeidė Konvencijos 7 straipsnį, įtvirtinantį principą, jog nėra nusikaltimo be įstatymo. Tuo pačiu Teismas labai įdomiai aptarė nusikaltimo žmonijai sampratą bei įvertino įvykusį konfliktą, kurio pasėkoje žuvo keletas vengrų sukilėlių, ir dėl kurio J. Korbely vėliau Vengrijoje buvo nuteistas, o EŽTT sprendimu praktiškai išteisintas.

Iš šių bylų (pridėjus dar ir bylą „Kononovas prieš Latviją“) galima iškelti gan tvirtą hipotezę, kaip EŽTT išspręs V. Vasiliausko bylą prieš Lietuvą. Bet šiame įraše tik pristatysiu šias bylas, apie hipotezes – vėliau.

Vladimiras Penartas prieš Estiją

V. Penarto byla įdomi visų pirma tuo, kad labai panaši į V. Vasiliausko bylą, tačiau esama faktinių aplinkybių skirtumų, kurios gali nulemti visiškai skirtingą šių bylų eigą. Taigi, šią bylą ir apžvelgsiu. Su pačia byla, beje, galite susipažinti anglų kalba sekdami šia nuoroda.

Vladimiras Penartas (gim. 1925) buvo Estijos SSR saugumo karininkas, kuris 1953-1954 m. tarnavo Estijos SSR Vidaus reikalų ministerijos Elvos departamento vadovu. Jo baudžiamajame persekiojim figūravo trys epizodai:

1. 1953 m. vasarą jis suplanavo ir vadovavo nužudant miškuose nuo valdžios represijų besislepiantį asmenį O.R.R. Siekdamas išaiškinti ir surasti O.R.R. jis nusamdė R.T., davė jam pistoletą ir amuniciją, ir RT 1953 m. nužudė O.R.R. šūviu į pakaušį.
2. V. Penartas taip pat buvo kaltinamas ir tuo, kad nurodė surasti kitą besislepiantį asmenį – V.S., bei išaiškinti, kas jį remia. Remiantis informatoriaus pranešimu 1953-09-17 valstybės saugumo agentai nušovė V.S., kuris nesipriešino. Šiai operacijai vadovavo V. Penartas.
3. Galiausiai V. Penartas buvo apkaltintas P.M., besislepiančio miškuose, nužudymu. 1954-02-17 V. Penartas vadovavo operacijai (pats dalyvaudamas), kurios metu per P.M. buvo apšaudytas ir nužudytas.

Estijai atkūrus nepriklausomybę V. Penarto veikla 1953-54 m. susilaukė teisėsaugos dėmesio, ir 2003 m. pabaigoje jis buvo nuteistas už visus tris nužudymus galutiniu Aukščiausiojo teismo nuosprendžiu, kuriuo buvo pripažinta, kad V. Penarto veiksmai buvo nusikaltimai žmonijai. Įdomūs keli Estijos teismų sprendimų dėl V. Penarto momentai:

• V. Penarto aukos buvo laikomos civiliais, o ne kariais. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog O.R.R. slėpėsi vienas, nesipriešino valdžiai ir nevykdė jokios nusikalstamos veiklos, tačiau V. Penartas vis tiek nusprendė jį be teismo sprendimo nužudyti (angl. „extrajudicially“). 2013-12-18 priimtu Aukščiausiojo Teismo sprendimu taip pat buvo pažymėta, jog visos trys nusikaltimų aukos buvo civiliai pagal 1907 m. Hagos IV konvencijos nuostatas dėl karo teisės ir papročių.
• O.R.R. ir V.S. atvejais (sprendžiant iš EŽTT pateikiamų santraukų) teismų dokumentuose buvo pabrėžta, kad jie buvo nušauti, nors nesipriešino. Pirmos instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog „O.R.R. nužudymas nebuvo neišvengiamas pareiškėjui“. Nėra aišku, ką darė P.M. susidūrimo su saugumiečiais metu: EŽTT sprendime nurodoma, kad „pareiškėjas vadovavo ir aktyviai dalyvavo operacijoje, siekiant nužudyti P.M.; pareiškėjas dalyvavo šaudyme (angl. „shooting“), kurio metu P.M. buvo nužudytas“. Vėlgi, sprendžiant iš bendro konteksto, atrodytų, kad pats operacijos tikslas buvo ne suimti P.M., o jį nužudyti (gan netipiška krūvos saugumiečių, einančių prieš vieną asmenį, veiksena).
• Motyvuojant, kodėl nužudymai turėtų būti kvalifikuoti kaip nusikaltimai žmonijai (o ne žmogžudystės, dėl kurių teisiamasis galėjo būti kaltinamas tik pagal Estijos SSR BK), Estijos teismai rėmėsi bendraisiais teisės principais, kuriuos nusikaltimų padarymo metu pripažino visos civilizuos šalys, bei konkrečiais Estijos teisės aktais, numatančiais baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus žmonijai. Aukščiausiasis teismas nurodė Tarptautinio karo teismo (Nurembergo tribunolo) Chartijos 6(c) straipsnį iš vėliau (tačiau iki nusikaltimų padarymo) priimtus dokumentus. Apeliacinis teismas sprendime nurodė, jog „pareiškėjas organizavo aukų nužudymus remdamasis planais, kuriais remiantis kovojama prieš banditizmą, kurių tikslas buvo atimti iš okupuotos šalies gyventojų teisę į gyvybę ir teisingą teismą.
• Teismų sprendimuose nebuvo nieko panašaus į Lietuvoje paplitusį paprotį „pritemti“ veiksmus ir vaizduoti vienetinius represijų atvejus kaip genocidą. EŽTT cituoja tokią Estijos teismų išvystytą nusikaltimo žmonijai sampratą iš 200-03-21 Paulov bylos:
  

  Nusikaltimą žmonijai galima konstatuoti, kai nusikaltėlis save dėl įvairių priežasčių – visų pirma religinių, nacionalinių ar ideologinių, – pastato už vertybių sistemos ribų. Jis ar ji veikia siekdama/s kitų tikslų (pvz., etninio valymo) ir vertybės, kurioms kyla grėsmė – gyvybė, sveikata, fizinis vientisumas – yra, konkrečiame kontekste, jam nesvarbios. Taigi, ataka nukreipiama ne prieš konkrečią auką; bet kuris asmuo gali tapti auka. …. Konkrečiu atveju nustatyta, kad aukos pasislėpė miškuose kaip civiliai, siekdamos išvengti represijų. Tačiau okupacinė valdžia nusprendė atimti jiems jų teisę į teisingą teismą ir nužudė juos. Taigi, buvo nustatyta, kad įvyko nusikaltimas žmonijai. …. Aukščiausiasis Teismas priima tokią poziciją ir pastebi, kad teisės į gyvybę ir teisės į teisingą teismą atėmimas iš žmogaus priskirtinas kitiems nežmoniškiems veiksmams, apie kuriuos kalbama Nurembergo tarptautinio karo tribunolo Chartijos 6(c) straipsnyje…

  Sakyčiau, aiškus ir suprantamas nusikaltimo žmonijai apibrėžimas. Puikiai pagrįsta, kodėl tiesiog besislapstančio, nesipriešinančio žmogaus nužudymas bendrame represijų kontekste laikytinas nusikaltimu žmonijai.
• V. Penartas skunde EŽTT teigė, kad jį nusteisiant buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnyje įtvirtintas principas, jog nėra nusikaltimo be įstatymo, kad jis buvo nuteistas atgalinį poveikį turinčio įstatymo pagrindu, ką draudžia minėtos konvencijos 7 straipsnis. Tai yra, jis teigė, kad jo veiksmai tuo metu nebuvo laikomi nusikaltimu, ir kad jis negalėjo numatyti, jog už juos susilauks baudžiamosios atsakomybės. Rėmėsi tokiomis techninėmis detalėmis, kad tuometiniame Estijos BK (tiksliau, Estijoje galiojusiame RSFSR BK) nebuvo tokios sampratos, kaip nusikaltimai žmonijai, kad jo veiksmai nepapuola į Nurembergo tribunolo chartijos nustatytą tribunolo jurisdikciją, kad jo veiksmai nevyko karo metu ar iškart po karo.

Kaip jau minėjau pradžioje, V. Penarto skundas buvo EŽTT atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas. EŽTT konstatavo, kad Estija neturėjo nepriklausomybės iki pat 1991 m., tad anksčiau neturėjo ir galimybės prisiimti tarptautinių įsipareigojimų dėl senaties netaikymo nusikaltimų žmonijai atveju. Taip pat teismo sprendime trumpai apžvelgtos sovietų represijos, vykusios 1944-1953 m., kaip nusikaltimų žmonijai kontekstas, kuriame veikė ir V. Penartas. EŽTT taip pat pažymėjo, kad Nurembergo tribunolo chartija, kurios 6(c) straipsnyje apibrėžti nusikaltimai žmonijai, yra universaliai, o ne tik tam tikrai tautai ar kovos pusei taikytinas dokumentas. Toliau, pasiremdamas nacionalinių teismų nustatytomis aplinkybėmis, EŽTT teigė, kad V. Penarto veiksmai aiškiai priskirtini prie nusikaltimų žmonijai, ir kad EŽTT namato pagrindo kvestionuoti nacionalinių teismų nustatytų aplinkybių.

Šis EŽTT kolegijos sprendimas gan lakoniškas, ir vien iš jo turinio gali likti neaišku, kokioms aplinkybėms esant V. Penarto veiksmai nebūtų buvę priskirtini nusikaltimams žmonijai. Tačiau šį aspektą kur kas detaliau išnagrinėjo EŽTT didžioji kolegija byloje Korbely prieš Vengriją. Juo labiau, kad ir verdiktas toje byloje buvo jau priešingas.

Jánosas Korbely prieš Vengriją

Šioje byloje, kurią EŽTT mažoji kolegija savanoriškai perleido Didžiajai kolegijai dėl bylos sudėtingumo, sprendimas buvo priimtas 2008-09-19. Jį galite pasiskaityti sekdami šia nuoroda.

Už ką gi Vengrijos teismai nuteisė Jánosą Korbely? Jis buvo karo mokyklos dėstytojas, karininkas, kuris Vengrijos revoliucijos metu Tata mieste buvo pasiųstas su būriu atsiimti iš sukilėlių vietinio policijos poskyrio pastato, kurį sukilėliai buvo užėmę jėga 1956 m. spalio 26 d. Prieš tai karo mokykla pati buvusi užpulta, bet kareiviai užpuolimą sugebėjo atremti (viena karininkas susišaudymo metu žuvo, kitas buvo sužeistas). Sukilėliams buvo pavykę užimti prokuratūrą ir vietinį kalėjimą. O policijos departamente jie buvo nuginklavę policininkus ir patys jų ginklais apsiginklavę. J. Korbely būriui pavyko be jėgos panaudojimo įtikinti sukilėlius pasitraukti iš prokuratūros ir kalėjimo, tačiau policijos poskyryje sekėsi prasčiau. Ten jie sutiko grupę sukilėlių, saugojusių nuginkluotus policininkus. Gerai ginkluotas J. Korbely būrys pabandė susitarti su sukilėliais, vadovaujamais Tamáso Kaszáso. Sukilėliai pasisakė esą neginkluoti, tačiau kažkuris iš saugomų policininkų suriko, kad T. Kaszásas turi kišenėje pistoletą. J. Korbely pareikalavo ginklą atiduoti. Užsiplieskė taip ir neišaiškėjusio turinio ginčas tarp T. Kaszáso ir J. Korbely. Gal būt T. Kaszásas ragino J. Korbely prisidėti prie sukilėlių? Ginčui tebevykstant T. Kaszásas kyštelėjo ranką į kišenę išsitraukti ginklo, nors taip ir neliko aišku, ką jis su ginklu būtų daręs – atidavęs jį kareiviams ar šovęs. Šio veiksmo išgąsdintas J. Korbely įsakė šaudyti ir pats šovė į T. Kaszásą. Automatų pliūpsniams nurimus du sukilėliai, įskaitant T. Kaszásą, gulėjo negyvi, dar keli buvo sužeisti.

Vengrijos teismai per vos ne dešimtmetį užsitęsusį bylos nagrinėjimą (byla bent du kartus buvo grąžinta nagrinėti iš naujo) galiausiai nuteisė J. Korbely už šių sukilėlių nužudymą, tai įvardindami kaip nusikaltimus žmonijai. Skyrė jam laisvės atėmimo bausmę. Buvo nuspręsta, kad jo veiksmai atitiko veiksmus, draudžiamus Ketvirtosios Ženevos konvencijos trečiojo straipsnio nuostatomis dėl netarptautinių ginkluotų konfliktų (žr. čia), draudusioms be teisėto teismo sprendimo atimti gyvybę asmenims, aktyviai nedalyvaujantiems karo veiksmuose, įskaitant ir ginkluotųjų pajėgų narius, sudėjusius ginklus, taip pat tapusius hors de combat dėl ligos, sužeidimų, sulaikymo arba kokios nors kitos priežasties.

Kaip gi byla klostėsi toliau, J. Korbely pasiskundus EŽTT? Kaip jau minėjau, septynių teisėjų kolegija bylą perleido Didžiajai kolegijai. Pastaroji, sprendime apžvelgusi visą bylos eigą Vengrijoje, visų pirma konstatavo, kad ketvirtosios Ženevos konvencijos 3 straipsnio nuostatos nuteisiant J. Korbely buvo pritaikytos nepagrįstai, nes tuo metu šio straipsnio turinys nebuvo tapatinamas su nusikaltimais žmonijai. Kai kurių komentatorių manymu, čia teismas ir galėjo dėti tašką, pripažindamas J. Korbely skundą pagrįstu. Tačiau teismas visgi ėmėsi klausimą nagrinėti iš esmės, teigdamas, kad

Teismas turi įsitikinti, kad veiksmai, dėl kurių pareiškėjas buvo nuteistas, buvo laikomi nusikaltimu žmonijai pagal tarptautinę teisę jų padarymo metu. Teismas supranta, kad ne jo užduotis yra pateikti autorizuotą „nusikaltimų žmonijai“, kaip jie buvo suprantami 1956 m., sąvoką. Tačiau teismas vis tiek turi ištirti, ar buvo pakankamai aiškus pagrindas, atsižvelgiant į tarptautinės teisės būklę tuo metu, nuteisti pareiškėją šiuo pagrindu <…>

Visų pirma, teismas apibrėžė nusikaltimų žmonijai sampratą pasiremdamas Tarptautinio karo tribunolo chartija, prijungta prie 1945-08-08 Londono susitarimo. Jis nurodė, kad nužudymas gali būti laikomas nusikaltimu žmonijai, tačiau tik tuo atveju, jei yra ir kitos būtinos šio nusikaltimo sudėtinės dalys. Visų pirma tai – tam tikros identifikuotinos žmonių grupės persekiojimas, kuris vyksta kaip kažkokios valstybės veikimo ar politikos dalis. Teismas suabejojo, ar karo kontekstas vis dar buvo būtinas nusikaltimo žmonijai sampratai 1956 m, tačiau ir karo kontekstą paminėjo. Tačiau Teismas taip pat pažymėjo, jog nužudymas, įvardintinas nusikaltimu, turi būti ne atsitiktinis ar sporadiškas, bet dalis „valstybės veikimo ar politikos“, arba dalis plačios atakos prieš civilius gyventojus (žr. EŽTT sprendimo §81-83).

Toliau EŽTT konstatavo, kad, nors nacionaliniai teismai teigė, jog visiems žinoma, jog „centrinė diktatūros valdžia naudojo ginkluotąsias pajėgas prieš neginkluotas taikias demonstracijas ir prieš ginkluotas revoliucines grupes, kurios tuo metu formavosi… Praktiškai tai reiškė, kad jie kovojo prieš didžiąją gyventojų dalį“, jie nebandė įrodyti, jog konkretūs J. Korbely veiksmai gali būti laikomi tokios politikos vykdymo dalimi.

Tačiau didžiausias abejones EŽTT didžiajai kolegijai sukėlė nacionalinių teismų teiginys, kad nužudytieji asmenys turėjo būti laikomi civiliais tarptautinės teisės prasme. Mat vienas jų iš tiesų turėjo ginklą, kurį bandė išsitraukti, o kiti taip pat ką tik buvo sudalyvavę ginkluotame karo mokyklos užpuolime bei keleto kitų pastatų, įskaitant policijos poskyrį, užėmime. Taigi, nužudytasis sukilėlių vadas T. Kaszás, Teismo nuomone, turėjo būti laikomas civiliu, kuris aktyviai dalyvavo ginkluotame konflikte. Tuomet teismas iškėlė kitą klausimą, – ar galima teigti, kad sukilėliai, aktyviai dalyvavę kovos veiksmuose, akivaizdžiai iš jų pasitraukė – buvo bejėgės būsenos ar pasidavė. Teismas konstatavo, kad T. Kaszás ginklą turėjo slapta ir jo kareiviams pats neparodė, o ginklo turėjimo faktui išaiškėjus T. Kaszás ginklo neatidavė, ir jokiu aiškiu būdu neparodė, jog pasiduoda. Vietoje to jis leidosi į audringą ginčą su kareiviais. Teismas pažymėjo, kad tam, jog tam, kad kovos veiksmų dalyvis būtų laikomas pasidavusiu, jis savo intencijas turi parodyti aiškiai ir nedviprasmiškai, padedant ginklą ir pakeliant rankas, arba bent pakeliant rankas – ko T. Kaszás nepadarė. Todėl Teismas teigė, jog „šiose aplinkybėse teismas nėra įsitikinęs, kad pagal tuo metu taikytinus visuotinai priimtus tarptautinės teisės standartus T. Kaszás galėjo būti laikomas sudėjusiu ginklus pagal [Ženevos konvencijoms] bendrą 3 straipsnį“ (žr. sprendimo §91).

Galiausiai, teismas padarė išvadą, jog T. Kaszás nebuvo priskirtinas nei vienai kategorijai asmenų, kuriuos saugo bendrasis straipsnis 3. Todėl jo nužudymas nelaikytinas nusikaltimu žmonijai. Kas, savu ruožtu, reiškia, kad Vengrija, tai padarydama, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnį.

Apibendrinimai

Iš šių bylų galima susidaryti gan aiškų vaizdą apie tai, kaip sprendžiamos bylos dėl nusikaltimų žmonijai Europos Žmogaus Teisių Teisme, kai pareiškėjai skundžiasi principo „nėra nusikaltimo be įstatymo“ (Konvencijos 7 straipsnis) pažeidimo.

1. Jei nacionaliniai teismai padaro esminių klaidų kvalifikuodami nusikalstamą veiką (pvz., pasiremia negaliojusiu teisės šaltiniu, ar šaltiniu, kurį neteisingai interpretuoja), tai dar nereiškia, kad bus nustatytas Konvencijos 7 straipsnio pažeidimas.
2. EŽTT siekia įvertinti, ar įvykusi faktinė veika, kokią ją nustatė nacionaliniai teismai, yra laikytina nusikaltimu žmonijai ar karo nusikaltimu pagal tuo metu galiojusią paprotinę ar rašytinę tarptautinę teisę.
3. Viena esminių faktinių aplinkybių, nustatant, ar įvyko karo nusikaltimas/nusikaltimas žmonijai, yra tai, ar asmenys buvo nužudyti ginkluotos kovos metu kaip kovos veiksmų dalyviai, ar, kita vertus, jie buvo nužudyti kaip nesipriešinantys civiliai, ar nesipriešinantys/negalintys pasipriešinti asmenys.
4. Ne bet koks nužudymas vertintinas kaip nusikaltimas žmonijai net karo sąlygomis. Tai turi būti dalis plataus mąsto atakos prieš civilius gyventojus, atitinkantis to meto valstybės politiką; tik tai atskiria paprastą nusikaltimą nuo nusikaltimo žmonijai.

Kaip, žvelgiant iš šių principų perspektyvos, atrodo Lietuvos bandymai nuteisti pokarių represijų vykdytojus? Apie tai parašysiu artimiausioje ateityje.

Kiti šios serijos įrašai apie istorinio teisingumo bylas pažymėti žyma „bylos“.