Miroslavo sovietiniai aktyvistai: „nukauti“ ar tiesiog nužudyti?

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail
Sovietmečio paminklas Miroslave
Paminklas Miroslave iš sovietinių laikų

Prieš pus­me­tį vie­nas Kau­no po­li­ti­kas, ap­si­lan­kęs Aly­taus ra­jo­no Mi­ros­la­vo mies­te­ly­je, pa­si­pik­ti­no ten jau ket­ver­tą de­šimt­me­čių sto­vin­čiu pa­min­klu stri­bams ir so­vie­ti­niams ak­ty­vis­tams. Ant pa­min­klo pui­ka­vo­si so­vie­ti­nė žvaigž­dė, o už­ra­šas skel­bė: „1945.II.13 Mi­ros­la­ve bur­žu­a­zi­niai na­cio­na­lis­tai nu­žu­dė šiuos liau­dies gy­nė­jus ir ta­ry­bi­nius ak­ty­vis­tus…“ (To­liau nu­ro­dy­tas nu­žu­dy­tų­jų są­ra­šas.) Kau­no po­li­ti­kas pa­rei­ka­la­vo pa­min­klą pa­ša­lin­ti, nes jis iš­krai­po is­to­ri­nę re­a­ly­bę: ja­me par­ti­za­nai pa­nie­ki­na­mai va­di­na­mi „bur­žu­a­zi­niais na­cio­na­lis­tais“, o stri­bai gi­ria­mi kaip „liau­dies gy­nė­jai“.

Ta­čiau Mi­ros­la­ve iki šiol te­be­gy­ve­na anuo­met nu­žu­dy­tų as­me­nų ar­ti­mie­ji, ku­rie čia pat pa­pra­šė pa­min­klą iš­sau­go­ti. Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cen­tras tuo­met pa­siū­lė to­je vie­to­je, gre­ta ar vie­to­je pa­min­klo, įreng­ti at­mi­ni­mo len­tą, ku­ri pri­min­tų 1945-ųjų įvy­kius.

Spren­di­mas, sa­ky­čiau, iš­ties pui­kus: gre­ta so­vie­ti­niais lai­kais kve­pian­čio, ta­čiau re­a­lias žmo­nių žū­tis me­nan­čio pa­min­klo pa­sta­ty­ti pa­aiš­ki­ni­mo len­tą, kad vi­siems bū­tų su­pran­ta­ma, kas įvy­ko.

Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė taip ir pa­da­rė: prie pa­min­klo 1945 me­tais nu­žu­dy­tiems ak­ty­vis­tams pa­sta­tė pa­aiš­ki­na­mą­ją len­tą su to­kiu už­ra­šu: „Mi­ros­la­vo mies­te­ly­je 1945 02 12 įvy­ko apie 100 par­ti­za­nų kau­ty­nės su so­vie­ti­nio re­ži­mo vyk­dy­to­jais. Sėk­min­go puo­li­mo me­tu <…> par­ti­za­nai už­ėmė NKVD vals­čiaus po­sky­rio bei vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pa­sta­tus, nu­ko­vė 17 so­vie­ti­nių ak­ty­vis­tų, pa­ė­mė ka­ri­nę amu­ni­ci­ją, do­ku­men­ta­ci­ją, iš­lais­vi­no su­im­tuo­sius.“

Informacinė lenta Miroslave
Informacinė lenta Miroslave

Lyg ir vis­kas bū­tų ge­rai, jei ne vie­nas žo­dis len­to­je, ku­ris nie­kais pa­ver­čia gra­žią švie­čia­mą­ją idė­ją ir aiš­ki­na­mą­ją len­tą da­ro pro­pa­gan­dos, o ne in­for­ma­ci­jos sten­du. Tas žo­dis „nu­ko­vė“.

Kai jis var­to­ja­mas, įsi­vaiz­duo­ja­me mū­šį ir ka­ro lau­ke gu­lin­čius nu­šau­tus ka­rei­vius. At­si­tik­ti­nis len­tos skai­ty­to­jas su­pras, kad par­ti­za­nai puo­lė mies­te­lį, so­vie­tų ak­ty­vis­tai gy­nė­si, bet, ne­ti­kė­tai už­klup­ti, il­gai prie­šin­tis ne­ga­lė­jo ir vie­nas po ki­to žu­vo ko­vo­je. Par­ti­za­nai iš­lais­vi­no su­im­tus sa­vuo­sius, pa­si­ė­mė tro­fė­jus ir pa­si­ša­li­no. Toks did­vy­riš­kas mū­šis, vie­na iš ne to­kių daž­nų ka­ri­nių par­ti­za­nų sėk­mių, ku­rias bū­ti­na ap­ra­šy­ti is­to­ri­jos va­do­vė­liuo­se.

Ne kiek­vie­ną žū­tį ga­li­ma api­bū­din­ti žo­džiu „nu­ko­vė“. Nie­kam ne­at­ei­tų į gal­vą kal­bė­ti apie Ka­ty­nė­je 1940 me­tais „nu­kau­tus“ len­kų ka­ri­nin­kus, 1941-ai­siais Rai­nių miš­ke­ly­je „nu­kau­tus“ Tel­šių ka­lė­ji­mo ka­li­nius ar „nu­kau­tus“ žy­dus „Lie­tū­kio“ ga­ra­že. Kai so­vie­tų sau­gu­mas „nu­teis­da­vo“ ir į pa­kau­šį pa­leis­ta kul­ka pri­baig­da­vo sa­vo au­kas, ku­rias vė­liau už­kas­da­vo ben­dro­se duo­bė­se Tus­ku­lė­nų dva­ro te­ri­to­ri­jo­je, tai ir­gi ne­bu­vo jo­kios „kau­ty­nės“, o mi­rę as­me­nys – ne „nu­kau­ti“, o nu­žu­dy­ti (net jei da­lis jų, pvz., tie, ku­rie da­ly­va­vo nai­ki­nant žy­dus, ir bu­vo ver­ti to­kio li­ki­mo).

Mi­ros­la­vo stri­bai ir so­vie­ti­niai ak­ty­vis­tai ir­gi ne­bu­vo „nu­kau­ti“. Kad ir kaip bū­tų keis­ta, per mies­te­lio puo­li­mą ne­žu­vo nė vie­nas be­si­gi­nan­tis. Jie vi­si nu­žu­dy­ti jau po to, kai pa­si­da­vė ar bu­vo su­čiup­ti. Apie tai, rem­da­ma­sis ar­chy­vi­niais do­ku­men­tais, ra­šo is­to­ri­kas Min­dau­gas Po­cius:

„…stri­bas Pet­ras Žvir­blis <…> ko­vo­to­jams pa­lie­pus, nu­ro­dė ak­ty­viau­sius sa­vo ben­dra­žy­gius. Tuo­met par­ti­za­nai po vie­ną ve­dė su­lai­ky­tus stri­bus ir juos šau­dė. <…> Šau­do­ma bu­vo gat­vė­je, 50 m at­stu­mu nuo baž­ny­čios, kur li­ko 50 m il­gio ir 2 m plo­čio krau­jo kla­nas. <…> Be to, sa­vo na­muo­se bu­vo nu­šau­ti Sei­ri­jų vals­čiaus kom­jau­ni­mo ko­mi­te­to sek­re­to­riaus Ja­cuns­ko tė­vas, mo­ti­na ir ke­tu­rio­lik­me­tė se­suo, o jo na­mas kar­tu su tė­vo la­vo­nu su­de­gin­tas, tur­tas iš­vež­tas.“ (Ki­ta mė­nu­lio pu­sė, p. 123–124)

Tai­gi ati­deng­ta in­for­ma­ci­nė len­ta ne tiek in­for­muo­ja, kiek mas­kuo­ja la­bai jau dvi­pras­miš­ką po­ka­rio re­zis­ten­ci­jos epi­zo­dą. Pa­si­da­vę ar su­čiup­ti stri­bai ir ak­ty­vis­tai bu­vo su­šau­dy­ti net be vie­to­je ins­ce­ni­zuo­to teis­mo. Ne­bu­vo ir aiš­kios at­ran­kos, par­ti­za­nai iš anks­to ne­ži­no­jo „kal­tų­jų“: ak­ty­vis­tus su­šau­dy­mui pa­dė­jo iš­rink­ti vie­nas iš pa­čių ak­ty­vis­tų…

Kas, jei sa­vi­val­dy­bė bū­tų iš­drį­su­si pa­ra­šy­ti tie­są apie įvy­kį: „14 su­im­tų ir pa­si­da­vu­sių ak­ty­vis­tų par­ti­za­nai su­šau­dė šio­je vie­to­je, taip pat ne­to­lie­se nu­žu­dė vie­no ak­ty­vis­to šei­mą iš tri­jų as­me­nų“? Ži­no­ma, žmo­nėms, skai­tan­tiems to­kį įra­šą, kil­tų klau­si­mų dėl to­kių veiks­mų mo­ra­li­nio ir tei­si­nio ver­ti­ni­mo.

Da­lis skai­ty­to­jų pa­tei­sin­tų to­kius par­ti­za­nų veiks­mus stri­bų ir ak­ty­vis­tų at­žvil­giu. (Kaip ma­nęs ne­se­niai vie­na­me fo­ru­me ne­pa­ten­kin­tas opo­nen­tas klau­sė: „O tai ką, rei­kė­jo pa­leis­ti?“) Vi­si esa­me vai­kys­tė­je skai­tę ro­ma­nų, kur tie­sa ir me­las, ge­ru­čiai ir blo­giu­kai bu­vo aki­vaiz­dūs ir kur blo­gu­čių nu­žu­dy­mas iš pa­sa­lų, apei­nant vals­ty­bės mo­no­po­li­zuo­tą tei­sin­gu­mo vyk­dy­mo apa­ra­tą, mums ne­su­kel­da­vo mo­ra­li­nio po­bū­džio klau­si­mų. Ir ne­se­no­je is­to­ri­jo­je ga­li­me ras­ti pa­vyz­džių, kai ma­žiau nei tei­sė­ti veiks­mai vi­suo­ti­nai lai­ko­mi pa­tei­si­na­mais mo­ra­li­niu po­žiū­riu. Į par­ti­za­nus ir stri­bus šian­dien daž­ną kar­tą esa­me lin­kę žvelg­ti pa­si­tel­kę to­kias pa­čias „juo­da–bal­ta“ sche­mas. Ta­čiau aki­vaiz­du, kad tei­si­niu po­žiū­riu pa­si­da­vu­sių­jų su­šau­dy­mas be teis­mo bu­vo ka­ro nu­si­kal­ti­mas.

Ki­ta ver­tus, ko­mi­te­to sek­re­to­riaus Ja­cuns­ko šei­mos – tė­vo, mo­ti­nos ir ne­pil­na­me­tės se­sers – nu­žu­dy­mas nie­kaip ne­pa­tei­si­na­mas. Ci­vi­lių, ypač mo­te­rų, vai­kų, žu­dy­mas yra (ir tuo me­tu bu­vo) griež­čiau­siai tarp­tau­ti­nės tei­sės smer­kia­mas nu­si­kal­ti­mas.

Tai­gi gal ir ga­li­mi įvai­rūs at­sa­ky­mai į klau­si­mą, kiek pa­tei­si­na­mi bu­vo par­ti­za­nų veiks­mai. Ta­čiau Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė, sta­ty­da­ma in­for­ma­ci­nę len­tą, ne­tu­rė­jo tei­sės at­im­ti iš mū­sų, ap­si­lan­kan­čių to­je vie­to­je, ga­li­my­bės to­kį klau­si­mą už­duo­ti.

Po­ka­rio me­tu če­kis­tai, ra­šy­da­mi ata­skai­tas aukš­čiau sė­din­tiems va­dams, nu­ro­dy­da­vo, kiek nu­ko­vė „ban­di­tų“, kiek su­ėmė „ban­di­tiz­mu įta­ria­mų“ as­me­nų ir pan. Ne­bū­ti­nai tie „ban­di­tai“ iš tie­sų bū­da­vo gin­kluo­to­jo po­grin­džio na­riai. Pa­si­tai­ky­da­vo ir ne­gin­kluo­tų rė­mė­jų, ir šiaip at­si­tik­ti­nių žmo­nių, ne­tin­ka­mu lai­ku at­si­dū­ru­sių ne­tin­ka­mo­je vie­to­je. Ir anaip­tol ne vi­si jie bu­vo „nu­kau­ti“ gin­kluo­to­je ko­vo­je – bū­da­vo ir su­šau­dy­tų bė­gan­čių, ir iš kerš­to. Ta­čiau ata­skai­tos daž­niau­siai bū­da­vo „šva­rios“, pa­pil­do­mų klau­si­mų ne­ke­lian­čios: su nu­kau­tų­jų ir su­im­tų­jų, bet ne su­šau­dy­tų­jų sta­tis­ti­ka.

Tos „šva­rios“ anų lai­kų ata­skai­tos ste­bė­ti­nai pri­me­na pa­pil­do­mų klau­si­mų ne­ke­lian­čią šių die­nų at­mi­ni­mo len­tą Mi­ros­la­ve. Bet juk is­to­ri­jos iš­krai­py­mų ne­tu­rė­tu­me ko­re­guo­ti iš anų lai­kų sko­lin­tais me­to­dais?

Tekstas publikuotas Alytaus naujienose 2014-09-30

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail