Nežinau kiek mano tinklaraščio skaitytojų yra matę skiltį „Reabilitacijos bylos“. Tai prieškario, karo ir pokario Lietuvoje veikusių ginkluotų antisovietinių (ir ne tik) būrių dalyvių bylos. Šie asmenys buvo nuteisti SSSR karinių tribunolų, LTSR teismų arba represuoti Ypatingojo pasitarimo sprendimais. Visų šių asmenų bylos, nepriklausomybės aušroj, buvo svarstytos iš naujo ir priimti vienokie ar kitokie sprendimai. Kai kurie asmenys buvo reabilituoti, kai kuriuos reabilituoti atsisakyta. Kai kurių jų bylos Nepriklausomybės laikais buvo svarstomos net kelis kartus.

Pradėjau jas rinkti ir viešinti, nes ir pats bandžiau nustatyti kokią nors bendrą tendenciją, suprasti, ar yra bendri principai, kuriais vadovaujantis tos bylos nagrinėjamos, ar tai daroma visiškai ad hoc. Kol kas atrodo būtent taip – atrodo, kad nėra vienos sprendimų motyvavimo sistemos.

Štai kad ir šios dvi bylos, kurias pridėjau ką tik. Tai Aloyzo Juodžio ir Stasio Skabeikos bylos.

Ir vienas ir kitas sovietinių organų buvo represuotas už dalyvavimą žydų tautybės asmenų suėmimuose ir žudynėse. Kaip rašoma teismų sprendimuose:

Aloyzas Juodis įkalintas už tai, kad jis 1941 m. liepos mėn. įstojo tarnauti į vokiečių-lietuvių 12-ąjį baudžiamąjį batalioną ir iki 1941 m. spalio mėn. saugojo vokiečių karinius sandėlius, tiltus, kalėjimą ir kitus objektus Kaune, o 1941 m. spalio mėn. bataliono sudėtyje išvyko į Minską, kur iki 1942 m. gruodžio mėn. aktyviai dalyvavo masinėse žydų tautybės žmonių žudynėse, asmeniškai šaudydamas žydus.

Stasys Skabeika buvo nuteistas už tai, kad nuo 1941 m. liepos mėnesio iki 1944 m. tarnavo policijoje Vilniaus mieste, tarnaudamas policijoje dalyvavo Vilniaus miesto žydų tautybės civilių asmenų suėmimuose bei siuntė pavaldžius policininkus saugoti ir konvojuoti į sušaudymo vietas gete laikomus žydų tautybės asmenis.

Nepriklausomybės aušroj jie buvo paskubomis reabilituoti, dorai neperžiūrėjus bylų. Vėliau Generalinė prokuratūra A. Juodžio atveju, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras – S. Skabeikos atveju, kreipėsi į teismą dėl šių asmenų reabilitacijos pažymėjimų paskelbimo netekusiais galios.

O rezultatai buvo visiškai skirtingi. Štai sprendžiant A. Juodžio bylą remtasi vien jo sovietinių laikų bylos duomenimis, konstatuojant, kad byloje nėra jo kaltumu abejonių keliančių duomenų. Tuo tarpu visiškai kitaip nagrinėta S. Skabeikos byla. S. Skabeikos atveju buvo ieškoma naujų įrodymų – jo kaltumą turėjo pagrįsti ne pati bylos medžiaga (kuri, pagal 2008 m. įstatymo pataisymą nebegalėjo būti vertinama kaip savaime įrodančia jo kaltę), o naujai surinkta medžiaga, kuria jau 2010 m. turėjo būti iš naujo įrodyta jo kaltė. Visai ne keista, kad 2010 m., praėjus daugiau nei 70-čiai metų, tokių įrodymų rasti nepavyko. Tad S. Skabeika buvo išteisintas. Dar įdomu ir tai, kad teismas neatsižvelgė į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro tvirtinimą, kad S. Skabeika nebuvo nuteistas už pasipriešinimą okupaciniams režimams (vienam iš jų jis labai aiškiai dirbo), tad jo reabilitavimas pagal asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymą jau savaime yra abejotinas.

Bet kuriuo atveju, siūlau šias bylas pasiskaityti. Tikiuosi, jų viešinimas bus įdomus karo ir pokario laikotarpį ir jo teisinį vertinimą šiandien nagrinėjantiems asmenims.

Kiti šios serijos įrašai apie istorinio teisingumo bylas pažymėti žyma „bylos“.